Nuotrauka fotosaldiakimirka.lt
Mūsų bėda nėra didelė, bet labai įkyri ir erzinanti. 3 metų dukra nuolatos kosčioja. Pradėjo prieš pusmetį, kai išėjo į darželį. Iš pradžių manėme, kad tai – peršalimas. Apylinkės pediatrė nieko nerado – gerklė neparaudusi, visi kvėpavimo takai švarūs. Atliko tyrimus dėl tuberkuliozės, dėl mikoplazmų. Įtarė, kad mūsų buto oras per sausas, nusipirkome drėkintuvą. Dukra vis tiek kosčioja. Nustoja kosčioti tik kai miega, valgo, kalba arba labai įsijautusi žaidžia. Visu kitu laiku – tas nepaliaujamas kosčiojimas, kaip koks krokodilo iš „Piterio Peno“ pilve tiksintis laikrodis. Visi, kai išgirsta, suklūsta, klausinėja, kas dukrai yra. Daugiau jokių ligos požymių nepastebime.
Gydytoja galop skyrė raminančio žolelių sirupo, pasakė, kad kosčioja „iš nervų“. Kiek tai tęsis?
Kaip su tuo kosuliu kovoti?
Mama Laura
Apie tikus – vaikų psichiatrė Aurima Dilienė
Kosčiojimas – irgi gali būti tikas
Tikai – tai greiti, nevalingi dažniausiai tų pačių raumenų grupių susitraukimai. Tikai skirstomi į paprastus ir kombinuotuos. Paprasti tikai pasireiškia įvairiomis grimasomis veide: dažnu mirksėjimu, nosies traukymu, atsikrenkštimu, kosčiojimu. Tuo tarpu kombinuoti apima tik kelias raumenų grupes. Tikai gali būti sąlygoti neurologinių ligų, sukeliami dėl galvos traumų, gali būti ir paveldimi.
Jie dažniausia pasireiškia jautriems vaikams, kurie tampa neramūs ar pikti. Tikas sustiprėja vaikui pavargus ar susijaudinus. Kartu dažniausiai tokie vaikai turi ir kitų problemų, tokių kaip neramus miegas ar nagų graužimas. Pasitaiko ir balso raumenų tikas. Šiuo atveju vaikas nevalingai sušunka, ištaria kokį garsą ar žodį.
Dažniausiai pasitaiko veido srities tikai – trūkčioja akys, lūpos, skruostai. Taip pat vaikas gali trūkčioti petukais, purtyti galvą, taisytis plaukus, juos pešioti.
Amžiaus tarpsnis, kai pasitaiko tikų, gana didelis – nuo 3 metukų iki paauglystės. Dažnai negydomi tikai lieka visam gyvenimui.
Kada tikas, o kada – paprastas kosulys
Atskirti, kada kosulys yra tikras, o kada nervinis, iš tiesų pavyksta ne iš karto. Dažniausiai kosčiojimas įvardijamas tiku, kai jau būna atlikta daugybė tyrimų, ir net skirtas gydymas nuo peršalimo, bet vaikas vis tiek kosčioja. Tada gydantis gydytojas nukreipia pas vaikų psichiatrą, kurio kabinete ir paaiškėja priežastys, verčiančios kosčioti… Tai dažniausia emocinės problemos, kurios iš išorės visai neatrodo kaip problemos, tarsi įprasto gyvenimo sąlygos, tačiau tiesiog būtent tas vaikas ir neprisitaiko prie kažkokių tam tikrų aplinkybių.
Akių mirkčiojimai
Kaip nervinio kosčiojimo iš pradžių neįmanoma atskirti nuo paprasto kosulio, taip dažnai supainiojami ir akių tikai su akių ligomis. Tėvai pastebi, kad vaikas markstosi. Pirma mintis – akyse svetimkūnis. O gal akys bijo šviesos? O gal auga miežis? Neprimato? Natūralu, kad pirmiausia prašoma siuntimo pas akių gydytoją. Šis vaiką ištiria ir neranda ligos. Gerai, jei akių gydytojas „akylas“ – tada jis nukreipia šeimą teisingu adresu – pas vaikų psichiatrą. Anksčiau, kol Lietuvoje psichiatro funkcijas atlikdavo neurologai, tikai buvo gydomi vien medikamentais. Šiuo metu tai yra taip pat ir psichoterapijos metodais puikiai gydomas sutrikimas.
Kada jau reikia gydymo
Jei nesikeičia sąlygos, dėl kurių tikas atsirado, jei jis negydomas, tai išlieka ilgam, gal net ir visam gyvenimui. Tikai gydomi, kai tampa labai akivaizdūs, kai vaikas per tris mėnesius nuo tiko atsiradimo tampa nerimastingas, sutrinka miegas, atsiranda dar kokių nors neurotinių simptomų. Tačiau labai svarbu atkreipti dėmesį iš karto atsiradus tikui, kaip simptomui. Kas tiką sukėlė? Ką tuo veiksmu vaikas mėgina savyje nuraminti? Kokios gyvenimo sąlygos gali jam kelti nerimą? Svarbu klausti apie tai vaiko, kalbėtis, jeigu tai yra mažas vaikas – mėginti prašyti jo nupiešti.
Priežastis visada yra
Priežastis, dėl kurios prasideda tikas, visada yra. Klausimas tik, ar ji akivaizdi, ar mums, suaugusiesiems, tai atrodo dėmesio neverta smulkmena.
Populiariausios tiko atsiradimo priežastys:
naujo šeimos nario (brolio/sesers) gimimas;
tėvų konfliktai;
skyrybos;
išvažiavimas ilgesniam nei dvi savaitės laikotarpiui;
pervargimas darželyje/mokykloje;
konfliktai su bendraamžiais.
Tikas rodo psichikos, jeigu norite – nervų sistemos – adaptacijos sutrikimą, tiksliau neurotinę adaptacijos formą. Nebūtinai tai turi būti nervų sistemos nusilpimo simptomas.
Tiko atsiradimo sąlygos gali būti momentinės arba lėtinės, kurios tęsiasi ilgai. Visada staigus stresas sukelia vienokią mūsų organizmo reakciją, o lėtinis – kitokią. Visada lėtinės, įsisenėjusios ligos yra sunkiau gydomos, nei ūmios, kurios čia pat atsiradusios greitai ir praeina (pvz., aukšta temperatūra). Tas pats galioja ir tikui, kaip simptomui: ilgalaikis lėtinis stresas išsekina organizmo adaptacines galimybes, ir simptomas tampa sunkiai pašalinamas.
Gydo režimas ir meilė
Kai manęs klausia, kokį režimą siūlau tiką turinčiam vaikui, atsakau – siūlau REŽIMĄ kaip tokį. Nes paprastai tikais besiskundžiančių vaikų darbo ir poilsio rėžimas nesutvarkytas, o tai ir prisideda prie tiko atsiradimo. O šiaip geriausias vaistas nuo tiko – tai geros emocijos. Tokios, kurios būtent konkrečiam vaikui būtų geros, nes visi mes turim skirtingą pasaulio ir gerumo supratimą. Dar balzamas tikuojančio vaikučio sielai – šalia esantys ir mylintys vienas kitą tėvai. O jeigu šito nėra – tada jau lieka medikamentai (trankviliantai ir atipiniai neuroleptikai), kiti suprantantys žmonės aplink, ir priėmimas vaiko tokio kokio jis yra, netgi su tikais.
Nereikia reikalauti iš vaiko būti kažkuo, kuo mes įsivaizduojame jis turėtų būti. Reikia padėti jam atrasti šiame pasaulyje konkrečiai save patį.
Tai daryti privalome jau nuo pat vaiko gimimo. Mylėti vaiką reikia be sąlygų, be komentarų. Tik besąlyginė meilė yra meilė, kurią jaučiame, kurią jaučia vaikai. Visa kita – kičas. Besąlygiškai mylėdami tausosime ne tik vaiko, bet ir savo nervų sistemą.
„Mamos žurnalas“
