Žilvinas Ramanauskas, aktorius, „Teatriuko“ įkūrėjas ir vadovas sako – „Diagnozę „disleksija“ aš išgirdau jau suaugęs. Tada ėmiau gilintis ir supratau, kad greičiausiai turiu šį sutrikimą. Vėliau specialistai tai patvirtino. O vaikystėje buvo vienintelė diagnozė – „tinginys“. Buvau susitaikęs, kad man labai dažnai prikaišiojama tinginystė, nes nenoriu skaityti, rašau su klaidomis“.
Išklausykite neeilinės patirties:
Disleksija gali turėti įvairių simptomų, ne tik skaitymo ir rašymo sutrikimų. Vieniems sunku sukaupti dėmesį, kitiems skaitant „skraido raidės“, treti rašydami praleidžia žodžius. Mano problema buvo lėtas skaitymo tempas ir teksto suvokimas. O kai kas nors nesiseka, tai ir nenori to daryti…
Kaip jums sekėsi mokykloje?
Buvau gana guvus, smalsus, išdykęs. Pradinėse klasėse disleksija dar nekėlė labai didelių problemų, gaudavau gerus pažymius. Tik atsimenu, kaip neįdomu būdavo skaityti. Aš iki šiol skaitau kiekvieną žodį jį pakartodamas mintyse. Galvodavau: ir kodėl turiu užsiimti tokia nuobodžia veikla, jei pasaulyje yra tiek įdomių užsiėmimų? Užburtas ratas: man sakydavo, kad aš blogai skaitau, nes mažai laiko skiriu skaitymui. Dabar panašiai yra mano sūnui, jis kai tik gali, renkasi kitokias veiklas, o ne skaitymą. Stebėdamas sūnų, atpažįstu save patį vaikystėje.
Nuo ketvirtos klasės mano pažymiai staiga nusirito žemyn. Bandėme viską – kartais mama skaitydavo, aš klausydavau. Prasidėjo dalykinė sistema, ir aš apskritai nustojau mokytis. Man pasidarė sunku suvokti keletą užduočių iš karto, dažnai atlikdavau tik pirmąją. Pavyzdžiui, jei disleksiškam vaikui liepi persirengti, susidėti daiktus į spintą ir ateiti padengti stalo, jis tik persirengs. Ypač sudėtinga, jei tas užduotis skiria kiti. Kai darbų seką susidėlioji pats, įmanoma viską išpildyti iki galo. Bet kitų nustatyta tvarka atrodo neįveikiama. Net ir dabar, man suaugus, vien mintis apie tai, kad reikės pasikeisti vairuotojo pažymėjimą, mane išmuša iš pusiausvyros. Žinau, kad šitą užduotį turėsiu susidėlioti į daug smulkių konkrečių darbų, ir tą pažymėjimą galų gale pasikeisiu.
Baigti mokyklą man padėjo atrasti būdai prisitaikyti. Gamtos moksluose daug ką atsakydavau iš bendrojo išprusimo. Per kalbų pamokas labai lengvai išmokdavau eilėraščius mintinai ir gaudavau gerus pažymius. Rašiniai irgi būdavo įvertinti teigiamais pažymiais, nes rašinių turinys būdavo geras, tai atsverdavo rašybos klaidas. Tikslieji mokslai sekėsi sunkiau, išmokau nusirašinėti ir taip išsisukdavau iš padėties. Jei žinodavau, kad tą dieną rašysime kontrolinį, tiesiog pabėgdavau.
Buvo visko – ir tėvų ašarų, ir griežtų priemonių, bet mane gelbėjo tai, kad buvau mylimas vaikas šeimoje. Antraip būtų labai lengva palūžti, nes kartais dėl savo disleksijos jautiesi visišku nevykėliu, iškrentančiu iš sistemos. O būdavo akimirkų, kai jausdavausi kaip karalius, nes kai kuriuos dalykus dariau kur kas geriau, negu kiti. Mano sritis buvo menai – vaidyba, muzika. Labai aktyviai dalyvavau mokyklos saviveikloje.
Kaip pavyko baigti mokyklą, įstoti studijuoti?
Kad ir kaip būtų keista, baigiamuosius mokyklos egzaminus išlaikiau visus, kai kuriuos net geriau už kitus mokinius. Matematiką, žinoma, nusirašiau, o lietuvių kalbos rašinį ir istoriją įveikiau savo jėgomis.
Kai stojau į aktorinį ir teatro režisūrą Klaipėdos universitete, svarbiausios buvo kūrybinės užduotys. Tiesa, po metų studijas mečiau, vėliau stojau dar kartą. Studijų programoje buvo daug privalomos literatūros, o tai man sunkiai sekėsi. Dislektikui perskaityti knygą reikia gal 4 kartus daugiau laiko, negu neurotipiniam žmogui. Bet sugebėjau baigti studijas ir parašyti diplominį darbą – tiesa, ne be žmonos Dalios pagalbos.
Dabar dirbu teatre, kur niekas man nenurodinėja, ką turiu daryti, kur galiu patirti kūrybos džiaugsmą ir jaustis gerai.
Užsiminėte, kad auginate sūnų, kuris irgi turi disleksiją?
Šiais laikais disleksiškiems vaikams jau lengviau, nes yra įvardinta problema ir žinomi pagalbos būdai. Dar nėra gerai, bet jau geriau, negu buvo mano vaikystėje. Tai leidžia vaikams jaustis stabiliau, jų savivertė nebešokinėja nuo visiško nulio iki aukštumų ir atgal. Mūsų sūnus socialus, daug sportuoja, jo pažymiai geri. Tiesa, jis lanko privačią mokyklą, kur galbūt atidžiau atsižvelgiama į kiekvieno vaiko individualumą.
Pagrindinis dalykas, kurio reikia disleksiškam vaikui, – tai besąlygiška tėvų meilė ir palaikymas. Tada viskas bus gerai.
Kitas dalykas, kad šiais laikais yra techninių priemonių, leidžiančių vaikui geriau prisitaikyti aplinkoje. Pavyzdžiui, skaityklės, kuriose galima keisti teksto šriftą, foną, tarpus tarp raidžių ir t.t. Galima tekstą sinchronizuoti su balsu, kuris skaito garsiai.
Galima pasinaudoti ir kitais pagalbos būdais, pavyzdžiui, mokytojo padėjėju, kuris skiriamas vaikams su specialiaisiais poreikiais. Specialiųjų poreikių fakto nereikia priimti kaip pažeminimo, įžeidimo. Visi žmonės turi vienokių ar kitokių specialiųjų poreikių: vieniems sunkiau sekasi bendrauti, kitiems mokytis, tretiems išreikšti emocijas, būti empatiškiems… Kai tai suvoki, nebesusitelki vien į savo disleksijos diagnozę, o darai tai, kas tau gyvenime sekasi. Aš manau, kad disleksiškam žmogui visiškai įmanoma pasirinkti tokią profesiją, pagal kurią dirbdamas jis jausis išpildantis savo gebėjimus, jausis stiprus, galintis nuversti kalnus.
Ginta Liaugminienė
Projektą „Priimti kitokį“ iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas. Projektui skirta suma 7500 eurų. Straipsnis paskelbtas 2024.05.27.
Susiję straipsniai
