Apie projektą „Vaikams atsiveria senovė“
Daug jaunų šeimų jau nebeturi savo kaimo, gyvų senelių, prosenelių, kurie pasakotų apie senus laikus. O augantiems vaikams labai įdomu daugelis dalykų – jiems sunku įsivaizduoti, kaip žmonės galėjo gyventi be interneto, automobilių, prekybos centrų. Ką senovėje žmonės valgė? Kodėl tokie keisti buvo jų drabužiai?
Projekte „Vaikams atsiveria senovė“ pateiksime įdomios informacijos apie mūsų paveldą, senovės žmonių gyvenimo būdą, darbus ir pramogas, pasaulėžiūrą ir kūrybą.
Tikimės, jog senovė dabartinio gyvenimo kontekste bus įdomi ir vaikams, ir jų tėveliams.
1 dalis. KAIP SENOVĖJE RENGDAVOSI VAIKAI
Dabartiniai vaikai turi daugybę drabužių įvairioms progoms. Juos perkame prieš kiekvieną sezoną, šventes, galų gale naujų drabužių prireikia todėl, kad keičiasi mados, – jei pernai buvo madingi marškinėliai, ant kurių pavaizduoti „Ledynmečio“, personažai, tai šiemet – su Ana ir Elza iš populiaraus animacinio filmuko.
Konsultuoja Lietuvos liaudies kultūros centro vyr. specialistė Teresė Jurkuvienė
Mūsų proseneliai ir proproseneliai augo kitaip. Kokius drabužėlius nešiojo vaikai, tarkime, prieš 100 metų?
Specialus vaikiškas drabužis – labai vėlyvas išradimas, ypač kaime. Iki XX amžiaus trečiojo dešimtmečio vaikai vaikščiodavo vienmarškiniai, tiek mergaitės, tiek berniukai. Pavyzdžiui, mano tėvas, gimęs 1921 metais, išsiverkė, kad dviejų su puse metukų jam pasiūtų kelnes, nes tuo metu siuvo jo metais vyresniam broliukui.
Labai įdomūs rašytojos Ievos Simonaitytės atsiminimai, ji nuo vaikystės buvo silpnos sveikatos, ir kai reikėjo vežti pas gydytojus, visa giminė supuolusi pasiuvo dar dvejų neturinčiai mažylei tokius drabužius, kokius dėvėdavo suaugusios moterys, – sijoną, prijuostą, liemenę…
Vaikai labai trokšdavo tikrų drabužių. Kai jau imdavo vaiką vesti kur iš namų, tai rengdavo kaip suaugusįjį.
Kaime nebuvo supratimo, kad turėtų būti specialūs vaikiški drabužiai. Vaiko niekas nedemonstruodavo, tai buvo priimta nebent dvaruose, tarp kilmingųjų – senoviniuose paveiksluose kelerių metų princas gali pozuoti su šarvais ar mergytė, pasipuošusi prabangia suknia.
Fotografija, kuri fiksuoja realų gyvenimą, gana nesenas išradimas. Jau pirmosiose nuotraukose, darytose iki Pirmojo pasaulinio karo, matome vaikus, kurie laksto vienmarškiniai, su skarytėmis, naginėmis ar klumpėmis.
Kūdikiai ir vaikai iki trejų metų neturėdavo specialių žieminių paltų ar kailinukų. Per šalčius jie būdavo trobose, o jei reikėdavo išeiti į lauką, būdavo aptūlojami skaromis.
Ar daug drabužių turėdavo augdamas vaikas?
Senovėje drabužis buvo laikomas turtu, net tam tikra investicija, nes mados keisdavosi retai, o išeiginis drabužis galėjo būti perduodamas iš kartos į kartą. Drabužio vertę sudarė ir medžiaga, ir įdėtas darbas jį siuvant ir puošiant.
Paprastų žmonių namuose spintos tikrai nelūžo nuo drabužių. Apskritai spinta yra santykinai naujas baldas, atkeliavęs tik XVIII–XIX amžiuje. Iki tol drabužiai būdavo laikomi skryniose arba tiesiog kabinami ant įkaltos vinies sienoje.
Marškiniai – populiariausias vaikiškas drabužis – būdavo platūs, palaidi, prisiūtomis T formos rankovėmis, kurios, atleidus klosteles, pailgėdavo vaikui augant. Berniukų kelnės būdavo susegamos ne sagomis ir užtrauktukais, kaip kad dabar, o virvutėmis, juostomis, tad vaikui išaugus, sustorėjus, drabužio nereikėdavo persiūti. Pakakdavo atlaisvinti juosmenį.
Vaikų drabužiams tikdavo audinių skiautės, likusios nuo suaugusiųjų drabužių, taip pat būdavo persiuvami sunešioti tėvo ar motinos drabužiai, panaudojant dar tvirtus lopinėlius. Būdavo taupomos net ir mažiausios skiautelės.
Dabar vaikų drabužėliai puošiami spalvingais paveikslais, yra ryškiaspalviai, žaismingi. Kaip vaikai puošdavosi senovėje?
Kasdienybėje papuošalų žmonės nenešiojo. O jau susiruošę į bažnyčią ar svečius, puošdavosi išeiginiais drabužiais. Didžiausias mergaičių ir merginų pasididžiavimas – ilgos kasos su šilko kaspinais.
Nors manoma, kad tradicinis senovės lietuvių papuošalas – gintaras, tai nėra visai tiesa. Pavyzdžiui, Klaipėdos krašte, Mažojoje Lietuvoje, valstiečiams buvo griežtai draudžiama nešioti gintaro papuošalus, rastą gintarą žmonės turėjo nešti ir atiduoti dvarininkams. Gintariniai karoliai išpopuliarėjo tik XIX amžiuje. Tekinti karoliai išplito po visą Lietuvą iš Palangos dirbtuvių, kurias buvo įsteigę vokiečiai.
Senesnis lietuvių moterų ir merginų papuošalas buvo koralų karoliai, kuriuos atveždavo prekeiviai iš kitų šalių kartu su šilko skarelėmis ar rytietiškais audiniais. Populiarūs buvo ir stiklo karoliai. Vakarų Aukštaitijoje randama sidabro papuošalų, kuriuos į Lietuvą greičiausiai parveždavo rekrūtai. Apie aukso žiedus dainuojama liaudies dainose, bet jų valstiečiai neturėjo, – Lietuva tiesiog buvo per daug neturtingas kraštas. Skandinavų kraštuose, Nyderlanduose būdavo populiaru puoštis auksu. Estės moterys gana gausiai puošdavosi sidabro vėriniais, kurie būdavo perduodami iš kartos į kartą – kaip turtas.
Kodėl senovėje mergaitės ir moterys nešiojo tokius ilgus sijonus?
Sijonus moterys segėdavo ir vasarą, ir žiemą. Vasarą ilgi sijonai saugodavo nuo karščio, žiemą – nuo šalčio. Buvo nešiojami ne tik ilgi, bet ir platūs sijonai. Kai kurie jų – 6 palų pločio, tai yra maždaug 5 metrai.
Be to, niekas vieno sijono nesegėjo. Jų turėdavo būti bent du, viršuje – geresnis, po apačia – prastesnis. Vakarų Žemaitijoje moterys segėdavo net po 5 sijonus. Lietuvės moters sijonas sverdavo maždaug kilogramą, o kai vilną sulydavo, sijonas sušlapdavo, – ir 5 kilogramus.
Po sijonais dėvimi pasijoniai atstojo apatinius drabužius. Tai, ką mes laikome apatinukais, iki XIX amžiaus pabaigos buvo tiesiog marškiniai, panašūs į naktinius marškinius. Po jais nieko nebūdavo, žmonės kelnaičių nenešiodavo. Virš marškinių buvo segami sijonai. Vėliau marškiniai suskilo, tapo dviejų dalių: viršutinė dalis ir pasijomis. Tai buvo viešai nerodomi drabužiai, nebent pirtyje. Spalvoti, dekoruoti pasijoniai atsirado XIX amžiaus antroje pusėje. Jie būdavo parodomi lyg netyčia šokant, pasikaišomi einant keliu, kad nesudulkėtų ar nesusipurvintų viršutinis sijonas.
Kokie senovėje buvo galvos apdangalai?
Galvas žmonės dengia dėl praktinių sumetimų, kad nebūtų šalta arba nekaitintų saulė. Ir jeigu dabartiniais laikais ir suaugusieji, ir vaikai nešioja kepures, skrybėlaites, skaras, tai senovėje ištekėjusios moters galvos apdangalas buvo vienoks, o jaunos mergaitės – kitoks.
Moterys galvą dengdavo nuometu. Tai iš viduramžių atėjęs kilmingų moterų galvos apdangalas, kurį kaimietės nešiojo dar keletą šimtmečių, dvaruose šiam jau išėjus iš mados. Aukštaitės nuometą susiklostydavo iš keleto metrų audinio.
Šiltuoju metų laiku mergaitės ir netekėjusios merginos neprivalėjo nešioti galvos apdangalų. Kartais jos nešiodavo lengvas kepurytes ar kykus, skarutes, švenčių metu – karūnas. Skaros rišimo būdas rodydavo moters statusą – ar ji jau ištekėjusi.
Ginta Liaugminienė
Lietuvos nacionalinio kultūros centro nuotraukos. Nuotraukų autoriai – Rymantas Penkauskas (Lietuvos nacionalinio kultūros centro nuotraukos) ir Kęstutis Kuskys
Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas parėmė projektą „Vaikams atsiveria senovė“ ir 2017 metams skyrė 4000 eurų.
Šis straipsnis įkeltas 2017 metų vasario 15 dieną.
