Ne viena mama, papasakojusi savo judraus vaiko nuotykius, klausia – kur ta trapi riba tarp paprasto judrumo ir hiperaktyvumo? Kada laikas sunerimti, nes vaiko išdaigos virsta chaosu, o nuraminti jo negali nei griežtas tonas, nei bausmės?
Pasakoja mama Beata::
„Mūsų Sandrutei suėjo metukai. Auga didelė ir graži, vaikšto, šoka ir dainuoja.
Mažylė labai nerami, negali nusėdėti vienoje vietoje, vis bėga, ardo, lenda. Jai viskas įdomu, ji visko nori, jai visko reikia. Atidaro mano rankinę, išmėto daiktus, ištraukia piniginę, atitraukia kosmetinę, tušu dažosi veidą, kilimą, valgo lūpų dažus. Atidaro spintą, ištraukia stalčių ir išmėto visus drabužius. Tualete išsuka visą tualetinį popierių, laisto šampūną, jį geria. Išbarsto ant grindų miltelius, baliklius. Įkiša į klozetą ranką, ištraukia „Ambi-piurą” ir pila sau ant veido. Kai pasiimu žurnalą ar laikraštį, plėšia iš rankų. Ropščiasi prie kompiuterio, tampo pelę, daužo klaviatūrą. Sunku paskui ją lakstyti, vos spėju viską valyti, dėlioti, tvarkyt“.
Pasakoja mama Rasa iš Klaipėdos:
„Besilaukdama priaugau net 33 kg, nes tik valgiau ir ilsėjausi. Vaikutis pilve spardėsi nestipriai, buvo panašu, kad auga tingus. Sakiau – gims flegmatikas. Tačiau 23 iš mano priaugtų kilogramų nukrito jau pirmąjį mėnesį. Vykintas neverkė, buvo viskuo patenkintas, bet nuolatos spurdėjo, judino kojytes kaip mindamas dviračio pedalus. Jau 15dienų jis akimis sekė tėtį, nors gydytojai tvirtino, kad tai neįmanoma. Kol nemokėjo vaikščioti, Vykintas taip ir spurdėjo. Nerimą kėlė jo pulsuojantis momenėlis. Kai berniukui buvo 8 mėnesiai, nuėjome pas neurologę. Ji daug klausinėjo apie Vykintą, o pokalbio pabaigoje pasakė: „Ko jūs norite? Matote, kad per visą mūsų pokalbį vaikas nė sekundei nenustygo ir nepabuvo ramus. Kiti vaikai, kol kalbuosi su mama, užsižiūri pro langą, išsižioję klausosi, ką kalbame. Jūsiškis ne hiperaktyvus, o paprasčiausiai labai judrus“.
Tačiau pažįstama medikė pasakė, kad judrus ir hiperaktyvus – tai tas pats.
Dabar Vykintui 1 metai ir 3 mėnesiai. Jis nejuda tik tada, kai miega. Kai reikia valgyti, pasodiname Vykintą į kūdikių kėdutę, kurioje jį prisegame diržais, kad neišsprūstų. Tačiau jau po pirmų kąsnių Vykintas pradeda draskyti diržus ir verkia, kad išleistume. Iki šiol jis kas naktį keliasi net 10 kartų, o vos prabudęs ryte ištrūksta iš lovytės ir bėga. Jo nesustabdo jokie žaislai, knygutės, net televizorius. Vienintelė gerklės vaistų reklama jį sudomino kelioms sekundėms. Net turėdamas 39 laipsnius temperatūros jis bėga, tuo buvo šokiruota gydyti atėjusi pediatrė. Vykintas dėl savo judrumo ir nevalgumo yra smulkus (būdamas 1,3 metų sveria 10,5 kg). Kai palieku sūnų vyrui, jau po pusvalandžio jis skambina apimtas nevilties – ką daryti su Vykintu, programa jau išsemta, jau nebeįdomu nei šaukštai, nei puodai, nei langas. Labiausiai Vykintas veržiasi į lauką. Tada bėga neatsigręždamas, nesustodamas. Net kai einame maitinti antyčių prie ežero, jis mesdamas duonytę ne stovi, o žingsniuoja pirmyn atgal.
Dėl išsekimo man gydytojai išrašė magnio, geležies. Valandų valandas aš gaudau Vykintą, o prakaitas žliaugia. Nuo rudens jį leisime į darželį, gal būt ten jis išsikraus, nors teko girdėti istorijų, kad darželis dar labiau išbalansuoja judrius vaikus“.
Apie tai, kaip atskirti judrumą nuo hiperaktyvumo ir kaip auginti hiperaktyvų vaiką, kalbamės su vaikų neurologe Aušra Vosyliene
Taigi kur ta riba, kai vaikas tiesiog paprasčiausiai gyvas ir judrus, o kada jau – hiperaktyvus?
„Įsivaizduokite gyvenimą greitai judančiame kaleidoskope, kur garsai, vaizdai ir mintys nuolatos keičiasi. Jaučiatės nuobodžiaujančiu, viskas greitai įkyri, negalite susikaupti atlikdamas užduotį. Esate išblaškomas nesvarbių, pašalinių vaizdų ir garsų, o protas veda nuo vienos minties ar veiklos prie kitos. Jaučiatės taip apsiaustas minčių ir vaizdų sūkurio, kad nepastebite, kai kas nors jums kažką sako“. Taip viename straipsnyje apibrėžiama būsena žmogaus, turinčio dėmesio trūkumo – hiperaktyvumo – sutrikimą.
Toks žmogus negali ramiai sėdėti, planuoti savo veiklos, užbaigti užduoties ar suprasti, kas vyksta aplink. Tėvams, bendraklasiams, darželio auklėtojoms, mokytojams jis atrodo lyg esantis vėjo sūkuryje. Jo veikla chaotiška, elgesys nesuprantamas ir trikdantis, nors kartais jis atrodo labai geras, supratingas ir galintis kontroliuoti savo elgesį. Viso to rezultatas – sutrikę santykiai su aplinkiniais, mažėjantis pasitikėjimas savimi ir savigarba.
Ar hiperaktyvumas – dažnas? Gal tai tik išpūsta problema?
Dėmesio trūkumo – hiperaktyvumo – sutrikimas (DTHS) yra vienas labiausiai paplitusių ir tyrinėjamų neurologinių vaikystės problemų.
Keletas duomenų:
Manoma, kad šį sutrikimą turi apie 3-5 proc. (kai kurių autorių duomenimis – net 7-10 proc.) vaikų.
Berniukai DTHS turi 2-3 kartus dažniau nei mergaitės.
Bent vienas vaikas kiekvienoje klasėje ar darželio grupėje galėtų turėti šį sutrikimą ir tokiam vaikui būtų reikalinga speciali pagalba.
DTHS dažnai painiojamas su kitomis diagnozėmis bei dažnai lydi kitas ligas.
DTHS dažnai tęsiasi paauglystėje ir suaugusiam žmogui. Kartais tik diagnozavus vaikui DTHS tėvas supranta, kad pats turi šią problemą ir tai galbūt sąlygoja gyvenimo nesėkmes.
Apie 70 proc. vaikų su DTHS turi mokymosi problemų.
Ši diagnozė gali daug ką lemti, ypač jaunesnio amžiaus vaikams. Kuo anksčiau nustatoma diagnozė, tuo daugiau vaikui galima padėti. Tėvai turi turėti viltį ir galimybę būti išmokyti susidoroti su šia problema.
Kokie konkretūs DTHS požymiai? Ar tėvai patys gali nustatyti savo vaikui šią diagnozę?
Tai sutrikimas, kai fizinė sveikata ir laboratoriniai ar kiti tyrimai yra normalūs. DTHS nustatomas vertinant elgesio ypatumus. Sutrikimui būdingi: hiperaktyvumas, dėmesio trūkumas ir impulsyvumas. Gali būti visi šie požymiai ar kažkurio nebūti. Dažni miego sutrikimai.
Dėmesio trūkumas.
Vaikui sunku susikaupti vienai užduočiai.
Lengvai išblaškomas pašalinių dirgiklių.
Gali susikaupti ties jį labai sudominusia veikla, tačiau sąmoningo, aktyvaus dėmesio atlikti užduotį iki galo ar kažką išmokti nėra.
Kas kelias minutes dėmesys nukrypsta į pašalinius dirgiklius ar mintis.
Atliekant užduotį būna daug klaidų, darbas nebaigiamas.
Dažnai atrodo, kad neklauso, ką jam sakai.
Vaikas atrodo visą laiką juda – negali ramiai sėdėti, puldinėja, šokinėja aplink arba kalba nesustodamas.
Jeigu vaikas priverstas sėdėti, jis judina kojas, rankas, viską aplink liečia ar kažką daro su daiktais.
Paaugliai ir suaugusieji gali jaustis sunerimę, sutrikę.
Gali bandyti daryti iškart kelis darbus, šokinėdami nuo vienos veiklos prie kitos.
Vaikas atrodo nesugebantis pagalvoti prieš ką nors darydamas ar pažaboti, sulaikyti savo staigių reakcijų.
Jam sunku palaukti to, ko užsigeidžia ar laikytis žaidimo taisyklių, jis gali atimti žaislą ar suduoti, smogti, kai yra nusiminęs.
Gali pasakyti netinkamą komentarą ne vietoje ir ne laiku, jį sunku valdyti, gatvėje gali staiga išbėgti be priežiūros.
Konsultuojant tokį vaiką ir pačiam dažnai sunku susikaupti, o kabinetas atrodo lyg praūžus viesului.
Ar visada nedėmesingumas, hiperaktyvumas ar impulsyvumas reiškia DTHS? Juk bent keletą iš čia išvardytų elgesio ypatumų kiekviena mama atpažins ir savo vaike?
Priešmokykliniame amžiuje normaliai raidai būdingas tam tikras padidėjęs aktyvumas. Dėl energijos pertekliaus vaikai nuolat ir visur bėga, jų dėmesys trumpalaikis, elgesys kartais impulsyvus. Paauglystėje daugelis vaikų būna netvarkingi, dezorganizuoti ir prieštaraujantys, bet tai nereiškia, kad jie negalės kontroliuoti savo impulsų visą gyvenimą.
Yra nustatyti tikslūs kriterijai, kuriais remiantis diagnozuojamas DTHS. Jis prasideda anksti vaikystėje. Įprastinis amžius, kada nustatomas DTHS, yra apie 4-uosius metus. Pasireiškia jis anksčiau, bet dažniausiai nustatomas apie 7-uosius metus, kai vaikas pradeda lankyti mokyklą. Pastaraisiais metais vis dažniau šis sutrikimas nustatomas priešmokyklinukams.
Kokios DTHS priežastys?
Tai dažniausias ir pirmas klausimas kurį pateikia tėvai. Iki šiol niekas tiksliai nežino šio sutrikimo priežasčių. Bet vis daugiau įrodymų, kad tai nėra tik namų sąlygų sukelta problema, daugiau reikšmės turi biologinės priežastys. Ne visi vaikai iš nepalankių šeimų turi DTHS, ir ne visi vaikai, turintys šį sutrikimą, yra iš tokių šeimų. Šis žinojimas turi padėti sumažinti tėvų kaltės jausmą, kuris dažnai kamuoja dėl „blogo“ vaiko elgesio.
Galima priežastis – smegenų pažeidimas, anksčiau šis sutrikimas buvo vadinamas minimalia smegenų disfunkcija. Kai kuriais atvejais (tai ypač rodo naujausi tyrimai) randama smegenų pažeidimo požymių, dažniau – medžiagų apykaitos sutrikimų smegenyse.
Buvo manyta, kad DTHS turi įtakos neteisinga mityba – per daug saldumynų, dažiklių, konservantų. Tačiau dietos padėjo tik labai mažam skaičiui vaikų.
Dažnai turi reikšmės paveldimumas. Vaikai su DTHS dažniausiai turi bent vieną artimą giminaitį su šiuo sutrikimu. Ir maždaug 1/3 tėvų vaikystėje, jaunystėje turėjo DTHS būdingą elgesį.
Daug tyrimų atliekama įvertinti rūkymo, alkoholio, piktnaudžiavimo medikamentais ar narkotikais, toksinų poveikį vaisiui nėštumo metu. Šie veiksniai žaloja dar negimusį vaiką, ypač jautriausias ir labiausiai besivystančias smegenis.
Atlikti tyrimai rodo, kad cinko trūkumas gali turėti įtakos hiperaktyvumui ir impulsyvumui atsirasti.
Kaip nustatomas DTHS? Kada mamos tokius vaikus atveda į konsultacijas?
Kartais pirmieji sunerimsta tėvai. Tačiau jei jų vaikas yra „kaip tėtis“, dažnai jie nemato problemos, kol nereikia vaiko leisti į darželį ar net mokyklą. Jei vaikas darželyje savo elgesiu dezorganizuoja visą grupę ar vėliau – klasę, dažnai priežasčių ieškoma ne savo vaike, o darželyje ar klasėje. Tik kai „sukyla” auklėtoja, mokytoja ar kitų vaikų tėvai, ieškoma pagalbos. Taigi dažnai pirmieji, kurie diagnozuoja ar įtaria DTHS, yra pedagogai. Kartais tėvams tikrai sunku suprasti, kad vaiko elgesys -medicininė problema ir reikia specialistų pagalbos.
Kas gali nustatyti diagnozę?
Pradžia – pediatras ar šeimos gydytojas, mokyklos psichologas, toliau – neurologas ar psichiatras. Padėti tokiam vaikui ir šeimai reikalinga dažniausiai specialistų komanda, įskaitant ir pagalbą mokykloje. Vaikams su DTHS reikia įvairiapusės pagalbos – medicininės, emocinės, elgesio korekcijos, pedagoginės mokymo-lavinimo pagalbos ir, žinoma, pagalbos tėvams.
Elgesį, panašų į DTHS, gali sukelti ir kitos vaiko problemos – neprigirdėjimas, emocinis stresas, nerimo sutrikimas ar depresija, neįgalus asmuo šeimoje ar šeimos narys, priklausomas nuo alkoholio, narkotikų, nepalanki klasės situacija, specifiniai mokymosi sutrikimai, raidos sutrikimas, per sunkios ar per lengvos užduotys. DTHS simptomai lydi generalizuotą tiką (Tourette’s sindromą). Panašus yra kitas prieštaraujančio neklusnaus elgesio sutrikimas, kuris ateityje gali sukelti asocialaus elgesio problemų.
Dažnai vaikai su DTHS turi miego sutrikimų, nustatoma greito miego fazės sutrikimų, dažnesnių prabudimų, neramių kojų sindromas.
Kokia išeitis, jei vaikui nustatytas DTHS? Raminamieji? Arbatėlės? Režimas?
Šiems vaikams turi būti pritaikomos mokymosi sąlygos: sėdėjimo vietos pirmenybė klasėje, mažesnės klasės, trumpesni darbo periodai, suteikiama erdvė ir laikas iškrauti energijos perteklių.
Turi būti sudaryta tiksli taisyklių ir režimo sistema. Gali būti papildomos priemonės dėmesiui fiksuoti – paveikslėliai su priminimais ir t.t. Turi būti elgesio konsultacijos.
Kai tėvai turi „sunkų“ vaiką, jie gali prarasti pasitikėjimą ar pradėti dažnai bausti. Jėgos naudojimas didina įtampą tarpusavio santykiuose, mažėja vaiko savigarba. Šiems vaikams tenka išgirsti, kad jie yra kvaili. Reikia surasti mažus dalykus, kuriuos jie gali padaryti, ir už tai pagirti, apdovanoti. Jeigu vaikas patiria supratimą, paskatinimą, tai labai sumažina prieštaraujantį elgesį ir negatyvias pasekmes, padeda išsaugoti vaiko savigarbą.
Kokie požymiai ankstyvoje vaikystėje leistų įtarti būsimą DTHS? Ar auginant kūdikį jau galima įtarti, bus jis hiperaktyvus ar ne?
Šie vaikai turi didesnių miego ir maitinimo problemų, juos dažniau kamuoja pilvo diegliai, dirglumas kūdikystėje, dažnesni kalbos raidos, smulkiosios rankų motorikos ir akių-rankų koordinacijos sutrikimai. Šios ankstyvojo amžiaus problemos galbūt nėra specifinės būtent DTHS, bet į jas atkreipiamas dėmesys. Miego ir cirkadinių ritmų sutrikimas gali būti dėl daugelio neurologinių sutrikimų. Kalbos sutrikimus galima būtų aiškinti nepakankamu dėmesiu ir dėl to sutrikusiu klausymu ir „išgirdimu“.
Ankstyva pagalba gali padėti vaikui geriau adaptuotis darželyje, mokykloje, sumažinti problemas ateityje – paauglystėje ir suaugus. Todėl jei jau nuo mažens kyla problemų ar neaiškumų dėl vaiko elgesio, siūlyčiau pasitarti su specialistais, kurie pasakys, ar tai norma, ar jau peržengtos normos ribos.
„Mamos žurnalas“
