Scena iš spektaklio „Piteris Penas“
Jei jūsų vaikas lanko chorą, šokių, dramos būrelį ar bet kokį kitą kūrybinės veiklos užsiėmimą, tikriausiai neverta pasakoti, koks didžiulis įvykis jam yra kiekvienas pasirodymas scenoje, kokia didelė, jaudinanti ir ilgai nepamirštama šventė pakviesti artimuosius tapti jo žiūrovais.
Ir visai nesvarbu, ar scena tikra, ar tik improvizuota – pavyzdžiui, ypatingai papuošta repeticijų salės dalis. Apie tai, ką duoda scena visapusiškam vaiko ugdymui, pasakoja nacionalinės M. K. Čiurlionio menų mokyklos „Šokio teatro“ jaunųjų šokėjų mokytoja, sceninės praktikos vadovė Giedrė Zasčižinskaitė. Beje, šiame teatre vaikai turi profesionalią sceną, kurioje statomus spektaklius gali pamatyti ne tik jų artimieji, bet ir plačioji publika, pirmiausia – jų bendraamžiai.
1. Pasitikėjimas. Per meninę išraišką scenoje vaikai yra priversti ištrūkti iš savo patogaus, įprasto pasaulio, peržengti ribą tarp „aš negaliu“ ir „aš galiu“. Tai labai svarbu ugdant vaiko pasitikėjimą savimi: vaikas išmoksta nebijoti auditorijos, susitelkti į vaidmenį, tik jam vienam skirtą unikalią užduotį, pajusti scenos partnerius, muziką, veiksmų eigą. Vėlesniame gyvenime sceninė praktika – nepamainoma patirtis, jei tenka kalbėti prieš didelę auditoriją. Tai gelbsti siekiant karjeros, aukštų, atsakingų pareigų.
2. Atsakomybė. Kai vaikai kuria bendradarbiaudami, jie pripranta prie minties, kad jų veiksmai daro įtaką kitiems žmonėms. Jie sužino, kad jei nesi tinkamai pasirengęs arba tinkamai nedalyvauji bendroje veikloje, nukenčia kiti. Scenoje, kaip niekur kitur, vaikui tenka išmokti pripažinti savo klaidas ir prisiimti už jas atsakomybę, o tai skatina judėti pirmyn. Šie veiksniai palankiai formuoja vaiko ego – scena tiesiog nebeleidžia koncentruotis tik į save, vaikui leidžiama suprasti, kaip jis susijęs su kitais, kad kiekvienas jo veiksmas turi pasekmių, susijusių ne tik su juo vienu.
Šiais laikais nemažai kalbama apie modernių technologijų poveikį vaikų bendravimui. Patirtis scenoje padeda vaikui geriau apmąstyti savo priimamus sprendimus ir tai, kokią įtaką jie gali turėti kitiems.
3. Kūrybiškumas. Sceninė praktika lavina gebėjimą galvoti individualiai, savarankiškai, įvertinti užduotis iš įvairių perspektyvų ir išmokti mąstyti unikaliai, plačiai. Kuriantis vaikas niekada netaps pilkos masės dalimi, nesieks susitapatinti su aplinka, nepraras savojo kuriančio „aš“. Užuot tapęs manipuliacijų auka vaikas augs aktyvus, mąstantis, turintis tvirtus įsitikinimus ir mokantis juos apginti.
4. Uždavinių sprendimas. Meno kūriniai gimsta sprendžiant gautas užduotis: „Kaip man pavaizduoti tam tikrą emociją per šokį? Kaip mano personažas reaguoja į šią situaciją?“ Ieškodamas atsakymų ir formuluodamas savo poziciją vaikas mokosi argumentuoti, mąstyti, orientuotis situacijoje. Ateityje tai padės jam spręsti pačias įvairiausias gyvenimiškas problemas – tiek dalykines, tiek asmenines.
5. Dėmesio sukaupimas. Gebėjimas sutelkti dėmesį – labai svarbi savybė, ugdoma kolektyvinėje veikloje. Ruošiantis pasirodymui būtinas susitelkimas tiek į savo vaidmenį, tiek į partnerių veiksmus, aplinką, muziką, kitas menines priemones – visa tai turi būti išjausta ir apjungiama į viena. Dabar tai ypač svarbu: norime padaryti kuo daugiau, aprėpti visą platųjį pasaulį, bet išsibarstome ir nebesugebame tinkamai susitelkti. Sceninė praktika moko sudėlioti vientisą veiksmų seką, suvokti visumą – o tai ateityje garantuoja greitesnį, tikslesnį siekių įgyvendinimą, moko nešvaistyti laiko ir nesiblaškyti niekniekiams.
6. Neverbalinės komunikacijos ugdymas. Praktika teatro ir šokio pamokose – vienas efektyviausių būdų išmokti, kaip veikia kūno kalba, ir ja sėkmingai naudotis. Vaikai įgyja gebėjimų įvairiais judesiais išreikšti skirtingas emocijas – tai būtina, kad šokėjas galėtų perteikti savo vaidmenį įtikinamai, kad įtrauktų žiūrovą į meno kūrinį. Bendrąja prasme ši patirtis ugdo gebėjimą be žodžių išsakyti norimą mintį, o tai aktualu ne tik scenoje – juk mūsų gyvenime kūno kalba reiškia nepaprastai daug. Tinkama laikysena, nuosaikus gestikuliavimas padeda lengviau užmegzti kontaktą, įtikinti kitus, siekti užsibrėžtų tikslų.
7. Konstruktyvaus vertinimo priėmimas. Tik iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad tinkamai priimti konstruktyvią grįžtamąją informaciją apie savo veiklą (tiek apie kūrybinį procesą, tiek apie galutinį rezultatą) yra paprasta. Juk kaip dažnai mes patys atsikalbinėjame: „Ką jūs, ką jūs, aš čia niekuo dėtas – tiesiog pasisekė“. Šokančiam, dainuojančiam, vaidinančiam vaikui grįžtamasis ryšys tampa natūralia mokymosi dalimi – ir kritiką, ir pagyrimus vaikas išmoksta priimti natūraliai, o svarbiausia – ne asmeniškai, o kaip nuveikto darbo įvertinimą. Vaikams tiek teigiamas, tiek neigiamas įvertinimas tampa jų darbo dalimi, kurią būtina analizuoti ir pasitelkti kaip aktyvų būdą klaidoms taisyti ar pasiekti geresnių rezultatų.
Taigi įvertinimas tampa aktyvia paskata judėti pirmyn. Taip ugdomas žmogus išmoksta racionaliai priimti net ir įžeidžiančią, nekonstruktyvią, puolamąją kritiką, su kuria gyvenime anksčiau ar vėliau, deja, tenka susidurti kiekvienam.
8. Bendradarbiavimas. Dauguma meno disciplinų ugdo tarpusavio bendradarbiavimą, bet šokyje tai pasireiškia ypač stipriai. Per šokio praktiką vaikai išmoksta dalintis atsakomybe ir ieškoti kompromisų, drauge su kitais siekti bendrų tikslų. Kompromisų paieška dėl bendro tikslo – svarbiausias dalykas siekiant gero grupinio darbo rezultato. Vaikui ši patirtis labai svarbi – taip įgyjamas suvokimas, kad dėl reikšmingo bendro rezultato kartais reikia ir verta paaukoti tam tikrus asmeninius įgeidžius. Scena – puikios bendradarbiavimo pratybos, svarbios bet kokioje kitoje bendroje veikloje – ar tai būtų šeima, ar mokslai, ar bendri darbai. Prieš priimdamas sprendimą, vaikas mokosi stabtelti: o kokį poveikį tai turės mane supantiems žmonėms, kaip tai paveiks aplinką, kurioje aš esu? Vaikas ima suprasti, kad jo indėlis yra būtinas visos grupės sėkmei, o kartu ir jo paties sėkmei – taip įgyjama pasitikėjimo savimi. Gyvenime svarbu mokėti vertinti tiek didelius, tiek mažus dalykus – dirbdami scenoje vaikai atranda, kad net ir menkiausias vaidmuo reikšmingas, juk be jo gali sugriūti visas spektaklis. Neilgai trukus jie pastebi, kad panašus principas veikia ir apskritai gyvenime.
9. Pasišventimas. Per menines pastangas vaikai išmoksta atrasti savo darbo, kaip galutinio rezultato, adresatą – žiūrovą. Sceninė praktika juos skatina įdėti visas pastangas į darbą ir tikėtis paties šilčiausio auditorijos įvertinimo – nuoširdžių aplodismentų. Tai pagrindinis atlygis už jų triūsą. Vaikas supranta, kad gerų rezultatų pasieks tik skirdamas tam visas pastangas, kad tik taip tobulėjama. Pats noras tobulėti tampa varomąja jėga – o tai savo ruožtu virsta paskata mokytis visą gyvenimą. Kuriantis vaikas suvokia, kad pasaulyje ne viskas matuojama pinigais – žiūrovų plojimai ir patiriamos emocijos verti kur kas daugiau.
10. Kritinių situacijų valdymas. Vaidinimo metu nutinka ir nenumatytų dalykų, kurie gali išmušti iš vėžių, pertraukti vientisą pasirodymą. Vaikai, besimokantys dirbti scenoje, išmoksta tokias situacijas kontroliuoti, improvizuoti, visą minties dėstymą pakreipti net geresne linkme. Jie įgyja gebėjimų nesutrikti kritiniu atveju. Mąstymas kritinėse situacijose itin sustiprėja, reakcija – tiek protinė, tiek fizinė – tampa aktyvesnė, išmokstama išlaikyti ramumo ir kontrolės įvaizdį, o tai svarbus lyderio bruožas.
11. Maksimalaus rezultato siekimas. Visos meno formos, kurioms perteikti reikalinga scena, turi bendrą savybę – meno kūrinys kuriamas ČIA ir DABAR. Tik dėl didžiulių reikalavimų sau galima sukurti nepakartojamą įspūdį žiūrovui ir įgyvendinti savo paties menines idėjas.
12. Valios ir tvarkos ugdymas. Prieš einant į sceną, ypač šokyje, reikia daug ir ilgai dirbti, o tai ugdo valią – būdamas atsakingas už bendrą kūrinį tu tiesiog negali sau leisti tingėti, neateiti į pamoką, nepasiruošti repeticijai. Taip ugdoma kasdienė disciplina ir valia, kas būtina ne tik šokėjams, nors būtent jie išsiugdo stiprią valią valdydami kūną, nes tenka prisiversti išmokti sudėtingus judesius, reikalaujančius didelio susitelkimo ir ištvermės. Ne veltui caro laikų Rusijoje buvo dvi mokyklos, kurios turėjo teisę dėvėti specialias uniformas – jaunųjų kareivių ir baleto mokinių.
Giedrė Zaščižinskaitė, M. K. Č. Menų mokyklos sceninės praktikos vadovė
„Mamos žurnalas“
