„Kitoks“ klasės draugas – tolerancija dažniausiai atsiranda ne bendraamžių, o suaugusiojo iniciatyva. Specialiųjų poreikių vaiko įtraukimas į bendrojo ugdymo mokyklos klasę savaime negarantuoja didesnės draugų pagarbos ir sėkmingesnės jo socializacijos. Toks įtraukimas tik atveria galimybes puoselėti šias savybes. O kaip tomis galimybėmis bus pasinaudota, labiausiai priklauso nuo pamokos vedlio, t. y. mokytojo arba klasės vadovo.
Konsultuoja psichologė Eglė Ramanauskaitė, knygos „Ko iš tikrųjų nori vaikai“ autorė
Ar galėtume sakyti, kad išankstinė nuomonė apie specialiųjų poreikių vaiką vis dar gyva? Kad kitų vaikų tėvai iš anksto nerimauja, kaip jų klasėje pritaps „kitoks“ vaikas, ar jis netrukdys mokytis?
Tėvų išankstinio nerimo, kad kartu su jų vaiku mokysis specialiųjų poreikių mokinys, mano praktikoje pasitaiko retai. Bet jeigu tėvai yra girdėję atsiliepimų apie konkretaus mokinio elgesio sunkumus darželyje arba priešmokyklinėje grupėje, tikrai susiduriame su pageidavimais sudaryti sąlygas mokytis atskirose klasėse. Tokio pageidavimo mokykla dažniausiai išpildyti negali. Tai priklauso nuo savivaldybės priėmimo tvarkos į mokyklas. Tėvų nerimo ir nepasitenkinimo daug dažniau pasitaiko tais atvejais, kai įvyksta tarp jų vaikų ir specialiųjų poreikių mokinių nemalonių pasikartojančių incidentų. Tuomet mokykloje sulaukiame net kolektyvinių tėvų raštų, reikalaujančių iškelti mokinį iš klasės, arba grasinančių, jog išsives savo vaikus į kitą mokymo įstaigą. Kiekviena situacija išsprendžiama įvairiai. Deja, bet dažniausiai tokie grupės tėvų norai nėra lengvai išpildomi, tenka susitaikyti su ilgiau trunkančiais sprendimais, ieškoti ir išbandyti įvairius pagalbos būdus, mokytis klasės bendruomenei sugyventi tarpusavyje. Vaikų ugdymo ir ugdymosi procesas nėra greitas, ir joks vaikas nėra „prekė“, kurios galime lengvai atsisakyti ir pakeisti ją kita.
Ką patartumėte jūs – ar reikia paruošti klasės bendruomenę prieš mokslo metų pradžią, kokių iššūkių reikia tikėtis?
Žinoma, idealu būtų paruošti klasės bendruomenę prieš mokslo metų pradžią, suteikiant daugiau žinių tiek mokytojai, tiek tėvams bei mokiniams apie būsimą specialiųjų poreikių klasės draugą. Bet čia susiduriame su įvairiais iššūkiais. Gali patiems pedagogams trūkti žinių ir kompetencijų tinkamai pristatyti tam tikrą sutrikimą ar negalią. Trūksta specialistų mokyklose, kurie galėtų tai padaryti. Dažniau tokios iniciatyvos sulaukiame iš pačių tėvų, kurie augina specialiųjų poreikių vaiką. Būna gražių pavyzdžių, kuomet tėvai mokslo metų pradžioje susipažindami su kitais tėvais, papasakoja apie savo vaiką: pristato diagnozę, aptaria jo sunkumus ir stiprybes bei nuoširdžiai atskleidžia galimas grėsmes.
Parodo susirūpinimą ne tik dėl savo vaiko, bet ir dėl kitų vaikų. Paaiškina, kokie dirgikliai jį gali neigiamai paveikti, pvz.: asmeninių daiktų paėmimas, prisilietimai, grubus žodinis atstūmimas ir pan. Aptaria, kas jam patinka, kas nuramina, ko galima tikėtis, kai labai supyksta, ir kaip geriau tokiu atveju visiems reaguoti. Papasakoja, kokia pagalba vaikui teikiama ir kaip bus organizuojamas jo ugdymas. Šią temą gali padėti pristatyti mokytoja. Specialiųjų poreikių tėvai paprašo visų klasės mokinių tėvų pamokyti savo vaikus, kaip bendrauti su šiuo klasės mokiniu. Juk jų vaikai irgi mokosi savireguliacijos, atjautos bei socialinio jautrumo „kitokių“ vaikų atžvilgiu. Vaikus socializuoja ne tik brandesnių socialinių įgūdžių turintys bendraamžiai, bet ir patiriantys tokių įgūdžių trūkumą.
Socializacija vyksta tuomet, kai mokome pagarbių reakcijų vieni į kitus bei atsparumo neigiamai įtakai. Klasės bendruomenės paruošimas suteikia abipusės naudos ir leidžia apsidrausti nuo netikėtumų. Dažniausiai atsiranda labai empatiškų suaugusiųjų, kurie supranta ir palaiko sunkumų patiriančių vaikų tėvus. Jau mokslo metų pradžioje svarbu stiprinti ryšį su tėvais ir siekti, kad jie formuotų pakantesnį savo vaikų požiūrį į „kitokį“ klasės draugą. Suaugusiųjų nuostatos tiesiogiai atsiliepia vaikų tarpusavio santykiams.
Vis dėlto didžiausia problema, su kuria susiduriame, – tai pačių tėvų nenoras kalbėti su kitais apie savo vaiko ypatumus. Baimindamiesi stigmatizavimo, dažniausiai jie nusprendžia vengti supažindinti kitus su vaiko problema, tikėdamiesi, kad tiek vaikai, tiek suaugusieji galbūt nieko nesužinos, nesupras. Kai nutinka kažkas negero, dažniausiai ieškoma kaltininkų aplinkoje. Vaiko negalios ar sutrikimo slėpimas bei nepripažinimas dažniausiai lemia dar didesnį viešumą, garsesnes kalbas ir stipresnes reakcijas mokykloje. Klasės bendruomenėje auga įtampa, atsiranda priešprieša, o tai sukelia liūdnesnes pasekmes pačiam vaikui.
Ar dažniau psichologo pagalbos mokykloje prireikia „kitokiam“ vaikui, ar pačiam klasės kolektyvui?
Tai priklauso nuo kilusios problemos. Jeigu tai susiję su specialiųjų poreikių vaiko prisitaikymu, pvz., jam sunku bendrauti, išreikšti savo poreikius, susikaupti ir atlikti akademines užduotis, bet jo elgesys netrikdo kitų saugumo ir mokymosi, tuomet pagalba teikiama pačiam vaikui, rekomendacijos mokytojui. O jeigu, mokinio elgesys labai neigiamai veikia kitų klasės draugų elgesį, savijautą ir akademinius rezultatus, tuomet pagalba būna labai kompleksiška. Dirbama ir su klasės mokiniais, ir su mokytojais bei tėvais. Į pagalbą įsijungia daugiau specialistų, mokyklos administracijos atstovų, kartais ir Vaiko teisių atstovų, Tarpinstitucinio bendradarbiavimo koordinatorius, Pedagoginės-psichologinės tarnybos darbuotojai. Žinant, jog Lietuvos ugdymo įstaigose labai trūksta specialistų, ne visi mokiniai gali gauti reikiamą pagalbą.
Be to, specialiųjų poreikių vaikai nebūtinai yra tie vaikai, kurie pirmiausia sulaukia psichologo pagalbos mokykloje. Daugelis specialiųjų poreikių vaikų puikiai prisitaiko. Neretai prioritetinę pagalbą tenka teikti mokiniams, turintiems priklausomybę nuo telefonų, dėl to atsiranda daugybė elgesio, emocinių ar mokymosi problemų. Taip pat mokiniams, išgyvenantiems emocinę krizę dėl netekties, tėvų skyrybų, meilės be atsako, patyčių organizatoriams ir jas patyrusiems, minčių apie savižudybę turintiems, destruktyviai besielgiantiems pamokose, patyrusiems įvairų smurtą šeimoje. Šie vaikai neturi oficialiai įvertintų specialiųjų poreikių, bet jiems dažnai reikalinga neatidėliotina pagalba. Jų psichologinė savijauta mokykloje kelia daugiau nerimo nei kito hiperaktyvaus ar autistiško mokinio.
Galbūt iš savo psichologės darbo praktikos pasakytumėte, kokios dažniausios problemos kyla klasėje?
Problemų kyla įvairių. Dažniausios problemos yra tos, kurios nėra labai sudėtingos ir neišsprendžiamos. Pavyzdžiui, jeigu vaikui pamokoje sunku susikaupti, tuomet padeda mokytojo padėjėjas, kartais išsivesdamas mokinį į kitą patalpą atlikti užduotis arba pailsėti. Tačiau įgyvendinant įtraukųjį ugdymą, kyla daug įvairių moralinių dilemų, sprendžiant lygiateisiškumo klausimą ir bandant suderinti vaikų poreikius. Pavyzdžiui, sensoriškai jautriam autistiškam vaikui gali labai nepatikti balionų lietimo garsas, daugelis muzikos garsų, todėl mokytojams kai kada tenka atsisakyti savo suplanuotų ugdomųjų priemonių ir veiklų, kurias norėtų pritaikyti visiems mokiniams. Kartais iš pirmo žvilgsnio visai smulkūs metodiniai elementai sukelia nemažų problemų, kurios iš mokytojų pareikalauja ieškoti kūrybingų ir ne visada lengvų sprendimų.
Galbūt laikinai atriboti autistišką vaiką, kad su likusia klase būtų galima įgyvendinti žaidimą su balionais? O gal balionų išvis atsisakyti? O gal padėtų ausinės kelioms minutėms? Panašių situacijų išnyra nemažai. Kita vertus, visi vaikai yra skirtingi, nebūtinai tik turintieji specialiųjų poreikių. Vieniems patinka vieni dalykai, kitiems kiti. Mokytojams nuolatos tenka suderinti visų vaikų poreikius, įgyvendinant ugdymo programą.
Vis dėlto pati sunkiausia problema – tai agresyvus „kitokių“ vaikų elgesys, nukreiptas į bendraamžius, destruktyvus elgesys pamokose, ypač apsunkinantis dėmesingą kitų moksleivių mokymąsi. Tai gali būti šūkavimas, lakstymas po klasę, kitų mokinių daiktų ėmimas ir jų gadinimas, fizinis smurtas. Be to, neretai klasėje būna keli sudėtingo elgesio mokiniai. Išties tokių atvejų pasitaiko nemažai, bet jie nėra dažniausi specialiųjų poreikių turinčių vaikų tarpe. Tokie atvejai tiesiog labiausiai atkreipia mokyklos bendruomenės dėmesį ir reikalauja daug laiko, specialistų, kūrybinių jėgų visa tai spręsti ir užtikrinti mokinių saugumą.
Klasėje mokosi įvairios asmenybės. Kai kurie įprastos raidos mokiniai yra šiek tiek dirglesni, valdingesni, judresni, todėl konfliktines ar net smurtines situacijas išprovokuoja jų pačių kantrybės stoka specialiųjų poreikių vaikams.
„Kitoks“ vaikas gali būti lėtas, nerangus, turintis loginio mąstymo sunkumų, neįvertinantis pasekmių, todėl neatsargiai nešantis vandens puodelį klasėje ir jau kelintą kartą išpilantis draugui ant pratybų sąsiuvinio. Tokios savybės gali suerzinti kitus vaikus ir sukelti dažnas konfliktines situacijas ar net pabudinti agresiją specialiųjų poreikių vaikui. Kiekvienas atvejis individualus, bet dažniausiai konfliktas slepia abipusį vaikų nesusikalbėjimą. Tad kiek įmanoma labiau stengiamės nekaltinti vienos pusės, o suteikti abiem vaikams gaires, kaip elgtis tokiomis situacijomis.
Kokių pliusų matote jūs šitoje naujoje įtraukiojo ugdymo pakraipoje? Gal klasės vaikai auga tolerantiškesni, jautresni matydami kitokį vaiką?
Visuomenė keičiasi. Požiūris tampa lankstesnis. Vaikai pripranta, jeigu „kitoks“ mokinys jau nuo pirmųjų klasių mokosi kartu. Vis dėlto vaikai yra besidomintys, pastabūs, atviri, todėl jie sako, ką galvoja, kelia klausimus, stebisi, o neretai ir pasišaipo iš kito mokinio „keistumo“. Tad klaidinčiau, sakydama, kad neįvyksta patyčių. Tačiau jos dažniausiai kyla iš augančio mokinių suvokimo, kas normalu, o kas ne. Jiems norisi eksperimentuoti su kitų mokinių reakcijomis, suvokimu, jų gebėjimais. Gali specialiai mesti kamuolį koordinacijos neturinčiam klasės draugui, žinodami, kad jo nepagaus. Gali tyčia pateikti sunkesnius klausimus, žinodami, kad nepajėgs į juos atsakyti. Apskritai, dabar mokiniai ekranuose susiduria su didžiule žmonių įvairove, tad skirtumai jų taip labai nebestebina, kaip būdavo anksčiau. Tačiau tuose pačiuose ekranuose vaikai regi daug patyčių turinio, o tai papildomai skatina jų netinkamą elgesį silpnesnių bendraamžių atžvilgiu, siekiant pramogos.
Girdime, kad įtraukusis ugdymas ugdo klasės ar mokyklos bendruomenės pagarbą ir toleranciją skirtingiems žmonėms. O specialiųjų poreikių vaikai jaučiasi daugiau ir lygiavertiškiau įtraukti į įvairias veiklas ir sprendimus, greičiau mokosi iš sėkmingesnių mokinių, lengviau prisitaiko prie visuomenės, atliepia jos lūkesčius ir patys jaučiasi labiau priimti.
Svarbu, kiek profesinių galimybių, tolerancijos ir motyvacijos turi mokytojas, įtraukdamas mokinį į ugdymo procesą ir bendravimą su kitais vaikais. Ar tinkamai pakreipia vaikų nuostatas ir reakcijas kitų atžvilgiu?
Ar bendrojo ugdymo mokykloje didelių arba labai didelių specialiųjų poreikių vaikams atsiveria didesnės galimybės tinkamai pasiruošti gyvenimui?
Teoriškai taip turėtų būti, bet praktiškai įtraukiojo ugdymo tikslų siekimas vyksta daug lėčiau ir ne taip sklandžiai. Dirbau tiek specialiojo, tiek bendrojo ugdymo mokyklose. Tai, ką regėjau specialiojo ugdymo mokykloje, – tai daugiau skiriamo dėmesio tokiems mokiniams visomis prasmėmis. Pirmiausia pastebėjau, kad sunkesnę negalią turinčius vaikus specialiojoje mokykloje supdavo daugiau draugų, juos siedavo daugiau bendrų interesų. Šie vaikai specialiojoje mokykloje užimdavo labai svarbius ir svarbiausius vaidmenis ant scenos, o bendro likimo draugai žiūrovai juos labai palaikydavo ir įvertindavo. Jie turėdavo daugiau galimybių atsiskleisti meninėje veikloje. Įprastoje mokykloje vaikai pastebi „kitokius“ mokinius, o specialiojoje mokykloje „kitokių“ mokinių nebūdavo. Klasėse mokydavosi mažiau mokinių, tad jie išvengdavo didesnio juos dirginančio triukšmo.
O svarbiausia – jie mokydavosi daug daugiau kasdieniam gyvenimui praktiškų ir savarankiškumą ugdančių dalykų. Formuodavosi apsipirkimo parduotuvėje, maisto gamybos, stalo serviravimo, klasės ir kambarių tvarkymosi, higienos, apsirengimo ir rūbų priežiūros, augalų auginimo, tinkamo elgesio einant į svečius, orientavimosi eisme ir kitų įgūdžių. Besimokantiems bendrojo ugdymo mokykloje šiems mokiniams taip pat turėtų būti sudarytos sąlygos ugdytis socialinius, orientavimosi ir savarankiško gyvenimo įgūdžius, tačiau realybė kitokia. Čia daugiau susitelkiama į teoriškus ir akademinius dalykus, kadangi mokytojai negali skirti tiek laiko jų individualiems įgūdžiams formuoti, specialistų nepakanka, o mokyklos aplinka ir materialinė bazė įprastoje mokykloje tokioms veikloms įgyvendinti dažnai yra nepritaikyta. Pati sau keliu klausimą, ar kai kuriems specialiųjų poreikių vaikams svarbiau įsisavinti vienženklių ir dviženklių skaičių sampratą, ar geriau mokytis atlikti konkrečius pinigų skaičiavimo veiksmus parduotuvėje?
Jeigu jau įgyvendinamas įtraukusis ugdymas Lietuvoje, tai derėtų perimti labai daug teigiamų pavyzdžių ir veiklos praktikų iš daugybės metų patirtį turinčių specialiųjų mokyklų. Bet sunkiai įsivaizduoju to įgyvendinimą be papildomų darbuotojų ir atitinkamos materialinės aplinkos.
Kokių pliusų matote jūs šitoje naujoje įtraukiojo ugdymo pakraipoje? Gal klasės vaikai auga tolerantiškesni, jautresni matydami kitokį vaiką?
Visuomenė keičiasi. Požiūris tampa lankstesnis. Vaikai pripranta, jeigu „kitoks“ mokinys jau nuo pirmųjų klasių mokosi kartu. Vis dėlto vaikai yra besidomintys, pastabūs, atviri, todėl jie sako, ką galvoja, kelia klausimus, stebisi, o neretai ir pasišaipo iš kito mokinio „keistumo“. Tad klaidinčiau, sakydama, kad neįvyksta patyčių. Tačiau jos dažniausiai kyla iš augančio mokinių suvokimo, kas normalu, o kas ne. Jiems norisi eksperimentuoti su kitų mokinių reakcijomis, suvokimu, jų gebėjimais. Gali specialiai mesti kamuolį koordinacijos neturinčiam klasės draugui, žinodami, kad jo nepagaus.
Gali tyčia pateikti sunkesnius klausimus, žinodami, kad nepajėgs į juos atsakyti. Apskritai, dabar mokiniai ekranuose susiduria su didžiule žmonių įvairove, tad skirtumai jų taip labai nebestebina, kaip būdavo anksčiau. Tačiau tuose pačiuose ekranuose vaikai regi daug patyčių turinio, o tai papildomai skatina jų netinkamą elgesį silpnesnių bendraamžių atžvilgiu, siekiant pramogos.
Girdime, kad įtraukusis ugdymas ugdo klasės ar mokyklos bendruomenės pagarbą ir toleranciją skirtingiems žmonėms. O specialiųjų poreikių vaikai jaučiasi daugiau ir lygiavertiškiau įtraukti į įvairias veiklas ir sprendimus, greičiau mokosi iš sėkmingesnių mokinių, lengviau prisitaiko prie visuomenės, atliepia jos lūkesčius ir patys jaučiasi labiau priimti.
Svarbu, kiek profesinių galimybių, tolerancijos ir motyvacijos turi mokytojas, įtraukdamas mokinį į ugdymo procesą ir bendravimą su kitais vaikais. Ar tinkamai pakreipia vaikų nuostatas ir reakcijas kitų atžvilgiu?
Ar bendrojo ugdymo mokykloje didelių arba labai didelių specialiųjų poreikių vaikams atsiveria didesnės galimybės tinkamai pasiruošti gyvenimui?
Teoriškai taip turėtų būti, bet praktiškai įtraukiojo ugdymo tikslų siekimas vyksta daug lėčiau ir ne taip sklandžiai. Dirbau tiek specialiojo, tiek bendrojo ugdymo mokyklose. Tai, ką regėjau specialiojo ugdymo mokykloje, – tai daugiau skiriamo dėmesio tokiems mokiniams visomis prasmėmis. Pirmiausia pastebėjau, kad sunkesnę negalią turinčius vaikus specialiojoje mokykloje supdavo daugiau draugų, juos siedavo daugiau bendrų interesų. Šie vaikai specialiojoje mokykloje užimdavo labai svarbius ir svarbiausius vaidmenis ant scenos, o bendro likimo draugai žiūrovai juos labai palaikydavo ir įvertindavo. Jie turėdavo daugiau galimybių atsiskleisti meninėje veikloje. Įprastoje mokykloje vaikai pastebi „kitokius“ mokinius, o specialiojoje mokykloje „kitokių“ mokinių nebūdavo. Klasėse mokydavosi mažiau mokinių, tad jie išvengdavo didesnio juos dirginančio triukšmo.
O svarbiausia – jie mokydavosi daug daugiau kasdieniam gyvenimui praktiškų ir savarankiškumą ugdančių dalykų. Formuodavosi apsipirkimo parduotuvėje, maisto gamybos, stalo serviravimo, klasės ir kambarių tvarkymosi, higienos, apsirengimo ir rūbų priežiūros, augalų auginimo, tinkamo elgesio einant į svečius, orientavimosi eisme ir kitų įgūdžių. Besimokantiems bendrojo ugdymo mokykloje šiems mokiniams taip pat turėtų būti sudarytos sąlygos ugdytis socialinius, orientavimosi ir savarankiško gyvenimo įgūdžius, tačiau realybė kitokia. Čia daugiau susitelkiama į teoriškus ir akademinius dalykus, kadangi mokytojai negali skirti tiek laiko jų individualiems įgūdžiams formuoti, specialistų nepakanka, o mokyklos aplinka ir materialinė bazė įprastoje mokykloje tokioms veikloms įgyvendinti dažnai yra nepritaikyta. Pati sau keliu klausimą, ar kai kuriems specialiųjų poreikių vaikams svarbiau įsisavinti vienženklių ir dviženklių skaičių sampratą, ar geriau mokytis atlikti konkrečius pinigų skaičiavimo veiksmus parduotuvėje?
Jeigu jau įgyvendinamas įtraukusis ugdymas Lietuvoje, tai derėtų perimti labai daug teigiamų pavyzdžių ir veiklos praktikų iš daugybės metų patirtį turinčių specialiųjų mokyklų. Bet sunkiai įsivaizduoju to įgyvendinimą be papildomų darbuotojų ir atitinkamos materialinės aplinkos.
Rasa Grinkevičienė
***
Projektą „Priimti kitokį“ iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas. Projektui skirta suma 7500 eurų. Straipsnis paskelbtas 2024.05.29.
Susiję straipsniai
