„Kodėl kūdikiai bijo svetimų žmonių? Nuo ko priklauso, kad pakalbinus vieniems žmonėms, vaikas kone pradeda bliauti, o pas kitus pirmą kartą matomus ramiausiai įsitaiso ant kelių ir jaučiasi laimingas be jokių baimių? Pagal ką vaikai atsirenka svetimus žmones? Tai energetika? Aura? Mūsų neurologė paminėjo, kad kūdikiai maždaug nuo 8 mėnesių pradeda bijoti svetimų žmonių, o jeigu nebijo, tuomet paauglystėje turi daug bėdų. Likau nesupratusi sąsajų, bet neurologė nieko išsamiau neaiškino. Ar yra būdų, kaip kūdikį pratinti nebijoti svetimų žmonių, ar tiesiog neverta to daryti? Asmeniškai mums tai didžiausia bėda, kad 9 mėnesių dukrytė bijo gydytojų apžiūros – lipa mano kaklu, kaip beždžionėlė apsiveja, pediatrė net pasverti ir pamatuoti negali“.
Mama Živilė
„Mūsų 11 mėnesių dukrelė paniškai bijo vieno dėdės (mano sesers vyro). Jis tamsaus gymio, skardaus balso, bet be galo linksmas, mielas žmogus. Neįsivaizduojate, kaip nesmagu, kai ateina į svečius sesuo su vyru, ir mūsų dukra vos išgirdusi jo balsą pradeda klykti, kniaubiasi į mano krūtinę, dreba. Dėdė turi tylėti, o prabilti gali nebent tada, kai dukra užmiega. Kodėl mūsų dukra pasirinko būtent šį mielą, gerą, mums artimą žmogų?“
Mama Laura
Apie kūdikių baimes pakalbinome vaikų psichiatrę Aurimą Dilienę
Beveik visų kūdikių tėvai papasakos istorijų, kaip mažylis paniškai bijo kokio nors visai mielo dėdės ar tetos, suka iš baimės paklaikusį žvilgsnį nuo senelių. Gal gąsdina balsas, ūsai, raukšlės? Net nepatogu prieš giminaičius, kurie šnekina kūdikėlį, meilinasi jam, o šis paleidžia dūdas, lyg pamatęs monstrą…
Svetimų žmonių ir išsiskyrimo baimė prasideda maždaug 6-8 mėn. amžiaus kūdikiams – jie jau pradeda atskirti savus nuo svetimų tiek, kad gali tai išreikšti savo elgesiu. Nors dauguma tėvų tikrai pasakytų, kad savus nuo svetimų kūdikiai skiria nuo gimimo, ypač mamą – pagal kvapą. Tiesiog mums suprantamiau ir stipriau savo baimes vaikai sugeba parodyti būdami kiek didesni.
Teoriškai manoma, kad vaikai, kurie dažniau būna ne tik namų aplinkoje, mažiau baiminasi svetimų žmonių, jų adaptacija naujoje aplinkoje yra lengvesnė. Tačiau, mano nuomone (kuri paremta daugybės įvairaus amžiaus kūdikių ir vaikų stebėjimais), šios baimės pasireiškimas arba net jos buvimas labai individualus kiekvienos šeimos reiškinys. Ko gero, tai labai priklauso nuo mamos nėštumo periodu jaustų baimių – taip pat ir gydytojų baimė, kurią jautė besilaukianti mama.
Svarbu ir jau gimusio vaiko aplinkos mikroklimatas – šeimos „saugumo“ ir partnerių pasitikėjimo vienas kitu lygis. Visa tai vaikas gali išreikšti būtent savo baimėmis. Pavyzdžiui, yra vaikų, kurie nuo pat gimimo nejaučia baimių arba labai nestipriai jas jaučia, nes nedemonstruoja jokių baimių svetimiems. O štai kiti tokio pat amžiaus kūdikiai gali būti labai baikštūs ir nervingi. Taigi vien tik tam tikram kūdikių raidos etapui šių baimių priskirti negalime.
Apie energetikas ir auras nesu kompetentinga spręsti, bet manau, kad mums nepačiupinėjamų reiškinių atmesti irgi negalime. Visi mes „jaučiame“ kitus žmones kažkokiu šeštu jausmu, o kūdikiai, ko gero, tą intuityvųjį jutimą turi labai stiprų.
Sąsajos tarp kūdikystės ir paauglystės, be abejo, yra, tik jas aiškinti – jau psichoanalitikų kompetencija. Jeigu paprastai pasakius – visi vaiko patyrimai vėliau pasireiškia kaip stereotipinių reakcijų į aplinką išraiška, adaptyvumo ir komunikacijos gebėjimais. Viską, ką mes patirsime iki 12 metų, vėliau naudosime savo elgesyje ir savarankiškuose sprendimuose.
Pratinti prie svetimų žmonių, manau, nėra didelio reikalo, pasitikėjimas pasauliu perduodamas vidiniu jausmu. Mama, kuri viduje jaučia pasitikėjimą aplinkiniais, perduos jį ir savo vaikui, ypač mažam. Tokiu būdu vieni tėvai turi bėdų su pripratimu prie darželio, o kiti – ne. Su medicinine apžiūra – tas pats.
Atmintinė apie kūdikių baimes
Nors sakoma, kad kūdikis pradeda svetimų bijoti būdamas 8 mėnesių, šis laikas nėra „privalomas“. Gali būti keliais mėnesiais anksčiau, gali ir vėliau. Natūrali yra ne svetimų „baimė“, o noras būti su mama – kuo mažiau laiko leisti su kitais.
Kuo dažniau kūdikis mato „svetimą“ žmogų, tuo daugiau turi galimybių jį ištyrinėti, tuo lengviau jį prisileidžia. Ir atvirkščiai – kuo rečiau kūdikis susitinka su „svetimu“, tuo jis labiau nori išlaikyti atstumą ir įvertinti, ar šis suaugęs žmogus – „gerasis“ ar „blogasis“.
Tai, kad kūdikiai labiau bijo tamsiaplaukių ūsuotų-barzdotų vyrų – neteisingas pastebėjimas. Vaikai bijo „kitokių“. Yra posakis: „Mes bijome to, ko nežinome“. Kūdikiai – irgi. Jei tėvelis su ūsais, mažylis ūsuotų vyrų nebijos. Jei tėvelis juodaplaukis – visi juodaplaukiai vyrai iš karto pelnys pripažinimą, tas pat su barzdotais, akiniuotais. Jei kurį tą bruožą turi tėvelis ir jis vaikui draugiškas, visi šie bruožai iš karto „užsiskaitys“ bendraujant su kitais vyrais.
Ta pati taisyklė galioja ir kalbant apie kūdikių baimę seniems žmonėms. Jei vaikas su senais žmonėmis susitinka dažnai – jis jų nebijos. Seni žmonės turi daug raukšlių, o raukšlės parodo mūsų emocijas. Jei vaikas nesutinka senų žmonių dažnai, jie jam atrodys lyg vienu metu jaustų daug prieštaringų jausmų, ir vaikas tiesiog saugojasi emocinio srauto.
Jei mamytė ar tėvelis skardžiabalsiai – vaikas svetimų skardžiabalsių nebijos. Jei tėveliai kalba normaliu tembru, tačiau jų balsai skardūs tampa tada, kai jie barasi arba rėkia praradę kantrybę – tada vaikas skardų balsą susies su pykčiu.
Kitų žmonių baimė nesibaigia niekada, tik ji pasikeičia. Net ir suaugę jaučiamės nejaukiai naujų žmonių bendrijoje, tik vieni trumpiau, kiti – ilgiau.
Apie metų vaikas natūraliai gali priimti iki šiol nesutiktus suaugusiuosius nebijodamas (tai nereiškia, kad turi leistis jų laikomas ar liečiamas), o apie antrus-trečius metus vaikas gali pradėti aktyviai jais domėtis ir pats priartėti prie „svetimų“.
Normalu, jei kūdikis nenori būti kalbinamas ar liečiamas svetimų žmonių. Tačiau jei prie svetimų žmonių kūdikis pradeda labiau siekti mamos ir stipriau glaudžiasi, verkia, tada galime manyti, kad jo baimė – didesnė nei vidutiniška.
Nereikia kūdikio baimės įveikinėti dirbtinai – jei mažylis bijo svetimo žmogaus, tegul jis ir nelenda mažyliui į akis, nekalbina tyčia. Galbūt po mėnesio tas „svetimasis“ taps kūdikio numylėtiniu.
Jei kūdikis neišgyvena jokio, net mažiausio svetimų baimės jausmo, jei be jokios atrankos šypsosi visiems, eina visiems ant rankų, akimis neieško mamos, – netipiška. Gali būti, kad kūdikiui trūksta santykio su mama, ir jis tampa draugas visiems, kad užpildytų trūkumą?
„Mamos žurnalas“
