Dabar labiausiai paplitęs hipraktyvumo diagnostinis terminas, žinomas visame pasaulyje – ADHD (Attention Deficit Hyperactivity Disorder), tai reiškia – dėmesio sutrikimas su hiperaktyvumu. Yra manoma, kad šis sutrikimas ypač dažnai neteisingai suprantamas, diagnozuojamas ir gydomas.
Šis sutrikimas, toks populiarus tarp mokslininkų ir tėvų pastaraisiais 20 metų, pradėtas diagnozuoti praėjusio šimtmečio pradžioje, gydytojo Ebaugh (1923 m.), kuris sutrikimą pavadino epideminiu encefalitu, o juo sergantys vaikai buvo linkę ginčytis, nenustygstantys vietoje, impulsyvūs, kalbūs, svyruojančių nuotaikų, greitai susierzinantys ir kenčiantys nuo nemigos. Vėliau hiperaktyvumo terminas daug kartų keitėsi, bet esmė liko tokia pati.
Hiperaktyvumą geriausiai apibūdina nenutrūkstantis, spontaniškas, nekontroliuojamas, atviras ir betikslis elgesys, kurio vaikas neįsisąmonina.
Anksčiau už visus vaiko hiperaktyvumą pastebi tėvai, tačiau jei šeima sugeba vaikus mylėti, su tikrais sunkumais jie susiduria tik mokykloje. Hiperaktyvumas atsispindi mokymosi sutrikimuose ir neretai – santykiuose. Dažniausiai tokie vaikai pakankamai gerai mokosi vienose srityse, o kitose jų laimėjimai kelia nerimą. Dėl to kai kurie tyrinėtojai šį sutrikimą vadino labiau motyvaciniu nei vien dėmesio sutrikimu. Jei vaikas lieka vienas, jis gali sutelkti dėmesį į veiklas, kurios jį domina. Aplinkoje, kur nekeliama jokių reikalavimų, hiperaktyvus vaikas gali nerodyti jokių elgesio sunkumų bendraudamas tiek su suaugusiaisiais, tiek su bendraamžiais. Tačiau neišvengiamai konfliktų kyla tada, kai vaikui reikia paklusti taisyklėms. Vaiko negebėjimas aiškiai suprasti taisykles ir elgtis pagal jas, ko reikalaujama mokykloje ar kitoje socialinėje aplinkoje, neretai sukelia konfliktus su suaugusiaisiais ar bendraamžiais.
Hiperaktyvumo sutrikimas, kaip ir kiti sutrikimai, gali pasireikšti intensyviai ir ne taip intensyviai. Jei sutrikimas ne gilus ir vaikas tik labai judrus, bet gali sukaupti dėmesį, o vaiką supa mylintys tėvai (tokie, kaip laiško autoriai), vaikas pritampa prie aplinkos. Šiek tiek tenka paraudonuoti, nes jis linksniuojamas dažniau, nei kiti, mat jam viskas krenta, lūžta, dūžta. Tačiau mokytojos nurodymus jis girdi. Tiesiog įsivaizduokite, kad toks vaikas – kaip televizorius, kuris vienu metu rodo daug kanalų. Jis judrus, jo dėmesio apimties tarpas trumpas, tačiau per tuos trumpus dėmesio apimties tarpus vaikas gali priimti maksimaliai informacijos, kiek kiti negali sugaudyti. Manto aprašymas labai primena būtent tokį vaiką. Jis spėja visur – į visus būrelius, paruošti pamokas, išmokti kepti pyragus ir t.t. Vadinasi, trumpai sukaupdamas dėmesį Mantas sugeria maksimaliai informacijos.
Neretai tokie vaikai – ypač gabūs. Tačiau… daug mamų, kurios turi hiperaktyvius vaikus apie tai gali tik svajoti. Jei hiperaktyvus vaikas turi stiprų dėmesio sutrikimą, tada tėvus užplūsta visiška neviltis. Toks vaikas ne tik nenustygsta vietoje, bet ir negali susikaupti. Vos tik sukaupia dėmesį, nespėja surinkti informacijos, o dėmesys jau peršokęs kitur. Jie sunkiai ką nors išmoksta, nes vis „pabėga dėmesys“. Tokiems vaikams reikia kartoti šimtus kartų, kol informacija pagaliau juos pasiekia. Jie lankytų būrelius, tačiau ten niekaip negali susikaupti. Nuėję į šachmatų būrelį neišsėdi prie lentos, po trijų minučių jie jau koridoriuje.
Nuėję į sporto būrelį ir bėgdami apšilimo ratą jie nejučia jau bėga link kioskelio… Jiems viskas įdomu, tačiau niekam neužtenka dėmesio, kad iki galo suprastų, sugertų, įsigilintų. Jie lygiai taip pat negali susikaupti ir įsigilinti į žaidimus ir socialinio elgesio taisykles – kyla tikra sumaištis. Toks hiperaktyvumas gydomas ir vaistais – stimuliantais. Paradoksalu, tačiau tokiems vaikams dėmesį sukaupti padeda ne raminamieji, o stimuliuojantys vaistai. Užsienyje, tiek už Atlanto, tiek Senojoje Europoje, yra stiprios tendencijos vaistus skirti kai reikia ir kai nereikia, o ADHD diagnozė skiriama be didelio galvos laužymo. Todėl vaistais, kurie turi ir stiprų pašalinį poveikį, gydomi vaikai, kuriems to nereikia.
Oficialiai pripažįstama, kad hiperaktyvių vaikų yra 3 proc., tačiau kartais manoma, kad iš tiesų tik 1 proc. vaikų, dažniau berniukų, turi hiperaktyvumo sutrikimą.
Ne pats hiperaktyvumas yra bėda. Bėda yra tai, kad jis sukelia problemų bendraudamas su aplinkiniais. Tėvų ir mokytojų vaidmuo čia esminis.
Negalime tikėtis, kad vien tėvai ar vien mokytojai gali pakeisti situaciją. Ypač klaidinga tikėtis, kad tėvai namuose, per vasaros atostogas, galės išgydyti vaiko hiperaktyvumą. O kokiu būdu? Mokyklos tikslas yra ne versti išsigydyti (ypač tokias ligas, kurios nepagydomos), o ieškoti būdų, kaip padėti vaikui pritapti su savo sutrikimu. Deja, ir mano skaudi patirtis, dirbant su hiperaktyvių vaikų tėvais ir mokytojais, rodo, kad labai retai mokytojai moka (o gal nenori) tinkamai elgtis su hiperaktyviu vaiku. Neretai mokytojai skundžiasi, kad klasėje yra dar daugiau vaikų, ne tik šis, tad jie neturi laiko kiekvienam. Tačiau tokioje logikoje yra spragų – jei mokytojas neturi laiko jūsų vaikui, tada kuriam vaikui jis laiko turi? O jei kažkuriam laiko turi, tai kodėl ne jūsų vaikui? Juk kiekvienas vaikas yra atskiras ir unikalus. Jei mokytojas turi hiperaktyvų vaiką klasėje, nelengva, nes jį reikia užimti nuolat, tačiau jei to nedarys, būkite tikri, jis ras kuo užsiimti pats, o tada mokytoja praleis ne mažiau laiko bardama, skirdama nuobaudas ir tvarkydama tai, kas jau įvyko.
Konsultavo šeimos psichologė Enrika Kern
