Iš sostinės – į vienkiemį

kaimas2

Judita su Vygaudu

Judita atsiuntė vaikų nuotraukų konkursams. Kad tai neeilinė kompanija, buvo aišku jau iš vaikų vardų, o laikui bėgant supratome, kad geresnių herojų straipsniui sunkiai rasi.

Susipažinkite – Juditos šeima: mama Judita Juknelė – menotyrininkė, šiuo metu tik augina vaikus, tėtis Vygaudas Juknelis – kultūros vadybininkas, šiuo metu – ūkininkas. Dukra Bazilė (10 m.), dvyniai berniukai Jogaila ir Auktuma (5 m.), jaunėlis sūnus Dantė (2 m.).

Judita, Jūs mūsų dėmesį patraukėte pirmiausia dėl netradicinių vaikų vardų. Papasakokite jų istorijas.

Kai laukiausi pirmagimės, vardo išrinkimas man atrodė ypač svarbus ir atsakingas dalykas, lyg kokia branduolinio nusiginklavimo programa. Norėjosi, kad tai būtų gražus, retas, prasmingas vardas ir dar visiems patiktų, ir vaikui prie veido tiktų. Pradėjome galvoti, diskutuoti. Čia ir vaikas gimė, o vardo kaip nėra, taip nėra. Ėmiausi darbo. Surašiau visus mums patikusius vardus. Gavome kokių 20 sąrašą. Nuėjau pas miegančią mažylę, žiūrėjau į ją, į vardus, į ją, vėl į vardus. Tada užsimerkiau ir pirštu dūriau į sąrašą: Gertrūda. Klausiu: „Ar, tu, mažute, esi Gertrūda?“. Vaikelis nuleido lūpų kampučius. Oho, čia juk ženklas! Ne, ji ne Gertrūda. Tęsiau toliau. Bakst pirštu į sąrašą: Atėnė. „Gal tada tu Atėnė?“ Ir , o stebukle, sulig mano klausimu mergytė per miegus pasimuistydama pasukinėjo galvą į šonus, lyg sakytų: „Ne, ne“. Apakinta sėkmės, skubėjau toliau. Bakst. „Bazilė?“ Ir lyg gražiausiame sapne vaikiukas per miegus atsidusdamas išleido garsą: „Mhmm“. Mosuodama sąrašu, lyg sparnu, nuplasnojau laiptais žemyn šaukdama: „Ji yra Bazilė! Ji davė ženklą!“. Mums labai palengvėjo.

Besilaukdama dvynių vieną vardą jau žinojau – Auktuma. Šį vardą nuo jaunystės širdyje nešiojosi tėtis. Tai prūsų žynio vardas, įkritęs į širdį po filmo „Herkus Mantas“. O dar mūsų tėčiui labai patinka vyriški vardai, besibaigiantys balse. Gimus berniukams, Jogailos vardą gavo sūnelis, kuriam šis vardas labai tiko. Sunku racionaliai paaiškinti. Na ir Dantė vardą gavo likus mėnesiui prieš gimimą. Irgi tėčio surastą.

Esate pabėgėliai iš miesto. Kas nutiko, kad iš sostinės išsikėlėte į vienkiemį Utenos rajone?

Mūsų šeima Vilniuje pragyveno daugiau kaip 10 metų. Turėjome namą užmiestyje, gerus darbus. Nė nesvajojome apie kaimą.

Bet, gimus dvyniams, į rankas vis papuldavo straipsnių apie sėkmingas ūkininkavimo praktikas: žiūrėk, vienas sėkmingai serbentus augina, antras – avis, trečias sraiges. Abu skaitėme ir kažkas kirbėjo, kirbėjo, kol prikirbėjo iki bendro susitarimo keisti savo gyvenimą. Sėdėdavome ir diskutuodavome, kuo gi galėtume užsiimti kaime. Sugalvojome, kad auginsime sliekus ir česnakus. Skaitėme, domėjomės, konsultavomės.

Metus ieškojome naujų namų. Tiksliau, vyras važinėjo po Lietuvą, o jam grįžus, žiūrėdavau nuotraukas ir ieškodavau kabliukų: čia per daug plyna, jokios žalumos, čia žemos lubos, čia prie kelio… O, kai grįžo apžiūrėjęs dabartinį mūsų namą, pasakė: „Rodos, radau mums namus“. Aš neprašiau nuotraukų, nieko neklausinėjau, o tik pasakiau: „Gerai“. Gal intuicija?

Kai atvykome visa šeima pažiūrėti namo, supratau, kad neklydome.

Namas – gerai išsilaikiusi praėjusio amžiaus viduryje statyta aukštaitiška troba, apsupta kalvų ir žalumos. Į kurią pusę bepažvelgsi – negali akių atitraukti. Aplink sodybą dešimt senų, bet gerai derančių obelų, du aviliai.

Kaip sureagavo aplinkiniai, kad paliekate miestą?

Mūsų draugai, kaimynai, bendradarbiai, giminaičiai jau seniai buvo informuoti apie mūsų planus. Vieni gyrė už drąsą, kiti gąsdino, kad prapulsime. Bet visi linkėjo sėkmės, tai dabar į tuos linkėjimus įsitvėrę ir laikomės.

Kaip vyko visa persikraustymo epopėja?

Kurį laiką dar pardavinėjome savo namą Vilniaus rajone, o aš po truputį pakavau šeimos turtą. Nei daug, nei mažai, išgabenome 3 sunkvežimius. Trys vaikai irgi ruošėsi: pakavo savo žaislus, knygeles, brangius daikčiukus, popierėlius…

Dvyniams buvo po 2 metukus, tai jiems vienodai rodė, kur gyvensime. Kur tėvai, ten ir jie. O dukrytei teko keisti mokyklą. Bet viskas vyko sklandžiai. Mes daug apie pokyčius kalbėjomės, ji labai lanksti, komunikabili, mėgstanti permainas, greitai priprato, susidraugavo su naujais klasės draugais. Su senais draugais buvome porą kartų nuvežę susitikti, turime kontaktus, rodos, didelio praradimo neišgyveno.

Iš karto dviems mėnesiams, pasiėmę minimalią mantą, persikraustėme į išsinuomotą 2 kambarių butą 7 km nuo namo, nes name griovė sienas, klojo grindis, įvedinėjo vandenį, kanalizaciją, keitė elektros instaliaciją. Negaliu nusakyti jausmo, koks buvo apėmęs iš erdvaus šviesaus namo sulindus į ankštą tamsų butą supelijusiomis sienomis, be skalbimo mašinos, kai nuo šalčio kimšosi klozetas, kurį atkimšinėjome pildami į jį karštą vandenį. Užuodžiat? Kyla klausimas, kodėl tokį butą pasirinkome? Utenoje sunku išsinuomoti, o mes juk didžiulė šeima su mažais vaikais, buto reikėjo staigiai. Tame bute visi vaikai pradėjo sirgti. Pirmą kartą visi vienas po kito gulėsi į ligoninę. Su vienu iš dvynių dėl komplikuotų vėjaraupių atsidūrėme net Santariškių reanimacijos skyriuje.

Na bet po tamsos juk visada nušvinta saulė. Likus 17 dienų iki Dantės gimimo, mes pagaliau atsikraustėme į savo namus. Buvau laiminga iki pat suskilusių savo plaukų galiukų. Ir ta laimė, prabėgus pusantrų metų, dar tęsiasi.

Niekada nebuvo klusi mintis sugrįžti į civilizaciją?

Nei vyras, nei aš nenorėtume grįžti į miestą. O ir draugai kad pradėjo mus lankyti! Niekada tiek svečių nesulaukdavome. Net mano studijų draugė iš Prancūzijos su visa šeima atvažiavo! Kitą vasarą draugai iš Švedijos atvyks. Visus vaišinam lašiniais, duona, česnakais ir pomidorais. Dar iškepu baltą varškės sūrį su žolelėmis. Kerta ir lietuviai, ir užsieniečiai, net vaikai. Visi atvykstantys giria gamtą ir ramybę.

Čia ir vaikai nustojo sirgti. Laksto po kiemą basi, laistosi vandeniu. Tiesa, jie neturi kiemo draugų, kuriuos turėjau aš, kai augau, ir kurie man atrodė labai svarbūs. Jie žaidžia vieni su kitais. Bazilė prigalvoja įvairiausių žaidimų ir diriguoja dvyniams: tai jie ieško lobio, tai ruošiasi kelionei laivu, tai gamina desertus, tai kalėdines dovanėles. Dantė bando pakliūti į kompaniją, bet dažniausiai tik nuskriaudžia visus.

Kokia Jūsų buitis kaime? Šulinys, krosnis, vištos, serbentai?

Name įsirengėme miestietiškus patogumus: vandentiekį, kanalizaciją, na, o senovines krosnis pasilikome. Aš ant tokioje krosnyje gaminu valgyti. Turime duonkepį. Ryt dar ne, bet kažkada pradėsiu kepti duoną.

Nusipirkome vištų. Vasarą priperėjo viščiukų, tai vaikams buvo džiaugsmo. Tiesa dabar tie viščiukai jau užaugo. Turim 26 vištas, kurios jau pusmetį nededa kiaušinių. Kaimo žmonės trauko pečiais, ragina jas pjauti ir virti sriubą, bet mums gaila nukirsdinti savo vištytę. Tai taip ir auginame, vildamiesi sulaukti skanių kaimiškų kiaušinių.

Turime kalytę Braškę.

Abu su vyru esame kilę iš miestų. Jis – iš Jonavos, aš – iš Ariogalos. Bet toje Ariogaloje, nors gyvenau daugiabutyje, turėjome 3 arus daržo, todėl žinau, kaip sėti, ravėti ir koks skonis būna. Taigi kitas jau visai neatskiriamas mūsų gyvenimo puslapis – daržai. Tėtis sumontavo 3 šiltnamius. Pomidorų ir paprikų derliais galėčiau girtis neraudonuodama. Bet tie daržai… Ech, kaip norėčiau apsirengusi lengvais lininiais rūbeliais, užsidėjusi plačiabrylę skrybėlę, įsijungusi mėgstamą muziką ravėti, ravėti, matyti tik gamtą ir tyloje besitvarkančias savo mintis… Deja. Prisisodinome visko daug. Bulves nukniso šernai, kopūstus nugraužė kiškiai. Kitos daržovės ilgai laukė mano rankų, bet sulaukė tik kelios lysvės. Likusias prarijo piktžolės. Kaltinu savo mažuosius vaikiukus, kurie neišleido manęs ravėti. Nesusitarsi su jais. Kadangi jų laimė man svarbesnė už gausų derlių, daržovių neravėjome ir neužsiauginome. Bet ką aš čia meluoju. Moliūgai juk užaugo, keletas cukinijų, česnakai. Tai gal visai neblogai?

Turite kaimynų, atsirado ryšys su kaimo bendruomene? Buvote įvertinti kaip keistuoliai?

Gyvename vienkiemyje. Aplink kur ne kur išsibarsčiusios kokios 10 sodybų, o jas jungia Duobių kaimas. Kaime likę vien tik pagyvenę žmonės ar keistuoliai. Su jais labai greitai susidraugavome. Mano vyras labai socialus, bendraujantis. Kur tik jis pasisuka, draugai byra lyg monetos iš lošimo aparato.

Tiesa, kaime daug žmonių geria. Nesmerkiame jų, nevedame blaivystės link. Tiesiog padedame gyventi. Jie mums irgi padeda, kai reikia kokios talkos. Štai skambina vyrui pagiringas kaimynas, prašo arba pavežti iki parduotuvės, arba atvežti butelį, nes labai sunkios pagirios. Aš netolerantiška, sakau: „Nevažiuok“. Bet jis nuvažiuoja. Tik nuperka ne degtinės butelį, o alaus. Ir dar lengvo, kokį kaimiečiai sisiuku (atsiprašau) vadina. Bet jo neatiduoda, o paslepia kur nors kieme ir išvažiuoja.

Tada duoda užuominą. Jei neranda, po 15 minučių duoda kitą užuominą. Būna, vaiko po kiemą vargšelius iki 2 valandų. Tie skambina ir keikiasi. Kai randa, būna gerokai prasiblaivę.

Tiesa, yra kaime ir keletas darbščių šeimų. Iš jų nusiperkame kiaušinių, pieno, varškės. Bet pagrindinis šaldytuvo turinys užsipildo iš įprastų prekybos centrų. Iš ten pat ir „Mamos žurnalas“. Utena – ranka pasiekiama, jei ta ranka būtų 15 kilometrų ilgio. Vilniuje į darbą toliau važiuodavome. Dar perkame internetu.

Kaip kaime užsidirbti pragyvenimui?

Iš ko mes gyvename? Sliekų idėjos atsisakėme, kai įsigilinome į subtilybes, česnakams reikia mėšlo ir ravėjimo. Svarsčiau keletą variantų: gal auginkime braškes, ne, geriau avietes, o gal avytes ir spauskime sūrį? Bet vyras pasidomėjo kanapėmis ir, ilgai nesvarstęs, užsėjo pusantro hektaro. Pradedame savo aliejinį verslą. Spaudžiame kanapių ir linų sėmenų aliejų.

Pardavinėjame internetu, keliuose Lietuvos turguose, du kartus per savaitę prekiaujame Vilniuje. Viskuo rūpinasi, visur vienas važiuoja vyras, o sekmadieniais prisijungia ir Bazilė. Tiesa, kol kas iš gautų pajamų nepragyvename. Bet, tikime, įsivažiuosime.

Vis dėlto sėkmingiausias mūsų gyvenimo projektas yra vaikai. Kartais net sunku patikėti, kad man taip pasisekė. Dar Vilniuje gimė dukrytė. Kai nusprendėme turėti antrą vaiką, likimas mums mestelėjo iš karto du. Ačiū, likime! O Dantę mums davė kaimas. Kai jau žinojome, kad gyvensime kaime, sugalvojau, kad visai galėtume išauginti dar vieną vaikelį. Vyras (mano auksinis!) sutiko. Tai nieko nelaukę, pakvietėme gandrus.

Nebuvo baisu atsiduoti į provincijos medikų rankas, kai gimdėte Dantę?

Gimdyti važiavau į Uteną. Viskas vyko greitai ir sklandžiai. Dantė gimė po 2 valandų nuo atvykimo į ligoninę. Visi mano gimdymai buvo sklandūs, bet šis – karališkas. Personalas, gydytojai – aukščiausios kvalifikacijos, man nebuvo įdurta nė viena adata, nebuvo jokios skubos, jokio nereikalingo streso. Pageidavau iš ligoninės išvykti po 12 valandų. Viskas buvo sutvarkyta ir paruošta, galėjau laimingai išvykti.

Dantė atnešė labai daug laimės į šeimą. Kartais žiūriu į jį ir galvoju, ar mes esame Dievai, suteikę galimybę gimti šiam žmogučiui, ar tas žmogutis yra Dievybė, suteikusi mums galimybę tapti jo tėvais.

Kaip lavinate vyresniuosius vaikus?

Dukrą į mokyklą nuveža autobusiukas. Dvyniai nuo 4 metų irgi keliauja į tą pačią mokyklą, į parengiamąją klasę. Tai dar nereiškia, kad nuo 5 ar 6 metukų juos leisiu į pirmą klasę, bet esu laiminga, kad mokykla priima ir vaikai lavinami, socializuojami. Pedagogai puikūs! Jaučiuosi saugi ir laiminga dėl savo vaikų.

Judita, o ką Jūs, menotyrininkė, veikiate vienkiemyje? Negaila prarastos profesijos?

Pagal profesiją nedirbau. Dirbau „šalia“ jos. Galiu padėkoti profesijai – ji davė vyrą. Dirbau režisieriaus asistente filme „Vienui vieni“, kai režisierius griežtai įsakė būtent TĄ vakarą nueiti į teatrą. Prisimenu, net pyktelėjau, bet nuėjau. Šalia manęs prisėdo gražus ilgaplaukis Vygaudas…

Paskutinė mano darbovietė – VEKS-2009. Projektas baigėsi. Tiesa, gavau pora labai gerų darbo pasiūlymų. Tiek asmeninei ambicijai patenkinti, tiek piniginei pastorinti. Bet kas tai? Tai reiškia keltis 6 ryto (o buvo laikas, kai keldavausi 4:15), kamščiai, bėgimas darbe. Sėkminga savirealizacija, bet ir stresai, išgyvenimai. Privalai atrodyti tobulai: kostiumėlis, šukuosena, makiažas, manikiūras, šypsena. Po darbo – į parduotuvę ir apie 19 val. – namo. Bėgte vakarienė, pasaka vaikams prieš miegą. Na, o savaitgaliais tvarkytis, skalbtis, ruoštis kitos savaitės maratonui. Na, ačiū. Nenorėčiau išėjusi į pensiją pasakoti anūkams, kad bėgau bėgau, padariau sėkmingą karjerą, bet per ją skyriau mažai dėmesio šeimai. Pritrūko man laimės tame bėgime. Tuo metu Vygaudas, 10 metų pradirbęs Oskaro Koršunovo teatre, jautė, kad perdegė, kad reikia kažką keisti. Štai ir pakeitėme.

Gyvenimas kaime kitoks. Kiekvienos šeimos jis būtų skirtingas. Kartais bėgi bėgi per dieną nuo puodo prie lovelės, nuo malkų prie vištų, nuo vieno vaikelio apkabinimo, prie kito ašarėlių ir, žiūrėk, jau naktis. Jei sugebu tame bėgime pamatyti mažo delniuko raukšleles, taip greitai nutįsusias dukrytės kaseles, jei netikėtai pagaunu vaikų juoką ar lyg iš naujo pažvelgiu į gražų ir protingą savo vyrą, tai tos akimirkos yra dienos perliukai. Ir suveriu prieš miegą karoliukus į gražiausią vėrinį, ir net sudrebu iš laimės, kad tai ne sapnas, tai mano gyvenimas.

Ačiū už atvirumą.

Neila Ramoškienė

„Mamos žurnalas“

Nuotraukos iš asmeninio albumo. Kaime vaikų laukė tikras rojus

Susiję straipsniai

Žymos:

Komentarų nėra.

Palikite atsiliepimą


+ 5 = trylika

Kitos temos: