Privatūs ir valstybiniai darželiai vis ankstina vaikučių priėmimo laiką. Vilniaus savivaldybė jau steigia grupes kūdikiams nuo 6 mėnesių. Tai vyksta dėl poreikio „iš apačios“ – dalis tėvų nemato nieko blogo vaikutį išleisti į lopšelį taip anksti.
Šiuo klausimu visuomenė susiskirstė į dvi stovyklas. Šį kartą išklausykite nuomonę „prieš“.
Ieva Augustinienė, agentūros „Mama ir auklė“ vadovė
Laiškas mamai ir tėčiui
Kūdikį – į lopšelį? Mieli tėvai, suprantu, kad gyvenimas kelia daug išbandymų, buvimas su vaiku nuolat dažnai būna labai sunkus. Tačiau moksliniai tyrimai, ypač psichoanalitikės Ericos Komisar darbai ir Kvebeko pamoka (Kanados eksperimentas su darželiais), pateikia labai aiškius argumentus, kodėl pirmieji metai (ir apskritai pirmieji keleri metai) yra kritinis laikas, kai kūdikiui labiausiai reikia mamos (jei tai neįmanoma, – tėčio, močiutės arba kito individualaus ir jautraus globėjo), o ne kolektyvinės priežiūros.
Štai paprastas paaiškinimas, kas vyksta mažylio organizme:
- Mama yra kūdikio „išorinė nervų sistema“. Kūdikio nervų sistema dar nėra visiškai susiformavusi. Pirmaisiais metais jis pats nemoka nusiraminti ar valdyti savo emocijų. Jį glausdama ir ramindama, mama „paskolina“ savo nervų sistemą jam. Kai mamos nėra šalia ilgą laiką, kūdikis praranda šį biologinį reguliatorių.
- Streso hormono antplūdis. Tyrimai rodo, kad kūdikių, leidžiančių laiką darželyje, streso hormono kortizolio lygis yra daug didesnis nei tų, kurie auga namuose. Namuose kortizolio lygis per dieną natūraliai krenta, o darželyje jis kyla. Mažo vaiko smegenims tokia nuolatinė padidėjusio streso būsena gali būti labai sudėtinga – jos tampa hiperbudrios, o tai ateityje gali būti siejama su didesne nerimo, ADHD, depresijos ar emocinių sunkumų rizika.
- Meilės hormono trūkumas. Kai guodi mažylį, jo organizme gaminasi oksitocinas – saugumo ir ryšio hormonas. Darželyje, kur viena auklėtoja prižiūri kelis vaikus, kūdikis negauna tiek individualaus dėmesio ir prisilietimų, todėl oksitocino lygis būna kur kas mažesnis. O būtent šis hormonas padeda smegenims mokytis ateityje susidoroti su stresu.
- Nesaugus ryšys. Per ankstyvas ir per ilgas išsiskyrimas su mama (daugiau nei 10–30 valandų per savaitę pirmaisiais kūdikio metais) yra pripažintas kaip rizikos veiksnys nesaugiam prieraišumui formuotis. Jei vaikas jaučia, kad jo pagrindinis žmogus dingsta tada, kai jam jo labiausiai reikia, jam gali būti sunkiau užaugti pasitikinčia savimi ir emociškai stabilia asmenybe.
- Pasekmės, kurios pasimato vėliau. Nors kūdikis darželyje gali atrodyti „geras“ ir „ramus“, stresas nebūtinai dingsta. Kanadoje (Kvebeke) atlikta didžiulė analizė parodė, kad vaikai, kurie anksti lankė masinius darželius, vėliau turėjo daugiau elgesio problemų, buvo agresyvesni ir dažniau patyrė emocinių sunkumų paauglystėje. Skaičius ir nuorodą į tyrimą pateiksiu vėliau šiame straipsnyje.
Svarbu suprasti, kad net ir labai geras darželis negali visiškai atkartoti individualaus artimo ryšio, kurį kūdikis patiria su pagrindiniu globėju pirmaisiais metais. Kūdikio smegenims jo artimiausias suaugęs žmogus – visas jo pasaulis, saugumo garantas ir pagrindinis emocijų mokytojas. Jei turite bent menkiausią galimybę, verta prioritetą teikti buvimui kartu, nes šis laikas padeda pagrindą visai vaiko psichinei sveikatai ateityje.
Eksperimentai su kūdikių darželiais Lietuvoje
Lietuvoje vėl pradėjus kurti kūdikiams skirtas ankstyvosios priežiūros formas ši mintis sutikta su džiaugsmu: pagaliau bus laiko atsipūsti, nueiti į kirpyklą. „Zirziančios tetutės“, kaip piktokai pavadinti žmonės, prieštaraujantys šiai idėjai, atrodo labai nepatogūs ir erzinantys, gadinantys malonumą.
Mano nuomone, labai svarbu, kad tėvai sąmoningai galėtų priimti sprendimus. Juk ruošdamiesi bet kuriai medicininei procedūrai pasirašome „suprantu“ lapą, ruošdamiesi gerti vaistus, galime perskaityti šalutinių poveikių sąrašą. Todėl būčiau už tai, kad tėvai gautų aiškią informaciją apie galimas ankstyvo atsiskyrimo rizikas bei naudą, kad galėtų pasverti visus „už“ ir „prieš“ bei priimti apmąstytą sprendimą, jeigu leidžia kūdikį į lopšelį ar darželį.
Pakalbėkime ir apie vadinamąjį auros efektą. Tai psichologinė žmogaus savybė, kai susidarius nuomonę labai sunku ją keisti ir rasti argumentų jai palaikyti. Jei valstybės institucijos yra pripažįstamos ekspertais (arba besiremiančios ekspertais), gali atrodyti, kad jų veiksmai savaime negali kenkti. Bet ar taip iš tiesų yra?
Kiek žinomų vaikų, raidos, prieraišumo psichologų padėjo parašus pritardami naujam lopšelių/darželių eksperimentui Lietuvoje? Palyginkime: galimybei gauti „Kultūros pasą“ ir edukuoti vaikus mokyklose būtina poros specializuotų ekspertų teigiama nuomonė iš nepriklausomų ekspertų sąrašo, taip pat renkamos kitų ekspertų rekomendacijos. Todėl ir klausiame – ar ilgalaikis poveikis kūdikiui mažiau svarbus nei pusantros valandos edukacija mokiniams?
Saugus prieraišumas kūdikiui pradeda formuotis labai anksti. Tačiau tai dar nėra vidinis saugumo rezervas, kurį vaikas gali pasiimti su savimi, jis turi būti nuolat palaikomas. Kūdikis dar neturi nei laiko pojūčio, nei gebėjimo save nuraminti, todėl ilgesnis atsiskyrimas jam nėra neutralus.
Ir čia atsiranda paradoksas: mes tikriname, ar vaikui tinkama edukacija vienai pamokai, bet nevertiname, ar jam psichologiškai tinkama aplinka, kurioje jis praleis didelę dienos dalį, ir ypač – ar jis tam jau pasiruošęs.
Apie Kvebeko pamoką
Nemanau, kad kultūringieji kanadiečiai 1997 metais darė ką nors, norėdami pakenkti savo vaikams. Kanadoje, Kvebeke, buvo įdiegta universali darželių sistema, skirta vaikams nuo gimimo.
Po 20 metų rezultatai parodė, kad vaikų, kurie anksti lankė darželius, palyginus su jų bendraamžiais, augusiais namuose, nerimo lygis pakilo 24 proc., agresija – 19 proc., o hiperaktyvumas – 13 proc.
Vidutinis kaltinimų nusikaltimais skaičius grupėje (12–20 metų), lankiusioje universalius darželius, išaugo 19 proc., vidutinis nuteisimų skaičius padidėjo 22 proc. („Institute for Family Studies“ duomenys – „Measuring the Long-Term Effects of Early, Extensive Day Care“, Jenet Erickson).
Šis atvejis minimas todėl, kad buvo galimybė palyginti jo rezultatus su kitais Kanados regionais, kur darželių kūdikiams neatsirado, taip pat – kas ypač svarbu mokslininkams – tyrime buvo labai didelė imtis ir ilgas stebėjimo laikas: lopšelius lankę vaikai įvertinti po dvidešimties metų.
Didelių tyrimų atlikta ir kitur: Leideno universiteto metaanalizė tyrinėjo vaikų darželyje patiriamą fiziologinį stresą, didžiausias JAV atliktas NICHD tyrimas su 1300 vaikų imtimi kalbėjo apie daugiau nei 10 valandų per savaitę darželyje praleidžiančių vaikų nesaugaus prieraišumo riziką.
Gaila, kad turint lengvai pasiekiamus duomenis mūsų šalyje vėl eksperimentuojama su labiausiai pažeidžiamais žmonėmis – mažyliais.
Juk tai tik kelios valandos?
Kūdikis neturi laiko pojūčio (būtent dėl to vos praalkęs jis gali „užsiklykti“, lyg pasaulis griūtų, – nes jam tai išties drama), todėl jam negalite paaiškinti, jog grįšite po pusdienio, – jis to nesupras.
Suaugusio žmogaus stresinės situacijos čia pateikiamos tik kaip bandymas įsivaizduoti emocinio nesaugumo mastą, kurį gali išgyventi visiškai nuo vieno žmogaus priklausomas mažylis.
- Įsivaizduokite, kad kažkas supainiojo duomenis ir jums pranešė, kad sergate nepagydoma liga. Paneigs po penkių valandų. Per kiek laiko atsigausite po tokio streso?
- Sužinojote, kad praradote artimą žmogų. Paaiškės, kad tai klaida, bet tik po trijų valandų. Kiek sumokėtumėte, kad nereikėtų išgyventi šių trijų valandų?
Eglės pasakojimas
Tokių mažylių atsiklausti negalime, tačiau modernūs smegenų tyrimai gali labai aiškiai parodyti, kaip veikiamas migdolinis kūnas. Migdolinis kūnas yra smegenų struktūra smilkininėse skiltyse, esminis emocijų apdorojimo centras, atsakingas už baimę, pyktį, nerimą, malonumą ir kovos ar bėgimo reakcijos aktyvavimą kilus pavojui.
Taip pat verta atsižvelgti į vyresnių, jau sąmoningų, žmonių prisiminimus bei į tai, ką nuoširdžiai papasakoja darželių darbuotojos.
Eglė, viena iš prisijungusių į diskusiją socialiniuose tinkluose, sako, kad būtų verta pakalbinti tuos, kurie patyrė savaitinių darželių „gėrį“: „Man teko nakvoti tik vieną naktį. Buvau penkerių. Tiesiog senelis neatėjo manęs pasiimti. Neįspėjo, nepasakė. Tiesiog neatėjo. Laukiau jo iki miego laiko. Jaučiausi išduota, atrodė, kad jau visam laikui mane paliko. Visą naktį neužmigau – bijojau. Net nežinau ko, nes į tą darželį jau kelis mėnesius ėjau. Bet buvo siaubingai baisu. Ir apskritai penkerių man buvo labai sunku priprasti prie darželio, kasryt eidavau su nerimu.“
Pasipriešinimas „trejų metų mitui“
Kai savo socialiniuose tinkluose parašiau tekstą apie rizikas, jį peržiūrėjo daugiau kaip 200 000 kartų, tad natūralu – užvirė nemaža diskusija ir užduota svarbių klausimų. Manau, kad ir „Mamos žurnalo“ skaitytojoms tai gali būti aktualu.
- Kodėl niekas negina mamų, o tik kūdikius?
Tiesą sakant, kuriasi vis daugiau organizacijų, padedančių mamoms, dėl to labai džiaugiuosi. Kalbama apie pogimdyminę depresiją, pogimdyminį nerimą, kuriasi mamų savitarpio pagalbos organizacijos. Mamos kenčia nuo didelio psichologinio krūvio, daugybės reikalavimų ir perfekcionizmo.
Šioje srityje yra daug darbo, tačiau reikia ir pripažinti, kad kūdikis neturi galimybės pats garsiai pasakyti, kas jam per sunku.
- Kodėl kalbantys apie prieraišumą nemini japonų tyrimo su didele imtimi, o kalba tik tai, kas jiems patiems patogu?
Tohoku Universiteto komanda 2011–2014 m. rinko duomenis ir 2025-aisiais paskelbė rezultatus. Buvo tiriami 6–36 mėnesių vaikai, lankantys darželį, ir tokio pat amžiaus vaikai, augantys namuose, išanalizuota 39 894 motinų ir vaikų poros.
Japonai – tradicijų paisanti bendruomenė, o viena stipresnių tradicijų šioje šalyje – kad vaikai iki trejų metų turėtų augti namuose. Jausdamos spaudimą dirbti, japonės mamos nuolat susiduria su dideliu vidiniu konfliktu.
Tyrimas parodė, kad ankstyva priežiūra darželiuose teigiamai veikia vaikų raidą komunikacijos, socialinių įgūdžių ir kitose srityse. Tačiau geriausius rezultatus pasiekė žemiausių socialinių sluoksnių vaikai, o išsilavinusių tėvų vaikai beveik nerodė jokio skirtumo.
Tad įrodyta tai, kas buvo aišku ir anksčiau: jei su vaikais užsiimama, jie tobulėja.
Tyrimo autoriai pabrėžia, kad tiek priežiūra įstaigose, tiek auginimas namuose yra tinkami variantai, todėl šeimos turėtų rinktis joms patogiausią būdą be kaltės jausmo ar nerimo.
Šis tyrimas, mano nuomone, neturėtų būti tiesiogiai priešpriešinamas psichologų formuojamam supratimui apie vaiko emocinius poreikius. Tyrimo duomenys buvo rinkti tik trejus metus ir tyrinėtas ne vaikų patiriamas stresas, o gebėjimai, kuriuos ugdo darželiuose. Tai nėra tas pats klausimas, kaip ilgalaikis ankstyvo atsiskyrimo poveikis emocinei sveikatai.
Kas tas nesaugus prieraišumas?
Prieraišumo temą pradėjo ir dvidešimtame amžiuje vystė James Robertson ir John Bowlby. Vėliau ją papildė Mary Ainsworth.
Vaiko prieraišumas formuojasi per nuoseklų, emociškai prieinamą ryšį su pagrindiniu globėju ir gali būti keturių tipų: saugus prieraišumas, nesaugus-vengiantis, nesaugus-ambivalentiškas ir dezorganizuotas.
Saugus prieraišumas formuojasi, kai vaikas jaučiasi matomas ir nuraminamas, todėl drąsiai tyrinėja pasaulį.
Nesaugus-vengiantis, kai vaikas išmoksta slopinti emocijas, nes į jas neatsiliepiama.
Nesaugus-ambivalentiškas (prieštaringas), kai priežiūra nenuosekli, todėl vaikas tampa neramus, „prisikabinęs“, bet kartu sunkiai nuraminamas.
Dezorganizuotas prieraišumas, kai globėjas pats kelia baimę ar chaosą, todėl vaiko elgesys tampa nenuoseklus ir fragmentuotas.
Būtent ankstyvas stabilus emocinis ryšys yra pagrindas vaiko psichinei sveikatai, o ne vien fizinė priežiūra ar ugdymas.
Ir dar prieraišumo specialistai teigia, kad ramus kūdikis darželyje nebūtinai yra saugus kūdikis. Jis gali būti prisitaikęs, o tokio prisitaikymo emocinė kaina kartais gali būti labai didelė.
Kaip vystosi prieraišumas ir kada jau „galima“ į darželį?
0–6 mėn. kūdikis jau išskiria pagrindinį globėją, formuojasi pirmieji ryšio pagrindai.
6–12 mėn. atsiranda aiškus prisirišimas prie vieno ar kelių žmonių, prasideda atsiskyrimo nerimas.
12–24 mėn. prieraišumas tampa labiau struktūruotas, vystosi saugus/nesaugus modelis.
2–4 metais vaikas jau geriau toleruoja atsiskyrimą, nes vystosi kalba, atsiranda laiko suvokimas, stiprėja savireguliacija.
Norėdami pasitikrinti, ar jūsų vaikas jau turi užtektinai vidinių resursų, kad gerai jaustųsi darželyje, galite pastebėti kelis požymius:
Ar vaikas noriai tyrinėja pasaulį, bet jus „prižiūri“, – atsiskiria, bet visada grįžta?
Ar jis jau gali paprašyti kito žmogaus pagalbos ir juo pasitikėti?
Ar po atsisveikinimo su jumis sunerimsta, gal net apsiverkia, bet gana greitai nurimsta?
Ar jau moka bendradarbiauti su suaugusiuoju, ne tik jam nurodinėti?
Ar išreiškia savo emocijas ne tik verkimu, bet ir žodžiais, žvilgsniu, elgesiu? Ar sugeba paleisti emocijas?
Užsienio mamos
Lietuvaitės, išvažiavusios į kitas šalis, dažnai tarsteli: „Kad taip mums jūsų lietuviškos problemos“. Pavyzdžiui, britų ar ispanų mamos turi tik kelis mėnesius vaikelio auginimo pertraukos.
Ispanijoje prieš gimdymą, jeigu tai darbas be rizikos, moterys dirba iki pat gimdymo. Po gimdymo suteikiamos 16 savaičių atostogų, tiek pat – ir tėčiui. Jei vyrai dirba valstybinėje įstaigoje, jie dažniau pasiima visas atostogas. Jei privačiame sektoriuje, dalis vyrų bijo, kad į juos pradės „kreivai žiūrėti“, ir pasiima tik keturias savaites.
O tarp dosniausių šalių, mokančių visą arba beveik visą atlyginimą ir suteikiančių ilgesnę apmokamą pertrauką, minimos Bulgarija, Estija, Norvegija, Rumunija, Pietų Korėja, Suomija, Lietuva, Latvija ir Švedija.
Kuo galima padėti mamoms, nekenkiant mažyliui?
Tiek valstybė, tiek verslai galėtų tikrai daug padėti. Pavyzdžiui, buvimo kartu erdvės – ten, kur vaikus auginantys tėvai galėtų atsipūsti, turėdami „dar vienas rankas“, pabendrauti, socializuotis, bet kad mažasis visada galėtų grįžti, kai sunerimsta.
Tai gali būti ir žaidimų grupės, ir kavinės, ir valstybės remiamos auklės, labai prisidėtų draugiški ne tik augintiniams, bet ir kūdikiams grožio salonai.
Iš mano asmeninės patirties atrodo, kad ne nuo kūdikio labiausiai pavargstama, o nuo buities, miego trūkumo bei vienišumo. Tad padėti čia tikrai galima. Daug problemų išspręstų ir labai praktiški sprendimai: lengvai gaunamas ar išnuomojamas dvynukų vežimėlis, kad draugės galėtų pavežioti kelis vaikus ir viena kitai padėti, kaimynystės pagalbos tinklai, vietos, kur mama gali būti aptarnaujama su vaiku, o ne rinktis tarp visiškos izoliacijos ir visiško atsiskyrimo nuo mažylio.
Svarbu pabrėžti: daugelis tėvų sprendimus priima ne iš abejingumo vaikui, o iš nuovargio, finansinio spaudimo, vienišumo ar tiesiog pagalbos trūkumo. Todėl šio teksto tikslas nėra kaltinti, o pakviesti rimtai pažvelgti į ankstyvo atsiskyrimo kainą ir kartu ieškoti jautresnių sprendimų šeimoms. Galbūt po daugelio metų mūsų visuomenė stebėsis ne tuo, kad tėvai norėjo pagalbos. O tuo, kad vietoj pagalbos mamai pasiūlėme atsiskyrimą nuo kūdikio kaip pažangos ženklą.
