Viena dažniausių bėdų, dėl kurių tėvai kreipiasi į psichologus – vaiko hiperaktyvumas. Šiai diagnozei labai paprasta „nurašyti“ begales vaiko ydų –nepaklusnumą, atikalbinėjimą, blogą mokymąsi. Ar tikrai visi judrūs vaikai yra hiperaktyvūs?
Nuolat veikiantis motoriukas
Nors Mantui jau penkeri, tačiau jo mama prisipažįsta, kad tikriausiai iki šiol neprisimena nė vienos veiklos, kuri sulaukdavo ilgesnio berniuko dėmesio, nei 10-15 minučių. Gal tik kompiuteriniai žaidimai ar TV filmukai priversdavo berniuką bent pusvalandį pasėdėti vienoje vietoje. Atrodo, kad Manto viduje yra kažkoks motoriukas, kuris verčia jį nuolat kažką veikti, judėti, be perstojo šnekėti. Nebaigęs vieno žaidimo jis iš karto puola prie kito.
Žaisdamas nesugeba susikaupti, nekreipia dėmesio į detales, menkiausias pašalinis dirgiklis jį išblaško. Mamos žodžiais, vaikas gal tik iš dešimto karto išgirsta, kas jam yra sakoma. Jį sunku priversti laikytis nustatytų taisyklių; atrodo, kad jis tyčia erzina suaugusiuosius. Darželyje irgi nuolat skundžiamasi dėl Manto nedėmesingumo, impulsyvumo, nesugebėjimo išlaukti savo eilės, dažnų nesutarimų su kitais vaikais. Mama labai baiminasi, kaip Mantui seksis mokykloje. Juk vaikas nesugeba vienoje vietoje išsėdėti 15 minučių, o ką jau kalbėti apie visą pamoką…
Ar tikrai hiperaktyvus
Daugelis tėvų susiduria su panašiomis vaikų problemomis, kaip ir Manto mama: aukštas vaiko aktyvumo lygis, nepaklusnumas, impulsyvumas, greitas išsiblaškymas. Dažnai panašiomis savybėmis pasižymintys vaikai yra vadinami hiperaktyviais. Tačiau specialistai sakytų, kad hiperaktyvaus elgesio sutrikimo diagnozė rašoma tik tais atvejais, kai hiperaktyvumo, impulsyvumo ir dėmesio stokos simptomai pasireiškia bent dvejose vaiką supančiose aplinkose (pvz., namuose ir mokykloje ar vaikų darželyje), trunka ne mažiau nei 6 mėnesiai bei veikia vaiko raidą. Tad ne kiekvienas aktyvesnis ir judresnis vaikas yra hiperaktyvus.
Iki 3-4 gyvenimo metų sunku nustatyti, ar vaikas yra hiperaktyvus ar ne, kadangi judrumas, aukštas energijos lygis, nepaklusnumas gali būti ir visiškai sveiko ir normaliai besivystančio vaiko savybės. Tačiau jau maždaug trečiais gyvenimo metais pradeda ryškėti, ar vaiko judrumas ir impulsyvumas atitinka amžiaus normą, ar ne. Vidurinėje vaikystėje tokie vaikai pradeda dar labiau skirtis nuo savo bendraamžių. Maždaug 5-7 gyvenimo metais atsiranda dar vienas svarbus hiperaktyvaus elgesio simptomas – nedėmesingumas. Tokiems vaikams sunkiau atlikti įvairias užduotis, jie yra prastai organizuoti, labai lengvai išblaškomi, jiems sunkiau sekasi mokykloje.
Ar iš hiperaktyvumo išaugama
Anksčiau buvo manyta, kad hiperaktyvaus elgesio sutrikimo simptomai laikui bėgant silpnėja, nyksta ir nepasireiškia paauglystės laikotarpiu.
Tačiau šiuo metu nustatyta, kad tai ne visai tiesa. Maždaug 50-80 proc. vaikų nedėmesingumo, impulsyvumo ir hiperaktyvumo simptomai pasireiškia ir paauglystėje. Tiesa, šie simptomai gali būti mažiau išreikšti arba gali keistis į kitus simptomus, pvz., į nuolatinį nerimą arba rizikingą, neatsargų elgesį. Yra atlikta nemažai tyrimų, kuriais buvo bandoma nustatyti, ar užaugę vaikai išauga iš hiperaktyvumo ir dėmesio sutrikimų. Šių įvairių tyrimų duomenys rodo, kad maždaug 30 proc. suaugusiųjų hiperaktyvumaus elgesio simptomai išnyksta, 40 proc. suaugusiųjų vis dar pasireiškia įvairūs nerimastingumo, nedėmesingumo ir impulsyvumo požymiai, o 30 proc. atsiranda papildomų simptomų (pvz., antisocialus elgesys).
Hiperaktyvumo požymiai
Kokie simptomai dažniausiai būdingi hiperaktyviam vaikui?
Paprastai hiperaktyvaus vaiko paveikslą sudaro trys pagrindiniai komponentai:
Nedėmesingumas
Impulsyvumas
Hiperaktyvumas.
Nedėmesingumas gali pasireikšti tuo, kad vaikas dažnai daro įvairias nerūpestingas klaidas, pameta daiktus, jam sunku išlaikyti dėmesį, baigti pradėtą darbą iki pabaigos. Impulsyvus vaikas dažnai įsiterpia, trukdo, nuolat įkyri kitiems, sunkiai sulaukia savo eilės žaidimuose arba atsako į klausimą net neišklausęs jo iki pabaigos. Hiperaktyvumo simptomai ryškėja tuomet, kai vaikai nuolat juda ir negali nusėdėti vienoje vietoje, yra labai neramus, perdėtai šnekus.
Nustatyta, kad hiperaktyvaus elgesio sutrikimą turi maždaug 3-5 proc. mokyklinio amžiaus vaikų. Dažniau jis yra diagnozuojamas berniukams nei mergaitėms (santykis maždaug 3:1).
Kodėl vaikas hiperaktyvus
Daugelis klausia apie tai, kokios yra šio sutrikimo priežastys. Iki šiol visi specialistai vieningai sutaria, kad hiperaktyvumas atsiranda labiau dėl biologinių ir genetinių priežasčių nei dėl psichologinių. Manoma, kad santykiai tarp vaiko ir jo tėvų sąlygoja tik maždaug 10-15 proc. hiperaktyvumo ir dėmesio sutrikimo simptomų variacijos. Šis faktas iš tiesų nuima nuo tėvų tam tikrą kaltės naštą, kadangi tėvai dažnai jaučiasi kalti dėl to, kad jų vaikas yra judresnis ir nedėmesingesnis, nei jo bendraamžiai. Visuomenėje taip pat dažna nuomonė, jog hiperaktyvūs vaikai – tai tiesiog išlepinti, nedrausmingi vaikai, kuriems viskas leidžiama ir kurių tėvai nesugeba tinkamai išauklėti. Kita vertus, nereikėtų manyti, kad šeima neturi jokios įtakos tam, kaip toliau vystysis vaikas ir kokia bus jo gydymo prognozė. Tinkamai vadovaudami ir koreguodami vaiko elgesį, nustatydami taisykles, struktūruodami aplinką tėvai gali labai stipriai sumažinti simptomus ir padėti vaikui kuo geriau prisitaikyti prie jo socialinės aplinkos.
Kaip padėti vaikui
Nėra vienintelių vaistų, kurie padėtų išgydyti hiperaktyvumą ir dėmesio trūkumą. Šiuo metu daugelis specialistų laikosi minties, kad svarbiausias yra kompleksinis gydymas, susidedantis iš įvairių psichosocialinių intervencijų ir tam tikrais atvejais taikomo medikamentinio gydymo. Svarbiausia ne tiek panaikinti įvairius simptomus, kiek padėti vaikui prisitaikyti prie jį supančios aplinkos ir realizuoti save mokykloje, šeimoje, su bendraamžiais.
Beje, dėl medikamentinio gydymo (dažniausiai yra taikomi įvairūs psichostimuliantai, kaip pvz., Ritalin arba Dexedrine) iki šiol vyksta aršios diskusijos. Nors medikamentai ir labai efektyviai panaikina daugelį impulsyvumo ir hiperaktyvumo simptomų, tačiau dažniausiai jų poveikis būna labai trumpalaikis ir tęsiasi tol, kol vaikas vartoja preparatus. Be to, medikamentai nepadeda vaikui įgyti reikalingų socialinių įgūdžių ir gerinti savo santykius su aplinkiniais.
Šiuo metu manoma, kad labiausiai veiksmingos hiperaktyvaus elgesio sutrikimo gydymo formos yra:
Tėvų mokymai, tėvų kompetencijos didinimas;
Pedagoginė korekcija (su vaiku dirbančių pedagogų mokymas apie tai, kaip reikėtų struktūruoti vaiko aplinką ir bendrauti bei mokyti hiperaktyvų vaiką);
Paties vaiko mokymas, jo savireguliacijos ir socialinių įgūdžių formavimas.
Kuo gali padėti tėvai hiperaktyviam vaikui?
Būti hiperaktyvių, neorganizuotų, greitai susierzinančių vaikų tėvais yra labai sudėtinga ir reikalauja iš tėvų labai daug pastangų. Įprastos auklėjimo priemonės (įtikinimai, grasinimai, skatinimai) labai dažnai nepadeda. Tuomet tėvai jaučiasi bejėgiai ir nežino, kaip jiems reikėtų elgtis.
Dažnai patys susierzina, supyksta, pradeda rėkti ant vaikų, kas dar labiau stiprina augančią įtampą šeimoje.
Visų pirma labai svarbu, kad hipearktyvių vaikų tėvai gautų kuo daugiau informacijos apie šį sutrikimą, jo prognozes, ypatumus. Labai svarbu suprasti, kad šis sutrikimas turi biologinę prigimtį ir patys tėvai nėra kalti dėl jo kilmės. Svarbu išmokti vaikams atleisti už jų netinkamą elgesį ir nepersonalizuoti jų problemų, suprasti, kad tyčia taip vaikai nesielgia.
Svarbu laikytis ribų, siekti pastovumo ir nuoseklumo. Elgesio taisyklės turi būti pastovios ir jų turi būti laikomasi nuolat. Tai iš tikrųjų reikalauja iš tėvų kartais nežmoniškų pastangų, nes sunku struktūruoti vaiką, kai esi pavargęs, kai, atrodo, jokios pastangos neduoda ryškesnių pokyčių. Šiuo atveju svarbu prisiminti tai, kad pakeisti elgesį neužtenka savaitės ar dviejų. Kartais turi praeiti labai ilgas laiko tarpas, kol vaikas pamažu pradės keisti savo elgesį. Be to, labai dažnai, kai tėvai pradeda aktyviau koreguoti vaiko elgesį, jie susiduria su stipriu vaiko pasipriešinimu. Tuomet atrodo, kad vaikas elgiasi dar blogiau negu prieš tai elgėsi. Tačiau šis efektas yra laikinas. Jei tik tėvai sugeba atsilaikyti prieš šiuos vaiko išpuolius ir pyktį, laikui bėgant galima pasiekti tikrai gerų rezultatų.
Abu tėvai (pagal galimybės ir kiti giminaičiai) turi stengtis laikytis tų pačių reikalavimų. Negali būti taip, kad mama bando reaguoti į netinkamą vaiko elgesį, o tėvas jį ignoruoja.
Į hiperaktyvių vaikų elgesį reikėtų kur kas dažniau atsiliepti, nei paprastai yra atsiliepiama į vaikus. Kartais tėvams net patariama nusistatyti tam tikrus priminimus sau (pvz., nusistatyti žadintuvą kas pusvalandį), kurie primintų, kad laikas sureaguoti į vaiko elgesį.
Išvados apie vaiko elgesį turėtų būti kur kas ryškesnės, reikšmingesnės. Hiperaktyvių vaikų atveju dažnai neužtenka vien tik pagyrimo ar komentaro. Veiksmingos yra įvairios žetonų sistemos, kuomet vaikas už tinkamą elgesį gauna ženklus ar taškus, kuriuos vėliau gali iškeisti į tam tikrą daiktą ar veiklą. Paskatinimais gali būti ir vaiko apkabinimas, jo mėgstami žaislai, kolekcionuojami daiktai. Kai kurie specialistai tam tikrais atvejais neatmeta galimybės, kad vaiką galima motyvuoti ir pinigais.
Kadangi hiperaktyviam vaikui dėl jo biologinių ypatumų yra sunkiau išlaikyti dėmesį ilgesniam laikui, svarbu struktūruoti jo veiklą ir daryti reguliarias pertraukas (pvz., kas 15 min.), per kurias vaikas galėtų pajudėti ir užsiimti jam patinkančia veikla.
Jei tik yra įmanoma, patartina bendradarbiauti su vaiko auklėtoja ar mokytoja ir kartu aptarti, kaip būtų galima padėti vaikui kontroliuoti jo impulsyvumą ir nedėmesingumą klasėje, kaip jam padėti mokytis ir bendrauti su bendraamžiais. Gaila, kad labai dažnai hiperaktyvūs vaikai yra nurašomi ir priskiriami prie negabių ar net proto negalią turinčių vaikų. Dauguma šių vaikų turi normalius intelektinius gebėjimus, kurie yra puikiausiai realizuojami, jei tik sudaroma tam tinkama aplinka.
Labai patariama tėvams nelikti vieniems su vaiką ir šeimą užgriuvusiomis problemomis, o ateiti pasikonsultuoti su specialistais ir kartu sudaryti geriausiai vaiko poreikius atitinkančią korekcijos programą.
Rima Breidokienė, Vilniaus universiteto psichologijos doktorantė, tyrėja
„Mamos žurnalas“
