Ar verta mokyti vaikus kalbėti tarmiškai, kai jie auga prie kompiuterių, o ne ganydami palšus jautelius, kaip senovėje?
Apie tai kalbame su trijų vaikų mama, TV laidų vedėja Loreta Sungailiene. Sungailų šeimoje vienuolikmetis Vilius, penkiametė Liepa ir keturmetis Girius kartais kalba tarmiškai.
Loreta, ar visiems jūsų vaikams įdomus folkloras?
Vyriausias Vilius iš vaikų rimčiausias folklorininkas – veda dainas, ratelius, tarmiškai mena mįsles, sako skaičiuotes, seka pasakas, yra neblogas šokėjas ir būgnelininkas. Kai jo paklausiu, ar patinka folkloras ir buvimas „Virvytėje“, tai jis atsako taip, kaip ir būdinga paaugliui: nežinau, pabodo, tingiu dainuoti, kodėl aš turiu dalyvauti, kodėl būtina koncertuoti, kodėl negaliu žaisti planšete?..
Kai susitinka su ansamblio draugais, tos abejonės dingsta, ir visi kartu linksmai pasibūna, padainuoja, pamuzikuoja ir pašoka. Dainuoja ir ne repeticijų, ne koncertų metu, o tiesiog žaisdami, bendraudami. Penkiametė Liepa irgi labiausiai mėgsta siausti su ansambliečiais, bet jai didelį įspūdį daro vyresnių merginų gražus dainavimas, ypač kai jos užveda dainas. Dažnai girdžiu, kaip ji mėgdžioja vyresniąsias drauges ir mokosi užvesti mėgstamą dainą, o vieną nesudėtingą piemenų dainą net ir per koncertus jau drąsiai ir nuotaikingai užveda. Ir dar manau, kad ateityje ji bus gera pasakotoja, – tai ji mane labiausiai nustebino žemaitiškai pasekdama pasaką be galo „Kumelelė“. Keturmetis Girius turi gana gerą klausą, greitai išmoksta visas daineles ir labai mėgsta šokti „Šiaučiuką“. Per kiekvieną šeimos šventę šį šokį būtina visiems pašokti – ir namiškiams, ir svečiams. Na, o per koncertus jis yra pagrindinis mano konkurentas, nes vis taikosi pagriebti mano mikrofoną.
Kaip išėjo, kad sukūrę šeimą Vilniuje ir čia gyvendami, vis tiek kartais su vyru ir vaikais kalbate žemaitiškai? Atrodo, pati aplinka spaudžia kalbėti literatūrine kalba…
Yra toks paprastas dalykas. Du žemaičiai susitikę labai greitai pajaučia, kad jie yra iš to paties krašto, iš tos pačios žemės, ir kitaip jiems kalba net „nekrenta“, tik tarmiškai. Taip ir mudu su vyru, susitikę Plateliuose per Užgavėnes susikukavom žemaitiškai ir iki šiol savo gimtąja tarme geriausiai ir susikalbame. O štai su vaikais kalbame visaip ir, deja, dažniau kalbame bendrine kalba. Iš pradžių dažniau kreipdavomės į vaikus tarmiškai ir jie mums atsakydavo žemaitiškai kirčiuodami ir trumpindami žodžius, tačiau kai jie pradėjo lankyti darželį, mokyklą, pagrindine jų bendravimo priemone tapo bendrinė kalba, taigi ji tarp vaikų vyrauja ir namie. Mudu, tėvai, vienas kitą paraginame dažniau kalbėti tarmiškai su savo atžalomis. Aš stengiuosi ir per folklorą, tautosaką vaikams priminti tarmės vertybes, parodyti tarmiško kalbėjimo grožį. Štai prieš keletą dienų viename folkloro renginyje dalyvavome kartu su vaikais, ir aš ten pasekiau žemaitišką pasaką be galo. Ji mano vaikams taip patiko, kad prašė ją pakartoti, o kai keliskart pasekusi pasiūliau patiems vaikams ją papasakoti, tai visi trys išpyškino tekstą tarmiškai. Labai apsidžiaugiau, kad vaikai išgirdo šią tarmiškai pasektą pasaką, ją pripažino kaip savą ir interpretavo savo gimtąja tarme. Vaikai noriai ir puikiai atkartoja tarmiškus tekstus, posakius, bet suvokia tai ne kaip kasdienės kalbos priemonę, o kaip savotišką žaidimą, folkloro sklaidos priemonę.
Ar kalbėti tarmiškai – patogiau, nes žmogus taip įpratęs nuo mažens, ar tai sąmoningas sprendimas, suvokiant, kad tai unikalu, vertinga?
Man kalbėti tarmiškai – įgimtas įprotis, patogumas ir galimybė laisvai, nevaržomai ir be užuolankų kalbėti apie savo jausmus, nuotaikas, santykius. Kartu tai ir sąmoningas tarmės – kalbos lobio – suvokimas, pripažinimas ir troškimas bei pastangos ją išsaugoti kasdieniame gyvenime, siekis ją išlaikyti gyvą savo aplinkoje. Kalbininkai teigia, kad tarmės šiuolaikiniam žmogui neturi geresnės ar blogesnės vertės, bet jos gali turėti neigiamą asociaciją. To aš niekada nejaučiau – man tarmė kelia tik pačias geriausias asociacijas ir tarmiškas kalbėjimas man tikrai netrukdo gyventi ir būti socialiai aktyviai, reikalingai, pripažintai.
Ar jūsų vaikystės šeimoje buvo kalbama žemaitiškai?
Mūsų šeimoje ir mano giminėje (ir mamos, ir tėvo pusėje) visada buvo kalbama žemaitiškai. Tai natūralus, įgimtas bendravimo būdas, tai mūsų gyvenimo kalba. Tačiau tikros pagarbos žemaičių kalbai ir kultūrai mane išmokė mama žurnalistė, muziejininkė, kultūros žurnalo „Žemaičių žemė“ ir knygų leidėja Danutė Mukienė. Ji man buvo ir yra nuoširdžiai ir atsakingai savo krašto labui dirbančio kūrybingo žmogaus pavyzdys.
Abu mano tėveliai kilę iš Skuodo krašto. Mamos giminė – tolimi Simono Daukanto giminaičiai, tad nenuostabu, kad ir mano mamai bei man žemaičių kultūros reikalai yra tokie svarbūs ir artimi. Ir mūsų gyvenimo kelionė į Vilnių – taip pat tam tikra istorija. Kai man buvo trylika, persikraustėme gyventi į Palangą. Mama kurorte dirbo miesto švietimo ir kultūros skyriuje, įsijungė į Žemaičių kultūros draugijos veiklą, pradėjo rūpintis žemaičių spauda, leidinių žemaičių kalba rengimu ir leidyba. Aš buvau paauglė ir visą jos veiklą stebėjau, žavėjausi ir pamažu vis padėdavau. Mačiau, kaip 1991 m. pavasarį buvo rengiamas pirmasis žemaitiško laikraščio „A mon sakā?“ numeris, o birželį kartu su mama dalyvavau Rainių koplyčios šventinimo renginiuose ir laikraštį abi dalijome, platinome besidomintiems žemaičiams procesijos iš Telšių į Rainius metu. Nuo to laiko pažįstu daug kultūros žmonių, daug Žemaičių kultūros draugijos aktyvistų, Žemaitijos regiono folkloro ansamblių.
Iš tiesų tarmės buvo „reabilituotos“ Tarmių metais, kai daug žinomų žmonių per televiziją prisistatydavo, kad jie irgi moka tarmiškai. Loreta, tu irgi buvai viena jų… Tikriausiai tokie dalykai keičia žmonių požiūrį?
Mes abu su kolega Stanislovu jau seniai viešai pakalbame žemaitiškai. Visi, kas nors kiek domisi liaudies muzika, žino, kad abu „Duokim garo“ vedėjai yra žemaičiai, nes ir laidos metu ne kartą yra tarmiškai pasirokavę bei žemaitiškas tradicines dainas užtraukę. Na o atvykę į Žemaitiją, mes ir viešus renginius vedame tarmiškai, nes kitaip liežuvis nė neapsiverčia. Auditorijai sutikus, Žemaitijos regiono folkloro ansamblių vadovams mokymus vedu ir paskaitas skaitau taip pat žemaitiškai, nes šia kalba man lengviau nupasakoti žemaitiško dainavimo subtilybes ir esu tikra, kad klausytojai geriau supranta ir priima tarmiškai pateiktą informaciją. Tarmių metais gimtąja tarme kalbėjome su dar didesne atsakomybe, pajauta ir meile, kuri, manau, spindėjo mūsų akyse, skambėjo mūsų balsuose. Labai noriu tikėti, kad mūsų pagarbus ir atsakingas požiūris į tarmes, jų išsaugojimą ir sklaidą padėjo pakeisti skeptiškai nusiteikusių ar abejojančiųjų tarmės verte požiūrį.
Kaip praktiškai realybėje išsaugoti tarmes, kai vaikai mažiau būna gamtoje, daugiau sėdi prie kompiuterio? Kaip yra jūsų šeimoje?
Reikia tiesiog kalbėti tarmiškai, tačiau daryti tai ne bet kaip, ne grubiai, ne atmestinai, o atsakingai, su meile gimtajai tarmei ir noru atskleisti tarminės raiškos grožį bei vertę. Tarmiškas kalbėjimas turėtų skleistis įvairiomis gyvenimiškomis situacijomis, palydėti įvairias emocijas, ypač geras. Jei šeimoje tik ginčų ar barnių metu bus girdimi žemaitiški „pasikoliojimai“, keiksmai, tai tarmė sukels augančiai kartai neigiamas emocijas ir prisiminimus. Jei mama ar tėvas mokės vaiką guosti, glostyti, raminti, o gal, atvirkščiai, žaidinti ir aktyvinti švelniais, optimistiškais, šviesiais ir maloniais tarmiškais žodžiais, tuomet gimtoji kalba vaikus asocijuosis tik su maloniais įspūdžiais ir geromis emocijomis. Stengiamės vadovautis antruoju čia pateiktu modeliu, bet kartais tenka pavartoti ir griežtesnį žemaitišką žodyną, kad vaikai suklustų ir būtų dėmesingesni tėvams bei vienas kitam.
Ar stengiatės, kad per vasaros atostogas vaikai pabūtų tik su seneliais, kad pabendrautų su „senąja“ karta?
Per vasaros atostogas vaikai bendrauja su žemaitiškai kalbančiomis močiutėmis, giminėmis, turi progos pakalbėti ir su tėvo gimtinėje Alsėdžiuose gyvenančiais vaikais, kurie puikiai kalba žemaitiškai. Užpraėjusią vasarą vyresnysis sūnus ten atostogavo ir mus nustebino tuo, kad po savaitės jis kalbėdavo beveik tarmiškai. Grįžus į sostinę kasdienis tarmiškas kalbėjimas dingo… Liko tik proginis – kai mama paprašo vyresnėlio folkloro programoje ką nors pasakyti ar užminti žemaitišką mįslę, užvesti dainą ar ratelį.
Kartais iš tarmiškai kalbančių žmonių pasišaipoma. O jūsų vaikai nėra skundęsi, kad juos pajuokė?
Iš tarmiškai kalbančių žmonių šaiposi, matyt, tie, kurie nemoka kalbėti gražiai tarmiškai, arba tie, kurie mano, jog tarmių vartojimas tinka kaimo, o ne miesto žmonėms. Mūsų šeima nesutinka su tokia nuomone. Nežinau, ar iš vaikų šiais laikais šaipomasi, kai šie kalba tarmiškai arba su tarmišku akcentu. Mano vaikai nesiskundė. Vyresnėliui yra tekę mokyklos renginiuose ką nors pasakoti ar dainuoti tarmiškai. Tuomet tikrai niekas nesišaipė, atvirkščiai, palaikė ir priėmė tai kaip neeilinį gebėjimą.
Šeimų ansamblis „Virvytė“ subūrė iš Žemaitijos kilusias šeimas. Kaip ten bendraujate? Vaikai girdi ir žemaitiškas dainas, ir kalbas?
Taip, iš pradžių mūsų ansamblyje buvo dauguma iš Žemaitijos kilusių studentų. Aš ir repeticijas vesdavau tarmiškai, ir trumpąsias SMS žinutes kolektyvui rašydavau žemaitiškai. Vėliau kolektyvo sudėtis keitėsi, į šeimų ansamblį atėjo daug naujų šeimų, kurių suaugusieji kilę iš įvairių Lietuvos vietų, ir mums teko keisti bendravimo kalbą. Tačiau ruošdami temines folkloro programas įtraukiame daugiausia žemaitiškos tautosakos pavyzdžių, šia tarme atliekamų dainų, Žemaitijos regione užrašytų šokių, ratelių. Vis dar esame neabejingi žemaičių folklorui.
Vaikai paprastai nubeždžioniauja tėvelius – jei jie dainuoja tarmiškai, tai ir vaikai taip pat interpretuoja folklorą ir dažniausiai teisingai sudėlioja svarbiausius akcentus. Štai mano penkiametė dukra, pabuvojusi vaikų folkloro festivalyje Telšiuose, kitą dieną su tikru ūpu mėgdžiojo žemaitiškai dainuojančias vyresnes merginas iš Telšių „Čiučiuruko“.
Kaip moderniai šeimai į gyvenimą natūraliai įterpti folklorą? Ar tai dera su kasdienybe, automobilio vairavimu, reikalų tvarkymu? Ar folkloras leidžia kažkaip pailsėti, atgauti pusiausvyrą, prasmės jausmą?
Į visus šiuos sudėtingus klausimus galiu atsakyti: taip. Viskas įmanoma, reikia tik labai norėti ir išdrįsti pabandyti suderinti. Mano ansambliečiai vakarais po darbų, daugybės kasdienių reikalų susibėga į repeticijas pailsėti, atsigauti, pabendrauti ir dar kartą pajausti tą tvirtą pagrindą po kojomis, kurį suteikia liaudies kūryba, jos pažinimas, pajautimas, paragavimas ir bandymas patiems ją kurti, interpretuoti, perduoti. Būtent tai padeda atitrūkti nuo įtempto gyvenimo, nuo darbų ir kartais intrigų sūkurio. Pasak ansambliečių, „Virvytė“ yra būdas kartu patirti gražią poeziją ir malonų dainavimą sykiu.
Mano suburtoje „Virvytės“ bendruomenėje yra šeimų, kurios be folkloro jau nebeįsivaizduoja savo gyvenimo, jis natūraliai įsiliejęs, įaugęs į gyvenimą. Tai – būtina sociokultūrinio bendravimo ir veiklos priemonė, tai iš dalies gyvenimo būdas, leidžiantis pajusti prasmingos veiklos svarbą ir naudą.
Folkloras mums nėra kažkas proginio, ką mes puoselėjame tik repeticijų, koncertų metu. Tai išties mūsų kasdienybė, svarbi mūsų gyvenimo dalis. Žinau, kad kai kurios šeimos automobilyje nuolat klausosi tradicinio arba modernaus folkloro. O viena šeima geba išnaudoti kiekvieną laisvą arba pusiau laisvą akimirką folkloro įsisavinimui – kelyje į repeticijas, pasirodymus, visa šeima mokosi dainų tekstus, melodijas, suderėjimo tarp balsų ir interpretacijos laisvės.
Kas galėtų būti tradiciško jaunų šeimų gyvenime, jeigu jos nedainuoja, nelanko ansamblių, bet nori puoselėti lietuviškumą?
Paprastai tie, kurie natūraliai, be specialių organizavimų, randa noro ir būdu puoselėti lietuviškumą, jie dažniausiai būna aktyvūs visose srityse – lanko meno mėgėjų kolektyvus, organizuoja šventes, koncertus…
Na, o tiems, kurie dar nelanko, norėčiau priminti šeimos ir bendruomenės šventes, kurių papročiuose ir ritualuose išlikę daug lietuviškumo, tautiškumo bei etniškumo. Ir ne tik šventės. Pradėkime nuo kasdienio šeimos stalo, prie kurio susėdame kas vakarą kartu pavakarieniauti, aptarti dienos darbus, sėkmes ir nesėkmes, numatyti kitos dienos veiklas ir siekius. Prie tokio šeimos stalo jau būtų galima pradėti kalbą apie šeimoje puoselėjamą lietuviškumą. Sakysite, jog tai šiais laikais nebeaktualu, nebeįmanoma, vaikams reikia suteikti laisvės ir neversti jų kartu su tėvais kiurksoti prie stalo?.. Bet juk viskas priklauso nuo to, kaip mes, suaugusieji, tam pasiruošime, kaip mes tai pateiksime.
Jei kaip malonų šeimos bendravimą, kurio tikrai nebūna per daug (jei apskritai dar būna…), tuomet ir vaikams tai bus laukiama šeimos laimės valandėlė.
Šį pavasarį teko pagelbėti kolegėms iš Palangos parengti metodinį leidinėlį ikimokyklinio amžiaus vaikučių tėveliams „Tradicinių švenčių puoselėjimas šeimoje“. Rengėjos ne tik kūrybiškai pateikė svarbiausią informaciją apie Palangos krašto tradicines šventes, bet prigalvojo ir pasiūlė įvairiausių kūrybinių veiklų vaikams kartu su tėveliais ir patarė, kaip švęsti tradicines kalendorines bei valstybines šventes. Tokia pagalba, manyčiau, tinkama tiems, kurie norėtų pradėti šeimoje puoselėti tautines ir tradicines vertybes.
Štai keli trumpi patarimai, kaip šeima galėtų švęsti valstybines šventes: Tautinės vėliavos iškėlimas, Valstybės himno giedojimas, šventiniai šeimos pietūs, improvizuotas koncertas, surengtas namiškiams, svečiams, kaimynams, gali tapti gražia ir vertinga jūsų šeimos tradicija, kurios kasmet lauksite ir jai kūrybingai ruošitės. Jei mėgstate keliauti, surenkite išvyką, aplankykite svarbius istorinius, kultūrinius paminklus, susipažinkite su savo miesto, krašto istorija, svarbiais žmonėmis ir jų darbais.
Kaip buvo jūsų šeimoje – kuris kurį „įtraukė“ į folklorą? Tikriausiai svarbu, kad ir vyras, ir žmona domėtųsi panašiais dalykais, kitaip perduoti vaikams tradicijas gana sunku.
Prieš mums susitinkant, vyrui Daliui teko padirbėti Žemaitijos nacionaliniame parke. Ten jis nemažai folkloro išgirdo ir nemažai tradicinio meno matė bei užfiksavo. Bet etnografija, folkloru mano vyras specialiai nesidomėjo ir nesidomi. Jis nedainuoja, nemuzikuoja, šokti tradicinius šokius irgi ne itin mėgsta. Bet tai ne bėda. Man svarbu, kad jis palaiko, leidžia man su vaikais visur dalyvauti, dažnai lydi mus į pasirodymus, veža, dalijasi su manimi kai kuriais organizaciniais rūpesčiais. O kartais būna tiesiog klausytojas, kuris pasidžiaugia naujomis vaikų išmoktomis dainelėmis ar šokiais. Tenka ir kritikos išgirsti, ypač dėl tvarkos pasirodymų metu – juk įvairaus amžiaus vaikai scenoje neretai būna sunkiai suvaldomi.
Kas svarbu auginant vaikus? Lopšinės nuo gimimo? Pasakos, liaudies dainų klausymas? O gal gyvas muzikavimas namuose?
Viskas yra svarbu, kas skatina vaikams parodyti meilę, rūpestį, švelnumą, kas padeda vaikui darniai ir harmoningai augti, emociškai stabiliai jaustis. Svarbiausia yra būti, bendrauti su vaikais, dovanoti jiems savo laiką, dėmesį ir meilę. Visa tai gali atsiskleisti prieš miegą dainuojamoje lopšinėje, sekamoje ar skaitomoje pasakoje, kartu su vaiku atliekamoje liaudies dainoje ar tradiciniame šokyje. Aišku, daug smagių akimirkų ir įspūdžių suteikia muzikavimas kartu – kartais tiesiog kūrybiškas vaikų patriukšmavimas, o kartais kryptingas muzikavimas ruošiantis pasirodymui.
Kokios dainos labiausiai patinka jūsų vaikams?
Repetavau klaipėdiškio Audriaus Janonio moderniai aranžuotą liaudies dainą „Žuvų šukelėm“ – kartu su muzikos mokytojos ekspertės Dianos Beržanskienės mokine turėjome pasirodyti viename vaikų muzikos festivalyje. Keletą kartų gana garsiai padainavau skambant instrumentinei fonogramai. Vilius (trimetis ar keturmetis) įdėmiai klausėsi, o po mano repeticijos dar keletą kartų prašė pakartoti tą fonogramą ir dainavo pats. Jaunesniems vaikams labai patikdavo žaidinimai – smagūs liaudiški kūrinėliai vaikams, kurių metu vaikas jodinamas ant kelių, plojama katučių arba vaikas kutenamas, mankštinamas. Girius vis prašydavo: „Mama, padaryk „Joja joja Jonukas“, bet sakyk, Giriukas“. Vėliau jis labai pamėgo pats dainuoti kitą, jau rimtesnę dainelę apie Joną, kuris groja dūdele. Na o dukra Liepa yra pasakų išprašymo specialistė, ir ne bet kokių, o pasakų „iš burnytės“, tai reiškia, kad mama arba močiutė turi pasakas sukurti ir ne iš knygos, o iš burnytės pasekti. Taip pat būna kūrybiškai nusakomas pageidaujamos pasakos planas, išvardijami personažai ir jų charakteristikos. Neretai Liepa ir pati sukuria visai gražias ir įdomias pasakas. Pastebiu, kad kuo daugiau vaikams skaitau pasakų, dainuoju dainų, tuo labiau turtėja jų žodynas, lavėja gebėjimas reikšti mintis, raiškiai kalbėti.
Vaikus užkabina tai, ką tėvai patys su aistra ir džiaugsmu daro. Tai, kas iš tėvų širdelių nukeliauja į vaikų širdis ir sužadina jų alkį džiaugsmą teikiančiai veiklai. Reikia netingėti ir kūrybiškai leisti laiką su vaikais – rezultatas tikrai nudžiugins ir suteiks nepamirštamų akimirkų.
Nuotraukos Makso, ansamblio „Virvytė“ archyvo, TV laidos „Kelias namo“, Kęstučio Kuskio
Ginta Liaugminienė
„Mamos žurnalas“
Projektą „Etnokultūrinis realybės šou jaunai šeimai – linksmai, gyvai, skaniai“ remia Spaudos, radijo ir televizijos fondas. 2016 metams skirta suma 2900 eurų.
Tekstas apie senovinius dzūkų patiekalus spausdintas „Mamos žurnalo“ rugpjūčio numeryje.
Į svetainę tekstas įkeltas 2016.08.02.
