„Mes nesame tie „tikrieji“ etnokultūrininkai, kurie kultuvėmis skalbia eketėse ir nešioja lininius marškinius iki žemės. Nors gyvename mažame kaime, mūsų namuose yra ir skalbyklė, ir televizorius, ir visi kiti buities patogumui reikalingi prietaisai, gyvenimo neįsivaizduojame be mobiliųjų telefonų ir interneto.
Aš manau, norint išsaugoti senąsias lietuviškas tradicijas, nebūtina gyventi taip, kaip gyveno žmonės XIX amžiuje. Senosios tradicijos puikiai įsipina į šiuolaikinį gyvenimą“, – sako Jovita Lubienė iš Raudėnų miestelio.
Lietuvių kalbos mokytojos specialybę įgijusi Jovita vadovauja Šiaulių rajono Raudėnų folkloro ansambliui „Gerviki“. Jų šeima išaugino du vaikus, kurių vienas dabar studijuoja bioinformatiką, kitas – mediciną. Studentai Kazimieras ir Karolina mielai užsivelka tautinius drabužius, dainuoja liaudies dainas, kalba gimtąja tarme, moka ir šoka folklorinius šokius, išmano lietuviškas tradicijas ir jų prasmę. Tad su Jovita kalbamės apie tai, kaip neprikišamai ir neverčiant vaikus sudominti senąja kultūra. Ypač tam dėkingas laikas dabar, pavasarį, kai švenčiamos ne tik Velykos, bet ir gerokai primirštos Sekminės bei Jurginės.
Kaip atsirado folklore pati Jovita
Etnokultūros žinovė Jovita Lubienė sako neperėmusi tradicijų iš senelių ir tėvų. Ji augo kaip dauguma tarybinių vaikų, kurie švęsdavo ne Užgavėnes, o Žiemos sporto šventę, o iš folkloro lobyno mokėjo tik užstalės dainą „Ko liūdi berželi, ko liūdi“. Baigusi mokyklą Jovita norėjo studijuoti lietuvių kalbą ir režisūrą Klaipėdos universitete. Tačiau fizinė negalia, nesveikas klubo sąnarys, pakišo koją. Dėstytojai suabejojo, ar mergina pajėgs kurti teatro etiudus ir lakstyti scenoje. Jai pasiūlė stoti į kitą specialybę – lietuvių kalbą ir etnokultūrą. Tais metais buvo renkamas pirmas naujos specialybės kursas. Jovita niekada nepasigailėjo dėl to pasirinkimo, nes nėrusi į senąją kultūrą pamatė, kad jos gylis – neišmatuojamas, dugno niekada nepasieksi. Studijuodama išmoko labai svarbios pamokos: žmogui įdomiausia tai, ką gali pats patirti, pamatyti, pačiupinėti. Tarkime, studijuojantys kultūrinę geografiją studentai sėsdavo į autobusiuką ir važiuodavo aplankyti piliakalnių ar senų bažnyčių, kurių pilna Lietuvos miestuose ir miesteliuose.
„Jau kurį laiką pati nebedirbu mokykloje, bet matau, kur suka mokymo procesas, – vaikai kuria multimedijas, kas yra žiema, užuot išėję į kiemą ir pasivolioję pusnyse. Arba mokomi atskirti pasaulio šalis iš paveikslėlyje pavaizduoto medžio kamieno – šiaurinė jo pusė bus apsamanojusi, pietinė švari. Ar ne paprasčiau su klase išeiti į kiemą ir paieškoti medžio su apsamanojusiu kamienu?“, – sako Jovita.
Geriausia gyventi Raudėnuose
Jovita ir jos vyras kilę iš Raudėnų. Abu nusprendė, jog po studijų nenori likti gyventi ir dirbti mieste (Jovitos vyras – ekonomistas). Pabandę ūkininkauti kitoje Žemaitijos vietoje, po kelelių metų sugrįžo į Raudėnus, kurie nukonkuravo visus didmiesčius.
„Čia mus visi pažįsta, ir mes visus pažįstame. Raudėnuose tėvų ir močiučių bei šviesaus atminimo senelio apsupty užaugo ir abu mūsų vaikai. Į folklorinio ansamblio gyvenimą jie įsiliejo paprastai ir natūraliai. Atsimenu vieną dainų šventę, kai Karolinai buvo vos keli mėnesiai, – gulėjo medžio šešėlyje, prižiūrima močiučių, ir ramiausiai miegojo, kol mes koncertavome. Tada nerimavau, ar mano tautiniai drabužiai nesušlaps nuo pieno? Nors ir mano tėvukai, ir vyro mama visada mielai globodavo anūkus, jei turėdavome kažkur išeiti be vaikų, folklorinio ansamblio veikla niekada nebuvo kliūtis šeimai būti kartu. Vaikai nuo mažens būdavo, dainuodavo kartu su visais, vėliau išmoko šokti, groti liaudies instrumentais (Karolina kanklėmis, Kazimieras birbyne), galų gale – patys mokyti kitus folkloro žanrų, vadovauti amatų sekcijoms bei kitoms veikloms kasmetinėse etnokultūros stovyklose ir folkloro ansamblio veiklose“, – pasakoja Jovita.
Kaip ir visi vaikai, Karolina su Kazimieru norėjo išbandyti ne tik folklorą, bet ir daugybę kitų būrelių. Abu baigė muzikos mokyklą, išmoko groti gitaromis, nuolat daug ir aktyviai sportavo, tebevažinėja dainuoti į jaunimo chorą Kuršėnuose, o kur dar įvairiausios visuomeninės veiklos…
Paklausta, ar dabartinius vaikus lengva atitraukti nuo kompiuterių ekranų ir sudominti folkloru, Jovita sako, kad tai visuotinė problema – vaikai yra persisotinę greitai pasiekiama informacija ir mieliau lieka namie ant sofos su mobiliuoju rankose, negu eina į kokį papildomą būrelį.
Anksčiau vaikai degdavo noru sportuoti, eiti palakstyti į kiemą, dabar to nebėra.
„Man atrodo, kad folkloro kolektyvo lankymas šiuolaikiniams vaikams labai reikalingas dalykas. Kai pasaulis toks besikeičiantis ir sudėtingas, folkloras nuramina, moko į pasaulį žvelgti paprasčiau, pozityviau. Praeities kultūra – labai stipri jėga. Kartą etnokultūros žinovo Liberto Klimkos paklausiau, ar verta vaikams pasakoti apie tokius senus ir net gąsdinančius papročius, kaip, pavyzdžiui, tikėjimą, jog Advento vakarą po vidurnakčio negalima žvelgti pro langą, nes gali pamatyti aukštą moterį, o tai reiškia mirtį. Šiuolaikiniai vaikai iš tokių burtų pasišaipys: nesąmonė. Bet mane L. Klimka patikino, kad nereikia daryti išvadų, verta ar neverta. Juk jei vaikui to nepasakosi, vadinasi, ir nebeperduosi kitoms kartoms. Svarbiausia, kad vaikai išgirstų. Ateis laikas, kai jie suvoks tą senąjį tikėjimą ne pažodžiui, o pagal užslėptas, šimtmečių užkoduotas prasmes. Šitie profesoriaus L. Klimkos žodžiai tarsi man atrišo rankas laisviau taikyti folklorą gyvenime“, – sako Jovita Lubienė.
Kad senovė nebūtų svetimkūnis
Viena iš šeimos išlikimo sąlygų yra tradicijos. Ir tai, kad Lietuvoje iš tiesų dar gyvos Kūčios, Kalėdos, Velykos, lankomi kapai per Vėlines, yra labai svarbu. Tradicijų laikymasis stiprina šeimos ryšį, gilina bendravimą. Juk tų statistinių 13 minučių per dieną, kada tėvai bendrauja su vaikais, yra per mažai. Be to, šventės leidžia bent trumpam ištrūkti iš kasdienio bėgimo, buities, rutinos.
„Kai kurios šeimos neįsivaizduoja, kaip galėtų negrįžti Kūčioms pas tėvus, nevažiuoti lankyti artimųjų kapų per Vėlines, nedažyti margučių per Velykas. Kitos šeimos laikosi ir daugiau senų tradicijų: per šv. Agotą pašventina duoną, per Tris Karalius ant durų kreida užrašo karalių vardų raides, per Žolinę pašventina žolynėlių puokštę. Tos senosios tradicijos yra tarsi pagrindas, ant kurio kuriame gyvenimą.
Jos leidžia save suvokti kaip pasaulio, kaip gamtos dalį. Įsiminiau gerbiamo gamtininko profesoriaus Ričardo Kazlausko žodžius, kad lengva sudominti žmones krokodilais, barškuolėmis, liūtais ir kitais egzotiškais dalykais, kur kas sunkiau – pilku lietuvišku žvirbliu ar skruzdėle. Tačiau jie yra nemažiau nuostabi gamtos dalis. Kaip ir mūsų senieji papročiai – kartais susižavime Rytų tikėjimais, Saulės sveikinimais ir mantromis, o nežinome, kad tokius pat saulės sveikinimus, tokią pat pagarbą gyvenimui bei gyvybei skleidžia ir senoji lietuvių kultūra, jei į ją bent truputį pasigilintume“, – sako etnologė Jovita.
Gamtos ritmas ir buvimas lauke
Labai graži pavasario šventė – Velykos. O Jurginės mūsų laikais beveik visai pamirštos. Galbūt dėl to, kad gyvendami miestuose nebeturime karvių, nebesėjame žiemkenčių? Jovita Lubienė sako, kad senovėje Jurginės būdavo labai prasminga šventė, kurios nereikėtų pamiršti ir šiais laikais, net jeigu namie auginame tik kačiuką ar jūrų kiaulytę, o vietoj rugių lauko – kaktusus ant palangės.
Balandžio 23-ąją švenčiamos Jurginės būdavo viso, kas gyva, pagerbimas ir apsaugojimas. „Dabar žmonės per dažnai laisvalaikį užpildo tuščiais malonumais – važiuoja į prekybos centrus, perka, vartoja. Šeimos retai išeina į lauką tiesiog pasivaikščioti, pabūti gryname ore. Gal tai jau atrodo tuščias laiko leidimas? Bet iš tikrųjų tai pati prasmingiausia veikla. Gyva gamta moko vaiką stebėti aplinką, patirti begalinę gamtos įvairovę.
Pavasaris – labai įdomus metas, nes galima stebėti, kokie paukščiai jau parskrido. Vieversiai parskrenda vasario pabaigoje, per šventą Kazimierą – kovai, o kovo 10 dieną jau būna parskridę apie 40 paukščių rūšių, kovo 19 – pempės. Kovo 25 diena – Gandrinės. Tą dieną reikėdavo apsišluoti darželius, apsišvarinti kiemus. Dabartiniams vaikams sakau – neturite darželio, papurenkite kambarinių gėlių žemę vazonuose, pakelkite šalikelėj numestą šiukšlę. Kai vaikai pradeda fiksuoti šias datas, patys pamato, kokie skirtingi orai būna mūsų krašte. Vienais metais per Jurgines saulė žeme ritinėjasi, kitais metais – vos ne pusnys. Užuot dejavę, koks prastas tas mūsų klimatas, pamatykite, kokioje turtingoje gamtinėje zonoje gyvename, – juk turime visus keturis metų laikus. Reikia vaikus mokyti džiaugtis tais dalykais“, – sako Jovita Lubienė.
Raudėnai – Lietuvos Jurginių sostinė
Dabar populiaru miestus ir miestelius skelbti didžiosiomis ir mažosiomis kultūros sostinėmis. Raudėnai neabejotinai galėtų pretenduoti į Jurginių sostinės vardą.
„Mano domėjimasis etnokultūra ir Raudėnų mokyklos bei kaimo bendruomenių palaikymas padovanojo Raudėnams tą gražią šventę – Jurgines. Įsijungėme į vieną pirmųjų respublikinių projektų, kaip organizuoti senąsias šventes, ir mums atiteko būtent Jurginės. Šiemet septynioliktą kartą organizuosime Jurgines, į kurias paprastai suvažiuoja po kelis šimtus dalyvių – vaikų ir suaugusiųjų etnografinių kolektyvų iš visos Lietuvos“, – sako „Gervikės“ vadovė.
Rengiant pirmąsias Jurgines, teko surinkti nemažai medžiagos, kokia tos šventės prasmė, kokie papročiai? Jurginės būdavo labai populiarios Aukštaitijos regione, bet šiaip švenčiamos visoje Lietuvoje. Tą dieną į lauką būdavo išgenami gyvuliai. Taigi dabar šventės dalimi tampa pačių Lubių karvės, kaimynų arkliai, ožkos, avys.
Senovėje į lauką išnešdavo net viščiukus, jei vištos jau būdavo spėjusios išperėti. Buvo tikima, kad taip viščiukai bus apsaugoti nuo žūties varnų ar katinų naguose. Viščiukų į lauką nenešdavo tik tuo atveju, jei pūsdavo stiprus rytinis vėjas.
Reikia atminti, kad senovėje šieną paruošti visai žiemai būdavo kur kas sudėtingiau, negu šiais laikais, – nebuvo technikos, viskas būdavo daroma rankomis. Taigi Jurginės reiškė, kad gyvuliams peržiemoti pavyko, jau lauke iš bado nebenumirs, jeigu šieno atsargos ir pasibaigusios.
Piemenukas su vytele turėdavo apibėgti bandą tris kartus, sakydavo, jei tą vytelę paskui užkiši už rąstų tvarte, pienas gerai bėgs. Gyvuliai ne šiaip sau būdavo genami į laukus. Po tvarto slenksčiu būdavo padedamas jurgutis – specialiai Jurginėms dažytas kiaušinis. Jei kuri karvė užmins ant jurgučio, blogas ženklas, greičiausiai tais metais sirgs arba net kris.
Senovėje kiaušiniai būdavo dažomi ne tik per Velykas. Velykiniuose margučiuose dominuoja raudona spalva, Sekminių margučiuose – žalia (gyvybės ir bundančios gamtos spalva), o Jurginių margučiuose, arba jurgučiuose, kaip jie būdavo vadinami, – ruda. Tai žemės ir gyvulių spalva.
Ypatingas Jurginių ritualas – apeiti želmenų lauką. Buvo įprasta, kad gaspadorius lauką apeina nuo 3 iki 12 kartų. Šeimininkė turėdavo išsikepti duonos kepalus su virtais kiaušiniais. Vieną kepalą užkasdavo lauke, palaistydavo gira, kad derlius būtų geras. Kitą kepalą ten pat laukuose šeimyna suvalgydavo.
„Kalendorinės šventės mus ir sudrausmina – kad ir kiek turėtum darbų, vis tiek Jurginėms privalai išvežti mėšlą iš tvarto, nubaltinti sode obelis, apsigrėbti. O išginus į lauką gyvulius ir apėjus laukus, laukia pati smagiausia ir vaikų mėgstamiausia dalis – jurginėjimas. Tai lauke kepamos kiaušinienės valgymas. Vienais metais ant laužo svečiams esame iškepę 600 kiaušinių. Vaikai sako, kad tai pati skaniausia kiaušinienė, kokią jie yra valgę. Kad nereikėtų naudoti indų, iškeptą kiaušinį dedame tiesiog ant duonos riekės, ir vaikai valgo“, – pasakoja Jurginių organizatorė Jovita.
Ji sako, kad dabar šventę rengia pagal Žemaitijoje užrašytus papročius.
Ar aktuali ši sena lietuviška šventė mūsų laikais? Jovita Lubienė sako, kad nors gyvenimas ir pasikeitė, esmė lieka nepakitusi: žmonės visais laikais laukė pavasario, gamtos, gyvybės nubudimo. Visais laikais norėjo būti apsaugoti nuo nelaimių, nesėkmių. Turėti gausos namuose. Tai galima pasakoti vaikams Jurginių dieną. Galbūt nuvažiuoti į kolektyvinį sodą, močiutės sodybą ar dar kitur, kur auga vaismedžiai, pabelsti į kiekvieno medžio kamieną, pažadinti jį iš žiemos miego. Jei nebėra tvartų ir galvijų, paglostyti šuniuką, kačiuką, pasveikinti juos sulaukus pavasario. Taip vaikas mokosi dėmesio ir pagarbos gyvybei.
„Kartą teko skaityti apie japonų mokslininkų eksperimentą. Į tris indus buvo įpilta vandens. Vieną indą nuolat girdavo, kitą – bardavo ir keikdavo, o į trečią nekreipdavo dėmesio. Ir greičiausiai prarūgo vanduo iš to trečiojo indo, į kurį buvo nekreipiama dėmesio. Tie patys dėsniai galioja ir žmonių gyvenime – baisiausia yra abejingumas, nesidomėjimas, tuštuma. Kai žmogus kaip pro tuščią vietą praeina pro medį ar pro kokį gyvą padarėlį, ir, neduok Dieve, pro žmogų…“, – sako Jovita Lubienė.
Ginta Liaugminienė
Spaudos, radijo ir televizijo
s rėmimo fondas parėmė projektą „Etnokultūrinis realybė šou jaunai šeimai“ ir 2017 metams skyrė 3000 eurų.
Šis straipsnis įkeltas 2017 metų balanžio 24 dieną.
