Kartais pirmoko tėvai patiria šoką: jie išgirsta įtarimą, kad vaikui gali būti disleksija! Mat sunkiai sekasi išmokti pažinti raides, skaityti, jis rašo praleisdamas raides, painioja žodžius… Disleksija pripažįstama kaip specialusis vaiko poreikis, kuriam reikalinga pagalba mokantis.
Kas ta disleksija
Disleksija – vienas iš pasitaikančių įgimtų neurologinių sutrikimų. Disleksija apsunkina raidėmis išreikštos informacijos priėmimą ir analizavimą (skaitymą, rašymą, tarimą). Sveikatos apsaugos ministerijos duomenimis, disleksija pasireiškia 10–15 proc. pasaulio gyventojų, o Lietuvoje dėl šio sutrikimo su mokymosi sunkumais kiekvienos mokyklos klasėje gali susidurti bent pora vaikų.
Konsultuoja Inga Bajalytė, Disleksijai draugiškos mokyklos „D&D School“ vadovė
Kokie ankstyvi požymiai rodo galimą disleksiją?
Neteisinga manyti, kad disleksija yra vien rašymo ir skaitymo sutrikimas. Daug kitų disleksijai būdingų požymių galima pastebėti jau ankstyvame vaiko amžiuje. Pavyzdžiui, kaip jam sekasi laikytis nustatytos tvarkos? Kiek ilgai jis išlaiko dėmesį vienai veiklai? Kokia jo atmintis – ar greitai įsimena naujus žodžius, eilėraštį, papasakotą istoriją? Labai dažnai disleksiją turintys vaikai nejaučia, kurie žodžiai rimuojasi. Jie pamiršta, kaip koks daiktas vadinasi. Kai kurie vaikai vėlai pradeda kalbėti arba kalba lėčiau, nei visi.
Jei kyla įtarimų dėl galimos disleksijos, darželinuko tėvai turėtų atidžiau stebėti, kaip vaikas supranta instrukcijas, sudarytas iš keleto užduočių sekos. Pavyzdžiui: „Sudėk žaislus į dėžę, o dėžę padėk ant palangės“. Reikia atkreipti dėmesį, kaip vaikas klauso skaitomos pasakos: ar netabaluoja rankomis kojomis, ar gali kurį laiką ramiai išsėdėti? O išklausęs pasaką – ar gali trumpai ją atpasakoti, pasakyti, apie ką ji buvo?
Atkreipkite dėmesį ir į tai, ar jau ilgesnį laiką darželį lankantis vaikas atsimena grupės vaikų vardus, ar prisimena, kuo vardu auklėtojos? Ar skiria, kuri pusė kairė, kuri dešinė? Ar suvokia kitas sąvokas, pavyzdžiui: aukštyn–žemyn?
Taip pat didesnė disleksijos tikimybė tose šeimose, kur yra šeimos narių, turinčių šį sutrikimą.
Ar būtina diagnozė?
Jei vaikui būdingas anksčiau išvardintas elgesys, ne tiek svarbu nustatyti diagnozę, kiek rasti būdų jam padėti mokytis ir įveikti kasdienius sunkumus. Darželio logopedas ar mokyklos specialusis pedagogas patars, kur kreiptis į specialistus dėl tikslesnės diagnozės. Reikia suprasti, kad dviejų vienodų vaikų nebūna, vienos formulės irgi nėra. Net tie vaikai, kuriems diagnozuojama disleksija, gali labai skirtis savo gebėjimais ir elgsena.
Ir aš pati, ir du mano vaikai turime disleksiją. Kol nepradėjau gilintis, kas tai yra, nežinojau daugelio dalykų ir augindama vaikus dariau klaidų. Reikalavau, ko mano vaikai iš esmės negalėjo duoti. Pavyzdžiui, mūsų vyresnėlis sūnus visada buvo aktyvus, nenusėdėdavo vietoje. Sakydavome: „Jei ramiai pasėdėsi, nupirksime ledų“. O jam ramiai sėdėti neišeina! Arba priešmokyklinėje klasėje pribraižydavo pratybų sąsiuvinius. Jam raidės ir rašymo užduotys keldavo nerimą. O aš namie liepdavau perrašinėti subraižytas užduotis iš naujo, apvedžioti raides. Nesupratau, kad vaikui tai didžiulė kančia! Jaunėlis sūnus augo visai kitokio temperamento – buvo linksmas, bendraujantis, bet pasirodė, kad ir jis turi disleksiją. Kai kreipėmės į specialistus, testai parodė, kad abiem vaikams yra disleksija. Tada išsityriau ir aš pati, nes mano vaikystėje tokios diagnozės niekas nenustatinėdavo.
Man vaikystėje nebuvo sunku skaityti, skaičiau puikiai, nors grožinės literatūros iki šiol nelabai mėgstu. Mokykloje didžiausia problema buvo tai, kad negalėdavau ramiai nusėdėti. Mokytojai mane vadindavo gyvsidabriu. Laimė, buvo labai išmintingų mokytojų, pavyzdžiui, matematikė nuo pat pamokos pradžios kviesdavo mane prie lentos – taip geriau sukaupdavau dėmesį.
Labai dažnai disleksiją turintys vaikai tampa klasės pokštininkais, linksmintojais, nes jie daro viską, kad tik nereikėtų rašyti ir skaityti. Jie trikdo pamokos darbą, ir jei mokytojai neranda būdų, kaip tai suvaldyti, kenčia visi. Pamenu, kaip mano rusų kalbos mokytoja galvodavo, kad tyčia darau kvailas klaidas. Ji negalėjo suvokti, kodėl vieną kartą žodį parašau teisingai, kitąkart su vienokia klaida, o trečiąkart tą patį žodį parašau jau su kita klaida.
Dabar žinau, kad ranka rašydama aš praleidinėju raides todėl, kad turiu disleksiją. Mintys bėga greičiau, negu rašo ranka. Šiais laikais kompiuteris yra ta priemonė, kuri padeda ištaisyti klaidas. Studijuodama niekada nerašiau konspektų, nes kaip ir daugelis dislektikų geriau įsimenu girdimąją informaciją. Mokymasis iš klausos man leido puikiai baigti mokyklą ir ne vieną universitetą. Mėgstu mokytis, tik pagal savo metodiką. Niekada nesirenku dalykų, kurie man neįdomūs. Jei matau, kad tema manęs nedomina, atsikeliu ir išeinu, nes likti būtų laiko švaistymas. Tai darau visada ir prašau nepriimti asmeniškai. Anksčiau sakydavo, kad aš aikštinga.
Kaip padėti vaikui
Sakoma, kad knygos yra raktas į platesnę žmogaus pasaulėžiūrą, jos svarbios ne tik bendram išsilavinimui, bet ir moko reikšti mintis, formuoja žodyną. Todėl vaikui, kuriam skaityti nesiseka, tėvai kurį laiką galėtų skaityti garsiai. O paskui bandyti aptarti tekstą.
Dažnai dislektiški vaikai mėgsta kalbėti labai trumpais sakiniais. Tėvai galėtų tuos sakinius praplėsti, papildyti, padaryti raiškesnius.
Labai svarbu ieškoti veiklų, kurios vaikui sekasi ir kur jis jaučiasi stiprus. Tai tėvų, o ne darželio auklėtojų ar mokyklos pareiga. Visi vaikai turi savo stipriąją pusę. Kad ir kokia ji būtų, ją reikia rasti – gal tai sportas, menai, kūryba? Tokia veikla bus puiki atsvara akademinei nesėkmei. Reikia jausti savo vaiką, nespausti per daug, neturėti per didelių lūkesčių ir niekada nelyginti su kitais. Tai smūgis žemiau juostos, ypač, jei šeimoje daugiau nei vienas vaikas, o kitiems vaikams puikiai sekasi. Kai disleksiškas vaikas lyginamas su įprastos raidos broliu ar seserimi, daroma didžiulė žala! Reikia nepamiršti, kad akademinėse veiklose dislektikai neturi įgimto motyvacinio mechanizmo, tad lyginimas su kitais tą motyvaciją dar labiau sumažina. Visos akademinės veiklos disleksiškam vaikui yra sunkios, jis tarsi lipa į kalną, labai pūškuodamas, tad reikia labai aiškiai matyti švyturį – kelionės tikslą. Jeigu jis bus labai toli, vaikas tiesiog jo nematys.
Tėvai turėtų dozuoti kritiką vaiko atžvilgiu. Bet kartu ir pakontroliuoti, kad pamokų ruošos neatidėtų vėlyvam vakarui, kad neišsimuštų iš įprasto dienos režimo. Dažnai disleksiški vaikai pavargsta greičiau nei kiti. Kai ateina akademinis nuovargis, vaikas dažniau turėtų daryti pertraukas.
Ar tikslinga daug skaityti?
Disleksiško vaiko raktas į sėkmę yra sistemingas darbas. Ne užduočių kiekis ir ne skaitymo valandų skaičius. Galima versti skaityti valandų valandas, bet jei jis nesuvoks teksto prasmės, tai bus tuščias laiko švaistymas. Reikia rasti būdų, kurie padėtų teksto informaciją suvokti. Galbūt piešti? Gal skaityti garsiai? O gal įskaityti tekstą į telefoną, kad vaikas galėtų keletą kartų perklausyti vaikščiodamas gamtoje? Tiems žmonėms, kurie turi dėmesio sutrikimų, klausant informaciją nebūtina sėdėti vienoje vietoje, jiems vaikščiojimas arba kitos veiklos darymas tuo pačiu metu kaip tik yra nusiraminimas.
Disleksiją turintys žmonės gali turėti atminties spragų, gali informaciją suvokti tik suskaidytą. Todėl vaikui mokykloje turėtų būti suteikta pagalba – skiriamas mokytojo padėjėjas arba pritaikoma mokomoji medžiaga. Jei vaikas neturi intelekto sutrikimo, mokomojo turinio keisti nereikia, tik pritaikyti pateikimo formą.
Sukūrėte privačią mokyklą, kuri pritaikyta disleksiškiems vaikams?
Ši mokykla atsirado ir iš asmeninio poreikio, dabar joje mokosi apie 50 mokinių. Kai atėjo metas sūnums pradėti lankyti mokyklą, iš pradžių juos leidome į bendrojo lavinimo mokyklą. Nors abu turi disleksiją, vienam sekėsi puikiai, o kitam nesisekė visiškai. Jaunėliui buvo pasakyta, kad jis greičiausiai taip ir neišmoks skaityti. Tada ir kilo mintis apie kitokią mokyklą – tokią, kur atsižvelgiama į vaiko individualumą. Nežinojau, ar rasiu bendraminčių, ar kitoms šeimoms bus aktuali tokia ugdymo įstaiga? Bet disleksija nėra labai retas sutrikimas, norinčiųjų atsirado.
Dabar mūsų jaunėliui mokslai sekasi gerai, jis laisvai skaito ne tik gimtąja, bet ir anglų kalba. Tik darbu ir meile, o ne muštru galima kažko pasiekti.
Jaučiu poreikį dalintis su tėvais savo žiniomis, kaip auginti ir ugdyti disleksišką vaiką. Su tėvais dalinuosi ir savo asmenine patirtimi. Į mūsų mokyklą ateina vaikų, kurie jau lankė kitas mokyklas ir ten nepritapo, buvo žeminami. Buvo tokių, kurie atėjo iki gyvnagio nukramtytais nagais iš streso, su labai žemu savęs vertinimu.
Mes gyvename visuomenėje, kur dar labai siaurai suvokiame žmogų kaip asmenybę. Socialinis visuomenės spaudimas neleidžia tėvams džiaugtis savo vaikais. Pamenu, kai pirmą kartą išgirdau savo vaikų diagnozę, aš irgi verkiau. Tačiau kuo labiau giliniesi į šią temą, tuo geriau suvoki, kad kiekvienas žmogus gali rasti savo vietą gyvenime, tik mes, tėvai, turime padėti vaikams, kol jie užaugs.
Ginta Liaugminienė
Projektą „Priimti kitokį“ iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas. Projektui skirta suma 7500 eurų. Straipsnis paskelbtas 2024.05.27.
Susiję straipsniai
