Kodėl mes už uniformas: psichologų, mokytojų ir tėvų diskusija

mokykla

Pixabay.com

Štai jau bene dešimtmetis, kai Lietuvoje kasmet užverda diskusija, – ar mokiniams reikia uniformų? Tema – ir į plotį, ir į gylį, tad savo nuomonę ginta ne tik tėvai, bet ir psichologai, sociologai, pedagogai.

Išklausykime svarių nuomonių.

Sinusoidė „laisvė-nelaisvė“

Dauguma mūsų atsimena laikus, kai uniformos buvo privalomos. Tie laikai mums asocijuojasi su laisvės varžymu, asmenybės niveliavimu ir lozungu – būk, kaip visi. Viduriniosios kartos lietuviai, kuriems buvo lemta pagyventi sovietų santvarkoje, uniformą ilgai laikė sistemos atributu. Natūralu, kad tuomet laisva apranga simbolizavo pasipriešinimą sistemai. Sociologai sako – toks požiūris natūralus. Per aprangą mes išreiškiame save, o draudimai ir varžymai sukelia norą maištauti. Tad po nepriklausomybės atgavimo uniformų atsisakymas mokyklose atrodė tarsi laisvės gurkšnis.

Vis dėlto uniformos mes negalime vertinti tokio trumpo laikmečio kontekste. Ji buvo sugalvota ne Tarybų Sąjungoje ir gilesnė jos prasmė neturėjo nieko bendro su sistema. Atvirkščiai! Uniformas mokiniai vilkėjo carinėje Rusijoje, o atėję į valdžią sovietai uniformas… uždraudė, kaip perteklinį buržuazijos reliktą. Mat prieš revoliuciją švietimas buvo prieinamas tik vaikams iš pasiturinčių šeimų, tad mokyklinė uniforma buvo savotiškas gerovės ir priklausymo turtingųjų luomui rodiklis.

Visais laikai uniformuoti į mokyklas vaikščiojo ir demokratiškiausių, giliausias tradicijas turinčių šalių vaikai. Tai pasaulinė istorinė tradicija, todėl nieko keisto, kad praėjus dešimtmečiui po nepriklausomybės atgavimo mokyklos pamažu pradėjo grįžti prie uniformų. Pirmosios Lietuvoje tai padarė privačios, užsienio kapitalo ugdymo įstaigos. Jei paklaustume, ar reikia uniformų, – pavyzdžiui, Tarptautinės britų mokyklos (The British School of Vilnius) ar Meridiano mokyklos (International Meridian School) bendruomenių, liktume nesuprasti. Atsakymas būtų – o ar gali būti kitaip? Taip pat nutiktų, jei diskutuotume su tarpukario Lietuvos gimnazistais. Tad istorine prasme uniforma mums niekuo nenusikalto, ji užgimė kartu su pirmosiomis mokyklomis dar Antikos laikais ir sėkmingai keliavo per istoriją kaip mokinio identiteto išraiška.

Leisdami „Mamos žurnalą“, stebime, kaip iki galo nesuvokta laisvės samprata pagimdo tam tikrą anarchiją, bloškia į kraštutinumus. Tai įrodo antivakserių judėjimas arba prieš 25 metus kilusi banga auginant vaikus nepaisyti jokio režimo (nei miego, nei mitybos), neva vaikas turi augti laisvai. Šios idėjos vėliau buvo paneigtos išsamiais tyrimais, įrodyta, kad būtent režimas ir tam tikra tvarka suteikia ne tik psichologinio saugumo, bet ir padeda raidai, apsaugo nuo ligų.

Pasiblaškę užribiuose dažniausiai vėl grįžtame prie klasikinių, laiko patirtintų tendencijų. Tol, kol esamos situacijos neperspaudžiame į kitą pusę. Tai tarsi sinusoidė ar sūpuoklės – jei tik imamasi per griežtai, gimsta pasipriešinimas ir nauja banga.

Rožinė baleto uniforma

Psichologai – yra du svarbiausi uniformų dėvėjimo psichologiniai aspektai

Psichologė Giedrė Skupienė, kurios paprašėme išreikšti savo ir kolegų nuomonę apie uniformas, išskiria dvi psichologines naudas.

Pirma – uniformos mažina socialinę atskirtį tarp pasiturinčiai gyvenančių vaikų bei vaikų, kurių tėvų pajamos yra žemesnės, ir jie negalėtų mokykloje demonstruoti naujausių madų, kas skatintų atskirtį, patyčias ir diskriminavimą. Šį diskriminavimo pagal pajamas psichologinį aspektą uniformų dėvėjimas sprendžia tikrai efektyviai.

Antra – uniformos mažina įtampą. Vaikai dažnai nemėgsta uniformų, ypač vyresniame amžiuje, kadangi mano, jog tai riboja jų individualybės išraišką, nepadeda formuoti savo stiliaus. Tačiau dažnas sutinka, kad dėvint uniformą nereikia kasdien gaišti laiko galvojant, kuo apsirengti, kas paauglystėje tampa labai opiu saviraiškos klausimu. Kadangi tam nebereikia kasdien skirti savo laiko ir energijos, psichologiniu požiūriu nuimama nereikalinga įtampa. Vaikai turi vienu dalyku mažiau, dėl ko jiems reikia rūpintis, ir gali savo energiją skirti mokymuisi, egzaminams ir santykiams.

Tačiau, pasak psichologės, kaip ir bet kuriuose dalykuose, kraštutinis griežtumas dėvint uniformas nėra gerai. Bet kuri mokykla gali numatyti privalomas uniformos dalis, pavyzdžiui: kelnes/sijoną ir švarką/džemperį, o marškinėlius, kitas aprangos detales palikti kaip vaikų saviraiškos ir kūrybiškumo manifestaciją. Labai svarbu, kad privalomos uniformos dalys vaikams būtų patogios. Ar taip yra, gali pasakyti tik patys vaikai, kurių uniformų dizaino rengėjai turėtų atsiklausti ir, esant reikalui, pakeisti tai, kas vaikams nepatogu. Taip kuriama bendradarbiavimo atmosfera tarp mokyklos vadovybės ir mokinių, tai prisideda prie geros psichologinės atmosferos mokykloje kūrimo.

Psichologai nepataria perspausti uniformuojant vaiką „nuo-iki“, kaip armijoje. Tačiau kad vaikams uniformos neturi jokio blogo šleifo, įrodo „uniforminiai laisvadieniai“, kai galima, jei nori, į mokyklą ateiti apsirengus laisvai. Įdomu tai, kad dalis vaikų net ir tomis dienomis ateina su uniforma, nes taip paprasčiau. „Taigi, suderinus tai, kas yra privaloma, disciplinuoja, mažina socialinę atskirtį, su tuo, kas suteikia besiformuojančiai asmenybei erdvės saviraiškai ir kūrybiškumui, uniformų dėvėjimas tampa prasmingu ir efektyviu“, – sako psichologė Giedrė Skupienė.

Mokinių tėveliai – sutaupo daug laiko ir nervų ląstelių

„Šiemet į pirmą klasę išleidome dukrą. Mokyklos tinklapyje neradau jokios informacijos apie uniformas, tad paskambinusi į raštinę sužinojau, kad šioje mokykloje (Vilniaus Baltupių progimnazijoje) uniformų nereikia. Dukra be galo nusiminė, nes mokykla jai asociavosi būtent su uniforma ir kuprine. O laisva apranga – su darželiu ir kiemu. Nepatikėsite, tačiau mes nupirkome dukrai uniformą, tikėdamiesi, kad tvarkingas sarafanas ir balti marškinėliai suteiks jai pasitikėjimo ir orumo per rugsėjo pirmąją. Ką mes pamatėme? Dauguma vaikų buvo aprengti kaip į draugų gimtadienius, dalis – kaip į sporto renginius ar kiemą. Kiekvienas puošė vaiką pagal savo supratimo lygį, ir pirmokai priminę margą miesto mugę.

Jeigu nusveria, kad uniformą pirkti yra brangu, o rengti laisvai – pigu, tai šis argumentas yra visiškai paneigtas. Bazinius uniformos elementus tėvai perka kartą per metus, o rengiant laisvai išlaidų bus kur kas daugiau“, – mintimis dalinasi pirmokės mama.

Vilniaus Simono Konarskio gimnazijos tėvų komiteto narys Kęstutis Kuskys pritaria: „Uniformos yra gėris ir tėvams, ir vaikams. Vaikui nereikia galvoti, ką apsirengti, visi lygūs, niekas neišsiskiria savo nutriušusia arba pernelyg prabangia apranga. Fantastika, kai Rugsėjo 1-ąją ar per kitas mokyklos šventes nereikia galvoti, kaip čia papuošti princesę ar princą. Pasakius buitiškai – uniformos sutaupo labai daug laiko ir nervų ląstelių.

O tiems, kas liūdi dėl vaiko saviraiškos, atsakau – saviraiškai skirti būreliai“.

Suzuki mokyklos berniukų uniforma

Sociologai – uniformos padeda mokiniui… būti mokiniu

Tėvų mintis pratęsia socialinių mokslų daktarė VDU Švietimo akademijos docentė dr. Sigita Burvytė: „Uniformos  yra simboliai, kurie padeda vaikams identifikuotis su mokinio statusu ir sudaro sąlygas ieškoti saviraiškos būdų per kūrybines veiklas. Nėra blogai save išreikšti per aprangos pasirinkimą, bet į mokyklą mokiniai eina mokytis kūrybiškai mąstyti, kelti savo ugdymosi tikslų, turi suprasti ir matyti mokymosi prasmę. Manau, kad turime fokusuotis į vaikų savarankiško mąstymo ugdymą, bendrą darbą, solidarumą ir empatijos ugdymą, o ne į pirmą vietą iškelti asmenybės saviraišką per aprangą“.

Kalbėdami apie uniformas, neturime pamiršti, kad jos – ne tik mokinių duotybė. Uniformas dėvi pareigūnai, teisėsaugos darbuotojai, viešosios tvarkos sergėtojai, sportininkai. Vienodas aprangas renkasi meniniai kolektyvai, sporto sirgaliai. Įsigilinus sąrašas taptų begalinis – net susiruošę į sąskrydį rišamės vienodas skareles, velomaratonuose segamės vienodas emblemas, palaikydami Baltarusiją rengėmės raudonos ir baltos spalvų drabužiais ir t.t. Tai irgi uniformos atgarsiai, kurie parodo, jog tuo metu esame ne atskiras individas, o vienis, sujungtas bendro tikslo.

Advokatė Ramunė Dulevičienė-Ramanauskienė dalinasi patirtimi apie uniformas – kaip profesinės gildijos išraišką: „Uniforma, kaip aprangos pavadinimas, labiausiai asocijuojasi su mokykline apranga.

Kai buvau moksleivė, visos dėvėjome tokią pačią tamsiai rudos spalvos suknelę su balta apykakle ir rankogaliais, segėjome kaproninę prijuostę. Berniukai ir vaikinai dėvėjo tamsiai mėlynos spalvos švarkus bei kelnes, baltus ar melsvus marškinius. Man tai labai patiko! Kartą per metus mokykloje švęsdavome Uniformos dieną, kai merginos papuošdavo savo uniformas puošniomis apykaklėmis, sagėmis, o vaikinai kaklaraiščius pakeisdavo „varlytėmis“  ar kaklaskarėmis, buvo ir mokytojų, kurie tą dieną apsirengdavo mokyklinę uniformą. Buvo linksma ir įsimintina.

Dabar kiekvieną kartą, kai pamatau gatvėje vaiką, dėvintį uniformą, nusišypsau ir džiaugiuosi, kad mokykla ir tėvai skiepija auklėtiniams mokyklinės aprangos kodą. Mano įsitikinimu, taip diegiami savitvarkos, savigarbos, bendros pagarbos aplinkiniams bei disciplinos įpročiai, kurie yra būtini kuriant nuo mažumės asmens identiteto balansą su aplinka.

Jau 20 metų savo profesinėje veikloje dėviu advokato mantiją. Mantiją gerbiu ir jos nesidroviu, didžiuojuosi, kad esu advokatų profesinės korporacijos dalis. Esu tikra, jog dar mokykloje įskiepyta pagarba mokyklinei uniformai neleidžia man paskubomis sukišti mantiją į „Maximos“ maišelį, kai skubu į teismo rūmus, ar bet kur nerūpestingai nenumesti sugrįžus iš teismo proceso. Advokato mantija man yra ne tik profesinė apranga. Tai mano identiteto ir komforto prasminga dalis, atėjusi į mano gyvenimą iš mokyklos laikų“.

Balta baleto uniforma

Mokyklų vadovai – dėl uniformų nuomonės sutampa

Šiuo metu nėra visuotinio šalies reglamento dėl uniformų dėvėjimo. Tai, ar mokykla įves uniformas, kokie bus uniformos niuansai, sprendžia mokyklos vadovybė ir bendruomenė. Tad šiame straipsnyje apibendrintos mintys kartais net ne vienus metus būna diskutuojamos mokyklų tarybose, vyksta apklausos ir balsavimai, laukiama daugumos sprendimo. Uniformos nėra ir negali būti „stumiamos buldozeriu“, o pasirenkamas demokratiškas diskusijų, nuomonių išklausymo būdas. Tačiau, kaip ir kalbant apie skiepus, visuotinė nauda jau seniai ima viršų, tai rodo mokyklų vadovų išsakytos mintys.

Pakalbinome dviejų ugdymo įstaigų direktores.

Universitetinės valdovų baleto mokyklos vadovė Deimantė Venclauskienė išskiria 4 esminius UŽ uniformas (konkrečiai – šokio aprangą):

  1. Uniformos ugdo stiprias charakterio savybes – atsakomybę ir savarankiškumą. Pasiruošimas baleto pamokai prasideda jau namuose susikomplektuojant uniformos dedamąsias dalis iš anksto. Sutvarkyta ir sukomplektuota uniforma vaikui sužadina pareigos jausmą, vaikas išmoksta prisiminti visas uniformos dedamąsias dalis (juk nebus smagu salėje vienai šokti be sijonėlio ir pan.). Vaikas pradeda lengviau orientuotis savaitės dienose ir pradeda planuoti savo užimtumo grafiką – juk reikia prisiminti, kurią savaitės dieną bus baletas ir kada reikia susiruošti aprangą. Ir dar – tokia svarbi savybė kaip TVARKINGUMAS tampa norma, nes jau nuo mažens vaikai pratinami ne tik prie aprangos kodo supratimo, bet ir suvokimo, kad apranga turi būti švari, tvarkinga, taip pat grįžus reikia pasidėti viską į vietą, kad ruošiantis baleto pamokoms nereikėtų ieškoti po namus.
  2. Uniformos kuria socialinę bendrystę. Vaikams svarbu priklausyti bendrijai ir būti jos dalimi. Vienodos uniformos juos apjungia, sutelkia komandiniam darbui ir bendram tikslui.
  3. 3. Uniformos suteikia vaikams saugumo pamokose. Judesių ergonomika ir patogumas dirbant salėje sumažina pojūčius ,,patogu-nepatogu“, ,,spaudžia-trina-veržia“, todėl galima orientuotis į suplanuotas veiklas, nebereikia ieškoti priežasčių, kurios trukdytų atlikti pratimus. Specializuota apranga – tai viena iš traumų prevencijos priemonių.
  4. Uniformos padeda mokiniui įsiklausyti į socialinį vaidmenį. Mokslas įrodė, kad siekiant tikslo pastangos atlikti tam tikrą veiksmą sumažėja perpus, jeigu yra lūkestis dėl malonaus potyrio arba laukia apdovanojimas (nebūtinai materialus) pasiekus rezultatą. Šokėjų atveju, pamokose malonusis ,,avansas“ yra baleto uniforma, kuri suteikia vaikui įsitikinimą, kad JAU esi balerina, todėl savaime suprantama, kad reikia kantriai padirbėti dėl vienokio ar kitokio judesio. Dalyvavimas renginiuose ir pasirodymo kostiumo dėvėjimas, šokančius baletą vaikus veikia kaip apdovanojimas už puikų darbą salėje per pamokas.

Apibendrinant, balerinos uniforma gali būti kaip viena iš pedagogikoje taikomų ugdymo metodikų, įgalinanti vaikus didinti judesių amplitudes, lavinti choreografinę atminti ir atlikti monotoniškus kartojimo pratimus ilgesnį laiką su šypsena ir noriai, kadangi psichologinis tikėjimas balerinos vaidmeniu sumažina fizinio krūvio pojūtį per pusę“.

Kauno Suzuki pradinės mokyklos direktorė dr. Dėja Aukštkalnytė dalinasi: „Suzuki mokykloje 15 metų nemąstėme, kad gali prireikti uniformų, tačiau prieš keletą metų, atlikę tėvų apklausas, pamatėme, kad balsai „už uniformas“ pagrįsti argumentais. Faktas, kad visose Japonijos mokyklose (ir ne tik mokyklose, bet net savivaldybėse) uniformos yra. Turinys mums svarbesnis už formą, tad vaiko rengimas standartizuotu rūbu turėjo būti įprasmintas naujomis idėjomis. Tėvai rėmėsi kultūros supratimo argumentu: mokyklos kultūra priklauso nuo kiekvieno iš mūsų indėlio. Daug paprasčiau gyventi, jeigu dėl to indėlio iš anksto susitariame.

Uniforma – vienas iš susitarimų, ir jeigu ji kokybiška, estetiška ir patogi – kodėl gi ne? Juolab kad ir praktinis aspektas suvaidina savo vaidmenį: tėvams nereikia sukti galvos, kaip skoningai aprengti nuolat augančius vaikus, o vaikams nekyla noras kas rytą ginčytis, ką norėtųsi vilktis. Be to, mūsų mokykloje ir atskirose klasėse beveik kas savaitę vyksta koks nors renginys – koncertas, viktorina, viešo kalbėjimo konferencija, susitikimas su svečiais, tad pasikeisti tik baltus marškinėlius, negalvojant apie kostiumus ar prabangesnę (bent jau tvarkingą) suknelę, visiems daug paprasčiau.

Kad pokyčiai nebūtų radikalūs, iš pradžių mokykloje buvo įvesta viena uniformos detalė: liemenė arba švarkas su mokyklos emblema. Dabar, kai jau dvejus metus gyvename su uniformomis, matome tendenciją: esame laimingi ir nepraradę kūrybiškumo dėl uniformos dėvėjimo. Paprastesnis ir patogesnis gyvenimas kaip tik prisideda prie minčių nukreipimo kūrybos linkme!“

Galų gale – žodis mokytojui

Baleto berniukų uniforma

Arčiausiai mokinio yra mokytojas, būtent jis pirmasis išgirta ir atliepia mokinio emocijas. Jų mintys apie uniformas tikriausiai pačios objektyviausios.

Universitetinės Valdovų baleto mokyklos pedagogė Agnė Obelenytė-Paukštaitienė sako: „Mūsų mokyklos mokiniams ir jų tėveliams nekyla klausimo, kam ta uniforma reikalinga, vaikai su džiaugsmu ją dėvi ir didžiuojasi, kad tokią turi. Sutvarkyta ir pamokai paruošta uniforma skatina  vaiką pasitempti ir jau psichologiškai pasiruošti pamokai iš anksto. Atsakomybė, darbštumas, pasitempimas, susikaupimas yra tos savybės, kurias lavina klasikinis šokis. Uniforma prie to labai daug prisideda, jau nekalbant apie tai, kad su specializuota apranga yra itin patogu dirbti.

Uniforma suvienija bendraminčius, skatina didžiuotis mokykla, lengviau padeda mergaitėms susidraugauti. Tai ypač svarbu naujai į klasę atėjusiems vaikams. Juk kai visa klasė dėvi tokią pačią, visiems bendrą aprangą – tai iš karto padeda jaustis kolektyvo dalimi! Tada mokyklos pasiekimai tampa „tavo“ pasiekimais, – o tavo asmeniniai pasiekimai tampa klasės ir kartu visos mokyklos pasiekimais.

Baleto uniforma – tai yra kur kas daugiau negu tik drabužis (triko, sijonėlis, pėdkelnės). Tai ir preciziškai sušukuoti plaukai (baleto kuodukas), ir minkšti baleto bateliai (surišami juostelėmis, tam tikra tvarka), net ir apatiniai rūbai yra specifiniai – jie neturi matytis, neturi išlįsti iš po triko. Taigi galime teigti, kad baleto mokykloje uniforma yra traktuojama, kur kas rimčiau negu bet kurioje kitoje mokykloje.

Graikų filosofas pasakė ,,gražiame kūne – graži siela“. Mūsų mokiniai žino, kad paruošti gražų kūną baletui „kainuoja“ nemažai pastangų (tiek fizinių, tiek psichologinių), tai valios stiprinimas – per tai ir atsiskleidžia sielos grožis. Aš sakyčiau, kad valia yra tiek įgimtų, tiek ir išugdytų savybių rinkinys, – ją reikia pradėti stiprinti jau vaikystėje. Pas mus uniforma tai įpareigoja! Uniforma – tai pirmas žingsnis!“

Vytauto Didžiojo universiteto docentas, mokslų daktaras, Kauno valstybinio muzikinio teatro vyr. choreografas, Universitetinės valdovų baleto mokyklos pedagogas dr. Aleksandr Jankauskas sako: „Klasikinis šokis yra sportinė ir estetinė raida. Net jeigu žiūrima į klasikinį šokį kaip į puikų hobį, pasiruošimui klasikinio šokio pamokoms taikomi tokie patys kriterijai, kaip profesionaliems šokėjams: pradedant specializuota apranga, baigiant psichologiniu nusiteikimu. Specializuota apranga ugdo tvarkingumą. Taip pat uniforma yra dar vienas psichologinis žingsnis link išskirtinumo. Šis aspektas svarbu tiek berniukams, tiek ir mergaitėms nepriklausomai nuo amžiaus tarpsnio. Be to, uniforma įpareigoja būti vertais šokėjo vardo“.

Parengė Neila Ramoškienė

Susiję straipsniai

 

Žymos: , , ,

Sponsored Video

Komentarų nėra.

Palikite atsiliepimą


2 − vienas =

Kitos temos: