Vilnius universiteto lektoriui, ekonomistui Venantui Mačiekui kraštotyros ekspedicijų metu teko bendrauti su senoliais, gimusiais dar XIX amžiuje. Dabar ta karta jau išmirusi…
Pokalbiai su senovę menančiais žmonėmis bent šiek tiek leidžia suprasti, kokias dorovės normas tėvai stengdavosi perduoti vaikams.
Kaip senovėje buvo vertinama vagystė? Kaip auklėdavo vaikus, kad nevogtų?
Vaikai paprastai vogdavo smulkmenas – obuolius iš kaimynų sodo, daržoves. O tėvai mokydavo, kad iš svetimo kiemo nieko imti negalima, net nukritusių ant žemės obuolių. Jei pamatydavo, kad tų krituolių prisirinko, liepdavo nešti kaimynams, pabučiuoti ranką ir atsiprašyti. Vaikams būdavo gėda ir nepatogu. Suaugusiems žmonėms būdavo kaip ir leistina paiimti nukritusį obuolį nuo kaimynų žemės, tik skinti nepadoru. Taip pat žirnių pasiskinti iš pakelės leisdavo, bet bristi giliau ir mindyti pasėlį – ne.
Rimtas suaugusiųjų vagystes smerkdavo visi. Kol susikūrė Lietuvos policija, iki 1924–1925 metų teisdavo ir bausdavo kaimo vyrai, net galėjo ir į kailį įkrėsti, kad kaimo garbė suteršta. Daugiausia kentėdavo arkliavagiai. Arklys buvo brangus dalykas, kainavo apie 100 litų ir daugiau (priklausomai nuo ekonominės situacijos), arkliavagiai juos gabendavo net į užsienį. Teko girdėti, kad iki Pirmojo pasaulinio karo, kai Lietuva priklausė Rusijos imperijai, buvo savotiškas mafijozų tinklas – organizuotos struktūros supirkdavo vogtus arklius ir gabendavo į Rygą ar kokį kitą uostą. Iš ten arkliai buvo plukdomi į Vakarų Europos kasyklas dirbti, kol tamsoje apakdavo ir taip baigdavo savo dienas.
Ypač buvo paklausūs žemaitukai dėl nedidelio ūgio ir didelės ištvermės.
Arklių paklausa Europoje buvo didelė, juos pirkdavo ir Vokietijos kariuomenei. Atvažiuodavo supirkėjai, kurie prekymečiuose supirkdavo po keliasdešimt arklių ir mokėdavo aukštesnę kainą negu turguose.
Kartais vogdavo ir karves, jos kai kuriais metais buvo brangesnės už arklius. Bet jas sunkiau parduoti, karvės nenuvarysi keliasdešimt kilometrų, kad realizuotum. Karvę galėjai tik papjauti dėl mėsos.
Sąžiningumas senovėje buvo labai svarbu. Papročiai pradėjo keistis XX amžiaus viduryje, kai pradėjo kurtis kolūkiai. Tada žmonės pradėjo vogti iš būtinybės išgyventi, išmaitinti šeimą. Būdavo, žmogus dirba visus metus kolūkyje, o uždirba vieną grūdų maišą, kai šeimai išmaitinti reikia penkių maišų. Mirti badu ar vogti? Net kunigas vienai moterėlei per išpažintį pasakęs, kad vogti iš kolūkio nėra nuodėmė, jei namie laukia būrys alkanų vaikų.
Senais laikais nuo vagysčių atbaidydavo išpažintis, būtinybė pasakyti kunigui savo nuodėmes. Tikinčiam žmogui vogti yra ir gėda, ir kaltė.
Ar vertybė būdavo kuo lengviau gyventi?
Visais laikais tų išbandymų pakako – proseneliams, seneliams teko atlaikyti karus, tremtį, nuosavybės praradimą. Tikinčiam žmogui galbūt paprasčiau, viską galima suvesti į Dievą, kad toks likimas, tokia pakūta. Bet tais sunkiais laikais savižudybių būdavo kur kas mažiau, nei yra dabar. Jei žudydavosi, tai dažniau netekėjusios merginos, kurios laukdavosi kūdikio, – dėl negarbės, visuomenės pasmerkimo. Ne tik vienišos mamos, bet ir nesantuokinio vaiko gyvenimas būdavo sunkus, aš pats pamenu, kaip pokario metais mokykloje buvo skaitomas mokinių sąrašas, – vardas, pavardė ir tėvo vardas. Vieną „benkartą“ įvardino, kad jis Onos. Visa salė ėmė kvatotis. Dabar sakytų, toks pažeminimas neleistinas, o tada nesantuokiniai vaikai buvo nuolat pašiepiami.
Tarybiniais metais žmonės buvo įpratę gyvenimą „lengvinti“ gerdami. Tarpukario Lietuvoje gerdavo tikrai ne kasdien. Ta tradicija buvo tik po gero sandorio, pardavus arklį ar karvę, tada trys vyrai pasistatydavo pusbuteliuką (250 gramų). Tai vadinosi magaryčiomis.
Mūsų krašte, Šiaurės Lietuvoje, labiau paplitęs alus. Jį gamindavo be cukraus, todėl ir laipsnių mažiau, ir skonis kitoks. Alaus būdavo ir per šventes, vestuves. Iš senų žmonių prisiminimų, degtinė ant stalų atsirado vėliau už alų.
Blaivybės sąjūdžio iniciatorius M. Valančius labai daug nuveikė, kad žmonės neprasigertų. Baudžiavos laikais dvarai varydavo degtinę ir versdavo pirkti tą degtinę valstiečius. Ekspedicijų metu senoliai yra pasakoję, kad vienai šeimai reikėdavo nusipirkti 3 gorčius per metus – tai yra 9 litrai degtinės. O nusipirkęs nejau gerą daiktą pilsi lauk? Valančiaus iniciatyva buvo propaguojama blaivybė, bažnyčioje žmonės prisiekdavo, kad negers, tą priesaiką kontroliavo viešoji nuomonė.
Ar viešoji nuomonė smerkė nedarbščius, mušeikas, apsileidėlius?
Gatviniuose kaimuose tuoj pastebėdavo tinginius ir nevaleikas – buvo įprasta prieš savaitgalį nušluoti savo gatvės gabalą, kuriuo kasdien eina ir priteršia gyvulių banda. Apsileidėliai per kaimo bendruomenės sueigas gaudavo pastabų.
Ar smerkdavo mušeikas? Jeigu vyras mušdavo žmoną, kaimas paprastai nesikišdavo, tai buvo laikoma šeimos asmeniniu reikalu. Bet moteriai pagelbėdavo broliai, jei ji jų turėdavo. Broliai galėdavo vyriškai susitikti turguje ar karčemoje ir pasišnekėti, o kartais ir sumušti nedorą svainį. Priminsiu klasiką – Žemaitė „Marčioje“ rašo, kad Katrės broliai karčemoje taip kirto svainiui per ausį, kad tas vos neapkurto.
Rėžinė žemės sistema buvo susiejusi kaimo žmones – dažnai rėžiai buvo ariami ar šienaujami vienu metu. Jei nespėjai nupjauti ar aparti savo rėžio, trukdysi kitiems. Pavyzdžiui, visi rėžiai jau nusipjovė rugius ir kaimas ten varo ganytis gyvulius. Jei likai vienas nenusipjovęs, tavo rugius sutryps gyvuliai. Taigi tinginiai visada būdavo visuomenės pasmerkiami.
Koks ryšys siejo tėvus su vaikais? Ar suaugę vaikai privalėjo pasirūpinti nusenusiais tėvais?
Tėvai savo senatvę „apdrausdavo“ surašydami testamentą. Suvalkijoje ir Žemaitijoje po baudžiavos panaikinimo tėvai pasirašydavo išimtines, kuriomis jie perduodavo ūkį vyriausiam sūnui ar dukteriai ir sau užsirašydavo išlaikymą. Išimtinėse būdavo konkrečiai numatyta, kiek ūkis per metus turi duoti grūdų, pieno, kokio svorio kiaulę užauginti, kelis kartus per mėnesį duoti arklį į bažnyčią ar turgų nuvažiuoti ir t. t. Dokumentą surašydavo raštingas žmogus ar klebonas, patvirtindavo pora liudininkų. Vėlesniais laikais tokį dokumentą sudarydavo pas notarą.
Rytų Lietuvoje dažnai sutardavo, kad tėvais rūpinsis vaikai iš eilės – tėvai pagyvens pas vienus, paskui – pas kitus. Tiems, pas ką nuolat gyvendavo tėvai, kiti vaikai duodavo maisto produktų.
Ekspedicijose užrašiau pasakojimų, kad vienas sūnus į bulvių maišą vis pridėdavo akmenų, kad tėvams duodamas maišas atrodytų sunkesnis.
Klaipėdos krašte buvo juntama vokiečių kultūros įtaka, ten būdavo surašomos labai tikslios išimtinės, o kartais vaikai parduodavo ūkį svetimiems su visais nusenusiais tėvais. Kaimas įsikišdavo, jei matydavo, kad senukai skriaudžiami. Tokių kuriozų būta, kad išimtinėje nurodyta seniems tėvams gyventi antrame aukšte, bet nieko nepasakyta apie laiptus į antrą aukštą. Pikta marti laiptais naudotis neleidžia, ir senoliai turi lipti į savo kambarius lauko kopėčiomis…
Ar didele vertybe laikyta santarvė šeimoje, padorumas?
Laikytis duoto žodžio buvo labai svarbu. Jei sulaužei sutartį, – nuodėmė, niekas nenorės su tavimi turėti reikalų, tu nepatikimas žmogus.
Ginta Liaugminienė, Kęstučio Kuskio nuotr. postprodukcija
Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas parėmė projektą „Vaikams atsiveria senovė“ ir 2018 metams skyrė 4500 eurų.
Šis straipsnis įkeltas 2018 balandžio 20 dieną.
