Plaukimo ir nardymo trenerių nuomone, vaikai turėtų išmokti plaukti dar iki mokyklos. Kuo anksčiau, tuo geriau.
Gimimas vandenyje
„Rašytiniuose šaltiniuose minima, kad jau senovės Graikijos moterys gimdydavo vandenyje.
Tiesa, tai darė ne visos, o tik išrinktosios, kai bendruomenei reikėdavo naujo orakulo. Atėjus gimdymo laikui, su apeigomis ir ceremonijomis moteris būdavo palydima iki jūros, kur iš motinos vandenų į jūros vandenį išplaukdavo kūdikis. Tikėta, kad toks vaikas turės nepaprastų protinių gebėjimų ar net aiškiaregystės dovaną,“ – pasakoja plaukimo ir nardymo trenerė Nijolė Gaidulytė.
Apie 1970-uosius Rusijoje prasidėjo tikras „vandens vaikų“ judėjimas. Moterys važiuodavo gimdyti į Juodąją jūrą, kurios vanduo gerokai šiltesnis, negu Baltijos. Gimdymo vandenyje idėjos pasiekė ir Lietuvą, ir tikrai rastume ne vieną šeimą, kuri užsikrėtė ta „mada“.
Gimdymu viskas nepasibaigdavo. Tėvai, kūdikio atėjimui pasirinkę vandenį, labai anksti pradėdavo vaikus grūdinti, mokyti plaukti, nardyti. Dažniausiai naujoves išbandydavo mamos plaukikės, kurioms vanduo yra neatsiejama gyvenimo dalis. Viena Anglijos plaukikė su vaiku nardyti pradėjo 15-ąją kūdikio gyvenimo dieną, ir apgailestavo, kad per vėlai – reikėję nuo pat gimimo. Kitos dvimetis berniukas galėdavo drąsiai nušokti į vandenį nuo 5 metrų bokštelio. Vaikai, nuo gimimo mokyti plaukti, toli lenkė savo bendraamžius protiniu ir fiziniu išsivystymu.
Įgimtas vandens jausmas ilgainiui dingsta
Kūdikis pirmomis savaitėmis nepraranda refleksinių gebėjimų būti vandenyje.
Pajutęs vandenį, jis gali sulaikyti kvėpavimą. Gyvendamas sausumoje, pamažu tuos refleksus praranda, ir tenka mokytis iš naujo, jau įdedant pastangų.
Todėl būtų idealu, jeigu vaikutis neprarastų ryšio su vandeniu nuo pat gimimo.
Užsienyje vos keleto savaičių mažyliai nešami į baseinus–akvariumus, kur negiliuose stikliniuose baseinuose vaikai plaukioja kaip žuvytės. Tėvai patiria nepakartojamų akimirkų, matydami savo vaiko sugebėjimą plūduriuoti, apsiversti ant nugarytės, nardyti.
Lietuvoje tokių akvariumų nėra, tačiau gana anksti galima pradėti vaiką vesti į baseiną. Jei svarstote, ar jau laikas, ir koks baseinas tinkamiausias, pasiklausinėkite apie baseino gylį, vandens temperatūrą.
Tarkime, baseino gylis – 80 cm kūdikiui gana gilus, todėl užsiėmimuose turi dalyvauti ir mamos arba tėčiai. Vandens temperatūra apie 30 laipsnių. Negrūdintam mažyliui iki pusės metų gal ir vėsoka, tačiau dabar daug šeimų apipylinėja vaikus šaltu vandeniu nuo gimimo. Todėl 30 laipsnių temperatūra tokiam sveikuoliui nesukels streso.
„Kartą nuvažiavau į pajūrį gegužės pabaigoje. Vanduo dar buvo labai šaltas, niekas nesimaudė. Tada pasirodė studentiško amžiaus porelė su kūdikiu – visi trys nusirengė ir įbrido į vandenį. Mama panardino vaikutį vieną, du, tris kartus, o tas nė nesuverkė, tik nustebusiomis akelėmis žiūrėjo, kas čia vyksta. Priėjau pakalbinti šeimos. Jie pasakojo, kad šaltu vandeniu vaiką apipila nuo pirmų dienų, todėl kelių mėnesių kūdikis auga labai užsigrūdinęs“, – sakė plaukimo trenerė. Taigi vandens temperatūra priklauso nuo to, ar vaikas sistemingai grūdinamas. Tėvai patys jaučia, ar jų vaikas pasiruošęs baseinui. Nijolės grupėje mažiausiai plaukikei buvo 8 mėnesiai.
Laimės akimirkos
Tėvai bijo paankstinti, kad mažasis nesušaltų, nepervargtų. Tačiau nesupranta vieno paprasto dalyko, kad saugodami nuo vandens atima daug džiaugsmo. Maži vaikai tiesiog įsimyli vandenį. Nijolės Gaidulytės grupėje treniravosi trimetis Saša. Pripratęs prie baseino, vaikas kiekvieną rytą pabudęs sakydavo: noriu plaukti. Ir mama visą vasarą vežiojo rytais Sašą į ežerą paplaukioti. Beje, penkerių metų Saša jau dalyvaudavo plaukimo varžybose, visus stebindamas savo unikaliu sugebėjimu pranerti 25 metrus po vandeniu. O jeigu tėvai būtų manę, kad Sašai per anksti ir į baseiną atvedę tik mokyklinio amžiaus? O jei išvis nebūtų lavinę? Pražūtų nepaprastas vaiko talentas.
Plaukimo pamokėlės
Daug metodikų, kaip dirbti su mažais vaikais, yra sukūrę rusų specialistai. Idealu, kai negiliame baseinėlyje vaikai gali sėdėti ant dugno, rinkti iš vandens žaisliukus, panerti galvytę į vandenį. Prie gilesnio vandens pratinama pamažu. Pirmų užsiėmimų metu vaikai tik taško kojytes, mokosi įbristi į vandenį. Vėliau atlieka nesudėtingas užduotėles vandenyje, naudojant daug papildomų priemonių: rankovių, neskęstančių lentelių, pūslių.
„Vandenyje atsiskleidžia vaiko ir tėvų tarpusavio ryšys, – pastebi trenerė, – kai mažiukas su mama labai artimi, vaikas nebijo, jis gerai jaučiasi baseine. Skatinu mamas dažniau girti savo vaikus, už gerai atliktą užduotį priglausti, pabučiuoti. Yra tėčių, kurie retai būna su vaiku, todėl kartą per mėnesį atėję į baseiną patys sutrinka, nežino ką daryti, o ir vaikai jaučiasi nesaugūs.
Tokiu atveju, jei tėvelis gyvenime vaikams neskiria daug laiko, siūlyčiau bent į pirmus užsiėmimus eiti mamai. Baseine vaikas turi jaustis saugus.“
Kuo mažesnis vaikas, tuo natūraliau jis priima vandenį. O vyresniam jau stipriau pasireiškia savisaugos instinktai. Vaikai pradeda bijoti, susikausto. Jie jau racionaliai įvertina situaciją, o nesielgia spontaniškai. Nijolė Gaidulytė prisimena, kaip vienas šešiametis berniukas stovėjo baseine pusę metų. Jis bijojo vandenyje net judėti. Bet tėčio kantrybė buvo begalinė: kas ką. Net gaila būdavo tėčio išleidžiamų pinigų – juk užsiėmimuose sūnus nedalyvaudavo. Po pusės metų sustingęs berniukas išsivadavo, išsitiesė ant vandens. Ir visiškai pasikeitė jo veido išraiška. Iš baugštaus vaiko jis tapo laimingu, pasitikinčiu savimi vyruku. Kai vaikai išmoksta plaukti, jie pasiekia didžiulę pergalę. Tai nepakartojamas jausmas: aš galiu.
Beje, pamokų metu mažyliai pirmiausia mokosi panardinti galvytę į vandenį, plūduriuoti. Jie „susidraugauja“ su vandeniu maždaug per pusmetį. Kai vaikas nebebijo vandens, prasideda antrasis etapas – mokomasi plaukimo technikos.
Tėvai savo vaikams nori gero. Tačiau patys mokydami plaukti, gali padaryti daugiau žalos negu naudos. Trenerės nuomone, išmokti plaukti vaikas turėtų baseine, o ne ežere ar jūroje. Atviras vandens telkinys vaiką gali gąsdinti savo dydžiu, nelygiu dugnu. Juk dauguma nelaimių vandenyje atsitinka dėl to, kad vaikas išsigąsta ir sutrinka. Ne vienas yra nuskendęs prie pat kranto, kur negilu. Vaikas turi išmokti valdyti savo kūną vandenyje. „Dirbant pasitaikė toks atvejis. Visus metus baseiną lankė gabus berniukas. Grupėje jis geriausiai atlikdavo užduotis, puikiai plaukė. Tačiau vieną dieną atėjo įtūžęs jo tėtis. „Mano vaikas tuščiai leidžia laiką, jei per metus neišmoko plaukti“. Pasirodo, tėtis nusivedė sūnų į Lazdynų baseiną (jis gilus, skirtas suaugusiesiems), ir berniukas išsigando. Pasiūliau tėčiui pasižiūrėti pamokėlę. Jo sūnus vaikiškame baseine plaukė kaip žuvis. Tai buvo gera pamoka tėveliui, kaip svarbu vaikui saugumas“.
Kitas kraštutinumas – labai jautrios mamos. Vos pamačiusios, kad vaikui ant veiduko užtiško vandens, jos jau tiesia rankšluosčius, puola į pagalbą. Vaikas perima mamos nerimą. Mokydamasis plaukti, vaikas turi sušlapti galvą, panardinti į vandenį veidą. O to nežinodami, tėvai moko plaukti netaisyklingai. Vasarą paplūdimy dažnai pamatysi, kaip vaiko galva iškelta aukštai į viršų, o kūnelis bando plaukti. Plaukimo treneris tokios „technikos“ tikrai neleistų.
Iki mokyklos vaikas būtinai turėtų išmokti plaukti. Taip apsaugosime jo gyvybę nuo klastingų ežero įdubų ar jūros bangų.
Baseino lankymo tikslas – išmokti plaukti. Tačiau užsiėmimų metu vaikas išgyvena nepaprastų emocijų, patiria daug džiaugsmo. Žinoma, jeigu tėveliai turi pakankamai valios ir kantrybės vedžioti į baseiną reguliariai.
Ką vaikui duoda vanduo?
Kaip ir bet kuris kitas sportas, plaukimas ugdo žmogaus charakterį – didina pasitikėjimą savimi, moko savarankiškumo.
Plaukimas formuoja taisyklingą laikyseną, tiesų stuburą.
Baseinas, ežeras ar jūra – puikūs „vaistai“ nuo pilnapadiškumo. Judėjimas vandenyje stiprina pėdas.
Plaukimas bei nardymas palankiai veikia kraujotakos ir kvėpavimo organus.
Reguliariai užsiiminėjant, gerėja širdies veikla, didėja gyvybinis plaučių tūris, krūtinės ląstos elastingumas.
Užsiėmimai vandenyje grūdina. Organizmas turi adaptuotis prie šiltesnės ir šaltesnės temperatūros, todėl lavėja termoreguliacinė sistema, imunitetas.
Reguliariai plaukiojantys ir nardantys vaikai geriau miega, valgo, yra žvalesni. Vanduo palankiai veikia nervų sistemą.
Išmokęs plaukti, vaikas įveikia vandens baimę. Juk daugiausia nelaimingų atsitikimų vandenyje įvyksta būtent dėl to, kad žmogus pradeda blaškytis, puola į paniką. Nuo mažens pratinamas prie vandens, vaikas išmoksta valdyti savo emocijas.
„Mamos žurnalas“
