Studijos „G foto“ nuotr. www.gfoto.eu
Sveiki,
Jums rašo nuostabaus berniuko Nedo mama. Su vyru jau kuris laikas sprendžiame dilemą – kas geriau: 1,5 metų vaiką vesti į lopšelį-darželį ar samdyti auklę? Nedukui dabar 10 mėnesių, aš – studentė, šiuo metu esu akademinėse atostogose. Nuo rudens jau grįšiu į mokslus.
Beliko paskutinis kursas. Vasaros pabaigoje Nedui bus 1 metai. Kadangi rudenį man bus nedaug paskaitų, kaip nors suderinsiu mokslus ir Neduko priežiūrą (kartais ir močiutės pažiūrės).
Bet štai pavasarį manęs laukia sunkus metas – diplominis darbas. Tad jau kelis mėnesius su vyru svarstome, ką reikės daryti. Ar vaikui lopšelyje bus gerai? Juk vos 1,5 metų pypliukas jausis nesaugus kitoje aplinkoje. Kaip ten su juo elgtųsi, ar būtų prižiūrėtas? Juk ten tokių mažulyčių pilna. Net šiurpas nupurto, kai pagalvoju apie tą akimirką, kai reikės palikti savo vaikelį ten, kur pilna nepažįstamų žmonių, o jo akytės žiūrės į mane ir tarsi klaus: kodėl mane palieki?
O gal lopšelyje vaikui būtų kaip tik geriau nei namie su aukle? Išmoktų bendrauti, kalbėti. Jei samdysiu auklę, iš kur žinosiu, ar ji tikrai bus gera mano vaikui? Būnant namie Nedui tikrai trūktų bendravimo su kitais vaikais, nes gyvename nuosavame name, aplink nėra jaunų šeimų. Nedas iki šiol nėra matęs vaikų…
Labai prašau, patarkite, kas geriau vaikui – lopšelis ar auklė?
Mama Raimonda
Šeimos psichologė Erika Kern
Taigi –kas geriau – lopšelis ar auklė? Kalbamės su šeimos psichologe Erika Kern.
Išdėstykite visus pliusus ir minusus – tiek lopšelio, tiek auklės.
Ties1 sakant, išdėstyti lopšelio pliusus man be galo sunku.
Galėtume sverti, ar vaiką vesti į darželį, ar palikti auklių ir mokyklėlių lavinimui, tačiau lopšelis – visai kas kita. Darželį vaikai pradeda lankyti trejų metų, o treji metai net nuo dviejų labai skiriasi. Augindami vaikus matote, kiek daug reiškia net savaitė, kiek daug vaikas išmoksta, supranta, kaip keičiasi jo santykis su pasauliu, mama, kitais šeimos nariais. Lopšelis vaikui pagal jo vystymosi ir emocinius poreikius nereikalingas.
Jis reikalingas šeimoms, kurios neturi kitos išeities. Jei klausimą keliate apie tai, kiek galite pasitikėti auklėmis, ar jos nenuskriaus mažylio, galiu pritarti, tai iš tiesų rimta tema. Tačiau visų pirma reikia nuspręsti, kodėl reikia lopšelio. Laiške mama svarsto, kad lopšelis reikalingas dėl vaiko vienišumo, bendravimo su savo amžiaus vaikais trūkumo. Tai suprantamas nuogąstavimas, tačiau iki 3 metų bendravimo su bendraamžiais reikia tikrai minimaliai. Šiuo metu ypač svarbu, kaip su vaiku elgiasi suaugusieji. Nuo santykio su suaugusiuoju priklauso, kiek ir kaip vaikas išmoks pritapti prie bendraamžių grupės. Iki 2 metų vaikui išimtinai svarbus santykis su artimiausiais žmonėmis, kurie juo rūpinasi. Tai nereiškia, kad vaikas nepastebės bendraamžių, tačiau domėjimasis bendraamžiais labiausiai panašus į domėjimąsi savo atvaizdu veidrodyje. Jo tikslas – pažinti. Tokio amžiaus vaikai savo norą ir gebėjimą bendradarbiauti ugdo bendraudami su suaugusiuoju. Net mokymuisi dalintis šio amžiaus vaikams nereikalingas to paties amžiaus vaikas. Pakanka to, jei vaikas išmoksta palaukti, kol mama pabaigs skaityti puslapį, pakalbės telefonu ir t.t. – leis ir kitam žmogui turėti savo poreikius.
Kaip žinote, antrieji ir tretieji metai vaikui paprastai gana sudėtingas periodas – „ankstyvoji paauglystė“, kurios metu išmintingas suaugęs žmogus gali padėti atrasti ramybę ir saugumą.
Kaip tėvams apsispręsti? Ar apsisprendimas turėtų būti priimtas atsižvelgiant į vaiko charakterį
Manau, kad apsisprendimas dėl lopšelio turi remtis tik vienu kriterijumi – ar šeima gali samdytis auklę, ar ne. Pamąstykime, kodėl motinoms į darbą leidžiama negrįžti iki vaikui sueina 3 metai (žinau, kad taip retai atsitinka, bet vis dėlto, kodėl suteikta tokia galimybė)? Juk ne todėl, kad yra per daug dirbančių moterų. Remiamasi įrodytais faktais, kad vaikui iki 3 metų geriausia yra būti namuose, o idealu – su mama.
Nedo tėvai jau mąsto, kaip reikėtų elgtis po metų. Ar per tuos metus, kol Nedas dar namuose su mama, įmanoma vaikutį pripratinti prie kolektyvo, pavyzdžiui, vežiojant į kokią nors kūdikių lavinimo mokyklėlę?
Jei kalbėtumėme ne apie darželį, tada taip. Iki 3 metų beveik visose mokyklėlėse didžiausias dėmesys yra ne tik vaikui lavinti, bet ir vaiko-suaugusiojo bendravimui tobulinti, tad su bendraamžiais bendrauti nepamokysite.
Kokie vaikai greičiau adaptuojasi lopšelyje, o kokie – sunkiau?
Lopšelyje geriau pritaps vaikai, kurie ankstyvoje kūdikystėje patyrė pakankamai šilumos, dėmesio ir meilės. Kuriuos augino mama, turinti pakankamai pasitikėjimo savimi. Kurie augo tokiomis sąlygomis, kur mama sugebėjo išlikti rami, rūpintis mažyliu, atidėti savo poreikius šiek tiek vėlesniam laikui ir kartu sugebėdavo sutramdyti savo nerimo ir baimės jausmus. Kuri nespaudė vaiko, nesitikėjo, kad jis vystysis greičiau, nei gamta jam diktuoja, ir kuri neužgožė vaiko nei savo globa, nei savo emocijomis.
Tokie vaikai vadinami paprastai – saugiai besijaučiantys vaikai. Nepriklausomai nuo temperamento, vaikas gali būti saugus ir gali būti nerimastingas arba nesaugus.
Kuo „stiprus“ yra darželinukas, o kuo – tokio pat amžiaus „naminukas“?
Noriu atkreipti dėmesį, kad darželinukas ir lopšelinukas yra du labai skirtingi dalykai. Jei klausiate apie darželinukus, tai jau visai kita tema. Jei klausiate, kuo stiprus lopšelinukas, tai yra trejų metų vaikas, lankęs lopšelį, atsakyti negaliu. Mano nuomone lopšelis stiprumo vaikui nepriduoda, tačiau suteikia vaikui būtiną priežiūrą, kai kito pasirinkimo nėra.
Kokio amžiaus vaikutis yra psichologiškai subrendęs būti kolektyve visą dieną?
3 arba 4 metų, čia jau reikėtų kiekvieną vaiką įvertinti individualiai, tačiau dauguma ne anksčiau nei treji metai, dažnai vėliau.
Koks metų laikas, Jūsų nuomone, tinkamiausias pradėti leisti į lopšelį?
Suprantu, kad klausiate labiau ne dėl psichologinių, bet dėl sveikatos priežasčių, kurios įtakoja ir psichologinę savijautą. Mažam vaikui labai svarbu, kad kuo rečiau keistųsi suaugę žmonės. Būtų geriau, jei galėtumėte vaiką pradėti leisti į lopšelį pavasarį, tačiau retai kur jus priims pavasarį, o ir grupės bus sujungtos, auklėtojos keisis, tad vargu ar ką laimėsite.
Dabar lopšeliai vėl madingi, kaip ir tarybiniais metais. Beveik visi ėjome į lopšelius, bet užaugome normalūs. Vadinasi, tai, su kuo vaikas praleis antruosius-trečiuosius savo gyvenimo metus (su aukle ar lopšelyje) nieko gyvenime nelemia?
Deja, turiu pripažinti, kad daug psichologinių tyrimų, atliekamų šioje srityje, rodo ką kita. Kuo anksčiau vaikas atitraukiamas nuo namų, jam svarbių suaugusiųjų, tuo didesnę emocinę žalą patiria. Vaiko protingumas, komunikabilumas nuo to visiškai nepriklauso. Tačiau vėliau iškyla sunkumų, kurie atsiskleidžia kiekvienam šiek tiek kitaip. Vieniems – amžinu siekimu aukštumų, nesugebėjimu sustoti, kitiems – tuštumos viduje jausmu, tretiems – nesaugumu, ketvirtiems – sunkumais palaikyti ilgalaikius santykius ir t.t. be galo.
Lopšelių mada, manau, susijusi su tuo, kad mūsų visuomenėje vis dar labai nesaugu. Pagimdėte vaiką – jau po pusės metų neramu, ar spėsite į važiuojantį „karjeros traukinį“. Ką jau kalbėti apie tai, kur reikėtų dėtis pro trejų metų. Gal šį reiškinį reikėtų vadinti ne mada, o bėda. Žinoma, lengviau pasakyti „visi taip daro“ nei iš tiesų pasakyti sau, jog mes nusprendėme taip elgtis su savo vaiku. Kažkur giliai (o gal ir ne taip) viduje tėvai, o ypač mamos, jaučia, jog toks sprendimas tiek joms, tiek vaikams labai skaudus ir sudėtingas.
Ar konsultuodama vaikus pastebite skirtumus tarp „naminukų“, kurie į darželį buvo išleisti kokių 4-5 metų arba visai jo nelankė, ir tų, kurie jau nuo metukų ėjo į valdiškus namus?
Tokių palyginimų nedarydavau, tad būtų sunku apibendrinti. Kadangi mokslininkai daro tyrimus ir su mažais vaikais, ko gero, skirtumą būtų galima pamatyti, tačiau man svarbesni kiti klausimai. Kalbame apie tai, kas geriau vaikui, tačiau nesudarykime nuomonės, kad lopšelis, tai toks siaubas, kurio tragiškos pasekmės matyti vaikui „ant kaktos parašytos“. Manau, kad lopšelis nesuteikia vaikui visų galimybių, kurias gali suteikti vienas suaugęs žmogus, tačiau specialiai juk jokios žalos nedaro.
Kada pati išleidote savo vaikus į darželį ir kodėl tokio, o ne kitokio amžiaus?
Tiek dukra, tiek sūnus darželį lankyti pradėjo nuo 3,5 metų. Iki tol juos augino auklės. Su auklėmis ir mes turėjome visokių bėdų, tačiau man nekilo minties, kad lopšelyje galėtų būti geriau nei su aukle. Kai dukra buvo 2 metų, aš, kaip ir laiško autorė, rašiau diplominį darbą. Pamaniau, kad geras lopšelis bus puiki parama, kol būsiu užsiėmusi. Tuo metu dukra jau kalbėjo ir turėjo visus higieninius įgūdžius.
Tačiau po poros savaičių supratau, kad negaliu užsimerkti prieš tokį akivaizdų faktą, jog 2 metų vaikui lopšelyje būti per anksti. Tam įtakos turėjo ne tik tai, kad dukra verkdavo išeidama (ketverių metų ji verkė kur kas daugiau). Vidinis jausmas, jog vaikui per anksti, buvo toks stiprus, jog negalėjau savęs daugiau apgaudinėti, įsivaizduodama, kad lankymasis lopšelyje atneša naudą.
Kaip save nuraminti mamai, kuri privesta leisti vaiką į lopšelį, o jai iš skausmo plyšta širdis? Juk sakoma, kad mamos nerimą vaikas kaip kempinė sugeria. Pasiūlykite kokį savitaigos būdą.
Jei kitos išeities nėra, o jausmai veržiasi per viršų, gali padėti tai, kad prisiminsite, kokia mylinti ir gera mama esate, kad vaikui duodate maksimaliai šilumos ir dėmesio, kai galite. Gal padės tai, jei apsvarstysite kitus variantus, kurie būtų tikrai prastesni sprendimai. Pasitelkite ir paprašykite paguodos ir paramos iš vyro, mamos, draugių. Rašykite dienoraštį.
Kai kuriuose darželiuose formuojamos grupės, kurias gali lankyti broliukai ir sesutės. Ar psichologiniu požiūriu tokios įvairiaamžės grupės (primenančios šeimas) geriau už tas, kurias lanko vienodo amžiaus vaikai?
Tikrai taip. Vaikas į darželį „atsineša“ dalį savo šeimos. Įvairaus amžiaus vaikus šiek tiek sudėtingiau lavinti, o be to, jie atsiveda savo tikrąjį konkurentą, tad gali kilti kur kas daugiau elgesio problemų. Ne daug darželių ir auklėtojų imasi tokios iniciatyvos, tačiau ji vaikams tikrai yra geresnės. Čia jaunesni vaikai mokosi iš vyresniųjų, vyresnieji mokosi pasirūpinti jaunesniais – kaip didelėje šeimoje. Tokioje grupėje vaikų santykiai kur kas įvairiapusiškesni ir kartu intensyvesni. Nors darbo tikrai daugiau.
Ačiū už patarimus.
Neila Ramoškienė
„Mamos žurnalas“
