Kretingiškė Ilona Ugintė – 4 vaikų mama. Trys vyresnieji lankė paprastas valstybines mokyklas, o su pagranduke Ugne šeima ryžosi įgyvendinti seną savo svajonę – ugdyti ją šeimoje. Nors šiuo metu užsiima verslu, Ilona sako, kad jos profesija – mokytoja, tad visada svajojo mokyti vaikus kitaip, nei tradicinė mūsų švietimo sistema. Ugnei greitai 11 metų, jau trečius metus ji mokosi namuose.
Tad kaip atrodo iš arti tas ugdymas šeimoje, kokie jo pliusai ir minusai?
Ilona, ar ugdymas šeimoje Lietuvoje yra populiarus?
Tokį ugdymą renkasi vis daugiau ir daugiau šeimų, bet tikrai ne visi, kurie pradeda, tokį mokymosi būdą ir išlaiko. Kai kurie išsigąsta atsakomybės. Kartais pamato, kad, be to, jog labai patogu rytais niekur vaiko nevežti, yra ir kita medalio pusė: ir pats niekur negali važiuoti, nes reikia užsiimti su vaiku. Yra kur kas daugiau veiklos, negu būtų išleidus vaiką į mokyklą. Vienas iš tėvų turi pasišvęsti gerą pusdienį vaiko mokymui. Bent jau iki vyresniųjų klasių.
Kodėl jūsų šeima pasirinko tokį būdą?
Mano išsilavinimas – pedagogė, baigiau lietuvių kalbos ir anglų filologijos studijas. Bet mokykloje teko dirbti tik kelerius metus. Visą laiką galvodavau, kad norėčiau visai kitaip ugdyti vaikus. Kai augo vyresnieji sūnūs, kuriems dabar jau 23, 20 ir 18 metų, alternatyvų nebuvo labai daug. Valstybinėje mokykloje matydavau spragų, kurios neleidžia atsiskleisti vaikų kūrybiškumui, jų individualumui. Kartais vaikai pareidavo iš mokyklos ir sakydavo, kad mokytojai neleido išsakyti savo nuomonės, jei prieštaraudavo, – gaudavo dvejetus.
Auginant pagrandukę Ugnę, tarsi pačios aplinkybės susidėliojo taip, kad ryžtumės pabandyti mokyti ją namuose. Prasidėjo karantinas. Ugnė buvo antrokė, kaip ir visi vaikai, perėjo į nuotolinį mokymą. Ir tada pamačiau, kad ji pareiginga, disciplinuota, ir toks vaikas galėtų būti ugdomas šeimoje.
Didžiausias motyvas buvo tai, kad, pasirinkę šį ugdymą, mes galėsime su šeima keliauti po pasaulį. Mūsų šeima kosmopolitiška, mėgstame keliauti, be to, verslo reikalais tenka aplankyti įvairiausias šalis. Pavyzdžiui, netrukus su Ugne skrisime į Ameriką ir prabūsime ten visą mėnesį, nes aš vesiu sveikatingumo stovyklas.
Kad ir kur skristume, vaikas keliauja kartu su mumis po visą pasaulį ir bet kur gali mokytis – ir po palmėmis, ir viešbučio numeryje. Kai esame Lietuvoje, atskiras kambarys skirtas jos mokymuisi. Vaikų teisių tarnyba visada kontroliuoja tokį ugdymą pasirinkusias šeimas, ar vaikui sudaromos geros sąlygos mokytis.
Kai manęs kitos mamos klausia, ar tai lengvas kelias, atsakau, kad ne. Ar būtina turėti pedagoginį išsilavinimą, – irgi ne. Bet tu turi būti labai valingas ir disciplinuotas. Aš be galo disciplinuota, todėl man lengviau, bet žinau, kad kartais tėvai palūžta, nesugeba sukontroliuoti ugdymo proceso. Kartais nebesugeba išaiškinti kai kurių temų, o finansinė padėtis neleidžia samdyti korepetitorių. Mūsų šeimoje yra ir matematikų, ir filologų, tad problemų kol kas nekyla. Ugnė jau neblogai kalba angliškai, rusiškai, o dabar pati savarankiškai studijuoja ispanų kalbą. Manau, nuo vaiko charakterio priklauso, ar jam tiks ugdymas šeimoje, – turi būti tam tikras sąmoningumo laipsnis. Vieno iš savo sūnų aš tikriausiai nebūčiau galėjusi taip mokyti.
Didžiausias pliusas, kad šitaip mokant vaiką, tu skiri tik jam visą dėmesį, matai visas jo spragas ir laiku ištaisai. Pavyzdžiui, Ugnės matematikos pažymiai per namų mokymą pagerėjo dviem balais. Vaiką vertina ne tik patys tėvai, kasdien pildydami dienyną, bet ir priskirti mokytojai per atsiskaitymus.
Ar Ugnei patiko nuotolinis mokymasis per pandemiją?
Nuotolinis mokymas ir ugdymas šeimoje nėra tas pat. Mums pandemijos laikas buvo tragedija. Pagalvokite: internetu prisijungia 15 sutrikusių vaikučių, kurie ką tik atsikėlę iš lovų susėdo prie ekranų, mokytoja visiems užduotį vienodą užduotį, suniveliuodama jų gebėjimus ir žinias. O ugdymas šeimoje vyksta kitaip, irgi yra ekranas, knygos, bet čia tu gali eiti pirmyn savo tempu – jei kas neaišku, grįžti atgal, jei lengva, – mokytis intensyviau. Karantinas Ugnei buvo sudėtingas ir dėl to, kad ji labai mėgsta bendrauti, yra sociali, o čia pusantrų metų turėjome riboti bet kokius kontaktus su kitais žmonėmis, nebuvo galima niekur išeiti.
Kad nesijautų izoliuota nuo kitų vaikų, dabar Ugnė 3 kartus per savaitę lanko meno mokyklą, beveik kiekvieną dieną susitinka su kiemo draugėmis. Ji mėgsta žmones, kelionėse pirma susipažįsta su kaimynais, kad ir kokia kalba jie kalbėtų.
Jeigu vaiką išimtum iš mokyklos aplinkos ir tik uždarytum namuose, galima prieiti ir iki psichozės!
Kaip pati Ugnė sureagavo į sprendimą, kad į mokyklą eiti nereikės?
Pirmi metai buvo sudėtingi, ir aš verkiau, ir vaikas verkė… Iš pradžių, tiesa, buvo euforija – galvojo, kada norės, tada kelsis, niekur nereikės eiti, nusibodus pamokai, galima bus ją nutraukti, nedaryti kūno kultūros pamokų, nuo pamokų pereiti prie žaidimų. Aš labai daug rizikavau, kaip mama, apsisprendusi būti ir pedagoge savo vaikui. Buvo visko – kartais atsikalbinėjimo, kad aš ne taip mokau, kaip mokytų jos mokytoja. Kartais nenoro pripažinti kitokio mano vaidmens, negu tik mama. Reikėjo daug kalbėtis ir nustatyti taisykles, kaip mes dirbame. Jau antraisiais metais viskas pasidarė lengviau, aiškiau, o tretieji namų mokymo metai patys sklandžiausi.
Ugnė tapo kur kas savarankiškesnė. Galbūt tai lemia ir faktas, kad daug bendrauja su vyresniais broliais ir jų draugėmis, o galbūt tai, kad kiemo draugės – daugiausia devintokės, dešimtokės… Dabar Ugnė sako, kad buvę klasės draugai jai pavydi mokymosi ne mokykloje. Vienu metu jai buvo lūžis, mačiau, kad ji labai nori grįžti į mokyklą. Susidėliojome pliusus ir minusus – surašiau savo argumentus aš, surašė ir ji. Nusprendėme vienerius metus likti namuose (tada ji buvo ketvirtokė), o paskui galės pasirinkti, kur mokytis. Tie metai buvo savotiškas persilaužimas, ji pamatė, kad ugdymas šeimoje turi daugiau pliusų, negu minusų.
Mano akimis, didžiausias pliusas yra tai, kad neribojama kūrybinė saviraiška, visas dėmesys skiriamas vienam vaikui ir jo spragoms užpildyti. Minusas – socialumo stoka. Bet dukra lanko meno mokyklą, ten didelis kolektyvas, su kuriuo dažnai važiuoja į koncertus ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje. Pastebiu, kad pagal savo metus Ugnė nepaprastai brandi, kartais net pamiršti, kad kalbiesi su dešimtmečiu vaiku, o ne su suaugusiu žmogumi. Neseniai keliavome po Portugaliją, susipažinome su vienu eruditu, kuriam apie 80 metų. Mūsų draugas visą dieną bendravo su Ugne ir pats nusistebėjo, kad kartais pamiršdavo, kiek jai metų. Su Ugne galima kalbėtis įvairiausiomis temomis, ji moka argumentuoti, daryti išvadas.
Sprendimą mokytis namuose lėmė ir jūsų šeimos gyvenimo būdas?
Mūsų verslas neapsiriboja tik Lietuva, tenka daug keliauti darbo reikalais. Dirbame su holistinės medicinos produktais, aromaterapija, papildais. Ugnė sako, kad vis neapsisprendžianti, kuo bus užaugusi, – veterinarė ar kosmetologė. Ji mato mūsų verslą, kol buvo mažesnė, net nesuprasdavo, kada mes dirbame, kodėl vaikštome po cechą – pirmoje klasėje yra pasakojusi, kad jos tėveliai niekur nedirba… Nes daugelio vaikų tėvai išeina į darbą ir grįžta nustatytomis valandomis, o mūsų verslas neapsiriboja valandomis „nuo 8 iki 17“. Darbo specifika – ir daug kelionių.
Ugnė auga kaip pasaulio vaikas, bandau skaičiuoti, kur ji jau buvusi: Latvija, Lenkija, Švedija, Anglija, Vokietija, Prancūzija, Austrija, Šveicarija, Portugalija, Italija, Ispanija, Egiptas, Turkija… Kai kuriose šalyse buvo po keletą kartų. Šiemet buvome gavę pasiūlymą persikelti gyventi į užsienį. Sakome: Ugne, gal kraustomės į kitą šalį? O ji pasakė, kad dar negali, nes paskutiniai metai meno mokykloje, ji negali išvažiuoti nebaigusi. Su vyru džiaugėmės, kad ji labai sąmoningas vaikas. Argi kiti vaikai nenorėtų tokio nuotykio – važiuoti gyventi į užsienį?
Mums svetimi kraštai įdomūs savo gamta, architektūra, virtuve, nes pati turiu projektų su augaliniu maistu. Mes esame įdomi šeima: aš veganė, vienas sūnus vegetaras nuo 9 metų, kiti du sūnūs – mėsėdžiai, o Ugnė nuo 4 iki 6 metų nevalgė mėsos. Niekam neprimetu nuomonės, kokia mityba geriausia, juk tarp veganų ir mėsėdžių yra ir labai gerų, ir labai blogų žmonių.
Kad ir kur būtume – pas draugus Anglijoje ar su reikalais Ispanijoje – visada sureguliuojame, kad Ugnė turėtų normalias pamokas. Štai būsimą kelionę po Ameriką suplanavome taip, kad tomis dienomis, kai aš vesiu sveikatingumo stovyklas, atskris tėtis, jis ir mokys Ugnę. Svetimų kraštų pažinimas prasideda tik pasibaigus pamokoms. Bet kelionės yra tarsi pamokų tąsa. Pavyzdžiui, vaikštome Portugalijoje vandenyno pakrante ir renkame kriaukles fosilijas. Tai ir gamtos pažinimas, ir medžiaga būsimoms darbų pamokoms, kur ji gamins papuošalus iš kriauklių. Traukiame iš vandens laminarijas ir jūržoles, aiškinamės, kam jos tinka, kur naudojamos.
Augindama tris vyresniuosius sūnus, jausdavau, kad per mažai dalyvauju jų gyvenime. Kai jie išeidavo į mokyklą, atrodydavo, tarsi atiduodami valstybės globai, visa, kas svarbu, nutinka jau be manęs. Aš tik paklausiu, kokį pažymį gavo, kas nutiko, pabaru, pagiriu, ir viskas. O kai savo vaikui esi ne tik mama, bet ir mokytoja, – visai kitas jausmas. Tu tarsi augi kartu su vaiku, dalindamasis visais atradimais apie pasaulį. Dabar jaučiuosi visavertė mama, nes gerai pažįstu savo vaiką.
Ar bendraujate su kitomis tokį ugdymą pasirinkusiomis šeimomis?
Vien Kretingoje tokių šeimų – dvidešimt ar trisdešimt. Esame bendruomenė, kuri dalinasi savo patirtimi, sugalvoja bendrų veiklų, samdome specialistus būreliams, kartu važiuojame į ekskursijas. Kai kuriuose būreliuose ir tėvai dalyvauja kartu su savo vaikais. Daug tėvų ir patys veda kūrybinius užsiėmimus vaikams. Tikrai nesame kažkokie asketai atsiskyrėliai, keistuoliai, radikalai. Matau kur kas daugiau laimingų veidų, kai susiburiame kaip bendruomenė, negu matydavau mokykloje. Ten viskas būdavo griežta, dalykiška, o čia viskas taip lengva!
Mes turime mokytojus-kuratorius, kurie konsultuoja ir prižiūri, kaip vyksta ugdymo procesas namuose, kokie vaiko gebėjimai. Tad ir tėvai turi būti pareigingi, laiku užpildyti mokymosi dienyną, ir tai daryti kasdien.
Jei nori mokyti pats, reikia labai gerai pasverti, ar tu, kaip tėvas, turėsi užtektinai laiko skirti savo vaikui kasdien? Mokykloje viskas paduota kaip ant delno, mes neįvertiname to, kad ten pamokos, struktūra jau atidirbta. Nusprendęs mokyti vaiką namie, gauni gaires, pagal kurias turi dirbti. Žinau, kad kai kurios šeimos samdo ir korepetitorius, jei pamato, kad tam tikrų temų patiems išaiškinti nepavyksta.
Mes šeimoje dalinamės disciplinomis. Man tenka kalbos, darbai, muzika ir fizinė kultūra. Kažkada pati esu dirbusi trenere. Matematika ir tikslieji mokslai dažniausiai tenka tėčiui, kartais padeda ir broliai.
Kartais pamokas vedame ne uždaroje patalpoje, o gamtoje. Mėgstu žoliauti, tad vesti gamtos pažinimo pamoką pievoje – kur kas įdomiau. Pamenu, kai dirbau valstybinėje mokykloje ir pareidavau iš darbo, pažiūrėdavau į veidrodį ir galvodavau: „Jėzau, visa balta kaip vampyro iščiulpta“. Juk dažnai mokykloje vaikai sėdi nevėdinamose klasėse, per pertraukas didžiulis triukšmas. O mūsų Ugnė dabar dažnai mokosi lauke. Ir kitos mamos pasakoja: „Mes šiandien lauke po medžiu darėme pamokas“. To mokykloje nebus, nes mokytojai įspausti į rėmus, o mes turime daug laisvės.
Ginta Liaugminienė
Susiję straipsniai
