Kaip išspręsti pedagogų trūkumo Lietuvoje problemą ir ką daryti, kad mokyklose atsirastų daugiau jaunų mokytojų? Galbūt padėtų privalomoji pedagoginė tarnyba? O gal plastinės operacijos? „Taip šmaikštavo vienos iš mano aplankytų gimnazijų direktorė, tačiau tai – juokas pro ašaras. Jei švietimo situacija iš esmės nesikeis, beliks antiutopiniai scenarijai“, – perspėja Karolis Klimas, bestseleriu tapusios knygos „Mokytojas“ autorius.
Šį vasarį pristatyta knyga „Mokytojas“ (išleido BALTO leidybos namai) jau spėjo sulaukti didžiulio visuomenės dėmesio – ką tik pasirodė ketvirtasis jos tiražas. Autorius neseniaigrįžo iš mėnesį trukusio turo po Lietuvą, kurio metu knygą pristatė plačiam skaitytojų ratui – ne tik mokytojams, bet ir mokiniams, jų tėvams bei visiems, kurie kadaise sėdėjo mokyklos suole.
Interviu Karolis Klimas papasakojo, ką pamatė keliaudamas po bibliotekas ir mokyklas, aptarė labiausiai įsiminusius turo momentus ir atkreipė dėmesį į švietimo sistemos žaizdas.
Kaip nusprendėte leistis į turą? Ką aplankėte?
Jeigu jau parašai knygą, tai nori dėl jos padaryti viską. Tokį maksimalizmą vienas rašytojas apibūdino man įstrigusia fraze: pirmosios knygos sindromas. Nežinau, ar parašęs antrą knygą tokį turą kartočiau, nes jis kainuoja labai daug laiko ir jėgų. Balandį iš viso aplankiau 17 bibliotekų ir 14 mokyklų. Iš viso 31 vieta. Gal ir neatrodo kažkas ypatingo, tačiau reikia turėti galvoje, kad visi tie taškai yra skirtingose Lietuvos vietose. Reikia susidėlioti maršrutą, nuvažiuoti, sudalyvauti pristatyme, pabendrauti su skaitytojais, pasirūpinti nakvyne, rasti laiko kur nors užkąsti ir taip toliau. Be to, būtina išlaikyti gerą nuotaiką, kad susirinkusiesiems būtų smagu klausytis to, apie ką galbūt pasakoji trisdešimtą kartą.
Kuris turo momentas įsiminė labiausiai?
Buvo daug įsimintinų akimirkų, bet labiausiai paveikė paprasta aštuntoko ištarta frazė. Vienoje provincijos mokykloje, į kurią mokytis atvažiuoja aplinkinių kaimelių vaikai, kalbėjau apie skaitymo naudą. Nusprendęs paklausinėti paauglių apie knygas įsitikinau, kad daugelis laisvalaikiu jų neskaito. Pasiteiravau vieno vaikino, ar turi mėgstamą knygą, o jis tuoj pat atsakė, kad skaityti jam neįdomu. „Tai ką tuomet veiki laisvalaikiu? Turbūt žaidi kompu?“ – paklausiau visai nepiktai, bandydamas išjudinti, užmegzti pokalbį. „Aš neturiu kompiuterio“, – kukliai atsakė vaikinas nepakeldamas akių. Socialinis burbulas, kuriame gyvenu ir dirbu, akimirksniu susprogo.
Savaime aišku, kad sostinėje ir provincijoje galimybės dažnai skiriasi, bet kas kita tai patirti savo kailiu. Visko būna ir didesniuose miestuose, tačiau apskritai jauni žmonės čia nevertina to, ką turi. Jie gali vaikščioti į spektaklius, parodas, iš bibliotekos pasiimti norimą kūrinį, bet šiomis galimybėmis nesinaudoja. Nesusimąsto, kad yra daugybė vaikų, kurie savo miestelyje neturi nei teatro, nei galimybės nueiti į kiną, o mokyklos bibliotekoje tikrai negaus bet kurios pageidaujamos knygos.
Sakote, kad provincijoje per mažai dėmesio skiriama kultūrai ir švietimui?
Per mažai dėmesio tam skiriama visoje Lietuvoje. Švietimas yra sėkmingos visuomenės pagrindas, tačiau mūsų šalyje jis eižėja ir trupa. Jei ant tokio pagrindo bandysi statyti kitus dalykus, valstybė anksčiau ar vėliau sugrius. Kol nevėlu, reikia daryti išvadas – švietimą ir kultūrą kelti visos šalies mastu. Susidaro įspūdis, kad daugelis sričių Lietuvoje stumiasi į priekį pavienių žmonių iniciatyva, o efektyvių sisteminių sprendimų nėra. Galiu tik pasidžiaugti, kad keliaudamas tokių kūrybingų, darbščių ir nuoširdžių žmonių sutikau daug. Ypač džiaugiuosi pažintimis su mokytojais: Dalia Vizbarienė padėjo knygą pristatyti Panevėžyje, Edita Miravičiūtė – Klaipėdoje, Virginija Mikšaitė – Alytuje, Justinas Visickas ir Algis Bitautas – Vilniuje, Matas Toliušis – Kaune. Knygos pristatymui pasirinkęs dviejų mokytojų dialogo formatą, dar kartą įsitikinau, kad Lietuvoje yra daugybė puikių pedagogų, įdomių asmenybių. Beje, „Knygų savaitės“ metu paskelbtą pokalbį su Justinu Visicku galima pažiūrėti internete.
Kuriame mieste ar miestelyje apsilankyti buvo smagiausia?
Visur, kur važiavau, buvau sutiktas labai šiltai. Negaliu lyginti, nes ne kiekvienoje vietoje pavykdavo stabtelėti ilgesniam laikui, per dieną kartais tekdavo sudalyvauti trijuose pristatymuose. Na, pavyzdžiui, paminėsiu Rietavą. Prieš beveik dvejus metus lankydamasis šiame mažame miestelyje sužinojau, kad jame piceriją atidaręs italas. Tada picos taip ir neparagavau, o šįkart bibliotekos vadovė po pristatymo pakvietė užsukti pas Fabio. Bepietaudamas išsiaiškinau, kad Rietave, kuriame vos keli tūkstančiai gyventojų, yra net dvi tarpusavyje konkuruojančios picerijos. Tiesiog siužetas romanui. Sužinojau, kad paragauti picos čia paslapčia buvo atvykęs ir prezidentas. Be to, veikia gastroliuojanti teatro mėgėjų grupė, bibliotekoje nuolat organizuojami įvairūs renginiai, stovi nuostabi bažnyčia. Žodžiu, miestelis gyvas ir gražus.
Buvo be galo įdomu apsilankyti ir Neringos gimnazijoje. Įsivaizduokite – visus metus gyvenate ir mokotės Nidoje. Tai tarsi kitas pasaulis. Izoliacija rojuje. Mokykla iščiustyta, baltutėlaitė, įrengti naujausi aikštynai, mokiniai turi net savo treniruoklių salę. Visai nepanašu į įprastą valstybinę mokyklą, įsispraudusią pilkų daugiabučių rajone.
Ar po kelionės galite lengviau identifikuoti Lietuvos švietimo sistemos ydas? Kaip spręsti problemas švietime?
Aš tas problemas jau identifikavau knygoje. Tiesiog dar kartą įsitikinau, kad visur situacija ta pati. Kai manęs paklausia, kokių pokyčių reikėtų, gerai nežinau, ką atsakyti. Pradėkime nuo to, kad būtina bent tris kartus sumažinti krūvį pagrindinių dalykų mokytojams ir mažiausiai du kartus padidinti visiems pedagogams atlyginimą. Bet taip pat yra daugybė kitų dalykų, kuriuos reikia keisti. Visa ta biurokratija… Kai pasižiūriu į bendrojo ugdymo programas, manyje užverda pyktis. Šimtai puslapių informacijos! Tarsi mokytojai daugiau neturėtų ką veikti, tik juos analizuoti.
Kartais man atrodo, kad paprasčiau būtų nušluoti esamą švietimo sistemą nuo žemės paviršiaus ir sukurti naują. Kiek ji dar laikysis ant mokyklose dirbančių veteranų pečių? Juk jie irgi nusipelnė teisės pailsėti. Viename pristatyme mokiniai piktinosi, kad kai kurie vyresni mokytojai nebeturi užsidegimo ir nuolat burba. Iš tiesų mokiniai turėtų džiaugtis, kad dar apskritai turi mokytojus. Joniškyje sutikau mokytoją rekordininkę, kuri gimnazijai paskyrė 49 metus. Po galais, jei jau nesugebame sureguliuoti darbo krūvio, tai bent suteikime galimybę mokytojams anksčiau išeiti į pensiją!
Ar jaunų pedagogų trūksta visose mokyklose?
Jauni mokytojai Lietuvoje vis dar yra egzotika. Mūsų švietimo sistema nesugeba ne tik pritraukti jaunų pedagogų į mokyklas, bet ir jų tenai išlaikyti. Štai Kaune pristatyti knygą pakviečiau istorijos mokytoją Matą Toliušį, kuriam irgi trisdešimt dveji. Taip sutapo, kad tądien jis pranešė savo mokyklos direktoriui išeinantis iš darbo. Gimnazijoje išdirbo trejus metus, kaip ir aš. Aišku, lengva pašiepti – padirba trejus metus ir pabėga. Bet kiti neištveria nė pusės metų, kartais net mėnesio, o dauguma apie darbą mokykloje net nepagalvoja. Bediskutuojant mums kilo mintis, kaip išspręsti mokytojų trūkumo problemą – įveskime Lietuvoje privalomąją pedagoginę tarnybą. Jeigu kiekvienas lietuvis mokykloje padirbėtų bent trejus metus, problema kaipmat išnyktų. Prisimenu ir šmaikščią vienos direktorės idėją. Ką daryti, kad mokykloje dirbtų daugiau jaunesnių mokytojų? Atsakymas: plastines operacijas. Tai, žinoma, juokas pro ašaras.
Pakalbėkime apie kelionės simboliu tapusią Žakliną. Ar 1999 metų automobiliukas sėkmingai įveikė kelionę?
Kuo sėkmingiausiai. Tačiau netrukus jos laukia techninė apžiūra – tada ir pažiūrėsime, kokia tikroji senutės būklė. Kaip bebūtų, kelionėje Žaklina buvo tikra įžymybė. Pamenu, Kuršėnuose prie manęs priėjo viena mokytoja ir paklausė, ar gali nusifotografuoti. „Su manimi? Žinoma!“ Tačiau mokytoja tik papurtė galvą: „Ne, ne, turėjau galvoje Žakliną!“ O štai Kaune, Šilainiuose, Žaklina man padėjo išnešti sveiką kailį. Buvo taip: sustoju prie vienos mokyklos, atveriu Žaklinos dureles, jos truputį prisiliečia prie šalia stovinčio automobilio, kol aš bandau ištraukti daiktus. Netrukus iš priešais stovinčio daugiabučio išbėga BMW savininkas: „KĄ TU ČIA, LAVONAS, ĮRĖMĘS DURELES Į MANO MAŠINĄ?“ Bet parodžiau, kad ant Žaklinos durelių yra apsauginė gumelė ir įtikinau, kad jokios žalos padaryti negali. „Ai, gumelė, nu maladiec tada“, – ištarė jau ramesniu tonu ir, parodęs liuksą, nuėjo.
Tokių situacijų gali pasitaikyti bet kuriame mieste, o laikinoji sostinė man vis tiek labai patinka. Kai atvažiuoju į Kauną, tiesiu taikymu lekiu į „Spurginę“. Kodėl Lietuvoje nesistengiame išsaugoti daugiau tokių autentiškų vietų? Sakykite, ką norite, bet keliaudamas dar kartą įsitikinau, kad net Kuršėnų vyniotinis nebe toks, koks buvo mano vaikystėje. Na, bet tai jau kita tema…
Ką tik pasirodė ketvirtasis knygos „Mokytojas“ tiražas. Kas yra pagrindinis jūsų knygos skaitytojas? Kokias tendencijas pastebėjote kūrinio pristatymuose?
Mano knyga skirta plačiai auditorijai – ne tik mokytojams, bet ir mokiniams, jų tėvams, kitiems suaugusiesiems. Vis dėlto labai džiaugiuosi, kad ją skaito būtent jauni žmonės. Keliaudamas po Lietuvą sutikau kūrinį perskaičiusių dešimtokų, devintokų ar net aštuntokų, tačiau labiausiai „Mokytojas“ tinka vienuoliktokams ir dvyliktokams. „Jei būčiau perskaičiusi šią knygą vienuoliktoje klasėje, egzamine jausčiausi daug tvirčiau“, – sakė viena dvyliktokė po pristatymo Vilkaviškyje. Tikiu, kad kai kuriems jauniems skaitytojams knyga padės apsispręsti, ką veikti, kur pasukti baigus mokyklą, taip pat sužadins meilę literatūrai. O štai knygos prieduose pateiktas Privalomas neprivalomų knygų sąrašas ypač pravers vasarą.
Beje, jauniausiai knygos gerbėjai buvo vos devyneri! Po pristatymo Šiauliuose ji tiesiog spirgėjo, nekantraudama papasakoti apie savo auklėtoją, kuri namo kas savaitę tempiasi pilnus maišus pradinukų sąsiuvinių ir pratybų, taip pat paminėjo, kad daug skaito, o mylimiausias rašytojas yra „Čarlio ir šokolado fabriko“ autorius Roaldas Dahlas, kurį vaikystėje taip pat labai mėgau. Dabar pradinukė mano knygos, žinoma, neskaitys, bet vis tiek buvo smagu padovanoti. Tokie susitikimai teikia vilties, tačiau jei nesiimsime kardinalių pokyčių švietime, ateityje panašių vaikų Lietuvoje bus dar mažiau.
