Įsigalioja Švietimo įstatymo nuostatos, galutinai įtvirtinančios Lietuvoje įtraukųjį ugdymą 2024 metų rugsėjį. Mums liko tik pusantrų metų išmokti patiems ir išmokyti savo vaikus pakantos, tolerancijos, empatijos. O kaip stiprinama švietimo sistema?
Į žurnalo klausimus atsako švietimo, mokslo ir sporto ministrės patarėjas Ignas Gaižiūnas
2024 m. rugsėjį visos mokyklos turės būti pasirengusios įtraukiajam ugdymui. Kada ir kam kilo ši idėja?
Jau prieš tai dirbusi Vyriausybė pritarė Švietimo įstatymo pataisoms, kurios užtikrintų geresnį ugdymo prieinamumą specialiųjų ugdymosi poreikių turintiems vaikams. Seimui buvo pateikti atitinkami įstatymo pakeitimai. Dabartinė Vyriausybė visiškai pritarė įtraukiojo ugdymo idėjai ir rūpinasi jos konkrečiu įgyvendinimu.
Mokykloms įtraukusis ugdymas nėra naujiena. Švietimo įstatymu dar 1991 m. buvo nustatyta, kad mokiniai, turintys specialiųjų ugdymosi poreikių, gali mokytis bendrojo ugdymo mokyklų bendrosiose klasėse. Dabartiniai pokyčiai labiau orientuoti į mokyklų bendruomenių gebėjimų stiprinimą ugdyti specialiųjų ugdymosi poreikių turinčius vaikus, kurių dauguma jau mokosi bendrose klasėse.
Ministerija konsultavosi su asociacijomis, vienijančiomis žmones su negalia, mokyklų, universitetų atstovais, atsižvelgė į praktikų pastabas ir parengė 2021–2024 m. pasirengimo įgyvendinti Švietimo įstatymo nuostatas veiksmų planą. Jame numatyti ne tik mokytojų, švietimo pagalbos specialistų mokymai, bet ir ikimokyklinio ugdymo įstaigų, mokyklų aplinkos pritaikymas, švietimo pagalbos specialistų rengimas ir pritraukimas į mokyklas, konsultacinės sistemos įdiegimas savivaldybėse ir nacionaliniu mastu, mokyklų aprūpinimas mokymo ir techninės pagalbos priemonėmis ir kt.
Šiais mokslo metais jau vyksta mokytojų ir švietimo pagalbos specialistų komandų mokymai. Mokykloms padeda, konsultuoja, rengia kvalifikacijos tobulinimo seminarus Lietuvos aklųjų ir silpnaregių ugdymo centras bei jo Sutrikusios raidos vaikų konsultavimo skyrius, Lietuvos kurčiųjų ir neprigirdinčiųjų ugdymo centras, „Diemedžio“ ugdymo centras (dėl emocijų ir / ar elgesio sutrikimą turinčių vaikų ugdymo). Taip pat papildomas kvalifikacijos tobulinimo programas įgyvendina ir Nacionalinė švietimo agentūra. Daug iniciatyvos rodo ir dalis savivaldybių, jos organizuoja praktines konferencijas ir mokymus, susijusius su įtraukiuoju ugdymu.
Domėjomės užsienio šalių patirtimi, ypač Skandinavijos. Įtrauktis švietime nėra baigtinis procesas, ir nė viena pasaulio šalis nėra pasiekusi šimtaprocentinės įtraukties. Laikomės nuostatos, kad visada reikia ieškoti geriausiai mokinio poreikius atliepiančio sprendimo.
Žurnalą leidžiame 22 metus, parašėme labai daug gražių istorijų, kai specialiųjų poreikių vaikas mokosi bendrojo ugdymo įstaigose. Tai buvo savaime suprantama – tėvai susitaria su darželio ar mokyklos vadovu, ir vaikas lanko kartu su visais. Kuo dabartinis reglamentas bus kitoks? Tėvams tiesiog nebereikės prašyti, žemintis, jie turės aiškiai suformuluotas teises?
Tikrai taip, mokyklos nuo 2024 metų nebegalės atsisakyti priimti vaiko, turinčio specialiųjų ugdymosi poreikių, motyvuodamos, pvz., tuo, kad neturi specialios įrangos, reikiamų švietimo pagalbos darbuotojų ar pan. Specialiųjų ugdymosi poreikių turintiems vaikams galios tas pats teritorinis principas – jie galės kreiptis į bet kurią bendrojo ugdymo mokyklą, priklausančią lankyti vaikams pagal gyvenamąją vietovę.
Tarptautiniai tyrimai rodo, kad vaikai, kurie lankė tas pačias grupes ar klases su bendraamžiais, pasiekia daugiau akademinėje srityje, geriau prisitaiko visuomenėje, jiems apskritai sekasi geriau įsidarbinti, bendrauti.
Kaip manote, kas šioje naujoje tvarkoje labiausiai lems sėkmę: visuomenės tolerancija, specialiųjų pedagogų pakankamas skaičius ir parengimas, mokytojų/auklėtojų tolerancija ir psichologinis parengimas?
Visi veiksniai kartu sudėjus. Bet, žinoma, svarbiausia yra žmonės – kaip jie bus parengti, kaip nusiteikę dirbti su įvairių poreikių vaikais, kokias priemones turės.
Vis dėlto sunkiausia šiame procese – pakeisti mokyklų bendruomenių nuostatas ir požiūrį. Tačiau, pradėjus nuo darželio, nuo mokyklos, nuo mažų vaikų ugdymo, tikimės, kad atsiras daugiau tolerancijos ir supratingumo.
Nors švietimo pagalbos teikimo organizavimas ir koordinavimas yra savarankiška savivaldybių funkcija, Švietimo, mokslo ir sporto ministerija šios kadencijos laikotarpiu nuosekliai remia savivaldybes ir didina švietimo pagalbos finansavimą mokyklose. 2019 m. metinis švietimo pagalbos finansavimas buvo 62 mln. Eur, 2022 m. – 112 mln. Eur, 2023 m. – 136 mln. Eur.
Iš viso 2023–2029 m. laikotarpiu suplanuotos papildomos 150 mln. Eur investicijos, skirtos mokykloms: mokymosi aplinkai parengti, specialistams pritraukti, švietimo pagalbos paslaugoms plėsti.
Kalbinti pedagogai sako, kad mums dar reikia ne vienerių metų pasiruošimui, nes labai trūksta specialiųjų pedagogų, kurie realiai turės būti prie kiekvieno specialiųjų poreikių vaiko. Kiek vaikų „aptarnaus“ vienas specialusis pedagogas? Ar klasėje pakaks vietų? Kiek reikia parengti naujų specialistų?
Įvairiomis priemonėmis siekiame didinti specialiųjų pedagogų skaičių mokyklose. Todėl specialiosios pedagoginės pagalbos studijos įtrauktos į prioritetinių studijų sąrašą, ir visi įstojusieji gaus beveik 300 Eur dydžio mėnesines stipendijas, o paskutiniais studijų metais stipendija kils iki 500 Eur, jei studentas sudarys sutartį su savivaldybe ar mokykla ir įsipareigos po studijų ten dirbti ne trumpiau kaip 3 metus per 5 metų laikotarpį, ne mažiau kaip 0,7 etato.
Padidinus atlyginimus, į mokyklas jau dabar pritraukiama daugiau švietimo pagalbos specialistų. Šiais mokslo metais švietimo įstaigose dirba 3950 švietimo pagalbos specialistų ir 3597 mokytojo padėjėjai. Mokytojo padėjėjai taip pat yra labai svarbūs ir reikalingi mokyklai. Mokytojų padėjėjų skaičius per pastaruosius ketverius metus išaugo dvigubai (2018 m. jų dirbo 1783). Švietimo, mokslo ir sporto ministerija savivaldybėms yra papildomai skyrusi lėšų mokytojų padėjėjų etatams steigti.
Psichologo ir socialinio pedagogo pareigybė steigiama 400 mokinių. Vienu etatu dirbantis logopedas teikia pagalbą nuo 30 iki 50 specialiųjų ugdymosi poreikių turinčių mokinių. Vienu etatu dirbantis specialusis pedagogas, priklausomai nuo programos, pagal kurią ugdomas mokinys, teikia pagalbą 24–27 specialiųjų ugdymosi poreikių turintiems mokiniams. Vienu etatu dirbantis tiflopedagogas ar surdopedagogas teikia pagalbą ne daugiau kaip 24 regos ar klausos sutrikimų turintiems vaikams, ugdomiems pagal ikimokyklinio ir priešmokyklinio ugdymo programas, ir ne daugiau kaip 22 mokiniams, ugdomiems pagal priešmokyklinio, pradinio, pagrindinio, vidurinio ugdymo bei profesinio mokymo programas.
Senieji specialistai piktinasi, kad dabar priimami žmonės iš gatvės, net be jokio išsilavinimo, ir pakanka trumpų kursų, kad jie būtų vadinami specialiaisiais pedagogais. Kaip yra iš tikrųjų?
Turbūt kalbama apie mokytojo padėjėjus, kuriems nėra keliamas reikalavimas turėti pedagogo kvalifikaciją. Švietimo pagalbos specialistai privalo būti baigę atitinkamas studijas. Arba tai gali būti žmonės, jau anksčiau įgiję pedagoginę kvalifikaciją, pvz., dirbę mokytojais ir panorę po papildomų studijų tapti švietimo pagalbos specialistais. Valstybė, norėdama pritraukti daugiau švietimo pagalbos specialistų, remia papildomos kvalifikacijos programas, jose skiriama 250 valstybės finansuojamų vietų.
Pirmosios perkvalifikavimo studijų programos jau prasidėjo. Į perkvalifikavimo studijas, vyksiančias nuo 2023 metų rudens, mokytojai, siekiantys įgyti švietimo pagalbos specialisto kvalifikaciją, jau atrinkti. Kitais metais esame numatę, kad bus skiriama ne mažiau vietų pedagogams, norintiems įgyti papildomą švietimo pagalbos specialisto kvalifikaciją.
Kaip manote, kiek specialiųjų poreikių vaikų plūstelės į bendrojo lavinimo mokymo įstaigas 2024 m. rugsėjį? Gal visas bus kaip buvę, ir naujoji tvarka visus per daug gąsdina?
Jau dabar maždaug 90 proc. vaikų, turinčių specialiųjų ugdymosi poreikių, mokosi kartu bendrojo ugdymo mokyklose. Nesitikėkime, kad 2024 m. įvyks lūžis ir vaikai užplūs bendrąsias mokyklas. Tėvai vis dėlto ieško geriausiai vaiko poreikius atitinkančios mokyklos. Jiems turime sudaryti galimybę rinktis. Dažnai dėl specialistų ir galimybių teikti specifines paslaugas specialioji mokykla išliks ta vieta, kurioje kai kurie vaikai galės gauti geresnį ugdymą ir geresnę pagalbą. Dėl to tampa labai svarbus švietimo skyrių ir pedagoginių psichologinių tarnybų darbas padėti tėvams priimti sprendimą, kokia mokykla geriausiai atitinka jų vaiko poreikius.
Ar išliks specialiosios ugdymo įstaigos – skirtos neįgaliems vaikams? Ar galutinį sprendimą, kur vaikas mokysis, galės priimti tėvai? Juk daug tėvų pasisako už specialųjį ugdymą, nes ten vaikui gal lengviau, saugiau tarp „savų“ ir t.t.
Specialiosios mokyklos išliks. Nėra pasaulyje tokios valstybės, kuri jas visas būtų uždariusi. Jose bus ugdomi didelių ir labai didelių specialiųjų ugdymosi poreikių turintys vaikai. Bet, žinoma, šių mokyklų tinklas turi keistis. Dalis specialiųjų mokyklų taps regioniniais specialiojo ugdymo centrais, kurie konsultuos ir teiks pagalbą mokykloms, pedagogams, ugdantiems specialiųjų ugdymosi poreikių mokinius, besimokančius įtraukiuoju būdu bendrosios paskirties mokyklose. Mažos, turinčios mažiau negu 60 mokinių, turėtų tapti bendrojo ugdymo mokyklų skyriais, specialiosiomis klasėmis bendrosiose mokyklose. Tokiu atveju ugdomi vaikai, nors ir nesimokytų kartu, bet dalyvautų mokyklos neformaliose veiklose, susitiktų valgykloje, sporto salėse, koridoriuose, mokyklos kieme.
Kiekviena savivaldybė mažų specialiųjų mokyklų tolimesnį kelią sprendžia savaip, dėl to yra įvairių variantų. Pvz., Utenoje Krašuonos progimnazija ir jos „Versmės“ specialiojo ugdymo skyrius turi bendras sporto ir aktų sales, bet specialiųjų ugdymosi poreikių turintys vaikai turi savo atskiras erdves, mokosi atskirose klasėse. Telšių „Atžalyno“ progimnazija su Naujamiesčio skyriumi – mokykla ir jos skyrius įsikūrę tame pačiame kieme. Prienų „Revuonos“ pagrindinės mokyklos specialiojo ugdymo skyrius yra atskirame pastate, bet mokyklos erdvės bendros. Dar vienas variantas – specialioji mokykla-daugiafunkcis centras. Jie taip pat turėtų teikti, pvz., slaugos paslaugas, pasiūlyti tėvams atokvėpio paslaugą. Tėvai galėtų mokykloje palikti savo vaiką kuriam laikui ir patys pailsėti, susitvarkyti svarbius reikalus ar, jeigu suserga, ramiai gydytis.
Kokie paruošiamieji darbai dabar vyksta Švietimo ministerijoje?
Dirbame prie atvirų klasių modelių kūrimo. Nuo 2023-ųjų rugsėjo savivaldybių mokyklose planuojama įsteigti apie 100 mokinių įvairovei atvirų bandomųjų klasių, kuriose būtų kitokiais principais organizuojamas ugdymo procesas, kuomet klasėje yra keli didelių ir labai didelių specialiųjų ugdymosi poreikių turintys mokiniai. Po išbandymo numatoma nuosekli tokių klasių plėtra visoje Lietuvoje.
Kuriama konsultavimo, pagalbos teikimo mokyklai sistema. Jeigu mokykloje nebeužtenka išteklių, nebežinoma, kaip padėti vienam ar kitam vaikui ar išspręsti problemą, ji galėtų kreiptis pagalbos pirmiausia į regioninį specialiojo ugdymo centrą, o paskui – į Lietuvos įtraukties švietime centrą. Regioniniai centrai savivaldybėse bus steigiami dabar veikiančių specialiųjų mokyklų pagrindu. Regioninių centrų specialistai atvyktų į mokyklą ir vietoje pakonsultuotų, padėtų spęsti konkrečias situacijas. Sausį ministerija įsteigė Lietuvos įtraukties švietime centrą – nacionalinę ekspertinę įstaigą, kuri padės švietimo bendruomenėms kurti įtraukiojo ugdymo strategijas ir jas diegti ugdymo procese, teiks metodinę pagalbą, rekomendacijas dėl mokyklų ugdymo aplinkos kūrimo ir specialiųjų mokymo ar techninės pagalbos priemonių naudojimo įvairių ugdymosi poreikių turintiems mokiniams.
Neila Ramoškienė, nuotrauka Irmanto Gelūno
Susiję straipsniai
