VU Filosofijos fakulteto Edukologijos katedros docentė, etnologė Irena Stonkuvienė
VU Filosofijos fakulteto Edukologijos katedros docentė, etnologė Irena Stonkuvienė 10 metų rinko medžiagą apie tai, kokia vaikystė buvo senovėje. Šios temos artimos mūsų skaitytojams – mažus vaikus auginančioms šeimoms. Su docente kalbamės apie tai, kaip vaikus auklėdavo praėjusio šimtmečio pirmoje pusėje.
VAIKYSTĖ VISADA YRA NUOSTABI
Apie vaikystę senovėje esame susidarę stereotipinį vaizdą: vaikai buvo užguiti, apkrauti darbais, neturėjo laisvo laiko, jų pramogos buvo skurdžios, o statusas – labai menkas. Nepaisant to, beveik visi dr. Irenos Stonkuvienės kalbinti senukai tvirtino, kad jų vaikystė buvo nors ir varginga, joje netrūkdavo ir linksmų akimirkų.
Kai tarėmės dėl interviu, Jūs pasakėte, kad nesitikėtume, jog praeitį idealizuosite. Gal senukų prisiminimai apie vaikystę būdavo liūdni?
Dažniausiai prisiminimai būdavo linksmi! Nors „bėdavodavo“, kokie dabartiniai vaikai blogi, bet kai išklausydavau jų prisiminimų, pagalvodavau, kad dabartiniams vaikams savo išdaigomis labai toli iki savo prosenelių. Ką jie prisigalvodavo, nepatikėtumėte. Kai kurie žaidimai, kuriuos man papasakodavo, tiesiog šokiruodavo ir paneigdavo visus mitus apie lietuvišką kuklumą.
Nežinau, ar tai skelbtina… Bet tiek to. Vienas iš informantų iš pradžių pasakojo, kaip jie gerbė gamtą, pavyzdžiui, negalima buvo spjaudyti į vandenį, nes po mirties neva tą vandenį reikės išgerti. Ir čia pat pasakoja, kaip su draugu (jiems tada buvo 5–6 metai), pastačius naują tiltą, sugalvojo atsitūpę ant jo tuštintis į vandenį ir stebėti, kurio „kakutis“ greičiau nukris. Kuriam dabartiniam vaikui ateitų į galvą taip elgtis? Tikėjimą jie puikiausiai išmanė, bet šalia to paraleliai gyveno padūkusį gyvenimą.
Kiti pasakojo, kaip piemenaudami organizuodavo varžybas, kuris toliau nusišlapins. Tose varžybose dalyvaudavo ir mergaitės, ir, sunku patikėti, bet būdavo, kad ir laimėdavo!
Apie tokius dalykus, kaip parūkymas, pasakodavo vos ne visi. Anksčiau rūkymas nebuvo siejamas su žala sveikatai, bet vaikams buvo draudžiamas dėl kitų dalykų – pavojinga, kad sukels gaisrą, brangu. Ir vėl – kartais mergaitės nenusileido berniukams. Jos būdavo įtraukiamos į parūkymus, nes, matyt, lengviau galėjo nuo tėčio nugvelbti tabokos. O jei nepavykdavo nugvelbti, rūkydavo susisukę paprastus lapus.
Žodžiu, įsikalbėjus su senukais, nebelikdavo to švento praeities vaizdo, o pasimatydavo padykusi vaikystė.
Paklauskite senelių, ar jų vaikystė buvo smagi, ir jie atsakys – žinoma! Neringos Laurinaitienės nuotr.
Tad vienintelis esminis skirtumas tarp dabartinės ir tų laikų vaikystės – didžiulis darbo krūvis, tekęs vaikams?
Taip, iš esmės pasikeitė tai, kad dabar vaikams nereikia dirbti, ir dar – pasikeitė požiūris į patį vaiką. Dabar vaikas dalyvauja daug kur, o anuomet vyravo požiūris, kad mažo vaiko vieta „užpečkyje“. Labai mažai kur vaikas nosį iškišdavo – į bažnyčią, na, jei kaimas arčiau miestelio, tai gal kada vaiką į tą miestelį kartu pasiimdavo. Tai buvo vienetiniai atvejai, kad mano pašnekovams įsirėžę, kaip svarbiausi vaikystės įvykiai. Į vestuves, krikštynas vaikų neimdavo, nebent galėdavo per tvorą paspoksoti. Vienintelė vieta, kur vaikai drąsiai dalyvaudavo, kaip bendruomenės dalis, buvo laidotuvės. Pašnekovai, ypač iš Žemaitijos, man papasakojo tokių prisiminimų, kurie dabartinėje visuomenėje būtų tikrai nepriimtini. Pasakojo kaip vaikus kviesdavo prie mirštančio žmogaus melstis ir skambinti „laimingos mirties varpeliu“, mat vaikų maldas Dievas labiau išklauso, o varpelis piktąsias dvasias nubaido.
Savo knygoje rašote, kad „užpečkis“ nebuvo tokia jau prasta vieta, iš ten vaikai „edukuodavosi“ geriau nei dabar skaitydami vikipedijas.
Kadangi mano mėgstamiausia vieta buvo pas bobutę ant pečiaus, aš labai gerai žinau, kaip iš ten puikiai viskas matyti ir girdėti. Esi tarsi stebėtojas. Suaugusiesiems atrodydavo, kad vaikų nėra, o jie viską girdėdavo ir matydavo. Vienintelis dalykas, ko jie negalėdavo daryti, – tai kištis į pokalbį klausdami „kodėl“. Ir negalėdavo išsiduoti, kad mato ir girdi, nes jei įkišdavo trigrašį, galėjo ir sprigtą gauti. Jie „medžiagą rinkdavo“ ir savo failus pildydavo, juk buvo ne akli, ne kurti ir ne kvaili. Gal net labiau smalsūs ir nuovokūs, nei dabartiniai vaikai.
Beje, ta vaikų savybė (neišsiduoti, bet viską girdėti) yra unikali ir amžina. Ir dabar mamos vaikus apkalbinėja su draugėmis, tarytum jų šalia nebūtų. Juk neva 3 metų vaikas nieko nesupras… Vaikas tuo tarpu stumdo mašinėlę, ir viską girdi. Tik tiek, kad dabartinis vaikas gali pasakyti: „Mama, ką tu čia šneki“, o senovėje turėdavo tylėti.
Neringos Laurinaitienės nuotr.
Mes savo laikmetį labai išaukštiname, manome, kad esame aukštesnio intelekto, valdome tiek informacijos, mokame pilotuoti lėktuvus, programuoti. Ar tikrai reikia mūsų prosenelius laikyti tokiais vargšiukais?
Pajuokausiu – išjunkime elektrą, ir greitai pamatysime, kurie gudresni. Mūsų kasdienio išgyvenimo įgūdžiai yra kur kas prastesni, negu buvo senovėje. Esame priklausomi nuo technologijų, jaučiamės galingi, bet greitai taptume bejėgiai.
Mūsų proseneliams vaikystėje kompiuterinius žaidimus ir serialus atstodavo pasakos, visokios siaubo istorijos, kurios taip sužadindavo vaizduotę, kad kartais vaikais naktį bijodavo kojas nuo lovos nukelti. Dauguma pasakų buvo skirtos ne vaikams. Mamos ir močiutės vaikams baisybių nepasakodavo, bet visada atsirasdavo koks dėdė ar kaimynas, kuris pripasakodavo – kas kur vaidenasi, kaip balta merga pasmaugs ar velniai sudraskys, jei ten eisi. Mano nuomone (ši hipotezė nepatvirtinta, bet man taip atrodo), kad pasakodavo tyčia tendencingai, kad vaikai nevaikštinėtų po tas vietas, kurios pavojingos arba kur vaikai nepageidaujami (kad rugių neišmindžiotų ar grybų nenurinktų grybingoje vietoje).
Ačiū už įdomų pokalbį.
Neila Ramoškienė
Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas parėmė projektą „Vaikams atsiveria senovė“ ir 2017 metams skyrė 4000 eurų.
Šis straipsnis įkeltas 2017 lapkričio 10 dieną.
