Vaikystė – ne tik šviesiausias biografijoje metas, kai nereikia neštis pareigų naštos, o dienos skirtos tik pramogoms ir malonumams. Vaikystėje mes patiriame daugiausiai baimių ir išgąsčių. Gerokai daugiau, nei per visą likusį gyvenimą kartu sudėjus.
Apie išgąstį – psichologė Erika Kern.
Ar kūdikis gali išsigąsti? Juk jis nežino, kas yra baubas, mušimas ar „blogasis“ gydytojas.
Net ir mažiausias vaikas gali išsigąsti vien dėl tos priežasties, kad emocijų prigimtis yra neišmokimas.
Mes neišmokstame jausti jausmų, o tiesiog juos jaučiame. Baimė, nerimas ir kitos reakcijos į pavojų yra emocijos, kurių prigimtis nė nekelia abejonių – ji užkoduota genetinėje informacijoje, kurią kartos perduoda kartoms. Tai akivaizdu ir todėl, kad šias emocijas išgyvena visa gyvoji gamta. Vos gimę gyvūnėliai irgi jau pažįsta baimės jausmus. Nebūtina teigti, kad žmonių ir gyvūnų prigimtis ta pati, tačiau net jei gyvūnai paveldi šias emocijas, kodėl mums reikėtų jų išmokti? Tad baimės prigimtis – genetinėje informacijoje, kurią gauname iš tėvų. Baimė reikalinga kaip žmogaus savisauga, nes baimė visų pirma nukreipta į pavojus.
Ką mąsto ir kaip elgiasi kūdikis, kai stipriai išsigąsta?
Sunku būtų pasakyti, ką mąsto išsigandęs kūdikis, mes tik matome, kaip jis elgiasi. Baime arba išgąsčiu jis reaguoja į tokias situacijas, kurios stipriai skiriasi nuo įprastinės aplinkos: labai stiprus garsas, labai staigūs judesiai, labai ryški šviesa, tai, kas gali sukelti skausmą tiesiogine ar perkeltine prasme. Matyt genetinėje informacijoje užkoduota tai, kad labai stipriai besiskiriančios nuo įprastinių situacijos gali būti pavojingos.
Ar kūdikiai bijo aukščio?
Aukštis pirmais metais kūdikiui nesvarbus, nes vaikas dar negali įvertinti perspektyvos ir suprasti, ką reiškia aukščio pasikeitimai. Buvo atlikti tyrimai su kelių mėnesių kūdikiais (ropojančiais). Jiems buvo sukurtas imituotas skardis, tačiau visas paviršius uždengtas permatomu dangčiu, kaip stogu, o mažyliams tai buvo kaip grindys. Kūdikiai ramiai ropojo virš didelės įdubos nejusdami jokios aukščio baimės.
Be abejo, kūdikiai nebijo gydytojų ar mušimo. Tokių dalykų bijoti jie pradeda tik po skaudžių išgyvenimų, o tai – jau tiesioginis išmokimas. Beje, gydytojų baimė susijusi ne tik su skausmu, bet ir su suaugusiųjų emocijomis. Kuo labiau mes jaudinamės, kad vaikas gali bijoti gydytojų, perdėtai jautriai reaguojame į kiekvieną vaiko krustelėjimą, tuo labiau didiname gydytojų baimę. Tėvų reakcijos ir emocijos – kelrodis mažam vaikui, o ypač kūdikiui. Labai anksti vaikas išmoksta vieną taisyklę: tėvai turi daugiau patirties ir geriau supranta, kas yra pavojinga, o kas – ne. Tad vaikai pasitelkia savo intuiciją ir stengiasi suprasti, kaip jaučiasi tėvai, o pagal tai jau matuoja, ar reikia bijoti, ar ne.
Koks vaiko amžius pats bailiausias? Kada aplanko didžiausios baimės?
Sunku išskirti vieną kurį baimės amžių, nes baimės keičiasi su amžiumi. Priešmokyklinio amžiaus vaikai dažnai bijo nesuprantamų dalykų (beje, tokią baimę turi ir suaugę žmonės, tik nesuprantamų dalykų jiems likę vis mažiau). Bijoma to, ko negalima iki galo suvokti. Priešmokyklinukai bijo ir įsivaizduojamų dalykų – vaiduoklių, baubų, raganų – nes tokio amžiaus vaikai labai sunkiai atskiria tikrovę nuo įsivaizdavimo. Tad pasakos, sapnai ir išsigalvojimai dažniausiai jiems susitapatina su tikrovės dalimi ir tikrai yra ko bijoti. Loginiai tėvų paaiškinimai mažai padeda, todėl geriau, užuot neigus baimės objektą (baubų nebūna), geriau sakyti, kad mūsų namuose baubų nėra, kad mes juos išvijome. Taip pripažinsime vaiko baimę ir kartu jį apsaugosime, užtikrinsime, kad nėra ko baimintis. Vaikui augant keičiasi jo baimės, o vėliau – po truputį nyksta. Baimės jausmas žmogų lydi visą gyvenimą. Juk ir suaugusieji turi baimių, pavyzdžiui – pasikeitimų baimė, atstūmimo baimė. Vis tik mokslininkai teigia, kad pats bailiausias amžius yra apie 6-7 vaiko gyvenimo metus. Tuo metu vyksta pokyčiai vaiko mąstyme ir suvokime, vaikas pradeda geriau suvokti aplinką.
Ar maži vaikai bijo mirties?
Iki šešerių metų vaikas nesuvokia, kad mirtis yra galutinis ir negrįžtamas procesas, dažnai jis galvoja, kad miršta tik tie žmonės, kurie nori. Apie 6 metus vaikai pradeda suvokti mirties realumą. Tokio amžiaus vaikams kyla baimė dėl tėvų ir dėl jų pačių mirties. Todėl sustiprėja tamsos, nežinomybės baimės, mat tuo metu pavojus, kad ir sufantazuotas, yra daug baisesnis – jis asocijuojasi su mirties baime. Augdamas vaikas pradeda susigyventi su mirties realybe, baimė neišnyksta, tačiau apsiprantama su mirties neišvengiamybe arba išmokstama apie tai negalvoti. O įsivaizduojamų pavojų mažėja – mat fantazija nuo realybės palaipsniui išsiskiria į du vienas nuo kito nepriklausomus pasaulius.
Gal iš savo praktikos galite pasakyti, kas vaikams sukelia daugiausiai baimės, ko jie labiausiai išsigąsta?
Jau minėjau – nežinomybė, tamsa, tai, kur galima duoti valios fantazijai ir prigalvoti, kas yra už nematomos uždangos. Pavyzdžiui, kas guli po tavo lova, kai išjungta šviesa, kas stovi tamsaus koridoriaus gale, ką galėtų susiurbti siurblys. Kita baimių sritis – skausmas. Jo bijoma tada, kai galima susieti su patirtimi. Jei skaudėjo šioje situacijoje, gali skaudėti panašioje situacijoje. Dažnai vaikai bijo, kai jiems kerpa nagus ar verkia prie skiepų kabineto. Jie turi patirties, kad skauda, todėl bijo.
Didelės baimės kyla dėl stiprių dirgiklių: labai staigių, garsių, didelių dalykų, to, su kuo vaikas nesusiduria kasdienėje aplinkoje. Nemažai vaikų bijo šunų, nes šie mažai prognozuojami, dideli (vaiko dydžio atžvilgiu), garsiai loja. Vaikui nebūtina įsivaizduoti, kad šuo jam įkąs, jam užtenka to, kad jo dydžio ar dar didesnis gyvis ant jo užšoka priekinėmis letenomis ir ima laižyti veidą. Jei kam sunku įsivaizduoti, kodėl tai vaikams baisu, įsivaizduokite kad prie jūsų pribėga karvės dydžio šuo, jums ant pečių užkelia savo letenas ir ima laižyti jus keptuvės dydžio liežuviu.
Pasakose kalbama, kad išsigandus galima netekti amo, net kalbos dovanos. Kaip yra iš tikrųjų – kas gali nutikti vaikui, kai jis stipriai išsigąsta?
Visa gyvoji gamta į pavojų reaguoja trim pagrindiniais būdais – sustink, dink arba kaukis. Kurį elgesį pasirinksime, priklauso nuo to, kaip vertiname pavojų. Jei pavojus akivaizdžiai stipresnis už mus – mes sustingstame arba dedame į kojas. Pirma reakcija – sustingimas. Tai tarytum apmirimas, kai kvėpavimas beveik sustoja. Žmogus kvėpuoja trumpais įkvėpimo ir iškvėpimo intervalais su didelėmis nekvėpavimo pauzėmis. Išsiplečia jo akių vyzdžiai, padažnėja širdies ritmas, dažnai padidėja prakaitavimas. Po kelių akimirkų priimamas sprendimas: dingstama arba kaunamasi. Kūno reakcijos tos pačios – dažnas kvėpavimas, pagreitėjęs pulsas, padidėjęs prakaitavimas, tik vietoj kūno sustingimo atsiranda priešinga būsena – suaktyvėjimas. Kartais baimė pasireiškia tik sustingimu. O ką gi nuveiksi lovoje, jei manai, kad po ja guli drakonas? Belieka gulėti įsitempus, sulaikius kvėpavimą ir stengtis kuo mažiau judėti, kad drakonas manytų, jog lovoj nieko ir nėra.
Apalpimas – sustingimo atmaina, spiegimas – kovos būdas.
Ar yra tokia sąvoka „baugštus vaikas“, kuris visko baidosi labiau nei kiti?
Taip, yra. Dažnai tai vaikai, kurių vaizduotė itin laki, vaikai, kurių aplinka agresyvi ir nenuspėjama, ir vaikai, kuriuos nuo visų baisybių apsaugo tėvai – kurie netiki, kad patys gali įveikti nemalonumus ir nugalėti baimes.
Apie vaikų išgąstį – neurologė Aušra Vosylienė
Po staigaus išgąsčio vaikas gali pradėti mikčioti, nevalingai šlapintis ar tuštintis, gali atsirasti nevalingų judesių (tikų) ar sutrikti miegas. Jei tai – tik reakcija į stresą, paprastai ji trunka nelabai ilgai, apie 2-3 mėn., palaipsniui silpsta ir gali praeiti savaime. Visada tokiu atveju geriau pasitarti su psichologu, dažnai geriausias vaistas – psichoterapija. Tačiau jei tai vaikas, kuris turi tam tikrą nervų sistemos reagavimo būdą jau nuo kūdikystės (jautrus, dirglus, sutrikusios vegetacinės nervų sistemos ar turintis kitokį nepalankų nervų sistemos foną), išgąstis gali užvesti nervinius sutrikimus ilgam laikui. Tuomet atsiradę tikai, mikčiojimas ar kiti sutrikimai turi banguojančią eigą: pagerėja, išnyksta ir vėl atsinaujina, arba keičia vienas kitą, priklausomai nuo vaiko savijautos ir situacijos. Labai dažnai bet kurį iš šių pasireiškimų lydi sutrikęs miegas. Vaikui gali būti sunku užmigti, miegas būna neramus, vaikas dažnai prabunda, sapnuoja košmarus, vaikščioja, kalba. Vaikus, turinčius nepalankų neurologinį foną užpuola iš karto kelios bėdos, pvz., mikčiojimas ir tikas; nevalingas šlapinimasis, tikas ir nagų kramtymas ar kiti deriniai.
Dirglūs, jautrūs vaikai, turintys ankstyvių nervų sistemos pažeidimų, yra baugštesni, nei kiti. Jie gali stipriai reaguoti į įprastinius ar net silpnus dirgiklius ir jų išsigąsti. Ne kartą teko girdėti tėvus skundžiantis, kad vaikutis krūpčioja nuo menkiausio garso („vaikščiojam ant pirštų galų, o vis tiek pabunda ar krūpteli“), baisiausiai išsigąsta dedant į vandenį, keičiant padėtį. O ir vyresnis nuščiūva nuo menkiausio garso, vietos pakeitimo. Tokie vaikai turi daugiau, nei įprasta įvairių baimių, neramiai miega dažnai jau nuo kūdikystės, jie gali būti ir silpnesnio imuniteto, sunkiai prisitaikantys vaikų daržely.
Jei vaikui atsirado tikas, jis pradėjo mikčioti, šlapintis ar tepti kelnaites, mamos visada ieško priežasčių, pergalvoja visas įmanomas nepalankias situacijas, dažnai prisimena, kad vaikas išsigando šuns, kaimyno, lifto, gaisro, avarijos. Tačiau dažnai tą ryšį atsekti sunku. Tikrai galima pasakyti, kad išgąstis yra tiesioginė priežastis tuomet, kai yra seka: įvykis ir po to atsirado mikčiojimas. Dažniau išgąstis – tik mygtukas jau pasiruošusiai nervų sistemai.
„Mamos žurnalas“
