Dažnai girdime suaugusiuosius kalbančois: „Šitas vaikas tikriausiai hiperaktyvus, laksto ir laksto aplinkui“, „Mano vaikas hiperaktyvus, niekaip neišsėdi vietoje“. Tokios ir panašios „diagnozės“ dažnai prilipinamos visiškai nepagrįstai, neretai tik dėl to, kad vaikas labai viskuo domisi, yra judrus ir aktyvus. Tad kaip žinoti, kas iš tikrųjų yra tas hiperaktyvumas?
Sutrikimui 100 metų
Pirmą kartą šis sutrikimas aprašytas prieš daugiau nei 100 metų. Terminologija bėgant metams keitėsi, o šiuo metu nusistovėjęs pavadinimas yra dėmesio deficito ir hiperaktyvaus elgesio (DDHE) sindromas.
Šis sindromas – labiausiai paplitęs vaikų raidos sutrikimas. Paprastai jis skirstomas į tris tipus:
Dėmesio deficito sindromas su hiperaktyvumu.
Dėmesio deficito sindromas be hiperaktyvumo.
Rezidualinis (liekamasis) sindromo tipas – tai terminas, naudojamas paaugliams, kuriems ankstyvojoje vaikystėje buvo nustatytas dėmesio deficito sindromas su hiperaktyvumu, apibūdinti.
Įvairių šaltinių duomenimis, hiperaktyvumo paplitimas svyruoja nuo 3 iki 10 proc., Lietuvoje – apie 5 proc. vaikų populiacijos. Jis dažniau diagnozuojamas berniukams nei mergaitėms. Įdomu tai, jog berniukams dažniau nustatomas dėmesio deficito sindromas su hiperaktyvumu, o mergaitėms – dėmesio deficito sindromas be hiperaktyvumo. Dažniausiai sindromo diagnozė nustatoma 7-8 metų vaikams, pradėjusiems lankyti mokyklą, tačiau pirmuosius šio sutrikimo požymius galima pastebėti jau ankstyvoje vaikystėje (dažnai iki 3 metų) ir net kūdikystėje.
Trys svarbiausi DDHE sindromo bruožai:
Hiperaktyvumas.
Dėmesio sunkumai.
Impulsyvumas.
Hiperaktyvumas pasireiškia ypač dideliu aktyvumu. Vaikas nuolat juda, nenustygsta vietoje. Tačiau vien padidėjęs aktyvumas nenurodo sutrikimo. Vaikai su dėmesio deficito ir hiperaktyvaus elgesio sindromu žaisdami atrodo tokie pat aktyvūs, kaip ir vaikai be šio sindromo. Kai reikia sukaupti dėmesį, sutrikimą turinčių vaikų smegenų motorinis aktyvumas sustiprėja vėliau nei kitų bendraamžių.
Dėmesio sunkumai pasireiškia nesugebėjimu ilgesniam laikui susikaupti, nuolatiniu išsiblaškymu.
Tokio vaiko dėmesį ypač greitai atitraukia įvairūs išoriniai dirgikliai, pavyzdžiui: garsai gatvėje, aplinkos daiktai, aprangos detalės. Todėl vaikui sunkiau įsiminti nurodymus, atlikti užduotis. Svarbu žinoti, kad vaikai, turintys hiperaktyvumo ir dėmesio deficito sindromą, nedaro to piktybiškai, tam, kad kažką įžeistų, ar dėl to, kad nesugeba išmokti, jiems tiesiog sunku susikaupti.
Impulsyvumas pasireiškia nekantrumu, staigiu perėjimu nuo vienos veiklos prie kitos, neapgalvota kalba (pvz., vaikas kelia ranką dar mokytojai nepabaigus pateikti klausimo), agresyvumu. Pagrindinis impulsyvumo bruožas – nesugebėjimas nustatyti priežasčių-pasekmių ryšio. Dėl to vaikas nesugeba numatyti savo elgesio padarinių.
Svarbu! Tam, kad būtų galima diagnozuoti hiperaktyvumą, šie požymiai turėtų būti pastebimi nuolat bent 6 mėnesius. Jie turėtų pasireikšti visose socialinėse aplinkose (namai, mokykla/darželis, poliklinika ir pan.)
Su šiais trimis pagrindiniais bruožais susiję ir kiti, antriniai, požymiai:
Pablogėjusi trumpalaikė atmintis. Hiperaktyvūs vaikai negali išlaikyti sakinių ar vaizdų grupių atmintyje gana ilgai. Dažnai neatsimena viso paaiškinimo, o tai trukdo pabaigti užduotį. Su sutrikusia trumpalaikės atminties funkcija susijęs ir negebėjimas planuoti laiko. DDHE vaikai lengviau susikaupia, kai veikla nereikalauja naudoti atminties (televizoriaus žiūrėjimas, kompiuteriniai žaidimai, sportas).
Adaptavimosi problemos. DDHE vaikai sunkiai adaptuojasi, sunkiai susitaiko su net ir nedideliais kasdienio gyvenimo pasikeitimais, tokiais kaip ankstyvas kėlimasis, naujo patiekalo ragavimas, ėjimas neįprastu laiku miegoti.
DDHE sindromui būdingos savybės dažnai kelia aplinkinių nepasitenkinimą, dažniausiai kitų vaikų.
Hiperaktyvūs vaikai neretai tampa patyčių objektu, jie vertinami, kaip „trukdantys kitiems vaikams“.
DDHE vaikai išprovokuoja ir piktą bei atšiaurų suaugusiųjų elgesį. Tokia suaugusiųjų reakcija verčia vaiką elgtis dar agresyviau. O tai, savo ruožtu, didina riziką skaudesnėms pasekmėms ateityje: išmetimui iš mokyklos, rizikingam elgesiui, teisinėms problemoms, narkotinių medžiagų vartojimui.
Jautrumas ir miego sunkumai. DDHE vaikai yra ypač jautrūs išoriniams dirgikliams: vaizdams, garsams, prisilietimams. Nustatyta, jog apie 63 proc. vaikų turi miego sutrikimų.
Kokios hiperaktyvumo priežastys?
Hiperaktyvumas, kaip ir daugelis kitų sutrikimų, neturi vieno aiškaus atsiradimo šaltinio. Yra nemažai veiksnių, galinčių sąlygoti jo atsiradimą:
Genetiniai veiksniai. Bene svarbiausias vaidmuo hiperaktyvumui atsirasti tenka šiems veiksniams.
Vieno trečdalio vaikų su hiperaktyvumo sindromu artimiesiems bei tolimesniems giminaičiams nustatytas šis sutrikimas. Dvynių tyrimai rodo aukštą paveldimumo tikimybę. Šio sutrikimo simptomai ir diagnozė sutapo 65 proc. monozigotinių dvynių atvejais – tai maždaug dvigubai dažniau nei dizigotinių dvynių grupėje.
Prenatalinė ir postnatalinė stadijos. Infekcijos nėštumo metu, žalingi nėščiosios įpročiai, medikamentai, gimdymo traumos, sunkios naujagimių ligos – visa tai gali sukelti tam tikrų pokyčių smegenyse, galinčių ateityje turėti įtakos hiperaktyvumo ir dėmesio deficito sutrikimui atsirasti.
Neurobiologiniai veiksniai. Smegenų pakitimai, traumos. Žinome, jog skirtingos smegenų sritys yra atsakingos už tam tikrus gebėjimus. Pavyzdžiui, prieškaktinė žievė ir pamato branduoliai susiję su dėmesiu bei reakcijų užslopinimu. Šios zonos pažeidimas sukelia simptomus, būdingus hiperaktyvumo sutrikimui.
Taip pat nustatyta, jog nenormalus cheminis aktyvumas tam tikrose smegenų zonose gali būti susijęs su hiperaktyvumo ir dėmesio deficito sutrikimu.
Mityba. Kai kurie mokslininkai mano, jog per didelis cukraus kiekis kraujyje gali sukelti hiperaktyvumą. Tačiau konkrečių įrodymų, patvirtinančių šią teoriją, nėra.
Šeima. Neigiamo šeimos poveikio įtaka itin svarbi hiperaktyvaus sutrikimo eigai bei sunkumo laipsniui.
Kokios priemonės galėtų būti taikomos namuose?
Patarimai tėvams, auginantiems vaiką, turintį DDHE sindromą:
Skirkite bent 20 minučių per dieną vien bendravimui su vaikui (tik Jūs ir vaikas). Leiskite vaikui pasirinkti, ką veikti, ir atlikite tai kartu. Stenkitės išlaikyti pozityvų kontaktą. Vaikai, kurie jaučiasi mylimi, linkę labiau savimi pasitikėti ir mažiau įsivelti į rizikingas veiklas.
Nesusitelkite vien ties vaiko netinkamu elgesiu, pasistenkite atrasti jo stiprybes. Dažnai hiperaktyvūs vaikai yra apdovanoti kūrybiškumu, jautriu pasaulio pajautimu. Pakeiskite savo vaidmenį nuo „nusivylusio tėvo“ iki „treniruojančio tėvo“. Treneris nebaudžia vaikų, jis juos moko.
Nesvarbu, kas nutiko, pasistenkite išlikti ramūs, rėkimas tik pablogina situaciją. Hiperaktyvaus vaiko viduje tvyro chaosas, tad jam ypač svarbu tvarka išorėje. Parodykite vaikui, kad jūs kontroliuojate savo emocijas. Tai padės ir vaikui greičiau išmokti nepavojingai išlieti savo neigiamas emocijas, stebėti ir kontroliuoti save.
Skirkite laiko tik sau. Leiskite sau pasimėgauti malonumais, pabūti tik su savimi ar su sutuoktiniu.
Pasivaikščiokite, paklausykite muzikos, paskaitykite knygą, darykite, kas Jums patinka. Taip pailsėsite, atstatysite jėgas, kad vėl galėtumėte kokybiškai bendrauti su savo vaiku.
Auklėdami vaiką duokite jam konkrečius, aiškius nurodymus. Sudėtingesnes užduotis išskaidykite į smulkesnes, suprantamesnes ir lengviau įvykdomas. Pasitarkite su vaiku, leiskite jam sužinoti alternatyvas ir rinktis.
Kadangi hiperaktyvūs vaikai daug sunkiau priima net ir nežymius pasikeitimus, tėvams rekomenduojama sukurti aiškią rutiną, pasirūpinti tvarkinga, statiška, saugia namų aplinka (ypač vaiko kambaryje). Išdažykite vaiko kambarį ramiomis spalvomis, pastatykite paprastus ir tvirtus baldus.
Ribokite ateinančių draugų skaičių, vienu metu naudojamus žaislus. Venkite didelių žmonių susibūrimų. Dirgiklių gausa išderina vaiką.
Skatinkite žaidimus ar užsiėmimus, reikalaujančius kantrybės arba smulkių motorinių judesių veiklas.
Nenaudinga sutrikimą turinčiam vaikui leisti viską daryti ir visiškai nuo jo nuimti atsakomybę. Taisyklės turėtų būti gerai apibrėžtos, tačiau pakankamai lanksčios.
Išvardyti metodai yra gana efektyvūs, tačiau verta įsidėmėti, kad būtina juos taikyti sistemingai. Kartais prireikia ir specialistų įsikišimo, kuomet gydoma naudojant psichoterapiją ar vaistus. Pastaruosius reikėtų duoti vaikui tik kraštutiniu atveju ir tik specialistams patarus.
Gydymas
Kognityvinė – elgesio terapija. Tėvų-vaiko sąveikos terapija moko tėvus sukurti šiltą, atstatantį ryšį su savo vaiku ir efektyviau susitvarkyti su jo elgesiu. Tėvai mokomi specifinių bendravimo ir vaiko elgesio valdymo įgūdžių klinikos žaidimų kambaryje.
Pasakų terapija. Mokslininkai nustatė ir pasakų sekimo metodo efektyvumą. Vaikai tokios terapijos metu, padedami suaugusio, kuria ir vaidina pasakas. Pastebėta, jog toks metodas padeda vaikams pagerinti dėmesį, atmintį, erdvinį mąstymą (reikia sekti ir atsiminti pasakos siužetą, suprasti prasmę), vaikai išmoksta efektyviau priimti sprendimus (kurdami pasakas pasitelkia savo asmeninę patirtį), pagerėja verbaliniai gebėjimai (mokomasi formuluoti sklandžius ir sudėtingus sakinius), bendravimo įgūdžiai (įsijautimas į personažus, jų problemas). Be to, vaikai lengviau supranta, kokios vertybės ir moralinės normos leidžia sulaukti laimingos pabaigos bei lengviau įsisąmonina agresyvaus elgesio pasekmes. Dar vienas svarbus šio metodo privalumas yra tas, kad padidėja vaikų savivertė, motyvacija, nes pasakų herojai visada stengiasi įveikti sunkumus.
Medikamentinis gydymas. Psichostimuliuojantys vaistai padeda sutelkti dėmesį, reguliuoti netinkamą elgesį, išlaikyti budrumo būseną, pagerinti darbo atmintį, slopinti motorinį aktyvumą. Šalutinis poveikis: gali sukelti širdies ir skrandžio skausmus, širdies infarktą, net staigią mirtį. Nestimuliuojantys vaistai irgi padeda kontroliuoti hiperaktyvumo simptomus. Šalutinis poveikis: emocijų nepastovumas, dažna minčių kaita, silpnumas, nuovargis, gali padaugėti minčių apie savižudybę.
DĖMESIO! Medikamentinio gydymo rekomenduojama imtis tik tada, kai kitos priemonės nepadeda arba jis derinamas su kitokia terapija. Bet kuriuo atveju prieš perkant vaikui vaistus būtina pasitarti su gydytojais.
Procesas be pabaigos
Pasiūlėme keletą patarimų tėvams, tačiau nereikėtų pamiršti, kad vaikas būna ne tik namuose, jis lanko ir mokyklą, tad šie patarimai siūlomi ir mokytojams. Juk tam, kad pasiektume geriausią rezultatą ir užtikrintume hiperaktyvaus vaiko gerovę, turime stengtis, jog visa socialinė vaiko aplinka bendradarbiautų.
Verta įsidėmėti, kad hiperaktyvaus vaiko, kaip ir bet kurio kito vaiko, auginimas yra procesas. Niekada neateina toks momentas, kai tėvai gali atsipūsti ir sakyti: „Viskas. Su mano vaiku viskas yra gerai, aš jį jau išauklėjau ir daugiau nebeturiu ką daryti“. Auginant vaiką, kiekviename jo amžiaus tarpsnyje susiduriama su tam tikrais iššūkiais, sunkumais, kuriuos sėkmingai įveikus, vaikas vystosi tinkamai.
Ypač daug iššūkių kyla auginant vaiką su DDHE sindromu. Todėl, auklėdami hiperaktyvų vaiką, kur kas geresnių rezultatų pasieksime, jei priimsime šiuos sunkumus, kaip dovaną, o ne kaip bausmę.
Tomuko istorija
Tomui 11 metų, jis lanko vieną iš sostinės mokyklų, yra penktokas. Berniukui jau prieš daug metų nustatytas hiperaktyvumas, tad jo mama galėtų parašyti knygą apie šį sutrikimą. Mama Daiva – švelni, inteligentiška lietuvių kalbos specialistė. Klausantis jos pasakojimo sunku patikėti, kad tokiai ramiai moteriai gimė toks nepažabojamas vaikas. Juolab kad vyresnysis Tomo brolis (jam dabar 16 metų) – visiškai kitokio temperamento, Tomo tėtis irgi nepasižymi agresyvumu ar choleriškais poelgiais. Daiva pasakoja:
„Tomas gimė po puikaus nėštumo, svėrė 4 kg ir buvo palaimingai geras. Gerai miegojo, gerai valgė. Idilė tęsėsi maždaug iki 1,5 metų, kai mano vaiką kažkas pakeitė. Pirmiausia jis pradėjo vis mažiau miegoti.
Kategoriškai atsisakydavo miegoti dieną, nepaisant to, vakare būdavo itin aktyvus. Norėdami, kad jis „nulūžtų“ stengdavomės kuo ilgiau su juo žaisti, tačiau šias metodas visiškai nepasiteisino. Jei ateidavo svečių, ir Tomui leisdavome nemiegoti iki 2, 3 ar net 4 ryto, jis ir nemiegodavo – dūkdavo, siautėdavo, bet net nenusižiovaudavo.
Kitas metodas buvo vakarinis slopinimas – jau nuo 20 val. prigesindavome šviesas, išjungdavome TV, skaitydavome (pakaitomis su vyru) Tomui pasakas. Beje, jomis jis nelabai domėjosi. Kad ir kaip išraiškingai sekdavau, jį labiau intrigavo realus gyvenimas, pavyzdžiui, pasidaręs iš kojinės „mašiną“ burgzdavo arba užsidengdavo antklode galvą ir žaisdavo „ku-kū“. Dažniausiai pasikartodavo scenarijus, kad mudu su vyru bemigdydami Tomą užmigdavome patys, o jis išslinkdavo iš mūsų lovos ir imdavosi veiklos – pilstydavo mano kvepalus, vaistus (kartą ištaškė briliantinę žalumą, kuri buvo padėta ant miegamojo staliuko). Gyvename nuosavame name, tad tokie naktiniai Tomo siautėjimai tapo pavojingi – pradėjome rakinti iš vidaus miegamojo duris, kad jis naktį neišeitų klaidžioti po namą.
Kai Tomas pradėjo lankyti darželį, įspėjau auklėtojas, kad jis labai aktyvus, kad nemiega dieną. Tuomet dar buvau naivi ir tikėjausi, kad kolektyvas jį sudrausmins. Tačiau jau pirmą dieną (o paskui beveik kasdien visus 4 metus, kol Tomas lankė darželį) sulaukdavau skambučių iš auklėtojų ar vedėjos. Pasak auklėtojų, jis elgėsi kaip asocialas, kenkėjas. Mušėsi, drabstė maistą, dūko per pietų miegą, nesimokė eilėraščių karnavalams ir Rudenėlio šventėms. Kas vakarą namie vykdavo Tomo „teismas“ – bandydavome išsiaiškinti, kodėl jis taip elgiasi. Tačiau Tomas visiškai nesuvokė, kad daro kažką blogai. Visus savo poelgius jis pateisindavo.
Kodėl nesirengė kiškiu ir nedainavo su kitais vaikais? Nes nenorėjo, nes jam nepatinka. Kodėl susimušė su vaikais? Nes jie šaipėsi iš jo batų. Kodėl nevalgė per pietus, o mėtė bandeles? Nes buvo neskanu, o Rimas pirmas metė. Supratau, kad Tomo poelgiai nepiktybiški, tačiau kolektyve jie tikrai turėjo varyti iš proto visus – tiek auklėtojas, tiek vaikus. Namie Tomą galėjau suvaldyti, nes manipuliavau jo aistra automobiliukams. „Jei būsi geras, pavakarieniausi, išsivalysi dantis ir susidėsi žaislus, savaitgalį nupirksiu modeliuką“, – toks metodas veikė idealiai. Be to, jį „nukenksmindavo“ fizinė veikla – besaikis važinėjimasis dviračiu, sniego kasimas, šuns vedžiojimas.
Artėjant mokyklai darželio darbuotojai parekomendavo kreiptis į psichologus. Visa šeima nuėjome į Psichologinės pagalbos centrą. Ten Tomui buvo nustatytas hiperaktyvumas ir gavome daug gerų patarimų.
Kaip hiperaktyvaus vaiko mama galiu drąsiai pasakyti – tokiems vaikams gyventi bute yra pražūtis, o name galima rasti išsigelbėjimą – nuolatinę fizinę veiklą. Tomą prisiviliodavau laistyti šiltnamio, pjauti žolės, vilkti akmenis iš laukų (alpinariumui), ravėti ir kitaip išsikrauti (atlygis iki šiol išlieka modeliukai).
Be to, specialistų patarti, užrašėme Tomą į futbolo būrelį. Po futbolo (3 kartus per savaitę) jį pasiima tėtis ir abu važiuoja į baseiną. Normaliam žmogui toks fizinis krūvis būtų nepakeliamas. Tomis dienomis, kai nėra futbolo, išeiname su Tomu ir mūsų vilkšuniu Dora į ilgus pasivaikščiojimus. Mudu su vyru einame įprastu žingsniu, o Tomas visą maršrutą (apie 4 km) bėga aplink mus ratais. Psichologė patarė net nebandyti Tomo sprausti į normalaus judėjimo rėmus („eik lėtai, kaip visi žmonės“).
Hiperaktyviems vaikams bėgti tiesiog gyvybiškai reikalinga.
Kartais paleidžiame nuo pavadžio Dorą ir jie su Tomu bėga nesustodami kilometrą-du. Pamenu, per vienus Naujuosius atėjo draugų šeima su vaikais. Įjungėme ramią muziką, ir visi vaikai šoko lėtai sukdamiesi kaip snaigės. O Tomas visą vakarą bėgo ratu aplink sofą itin dideliu greičiu. Nuo mažų dienų Tomui perkame šlepetes su guminiais amortizatoriais, nes su paprastomis kojinėmis jis nusisuktų galvą.
Tikriausiai nereikia sakyti, kad Tomas nuolatos nusėtas mėlynėmis, nubrozdinimais, ne kartą buvo gipsuotas. Tai mūsų kasdienybė, nebekelianti didelių emocijų…
Tomas mokosi neblogai. Lenkiu galvą prieš jo pradinių klasių mokytoją, kuri buvo „pasiausčiusi“, kaip dirbti su hiperaktyviais vaikais. Ji mokėjo sudominti ir sudrausminti Tomą, o jis ją labai mylėjo. Užtat penktoje klasėje prasidėjo košmaras.
Daug mokytojų, ir nieko nuostabaus, kad dauguma jų Tomo elgesio netoleruoja. Ir kaip toleruoti, jei mokinys kiekvieną pamoką kažką būna pamiršęs, nepadaręs, keldamas ranką virsta iš suolo, pertraukinėja mokytoją, pešasi su kitais mokiniais, per pertraukas nuolat susižeidžia, pameta daiktus (per 5 mokslo metus Tomas pametė begales pirštinių, kepurių, skėčių, kurpinių, striukių, sportinių aprangų ir t.t.). Kaip supratote, mano pasakojimas – be pabaigos. Kiekvieną dieną tikiuosi netikėtumo.
Kai pamatau nepažįstamą numerį telefono ekrane, visada sukalatoja širdis – kas nors atsitiko Tomui.
Manau, ta baimė už mūsų „hipiką“ (taip juokais vadiname Tomą) niekada nesibaigs…“
Karolina Jatautaitė, Lina Kristutytė, Aušra Lingaitytė
„Mamos žurnalas“
