Sveiki,
Jums rašo 9,5 mėn. Gerdutės mama. Mažylė auga sveika, graži, judri, pati atsistoja, puikiai ropoja – visus namus apeina akimirksniu, vos spėju gaudyti. Tačiau vienas dalykas mane neramina – Gerdutei retkarčiais užeina pykčio priepuoliai (kai ko nors neleidžiame imti ar kai darome tai, kas jai nepatinka, pvz., keičiame sauskelnes ir pan.). Priepuolių metu ji taip užrėkia, kad nebegali vėl pradėti kvėpuoti, pamėlynuoja. Žinoma, po kiek laiko mažylė vis dėlto įkvepia, bet man tos sekundės, kai Gerdutė nekvėpuoja, yra baisios.
Vaikų neurologė mums sakė, kad taip jau būna 4 proc. vaikų, vėliau tai išaugama, bet norėčiau žinoti, ar įmanoma kažkaip užkirsti kelią visam tam jau dabar. Skaičiau visokių patarimų – vieni sako, kad reikia nukreipti mažylės dėmesį kitur ar plekštelti per užpakaliuką. Bet nelabai tikiu tokiomis priemonėmis. Tiesa, neurologė buvo skyrusi gerti mikstūros (pagamintos vaistinėje), kol ją gėrė, priepuolių nebuvo. Dabar jau vėl nebegeria, o priepuoliai pasikartoja per savaitę 1-2 kartus. Labai prašau, parašykite plačiau apie šį atvejį – manau, kad yra ir daugiau mamų, susiduriančių su tokia problema.
Gerdutės mama Janina
Kokie tai priepuoliai, kurių metu pritrūksta oro?
Kartais mažyliai taip „įsijaučia“ į rėkimą, kad jiems užgniaužia kvapą. Taip atsitinka tuomet, kai verkiantis vaikas stipriai iš plaučių iškvepia bemaž visą orą. Tą akimirką vaikas nutyla, o burna pasilieka atvira – atrodo, jog sustoja kvėpavimas. Tokie kvėpavimo sustojimai (kvapo užgniaužimai) trunka iki 30 sekundžių, po to vaikas įkvepia, ir vėl pradeda rėkti. Kvėpavimo sustojimai gąsdina, tačiau nėra pavojingi. Kvėpavimas dažniau sustoja tiems vaikams, kurie yra nervingi, perdėm jautrūs, kai yra atliekami veiksmai, kurie jiems nepatinka. Kvėpavimas dažniau sustoja tiems nervingiems vaikams, kuriems buvo leidžiama viską ką tik norėjo daryti ir staiga prasidėjo įvairūs draudimai. Vaikas negali su tuo susitaikyti, dėl to pyksta, niršta ir protestuoja rėkimu.
Kiek dažnai tokie priepuoliai gali kartoti, kad tėvai dar to neimtų į galvą?
Bet kokie kvėpavimo sustojimo priepuoliai verkiant, tiksliau rėkiant, nėra norma. Nėra apibrėžta priepuolių dažnio jokiais skaičiais – jų pasikartojimas individualus. Kuo rečiau jie kartojasi, tuo geriau.
Kodėl vieniems vaikams, kai jie susinervina, tokie priepuoliai būna, o kitiems – ne?
Nepriklausomai nuo amžiaus, vaikai, keisdami savo elgesį, ieško kitos, nei turi‚ „vietos po saule“. Įvairiai elgdamiesi, jie studijuoja suaugusiųjų reakciją, dešimtimis kartų tikrina, kas galima ir ko negalima. Pykčio priepuoliai paprastai yra nepasitenkinimo išreiškimas. Įvairiai elgdamiesi vaikai sužino, kaip „įveikti“ kiekvieną šeimos narį, norint pasiekti geidžiamų pokyčių. Jei suaugusieji vaiko elgesio nekoreguos arba tai kiekvienas darys skirtingai ir nenuosekliai, mažylio pykčio priepuolių nemažės. Bet kokio amžiaus vaikai kopijuoja tėvų elgesį. Tose šeimose, kuriose nors vienas jos narys yra agresyvus, vaikas auga dirglus ir piktas, dažnai atvirai išlieja įniršį.
Kiek sekundžių vaikas gali išlikti nekvėpavęs?
Iki 30 sekundžių.
Ką čia gali padėti gydytojas? Ar verta jam apie tai sakyti?
Su gydytoju dera pasitarti, kai:
pykčio, agresyvumo, įniršio epizodai kartojasi kelis kartus per mėnesį ir vaiko neįmanoma nuraminti;
vaikas nuolatos agresyviai elgiasi ir konfliktuoja su kitais vaikais;
agresyvus, piktas vaiko elgesys sužalojo kitą vaiką;
vaikas dėl savo piktumo, agresyvumo neturi draugų ir dažnai atrodo nelaimingas, nepatenkintas, nuskriaustas;
pykčio, agresyvumo, įniršio priepuoliai yra susiję su kitais simptomais, pvz., su neramiu miegu, kėlimuisi ir vaikščiojimu naktį, baime užmigti ar kitomis baimėmis, apetito sutrikimais (sumažėjusiu arba padidėjusiu apetitu), nevalingais judesiai (tiku).
Kokio amžiaus vaikams šie „rėkimo iki pamėlynavimo“ priepuoliai būna dažniausiai?
Pykčio priepuoliai dažniausiai pasireikia, kai vaikui sukanka 14-18 mėnesių.
Kaip elgtis, kai vaikas rėkdamas netenka amo, nebekvėpuoja – purtyti, mušti, užrėkti, pilti šaltu vandeniu?
Nuovokiai „studijuokite“ vaiko elgesį – pastebėkite momentus, aplinkybes, kada prasiveržia mažojo žmogaus neigiamos emocijos: pyktis, įniršis, agresyvumas. Atradę dėsningumą stenkitės, kad vaikas „neprinoktų“ pykčio proveržiui, pvz., jei vaikas neklauso parduotuvėje ar svečiuose, jo ten kitą kartą nesiveskite. Vaikui suprantamai paaiškinkite, kodėl taip darote. Dažniausiai maži vaikai ima rėkti, kai yra pavargę, neišsimiegoję, išalkę, skubinami.
Pajautusios, kad vaikas gali „praplyšti“, jį sudominkite nors nematytu žaislu, pamyluokite, prisiglauskite prie savęs – nukreipkite jo dėmesį. Kitais žodžiais tariant – sustabdykite mažojo žmogaus pykčio priepuolį, kol jis neprasidėjo. Kiekvienas vaikas yra nepakartojama asmenybė, todėl raskite individualų būdą, kaip išvengti jo įnirčio ir agresyvumo.
Vaiko pykčio priepuolio nestabdykite savo pykčiu ar susijaudinimu, nes tai nepadės. Žinokite, pradėjęs raudoti vaikas negali staiga sustoti.
Verkiantįjį ramina paprašymas ką nors padaryti, pvz., pakvietimas prieiti, ką nors paduoti.
Kadangi antraisiais-trečiaisiais gyvenimo metais vaikas vis dar nesugeba savo emocijų išreikšti žodžiais, suvokti agresyvaus elgesio pasekmių, jam ramiai ir paprastai daugelį kartų paaiškinkite, kodėl nedera elgtis vienaip ar kitaip (priklausomai nuo situacijos). Pvz., „Šitaip geri vaikai nesielgia. Tu irgi esi geras, todėl taip elgtis tau netinka. Jeigu ir toliau rėksi, neklausysi, turėsi eiti į savo kambarį arba pasėdėti ant kėdutės“. Vaikui atsiskirti nuo asmenų, kuriems jis yra nusiteikęs pademonstruoti savo pykčio priepuolį, yra sunku, nes prarandama „auditorija“ ir emocijos nebetenka prasmės. Mažyliui, kuris nuolat juda, irgi yra sunku kelias minutes ramiai pasėdėti. Šiomis priemonėmis vaikas mokomas pasirinkti, kas geriau: ar pykti ir atlikti bausmę, ar „gyventi taikiai“ ir išvengti bausmės.
Pradėjus išgyvendinti pykčio priepuolius, agresyvumą, kaprizus, būtina elgtis labai nuosekliai. Jeigu pasakėte vaikui, kad jis privalo ramiai pasėdėti arba pabūti savo kambaryje, tai šito ir turite išreikalauti, nesvarbu, kiek kartų apie tai vaikui tektų priminti. Neretai tenka vaiką kelis kartus privesti prie kėdutės arba tiesiog už rankos nuvesti į kambarį. Jeigu vaiko nepriversite paklusti reikalavimui, jis nepatikės jų rimtumu. Paprastai pakanka 3-6 minučių, kad mažylis nusiramintų. Kol jis nenusiramins, nedera jo linksminti, kalbinti ar kitaip užiminėti. Kai tik vaikas nusiramins, apsimeskite, kad nieko neatsitiko arba viską pamiršote.
Kai nepavyksta vaiko nuraminti, dera išsiaiškinti, gal kiti šeimos nariai jam nuolaidžiauja. Visų šeimos narių reikalavimai vaikui turi būti vienodi – tik tuomet pagalba mažyliui yra efektyvi.
Vaikui konkrečiais veiksmais daugelį kartų įrodykite, kad jo nederamas elgesys kenkia jam pačiam, pvz., jeigu pykčio priepuoliai ištinka žaidžiant su kitais vaikais, mažylį parsiveskite į namus arba, kai nugriuvęs nuo dviratuko pradeda jį spardyti, paimkite dviratuką ir su „agresoriumi“ taip pat grįžkite į namus. Visuomet paaiškinkite, kad su vaikais dera gražiai elgtis, dviratukas nespardomas, nes gali sugesti ir nebeturėsi kuo važinėti ir pan.
Tegul nė vienas iš šeimos narių (taip pat ir vyresni broliai, seserys) nepradeda juoktis, jei vaikas kam nors įkando, pastūmė ar sudavė. Pasijuokimą, šypseną mažylis supranta kaip teigiamą jo elgesio įvertinimą, paskatinimą. Vaikui paaiškinkite, kad nesikandžiojama, nesimušama, nes skauda, kad tai negeras elgesys, kad geri vaikai taip nesielgia, o tu esi geras, ir todėl blogai elgtis negali.
Kaip dar (be oro sulaikymo) pasireiškia pykčio priepuoliai?
Pykčio priepuoliai gali pasireikšti mostagavimu rankomis, kritimu ant grindų, ilgesniu rėkimu ir spiegimu išplėtus akis, savęs žnaibymu, bandymu daužyti galvą į sieną, suaugusių ar vyresnių vaikų kandžiojimu, gnaibymu, smūgiavimu, žaislų laužymu ir daugybe kitų būdų.
Gal tokiam vaikui padės raminamieji sirupėliai, arbatos?
Nepasitarę su gydytoju neduokite jokių vaistų, net ir vaistažolių arbatų. Vaistai yra tik gaisro gesinimas. Kol kas nėra vaistų, kad vaiko pykčio priepuoliai išnyktų visiems laikams.
Kaip elgtis, kad mažyliui neatsirastų noras pykti?
Bet kokio amžiaus vaikams šeimoje ir tarp draugų nedemonstruokite pykčio, agresyvumo, barnių, santykių aiškinimosi „pakeltais tonais“.
Vėliausiai antraisiais gyvenimo metais pradėkite ugdyti supratimą, kas galima, leistina, kas negalima. Kuo mažiau draudimų, tuo geriau. Vaikui drauskite tai, kas yra pavojinga jo sveikatai ir namams. Tai darykite be pykčio, ironijos ir pašaipos balse – vaikai puikiai skiria namiškių balso toną.
Ar tokie priepuoliai turi ką nors bendro su traukuliais?
Ne.
Trumpai apie „kvėpavimo sulaikymo“ priepuolius
* Medicinoje priepuoliu vadinamas staigus savijautos pablogėjimas, turintis aiškią pradžią ir pabaigą. Jis gali ištikti ir sergantį, ir iki tol visai sveiką vaiką, pvz., astmos, kosulio, pilvo ar galvos skausmo, pagaliau – pykčio, agresijos priepuoliai. Priepuolių gali būti ir dėl laikinų sutrikimų smegenų veikloje, tuomet gali sutrikti vaiko sąmonė, elgesys, judesiai ar jutimai. Tai gali būti traukuliai, kritimai, sustingimai, neaiškus riksmas, siaubo išraiška ir kt. Tokių priepuolių priežastis gali būti epilepsija, miego sutrikimai, deguonies trūkumas, „isterijos“.
* Kūdikiams ir mažiems vaikams dažnai būna kvėpavimo sulaikymo priepuolių. Jie gali prasidėti maždaug 7 mėnesių, dažniausi būna tarp 1-2 metų ir palaipsniui retėja bei išnyksta apie 4-6 metus. Tai lyg primityvūs „isterijos“ priepuoliai, kaip juos vadina tėvai ir seneliai. Tiesioginė provokuojanti šių priepuolių priežastis – įvairūs veiksniai, sukeliantys skausmą, baimę, nepasitenkinimą, kartais – sutrikusių vaiko-tėvų santykių išraiška. Pagal jų išsivystymo sistemą tie priepuoliai kyla dėl deguonies trūkumo smegenyse sulaikius kvėpavimą.
* Verkiantis, supykęs, išsigandęs vaikas staiga sulaiko kvėpavimą įkvėpimo metu, veidukas išbąla ar mėlsta, išsipučia kaklo venos, vaikutis galvą atlošia atgal, kartais įsitempia visas kūnas, išsiriečia. Po keliolikos sekundžių (ar net minutės!) vėl įkvepia. Po ilgesnio priepuolio vaikas tampa mieguistas, vangus, bet tai greitai praeina. Praėjus negiliam priepuoliui, vaikas gali toliau jaustis normaliai. Tokie priepuoliai gali atsirasti visai be verkimo, tačiau visada yra išorinė priežastis – skausmas, išgąstis, užsigavimas, pyktis. Panašių provokuojamųjų priepuolių metu vaikas gali griūti žemėn, spardytis, daužytis. Priepuolis praeina įvykdžius reikalavimą, patenkinus norą.
* Kartais kvėpavimo sulaikymo priepuolius sunku atskirti nuo epilepsinių, ypač jei provokuojantis momentas labai nežymus. Visada, jei kyla abejonių dėl sunkių ir dažnų priepuolių ar nepalankaus jų fono (paveldimumo, sunkaus gimimo ar ankstyvių neurologinių sutrikimų), reikia atlikti tyrimus, kad atmestumėte kitas ligas. Labai retai panašūs priepuoliai gali išsivystyti į epilepsiją, bet tam reikia dar papildomų nepalankių aplinkybių.
* Bet kokio priepuolio metu reikia stengtis kiek įmanoma ramiau – matyti, kas vyksta, kaip atrodo, kiek trunka priepuolis ir suprasti, kuo tuo momentu vaikui padėti. Šių priepuolių atveju visai nebūtina vaiko purtyti, pilti ant jo vandenį, geriau priglausti, stebėti, apsaugoti nuo kritimo. Jei bet koks priepuolis užtrunka ilgiau ar gresia pavojus, reikia kviesti greitąją medicinos pagalbą, ypač jei tai pirmas kartas.
* Pagrindinė taisyklė, kad priepuoliai nedažnėtų – tai neturi tapti būdu ir priemone ką nors gauti. Jei vaikas perdėtai jautrus ar yra papildomų problemų, neurologas gali skirti gydymą.
Konsultavo docentas Algimantas Vingras
„Mamos žurnalas“
