Apie senuosius vardus pasakoja Klaipėdos universiteto profesorė Dalia Pakalniškienė, kuri kartu su savo studentėmis magistrantėmis sudarė ir išleido knygą „Rinkis vardą lietuvišką. Lietuviškų vardų žodynėlis“. Konsultuoja Klaipėdos universiteto profesorė Dalia Pakalniškienė.
Kaip kilo idėja surinkti ir išleisti lietuvišką vardyną?
Kartą į Klaipėdos universitetą atėjo Mindaugas Karalius, klaipėdietis verslininkas, šviesuolis, lietuvių kalbos ir kultūros mylėtojas, rėmėjas, ir sako: „Kas nutiko lietuviškiems vardams? Kur jie pasidėjo? Vedų sūnų į darželį – vien egzotiški svetimi vardai. Mokykloje – tas pat. Ar negalėtume parengti lietuviškų vardų žodynėlio, kad žmonės galėtų susivokti ir pasirinkti?“ Drauge su jaunosiomis kolegėmis baltų kalbotyros magistrantėmis Ramute Dabryte ir Rūta Sakalauskaite nutarėme išrinkti baltiškos kilmės vardus iš Kazimiero Kuzavinio ir Bronio Savukyno „Lietuvių vardų kilmės žodyno“ (pakartotinai leisto net 6 kartus!) ir Zigmo Zinkevičiaus monografijos „Lietuvių asmenvardžiai“. Manėme, kad tai bus nedidelis žodynėlis, tad pavadinome jį „Rinkis vardą lietuvišką. Lietuviškų vardų žodynėlis“. O lietuviškų vardų pririnkome daugiau nei tris tūkstančius… Leidykla „Versus aureus“ išleido labai gražiai apipavidalintą auksinę knygą, visai neploną. Knygos leidimą parėmė Klaipėdos mecenatai Valdemaro ir Irtos Vaičekauskų šeimos fondas, Rimanto Ulevičiaus labdaros ir paramos fondas, Lina ir Mindaugas Karaliai. Dviejų tūkstančių tiražas buvo išdovanotas jaunosioms šeimoms santuokų rūmuose, mamytėms gimdymo namuose.
Kokie vardai patys seniausi?
Tyrėjai sutaria, kad seniausi yra vadinamieji dvikamieniai vardai, sudėti iš dviejų (ar trijų) žodžių, ir pravardiniai, atsiradę iš pravardžių. Tokių vardų būrys atkeliauja iš senų baltiškų (ar net indoeuropietiškų) laikų, jie panašūs į slavų, germanų, keltų, graikų, senovės indų vardus, pavyzdžiui: Algimantas, Eimantas, Mindaugas, Rimantas, Výtautas, Mingailė, Skirmantė, Gaudrimas, Daugardas, Mantvilas, Milvydas, Mantautas, Norvaišas, Sirvydas, Švitrigaila, Tautmilas, Žygintas, Norvaišas, Vaišnoras. Sakysite, juk čia pavardės! Tikrai, daug senųjų baltiškų vardų tapo pavardėmis, bet nemaža šių vardų tebeturime. Kodėl jie tokie? Norėta apibūdinti žmogų ar lemti jam likimą, palinkėti savybių, atsispindinčių sudėtiniame varde, pvz., Mindaugas – „daugiamintis, išmintingasis“. Šiais laikais nėra paprasta nusakyti kiekvieno vardo reikšmę, mat per šimtmečius sudurtinių vardų dėmenys buvo dėliojami vis kitaip, jų reikšmė išbluko. Šiandien kiekvienas savo vardą aiškiname savaip ir savajam vaikeliui rinkdami paprastai galvojame, ką vardas reiškia, o gal ir lemia….
Bendraudami su savaisiais namų aplinkoje šiuos dvikamienius vardus dažnai patrumpindavome, taip radosi Mantas, Rimas, Gintas, Almis, Einys, Skirma… Norėdami žmogų pavadinti maloniai, švelniai ar parodyti priklausomybę pridėdavome įvairių priesagų: Vytenis, Ramūnas, Algenis, Eidenis, Eimutis, Kęstutis.
Tokie pat seni yra pravardiniai vardai, kilę iš bendrinių žodžių. Kadaise jais linkėta kurio nors gyvūno ar augalo galių. Vėliau gyvūnų pavadinimais ir kitokiomis pravardėmis buvo nusakomi įvairūs žmonių bruožai, būdas, išvaizda: Greitys, Kęstutis, Laibinis, Mažeika, Meilus, Lapė, Sakalas, Vilkas ar Donelaičio Slunkius, Pelėda.
Ar tiesa, kad dievų vardais senovėje vaikų nevadindavo (Gabija, Austėja, Milda), čia kur kas vėlesnių laikų tendencija?
Bet kuris tikintis žmogus jaučia, kad dievų vardai – ne žmonėms. Tai, kad dabar yra nemažai senųjų lietuvių ar baltų dievų ir deivių vardų, rodo, kad jais nebetikime, o tik džiaugiamės gražiu skambesiu, atspindime savo patriotiškumą. Todėl Aušrinė, Austėja, Dalia, Gabija, Laima, Milda, Rasa, Saulė, Vaiva, Žemyna, Patrimpas mūsų nestebina.
Ar baltiškasis vardas atstojo ir pavardę?
Lietuviai ir prūsai, latviai, jotvingiai, sėliai, žiemgaliai, kuršiai turėjo tik vardą, jo pakako išskirti žmogų iš kitų. Tai rodo seniausi istorijos šaltiniai. Vėliau, intensyvėjant ryšiams, daugėjant žmonių, prireikė patikslinti asmenį – nurodyti gyvenamąją vietą, tėvo vardą, amatą ar pravardę: Tautvilas iš Kauno, Kantibutas Dravenio sūnus, Mintautas kalvis. Ypač prievardžius mėgo diduomenė, pavyzdžiui: Radvila Senasis, Juodasis, Rudasis, Našlaitėlis, Žygimantas Senasis. Vėliau šie prievardžiai tapo pavardėmis.
Su krikščionybės atėjimu greta seno baltiško vardo radosi antrasis – krikščioniškas, per kelis šimtmečius išstūmęs senuosius vardus. XVIII a. liko tik krikščioniškieji – Anupras, Petras, Povilas, Agota, Marijona, Rozalija…
Ar yra kokių baltiškų vardų grupių (pavyzdžiui, gamtiniai, tam tikras žmogaus savybes pažymintys ar pan.)?
Be abejo. Daugybė pasaulio reiškinių ir aplinkos dalykų atsispindėjo varduose – gimimo laikas (Aušra, Šalna, Jaunius), gimimo vieta (Girnis, Loveika, Galius, Latakas, Vingis), vietovardžiai (Tauragis, Verkys), gyvūnai (Blusius, Gaidys, Karvelis, Kiškis, Musius, Ožys, Veršelis, Vėgėlė), augmenija (Beržas, Jovaras, Putinas, Miežis, Garšva, Dirsė, Šakalys, Žagaras, Žiedas), fizinės ir psichinės žmogaus ypatybės (Baltakis, Baltys, Dargis, Didžgalvis, Drimba, Kuprius, Kušlys, Mažiulis, Susla).
Būta ir neigiamą atspalvį turinčių vardų, tiesa?
O kaipgi. Vienais žmogus buvo apibūdinamas, kitais negražiais vardais buvo baidomos piktos dvasios, kad nepakenktų, visokių būta: Bezdas, Burba, Čirškis, Gaurys, Kaušelis, Lapšys, Mižtautas, Ožius, Purvis, Raiša, Svilas, Šiknius, Šūdnagys, Tirštimas, Traidenis, Zūza…
Ar baltiški vardai žymėjo žmogaus socialinį statusą, kilmę?
Iš dalies. Kai kurie tyrėjai mano, kad dvikamienius vardus vartojo tik kilmingieji, o paprasti žmonės turėjo pravardinės kilmės vardus, tokius, kaip Briedis, Vilkas, Rudys. Tačiau istoriniai šaltiniai rodo, kad Lietuvoje ir kituose baltų kraštuose ir kilmingieji, ir prastuomenė turėjo dvikamienius vardus.
Ar buvo populiaru tuo pačiu vardu vadinti tėvą, vaiką ir anūką? (Ar būta „giminės vardų“)?
Per XX a. ir mūsų laikais toks polinkis tikrai matomas. Ypač vyriškoje linijoje. Turbūt visi savo giminėje rastų atvejų, kai sūnus pirmagimį berniuką pavadina savo tėvo vardu. Kartais ir kelių kartų vyrai turi tuos pačius vardus.
Ar baltiškojoje tradicijoje žmones vadindavo dviem vardais, kaip populiaru dabar?
Visos tautos seniausiais laikais žmogų vadino vienu vardu, nepriklausomai nuo socialinio statuso. Iki krikščionybės tai buvo tautiniai vardai, su krikštu radosi du – tautinis ir krikščioniškas, pamažu stūmęs iš vartosenos senąjį vardą. Vėliau radosi įvairių prievardžių – tėvo ar brolio vardas, gyvenamoji vieta, amatas, pareigos, luomas ir pan. Tyrėjai sako, kad nuo XVI a. vienanaris įvardijimas tevartotajamas žemesnio luomo asmenims užrašyti dokumentuose.
Dabar du vardai tapo madingi – nemažai berniukų ir mergaičių taip pavadinami.
Išrinkti vardą nėra paprasta. Jei nėra laiko ar noro skaityti knygelių, užmeskite akį bent į tinklalapį http://vardai.vlkk.lt/ – čia rasite įdomių ir naudingų dalykų.