Darželis valstybinis ar privatus – tėvai svarsto, kai ateina metas vaikutį išleisti į darželį. Privatus brangesnis, galbūt jis kas mėnesį kainuos tiek pat, kiek tėčio naujas lizinginis automobilis… Skirtumas tik toks, kad po penkerių metų automobilio vertė nukris perpus. O investicija į vaiko ugdymą niekada nenuvertės, nes ji lemia sėkmingos asmenybės pagrindus.
Apie pozityvų ugdymą pasakoja Kauno lopšelio-darželio „Myma“ vadovė Dovilė Simovičė.
Privačias ugdymo įstaigas dažnai renkasi tos šeimos, kurios išleidžia labai mažą vaikutį, metų ar pusantrų…
Nors mūsų lopšelis-darželis orientuotas į visus vaikų amžiaus tarpsnius, bet realybė tokia: dažniausiai kreipiasi vienerių metukų ar kiek vyresnius vaikučius auginančios šeimos. Valstybiniai lopšeliai-darželiai tokių mažų kartais nenori priimti, o jei priima, jiems kelia nemažus reikalavimus: turi mokėti daryti ant puoduko, patys mokėti valgyti, apsiauti batukus, apsirengti.
Visai normalu, jei tam tikru amžiaus tarpsniu vaikas viso to nedaro. Asmens higienos, kalbėjimo įgūdžiai, kiekvienam vaikui susiformuoja labai individualiai. Kad ir kaip norėtume, kad mūsų vaikas jau darytų tai, ką daro kaimynų vaikas, mes neturime prievarta reikalauti, kad jis vaikščiotų, stovėtų ar kalbėtų. Jis tai darys, kai ateis laikas. Jei ugdymo įstaigos tų įgūdžių reikalauja iš mažo vaiko, tai rodo, kad reikalavimai orientuoti į auklėtojų darbo palengvinimą, o ne į patį vaiką.
Ką sakote tėvams, kurie klausia, kaip paruošti vaiką lopšeliui-darželiui?
Sakome, kad tam ir yra darželis, kad vaikas įgytų visus reikalingus įgūdžius. Nereikia vaiko per prievartą sodinti ant puoduko, jei nenori. Nereikia verstis per galvą, kad greičiau išmoktų vaikščioti ar kalbėti.
Vienintelis svarbus dalykas yra psichologinis pasiruošimas. Su vaiku reikia kalbėti, kad jis eis į darželį, bus naujas etapas, jis bendraus su vaikais, o mama ir tėtis eis į darbą. Tėvų ir vaiko psichologinis nusiteikimas yra ypač svarbus adaptacijai. Ir patys tėvai turi nusiraminti ir pasitikėti ugdymo įstaiga, kurią pasirinko.
Labai dažnai tėvai daro didelę klaidą „ruošdami“ vaiką į darželį. Visais įmanomais būdais bando atsisakyti sauskelnių, jei miegojo su tėvais, perkelia į atskirą lovytę, jei žindė, – nutraukia žindymą ir tada atveda į darželį. Tokiu atveju vaikas išgyvena visapusišką pokytį. Taigi, pradedant vaikučio adaptaciją darželyje, svarbu kiek įmanoma mažiau papildomų pokyčių. Nes darželis – naujas, įdomus, o kartu ir labai jautrus vaiko gyvenimo etapas.
Jei tėvai pirmomis dienomis nori pasilikti ir pažiūrėti, kaip mažyliui sekasi, mes tam pritariame. Pamatę dienos rutiną, auklėtojų bendravimą, pažinę kitus vaikučius ir darželio aplinką, tėvai nusiramina. Juk jie vaiką – savo brangiausią turtą – patiki visiškai svetimiems žmonėms, žinoma, kad patiems tėvams yra labai neramu, skauda širdį. O vaikai labai jaučia tėvų emocinę būseną.
Ką patariate tėvams, kurie jaučia savotišką kaltę, kad į lopšelį-darželį atveda metinuką?
Kartais vyresnės kartos giminaičiai priekaištauja: „Ir kam reikėjo gimdyti tą vaiką, jei tokį mažą atiduodate į darželį“. Svarbiausia nustoti klausyti kitų nuomonių ir lyginti save su kitais. Vaikui svarbu, kad jo mama ar tėtis, nesvarbu, kuris yra tėvystės atostogose, būtų laimingi. Jei jie laimingi, būdami namie, – puiku. Bet kita moteris, pavyzdžiui, jaučia pilnatvę tobulėdama savo profesinėje srityje, ji laimingesnė, tarkime, gydydama žmones, negu keisdama sauskelnes. Bet po darbo ji keletą valandų noriai žaidžia ir bendrauja su vaiku – tai irgi puiku. Vaikui svarbu, ar su tėvais jis praleidžia kokybišką laiką. Jei pervargusi mama ar tėtis yra su vaiku, bet nebendrauja, nežaidžia, daugiau žiūri į telefoną, toks buvimas nėra visavertis.
Arba, tarkime, šeima augina pametinukus ir tėvai fiziškai negali skirti pakankamai dėmesio abiem mažyliams. Tada gera išeitis – ugdymo veiklą patikėti darželiui, kad būtų atliepiami vyresnėlio poreikiai, kol mama rūpinasi naujagimiu.
Darželis nėra vieta, kur atiduodi vaiką į kažkokią svetimą, nedraugišką aplinką. Mūsų darželyje stengiamasi atliepti vaiko poreikius. Pavyzdžiui, jei mažylis įpratęs, kad prieš miegą būtų paglostoma jo nugarytė, mes irgi taip darysime, kol vaikutis įpras prie bendro ritmo. Jei įpratęs būti palaikomas už rankytės, – palaikysime. Ypač adaptacijos metu svarbu atliepti visus vaiko poreikius.
Galbūt tų įpročių yra daug ir keistų? Ar pavyksta visus juos išpildyti?
Per pirmą susitikimą su šeima mes daug kalbamės ir aptariame, kaip vaikutis auginamas šeimoje. Buvo šeimų, kurios sakė, kad jų vaikas užmiega tik vežimėlyje. Buvo tokių, kurie migdydavo balansinėje kėdutėje. Arba mažylis įpratintas užmigti tik lauke. Mes švelniai ir pamažu vaikutį pripratiname prie darželio ritmo, vaikas nepatiria didelių permainų ir streso.
Prašome užpildyti klausimyną, kuris mums labai praverčia. Pavyzdžiui, jei vaikutis dar kalba „sava“ kalba, kurią supranta tik jis ir tėvai, mums reikia žinoti, kaip įvardinamas buteliukas, žaisliukas, puodelis ar valgymas. Kartais praverčia žinoti net šeimos augintinių vardus – jei vaikutis nuliūsta, ilgisi mamos ir tėčio, tai ištartas šuniuko vardas dažnai pralinksmina. Mažylis žino, kad ateis mama, ir jis eis namo pas laukiantį šuniuką. Kuo daugiau mes žinome apie šeimos gyvenimo įpročius, tuo lengviau dirbti.
Kada paprastai tėveliai nustoja nerimauti ir jaudintis dėl adaptacijos darželyje?
Visi pirmieji laimėjimai nuteikia labai pozityviai. Turėjome berniuką, kuris namie užmigdavo tik vežimėlyje. Kai po kelių dienų auklėtojos nusiuntė tėveliams nuotrauką, kur mažylis ramiai miega lovytėje kaip ir visi, tėvai buvo apstulbę! Jie pasakė, kad tai prilygsta stebuklui. Arba būna, kad vaikas visiškas nevalgiukas, namie nevalgo nieko, o darželyje prie stalo sėda pats pirmas.
Sociumo, „bandos“ jausmas vaikams labai svarbus, jie visko išmoksta greičiau, kai stebi vienas kitą. Ir gerų, ir blogų dalykų. Mano pačios sūnus yra vienturtis ir iki darželio nežinojo, kas yra dalinimasis. Kartą atvažiavo draugų šeima su dukryte, ji uždėjo ranką ant sūnaus lentynos, tai jis atlankstė po vieną jos pirščiuką. Prie JO lentynos liestis negalima! Vienturčiui natūralu, kad viskas yra jo. Juk jis – vienintelis vaikas tėvams, vienintelis anūkas seneliams. O darželis yra ta vieta, kur vaikai mokosi dalintis.
Jokia auklė neišugdys vaiko taip, kaip jį ugdo bendraamžių draugija. Nuo dvejų metų vaikai jau pradeda žaisti vieni su kitais, jų raidai tai labai svarbu.
Ar svarbi aplinka, kurioje ugdosi vaikas?
Tai, kas supa vaiką, neabejotinai daro įtaką jo asmenybei. Mūsų darželyje grupės vadinasi nestandartiškai. Pavyzdžiui, viena lopšelinukų grupė vadinasi M. K. Čiurlionio vardu. Joje kartais skamba klasikinė muzika, kabo Čiurlionio paveikslų reprodukcijos. O kita grupė pavadinta Tado Ivanausko vardu. Žymaus gamtininko garbei grupėje daug gamtos elementų. O Dariaus ir Girėno grupėje – dangaus, aviacijos motyvų. Darželio programose taikome kontekstinį ugdymą, kad vaikai pažintų pasaulį.
O tikro gyvenimo modelį jau nuo šio rudens sukursime kieme, nes atsiras visas vaikų miestas su kirpyklomis, parduotuvėmis, gatvėmis, geležinkelio stotimi ir net oro uostu. Jame bus net tikras sklandytuvas! Vaikai galės žaisti gyvenimą, įsikūnyti į įvairiausius vaidmenis, fantazuoti, bendradarbiauti. Tradicinis darželio kiemas suprantamas kaip smėlio dėžė ir pora čiuožyklų su sūpynėmis. Auklėtojos stovi, vaikai čiuožia. Mūsų supratimas apie kiemą kitoks – jis turėtų būti erdvė kūrybai.
Kalbėjome apie pačius mažiausius, o kaip ugdomi vyresni vaikai iki priešmokyklinės klasės?
„Myma“ dirba pagal Reggio Emilia ugdymo metodą ir kontekstinį ugdymą. Žinoma, mums svarbu, kad vaikai įgytų ir akademinių žinių, pažintų raides ir skaičius. Bet tėvams pateikiame tokį pavyzdį: ar gyvenimo perspektyvoje svarbu, kelerių metų vaikas išmoko skaityti, – penkerių ar šešerių? Kai bus suaugę, ir vienas, ir kitas puikiai skaitys. Skirtumas kitas: kas jį domins, kokias knygas skaitys? Ir ar sugebės kritiškai vertinti, ką perskaitė? Tai lemia asmenybė, todėl asmenybės ugdymui mūsų darželis skiria didžiausią dėmesį.
Mūsų vaikystės laikais nebuvo net kalbama apie emocinį intelektą. Sakydavo, berniukai neverkia. Arba – jei verki, vadinasi, ožiuojiesi. Liūdesį ar pyktį buvome mokomi užgniaužti savyje. O paskui suaugus tai sugrįždavo panikos atakomis ar psichologinėmis problemomis.
Mes savo pavyzdžiu mokome, kad pyktis yra natūrali žmogaus emocija, kurią galima išmokti valdyti. Darželyje taikome Kimochi emocinio ugdymo programą, kuri padeda vaikams ne tik geriau pažinti ir atpažinti savo emocijas, bet ir gebėti jas valdyti. Jei kuris vaikas supyksta, paraginame pūsti į pykčio drakoną, kad jis pasislėptų. Tai ne tik vaizdinys – pūsdamas fiziškai vaikas giliau kvėpuoja, nusiramina. Galima pyktį ištrepsėti kojomis, net išrėkti.
Jei kas paklausia, ar auklėtojos darželyje rėkia ant vaikų, net nusvyra rankos nuo tokio klausimo. Čia gerbiamas kiekvienas žmogus, net pats mažiausias. Su vaikais kalbamės kaip suaugusiais žmonėmis, mes sakome, kad suprantame, jog jie dabar liūdni ar pikti.
Ką reiškia ugdymas pozityvia disciplina?
Pirmiausia tai pozityvi kalba – vengiame liepiamosios nuosakos – „atnešk paimk“. Sakome: „Aš noriu paprašyti atsisėsti“. Arba: „Draugai, kviečiu į ryto ratą“. Kai vaikas bėgioja, mes primename, kad darželyje vaikštome, ne bėgiojame, kad patalpose kalbame vidaus balseliu. Griežtesnis tonas gali būti žodelis ,,stop’’, kai, pavyzdžiui, kyla nesaugumas kitam vaikui nuo draugo veiksmų: „Stop, tavo elgesys labai nemalonus, taip neturėtum elgtis“.
Labai svarbi ir pozityvi disciplina. Vaikams svarbu taisyklės, rutina, bet ir laisvė rinktis, galimybė pačiam priimti sprendimą. Todėl mes naudojame trijų lygių taisykles/susitarimus. Vienos jų nediskutuotinos – dažniausiai tada, kai kalbame apie vaikų saugumą. Pvz., valgome tik prie stalo, nes kitur naudotis peiliu ir šakute yra pavojinga, kaip ir valgymas aktyviai judant. Prieš paaiškinant taisyklę, labai svarbu atsakyti vaikui į klausimą – kodėl, bei papasakoti apie pasekmes.
Kita taisyklių grupė – su galimybe pasirinkti. Pavyzdžiui, eidamas į lauką jis gali pasirinkti vieną ar kitą kepurę. Gali pirma autis batus, paskui rengtis drabužius, arba atvirkščiai. Vaikas pats gali priimti sprendimus.
O trečias lygis yra visiška laisvė, kuomet per laisvuosius žaidimus vaikas gali žaisti ką nori, su kuo nori ir imti tuos žaislus, kurių nori. Laisvieji žaisimai leidžia labiau pažinti vaiką, jo pomėgius, net išgyvenamas emocijas, jei jo gyvenime vyksta kokios nors permainos. Žodžiais vaikas gali nepasakyti, jog jis ilgisi ankstesnių namų, iš kurių išsikraustė. Arba kad kartais pyksta, jog gimė sesutė ar broliukas, kuriam mama dabar skiria dėmesį.
Pozityvus ugdymas turėtų vykti ne tik darželyje, bet ir namuose, kad vaikas augtų vieningų vertybių sistemoje. Tad mūsų darželyje labai svarbus tėvų ir auklėtojų bendradarbiavimas. Suprasdami, kad tėvams dažnai trūksta vienų ar kitų žinių apie vaikų ugdymą, reguliariai organizuojame seminarus/vebinarus aktualiomis vaiko ugdymo temomis.
Kadangi vaikų ugdymas stipriai evoliucionuoja, kas tiko prieš 15 ar 10 metų, vaikams nebetinka šiandien, stengiamės užtikrinti mūsų pedagogų nenutrūkstamą tobulėjimo procesą. Sistemingai organizuojame vidaus ir išorinius mokymus.
Nepamirštame bendrų susitikimų, sudėtingų situacijų aptarimų. Kadangi pirmoje vietoje yra vaikučių saugumas, nepamirštame ir praktinių pirmosios pagalbos mokymų bei žinių atnaujinimo.
***
Tikimės, kad radote atsakymus, kas jums geriau – darželis valstybinis ar privatus.
Ginta Liaugminienė
Susiję straipsniai
