Natūralu, kad tėveliai, kurių vaikui artėja akademinis etapas – priešmokyklinė ar pirmoji klasė, – apie tai daug galvoja. Klausimų daugybė:
Kokią ugdymo įstaigą pasirinkti?
Ar į pirmąją klasę išleisti iš darželio parengiamosios grupės?
O gal šešiametį užrašyti į pradinės mokyklos priešmokyklinę klasę?
Ko išmokyti namuose, kad būtų lengviau adaptuotis mokykloje?
Kalbamės su „Apvalaus kvadrato mokyklos“ specialistėmis. Jos atsakys į dažniausiai tėvų, auginančių 5–6 metų vaikus, klausimus.
Konsultuoja „Apvalaus kvadrato mokyklos“ priešmokyklinukų mokytoja Iveta Klikūnaitė ir mokyklos ugdymo vadovė, ugdymo programų autorė ir darželių „Klaužada“ bei „Apvalaus kvadrato mokyklos“ steigėja Vilma Grigoraitienė
Kaip geriau vaikui – lankyti priešmokyklinę klasę darželyje ar mokykloje?
Vilma. Tėvai svarsto šį klausimą nuo 2016 metų, kai priešmokyklinis ugdymas tapo privalomas. Priešmokyklinės grupės yra ir mūsų darželiuose „Klaužada“, ir „Apvalaus kvadrato mokykloje“, ir mūsų patirtis rodo, kad abu variantai yra skirtingai puikūs. Svarbiausia, kad sprendimas priimamas atsižvelgiant į vaiko raidą ir poreikius.
Beje, šis sprendimas aktualus ne tik šešiamečių tėvams. Nors įstatymas nurodo, kad 6 metų vaikas privalo keliauti į priešmokyklinę klasę, tačiau tai galima daryti ir nuo 5 metų, – tada vaikas parengiamojoje klasėje mokysis dvejus metus. Į mūsų mokyklos priešmokyklinę grupę ateina ir penkiamečių, ir šešiamečių.
Iš pirmo žvilgsnio, mokyklai ruošti vaiką darželyje atrodo saugiau. Darželio aplinka jau pažįstama, čia jau susidraugauta su vaikais ir pedagogais. Tėvus gali bauginti ir stereotipai apie dideles mokyklos erdves su ilgais koridoriais, aukštomis lubomis ir daugybe kabinetų, tarp kurių klaidžioja jų mažas vaikelis. O jei vaikas pasiklys, jausis nesaugiai, išeis iš pastato? O ar bus vietos pailsėti, gal ir pamiegoti po pietų?
Iveta. Taip, pagrindinis tėvų rūpestis yra vaiko saugumas. Įprasta, kad darželyje vaiką palydės į tualetą, padės apsirengti, užsirišti batus, apkamšys, užriš šalikėlį. Vis dėlto saugios aplinkos sukūrimas – svarbiausia sąlyga ir kuriant ugdymosi aplinką mokykloje. Nuo pirmųjų dienų, o ir per visą priešmokyklinių metų laiką priešmokyklinukų pagrindinė mokytoja yra tas žmogus, kuris rūpinasi vaikais, kuria su jais saugų ir lygiavertį santykį, augina vaikų pasitikėjimo savimi jausmą, drąsina, įgalina, o kai reikia, – ir pagloboja. Kita vertus, šio amžiaus vaikų augimas bei mokymasis yra labai spartus, o augdami tarp vyresnių vaikų priešmokyklinukai lengviau mokosi savarankiškumo, greičiau išmoksta bendradarbiauti ir pasitikėti greta augančiais ir besimokančiais vaikais bei suaugusiaisiais.
Kadangi mokykloje yra vyresnių klasių, o bendruomeniškoje aplinkoje vaikai greitai susidraugauja, tai mažiukai tiesiog pražysta. Vaikų žodynas turtėja ir prasiplečia žaibiškai. Ateina ir tylesnių, mažiau kalbančių vaikų, o po mėnesio jie jau betarpiškai komunikuoja ir diskutuoja ir su trečiokais ar penktokais, ir su savo bendraamžiais.
Vilma. Tėvai sako – lankydami paruošiamąją klasę mokykloje vaikai bus savarankiškesni, o lankydami šią klasę darželyje – labiau globojami. Tiesa, kad didžioji dalis darželio pedagogų yra jautrios, rūpestingos, mamiškos moterys. Vis dėlto ir darželyje, kaip ir mokyklos priešmokyklinėje grupėje, ugdome vaikų savarankiškumą, drąsiname ir stipriname jų pasitikėjimą savo galiomis, mokome būti ir veikti grupėje su kitais vaikais. Jie mokosi savarankiškai apsirengti, patys nueiti į tualetą, išlaukti eilėje pietų valgykloje, saugiai keliauti su grupe po miestą, viešuoju transportu.
Vaiko poreikius tėvai bent jau įsivaizduoja, o kaip sužinoti, kad pasirinkta mokykla mažiukui patiks, kad ten jis gerai jausis? Visos privačios mokymo įstaigos savo tinklalapiuose teigia, kad yra tobulos.
Vilma. Su būsimų moksleivių tėvais susitikinėjame visus metus. Kai tėvai ateina į mokyklą pirmą kartą susipažinti ir apsižiūrėti, pasakojame apie dienos rutiną, apie mokyklos gyvenimą. Patariame ateiti pasiruošus pokalbiui, apgalvoti klausimus, kurie aktualūs šeimai. Tėvai gali susipažinti ir pabendrauti su būsima savo vaiko mokytoja priešmokyklinėje klasėje. Po pirmojo pokalbio kviečiame būtinai sugrįžti ir su vaiku, o vėliau yra galimybė ir vaikui pabandyti, koks jausmas čia būti, praleisti su savo būsimaisiais bendramoksliais kelias valandas ar net visą dieną. Mūsų mokyklos „pasimatavimo“ sistema labai lanksti. Būna, kad vaikas ateina pabūti vieną dieną rudenį, po to – pavasarį.
Matuojasi mokyklą, o tada nusprendžia.
Vis dėlto, kad ir kaip gerai atrodo aplinka, svarbu kalbėtis ir apie mokyklos vertybes, apie ugdymo filosofiją, apie lūkesčius ugdymo proceso ir vieni kitų atžvilgiu.
Iveta. Pasisvečiavimas, pabuvimas mokykloje, kurią esate numatę savo vaikui, geriau atskleidžia, kas yra kas, leidžia pamatyti ir pajusti dalykus, kurie apie mokyklą pasako daug daugiau nei gražios nuotraukos socialiniuose tinkluose. Štai vakar visa bendruomenė paminėjome sausio 13-ąją, giedojome himną, buvo labai jautru. Klausėmės mūsų istorijos mokytojo pamokos, kėlėme klausimus, visi su jauduliu išgyvenome tą akimirką mūsų nedidelėje bendruomenėje, kiekvieno vaiko ir mokytojo širdyje, ir niekas to nenufilmavo, neskelbė socialiniuose tinkluose.
Visada verta susitikti su mokyklos žmonėmis, kad tėvai pajustų mokyklos aplinką. Jeigu jums gera kalbėtis su mokyklos administracija, o sutikti vaikai šypsodamiesi sveikinsis su pirmą kartą matomais mokyklos svečiais, tikėtina, kad čia vyrauja saugi ir maloni atmosfera. O tokią aplinką kuria mokyklos žmonės: mokytojai, specialistai, vaikai ir jų tėvai.
Vis dėlto, kokie argumentai lemia, kai tėvai renkasi parengiamąją ar pirmą klasę savo vaikui?
Vilma. Šeimos labai skirtingos ir jų argumentai gali būti įvairūs. Dažnai šeimos mažuosius vaikus leidžia į tas pačias ugdymo įstaigas, kurias jau lanko vyresni broliai ar sesės.
Leisdami vaikus į mokyklą, tėvai vertina įvairius dalykus, nors manau, kad gal svarbiausias – pasitikėjimas, kad mano vaikas ten augs saugiai ir mokysis palaikančioje, įgalinančioje ir padrąsinančioje aplinkoje. Jiems labai svarbus vaiko saugumas, vidinis komfortas – kaip vaikas jaučiasi mokykloje. Tėvai mato, kaip vaikas noriai eina į mokyklą, jaučiasi saugus, kaip greitai tobulėja, kaip gerėja jo mokymo(si) rezultatai.
Šeimoms yra svarbu ir metodai, kokiais dirba mokymo įstaiga.
Atrodo, kad mokymo metodai yra sukurti ministerijoje ir įteikti visiems darželiams ir pradinėms mokykloms vienodi?
Vilma. Tiesa, yra bendrosios ugdymo programos, ir mes dirbame laikydamiesi šių rėmų, nors mūsų mokykloje esame šią programą kur kas praturtinę. Priešmokyklinėje klasėje vaikai, be įprastų užsiėmimų su pagrindine mokytoja, mokosi ir kitų veiklų su mokytojais dalykininkais: anglų kalbos, šokio, dailės, muzikos, fizinio lavinimo, kuris papildytas ir vaikų jogos užsiėmimais, socialinių įgūdžių. Šiuos užsiėmimus veda skirtingi specialistai, o vaikai mokosi ir naujų įgūdžių. Ir jų emocinė, socialinė raida labai akivaizdi. Pavyzdžiui, per socialinių įgūdžių užsiėmimus psichologė su vaikais žaidžia įvairius socialinius žaidimus, nagrinėja situacijas, mokosi emocijų raiškos. Ir jei rugsėjo mėnesį dažnai į klausimą „kaip jautiesi“ vaikai atsakys lakonišku „gerai“, tai jau gruodį ar baigiantis priešmokyklinei klasei jie plačiai ir raiškiai papasakoja apie savo būsenas, nes jau žino, kad jausmų įvairovė didžiulė ir jie turi nemažą arsenalą žodžių tiems jausmams įvardinti.
Iveta. Priešmokyklinėje klasėje užsiėmimų metu ugdomos vaikų bendrosios kompetencijos. Mokymosi procesas organizuojamas lanksčiai.
Leidžiame vaikams rinktis temas, ir vaikai gali tapti ugdymo iniciatoriais. Štai vienas priešmokyklinukas, dinozaurų entuziastas, pasiūlė dinozaurų temą mokytojai ir visai grupei. Sutarėme, kad jis visą savaitę kasdien ves po pamoką apie dinozaurus. Jis net dinozaurų enciklopediją atsinešė, jis tuo gyvena! Žinoma, aš padėjau penkiamečiui pasidalinti jo žiniomis, paruošti pasakojimą ar pristatymą grupei, ir tai buvo tikrai įspūdinga patirtis ir jam, ir kiekvienam iš mūsų! Žodžiu, mes ir vėl lanksčiai praplėtėme ugdymo programą ir tą savaitę kalbėjome apie dinozaurų mitybą, anatomiją, gyvenimo būdą, spalvas ir pan. Bet kokią temą galima paversti programine. Tai kūrybiškumo klausimas.
Vilma. Dažnai girdima nuomonė, kad darželyje vaikai žaidžia, o mokykloje mokosi. Tai irgi mitas. Priešmokyklinėje klasėje mokykloje mes irgi žaidžiame. Turime galybę priemonių ir būdų per žaidimus išmokti skaityti, rašyti, pažinti bei patirti. Tam tikrus žaidimus žaidžiame ir mokomės iš jų ir pradinėse klasėse. Net mašinos ir lėlės gali mokyti vaikus – vienos skaičiuoti, kitos socializuotis.
Vienas iš pasitvirtinusių mokymo būdų mūsų mokykloje – savivaldus ugdymas. Mokome vaikus suprasti, ko jie turi išmokti, formuluodami sau tikslą: savaitei, mėnesiui, mokslo metams. Ir žingsnis po žingsnio eiti to tikslo link. Tai nėra blogiau ar geriau už standartinį mokymosi modelį, kai mokytojas papasakoja, vaikas išklauso, o tada medžiaga įtvirtinama atliekant užduotis. Tai yra tiesiog kitaip, ir mūsų mokykloje tai veikia.
Mokome vaikus tam tikrų mokymosi technikų, susikaupti, planuoti savo žingsnius, formuoti tikslus, siekti rezultato, dirbti savarankiškai, dirbti grupėje, mokėti reflektuoti, kas pavyko, kas nepavyko, ir apgalvoti, ką galima būtų padaryti kitaip, kad kitą kartą pavyktų geriau.
Kokius namų darbus turi padaryti 5–6 metų vaiko tėvai, ko išmokyti vaiką, kad jis tvirtai jaustųsi parengiamojoje ir pirmoje klasėse?
Vilma. Priešmokyklinukų mokytojų darbas yra parengti vaiką pirmai klasei. Vaikai yra skirtingi, vieni išmoksta skaityti tik įsibėgėjus pirmai klasei, kiti jau priešmokykliniais metais jungia raides į žodžius ir perskaito sakinius. Kiekvieno žmogaus neuronų jungtys vaikystėje auga ir jungiasi skirtingu tempu. Vienas vaikas gali pradėti skaityti 4 metų, o kitas tik antroje klasėje. Kad ir kada tai nutiktų, ateityje šis faktas neturės jokios reikšmės vaiko akademinei pažangai.
Daug svarbiau matyti kiekvieną vaiką, įgalinti jį, leisti jam mokytis savo tempu, padrąsinant ir palaikant jo pastangas. Ir tėvams nepatariame mokyti per spaudimą. Kiekvienam savas raidos ir augimo tempas.
Iveta. Vaikas gali išmokti skaityti techniškai, bet nejaus jokio smalsumo ir malonumo. Gal vaikui daugiau džiaugsmo teikia skaityti užrašus ant parduotuvių nei skiemenuoti suaugusiojo paduotą knygą? Verčiant mokytis skaityti atsiranda atmetimo reakcija, tada ir ateityje knyga vaikui gali būti priešas, o ne draugas.
Už skaitymą ir rašymą priešmokyklinėje ir pirmoje klasėje kur kas svarbesni dalykai yra socialinės kompetencijos ir emocinė branda. Daug svarbiau už raides – išmokti būti grupėje, kurti santykį su bendraamžiais, reikšti emocijas, spręsti iškilusias problemas, pamatyti draugo emocijas, mokėti jas atliepti. Tam skiriame ypač daug dėmesio, ir mokydamiesi savo klasėje, ir daug vaikščiodami mieste, kad vaikai mokytųsi iš aplinkos. Einame su vyresnių klasių mokiniais, kad vaikai kurtų vyresnio–jaunesnio vaiko lygiavertiškumo santykį.
Jeigu vaikai jausis saugioje ir padrąsinančioje aplinkoje, jie tikrai išmoks ir skaityti, ir rašyti, ir skaičiuoti. „Tu gali“ vaikui yra, ko gero, svarbiausi žodžiai.
Leisdamas vaiką į priešmokyklinio ugdymo grupę mokyklose savaime sumažiname pirmosios klasės adaptaciją?
Vilma. Tikrai taip. Kai vaikas iš darželio ateina į mokyklą, jo adaptacija yra ilgesnė, nei to, kuris parengiamąją klasę lankė mokykloje. Mūsų atveju yra kiek kitaip, nes mes stengiamės supažindinti vyresniuosius darželinukus su mokykla, organizuojame „Klaužados“ darželinukų ir mokinių susitikimus. Kadangi mūsų darželiai ir mokykla įsikūrę Vilniaus centre ir Senamiestyje, lengvai pasiekiame vieni kitus pėstute.
Leisdami laiką mokykloje kartu su bendraamžiais ir vyresniais vaikais darželinukai pripranta, kad mokykla yra saugi ir jauki vieta, kur norisi grįžti.
Iveta. Neturime mokykloje pamokų skambučio, kuriam nuskambėjus prasideda ar baigiasi pamoka. Visas ugdymosi procesas vyksta laisvai ir organiškai. Jeigu vaikams įdomu, tai užsiėmimas gali tęstis ilgėliau, kiek vaikai bus įsitraukę, įsigilinę į temą. O galime baigti ir anksčiau, jeigu pamatome, kad vaikai pavargo, – tada einame į lauką prasiblaškyti. Tas pat kalbant ir apie popiečio miegą – jokio spaudimo.
Paklabėkime apie pietų miegą. Jeigu vaikas lankys priešmokyklinę klasę mokykloje, pietų miegelio nebus?
Iveta. Šiais metais pietų nemiega nė vienas iš priešmokyklinukų. Jeigu vaikai norėtų pailsėti, turime čiužinukus, patalynes, galime grįžę iš popietinio pasivaikščiojimo mieste ar kieme ir pamiegoti. Pernai bene pusė mūsų priešmokyklinukų užsnūsdavo pietų miego, – jie patys to norėjo, atėjus laikui, pasiklodavo savo loveles ir ilsėdavosi, o kiti ramiai žaisdavo. Gerbiame kiekvieno vaiko poreikius, žinome, kad visi yra skirtingi.
Kiek tiesos tėvų nuomonėje, kad privačios mokymo įstaigos vaikui nėra reiklios, o yra perdėtai globojančios?
Iveta. Mokykla yra bendruomenė, kur vaikai mokosi augti ir būti kartu su kitais žmonėmis. Tam padeda susitarimai, taisyklių ir pasekmių sistema, vienoda ir vaikams, ir suaugusiesiems. Vaikai mokomi suprasti, kodėl reikia vieno ar kito susitarimo, kodėl svarbu nebėgioti koridoriumi ar kalbėti po vieną, ir stabdyti netinkamą kitų elgesį. Vaikai čia mokosi būti bendruomenės dalimi.
Kiekvieną ketvirtadienį renkamės į bendruomenės susirinkimus nuo mažiausio penkiamečio iki didžiausio šeštoko, – lygiomis teisėmis problemas sprendžiame kartu, ir kaip šaunu, kad ir priešmokyklinukai, ir pirmokai, ir vyresnėliai kelia savo klausimus ir išklauso kitų, kartu sprendžia dėl mokyklos bendruomenės reikalų. Pavyzdžiui, ką darysime dėl fakto, kad „Monopolio“ žaidime kažkas suplėšė pinigus?
Labai svarbu, kad vaikas darytų tai, ką gali daryti pagal savo raidą. Jeigu vaikas pagal raidą gali susikrauti daiktus į kuprinę, jis turi tai daryti.
Jei ką nors pamirš, neįsidės, – turės be to daikto pragyventi, kitą kartą prisimins. Nėra gerai, kad mamos sudeda kuprinę antrokui ar trečiokui. Tas pat kalbant ir apie stalo susitvarkymą po technologijų pamokos, mokymąsi savarankiškai apsirengti.
Vilma. Mokome vaikus mokytis, susikaupti, planuoti savo žingsnius, formuluoti tikslus, siekti rezultato, dirbti savarankiškai, dirbti grupėje, mokėti reflektuoti, kas pavyko, kas nepavyko, išbūti nesėkmės momentus, apgalvoti, ką galima padaryti, kad pavyktų kitą kartą.
Kai pas mus pradeda dirbti mokytojai iš kitų mokyklų, dauguma palaipsniui mokosi ir perima savivaldų ugdymą dar ir dėl to, kad tai labai apsimoka. Ne, tai nesumažina mokytojo darbo krūvio, tačiau suteikia daugiau džiaugsmo – malonu dirbti su motyvuotais mokiniais ir matyti, kaip jie kaskart nudžiunga dėl savo sėkmės.
Trumpai apie „Apvalaus kvadrato mokyklą“
● Apvalaus kvadrato mokykla – nedidelė privati mokykla Vilniaus centre. Mokykloje kuriame emociškai ir fiziškai saugią aplinką vystytis vaiko gebėjimams, užtikriname vaikų bazinius poreikius, mokome ribų ir sąmoningumo, ugdome vaikų savivertę, savireguliaciją, mokome pažinti save ir pasaulį.
● Kad geriausiu būdu atlieptume vaikų interesus, organizuojame ugdymą mažose grupėse, nedidelėje mokyklos bendruomenėje. Mūsų klasėse mokosi iki 15 vaikų.
● Mokykla pradėjo veikti prieš šešerius metus, ateinantį rugsėjį mūsų vyriausi moksleiviai bus septintokai. Mokykla priima vaikus į kiekvieną – nuo priešmokyklinės iki septintos – klasę.
● Apvalaus kvadrato mokykloje bendrosios ugdymo programos praturtintos anglų, kinų ir ispanų kalbomis, šokio, teatro, šachmatų, ritmo, socialinių įgūdžių pamokomis. Popietiniu laiku mokykloje veikia kūrybiniai „Garo fabriko“ (Steam), „Pasidaryk pats“ ir Fotografijos būreliai, be to, galima rinktis būgnų, dailės terapijos, karatė, jaunųjų keliautojų klubo užsiėmimus.
● Pamokos mokykloje prasideda 9 val. ryto, mokykla veikia nuo 7.30 iki 18.30. Moksleivių atostogų metu (išskyrus Kalėdų atostogas) mokykla veikia stovyklos ritmu.
Neila Ramoškienė
Akimirkos iš mokyklos gyvenimo, nuotraukų autorė Jurga Geibel
