Skaitykite, kuo sunkiai patikėsite
„Mamos žurnale“ spausdiname straipsnių ciklą, kurį pavadinome „Etnokultūrinis realybės šou jaunai šeimai – linksmai, gyvai, skaniai“. Tai reportažai iš jaunų šeimų, kurios gyvena pagal senuosius papročius. Dabar skaitytojus sunku nustebinti, tačiau rinkdami medžiagą šiems straipsniams nuolatos savęs klausėme, – ar taip gali būti iš tikrųjų? Pasirodo, gali, ir dar kaip. Šalia mūsų gyvena daugybė jaunų šeimų, kurios siuvasi tautinius kostiumus, rytą pasitinka sveikindami saulę, į gimdymą nešasi kankles.
KALĖDOS PAGAL SENOVINIUS PAPROČIUS
Netoli Trakų esanti Dalgedų sodyba – ne naujas kaimo turizmo statinys, o senas namas, pastatytas iškart po karo, kuriame gyveno 6 giminės kartos. Dabar namas rekonstruotas, tik vienas močiutės kambarys paliktas autentiškas su senomis grindimis ir lubomis. Vasarą sodyba priima poilsiautojus, kitu metų laiku sodybos šeimininkė Miglė Dalgedaitė-Lučiūnė veda edukacines programas vaikams ir suaugusiesiems. Viena populiariausių – Kalėdų tradicijos. Ką iš tų tradicijų galima pritaikyti mūsų dienomis ir mūsų šiuolaikiškose šeimose?
Migle, jūsų miestietiška šeima neseniai persikraustė į kaimą?
Mes gyvenome Vilniuje. Čia baigiau studijas, kurį laiką dirbau valstybinį darbą. Deja, nejaučiau, kad tai tikrai ta veikla, apie kurią aš svajoju. Visa manovaikystė prabėgo kaime, visos vasaros, visi savaitgaliai, atostogos. Važiuodavome padėti močiutei su dieduku, nes jie laikė ūkį, šienavome, grėbėme, dirbome labai daug, mano seneliai mano šeimai padėjo išsilaikyti. O mano tėvai į kaimą sugrįžo (nes mama augusi ir gimusi kaime) 2005 metais, įkūrė kaimo turizmo verslą, dirbo, padėjo močiutei. Ir kai tėvai jau nebespėjo vieni dirbti, atvažiavome su dukra gyventi į kaimą, Saulei tuo metu buvo treji.Saulė didelių permainų nepajuto – kaimas jai buvo nesvetimas. Dabar džiaugiasi, kad kaimo vaikai nuoširdesni ir draugiškesni už gyvenančius mieste.
Kada prasideda švenčių laukimas jūsų šeimoje?
Iš vaikystės prisimenu, kad Kalėdoms ruoštis pradėdavome prieš porą savaičių. Peržiūrėdavome žaisliukus, ar visi sveiki nuo praėjusių metų. Bet kai pradėjau domėtis senovinėmis tradicijomis, dabar stengiuosi daryti taip, kaip darydavo mano proseneliai – eglė namuose turėtų būti ne ilgiau kaip 10 dienų. Viskas turi savo paaiškinimą: pušis ir eglė visus metus žaliuojantys medžiai, senoliai tikėjo, kad tai ypatingi medžiai, nes niekada nenumeta spyglių.
Vadinasi, šiuose medžiuose gyvena dvasia. Jeigu parsineši žaliuojantį medį ir laikysi namuose ilgai, dvasiai gali patikti ir ji paliks. Gali į namus prisišaukti neaišku kokių dvasių. Mūsų senoliai buvo labai tikintys ir tikėjo visokiausiais prietarais, gal net ir per daug.
Taigi dabar mūsų namuose eglutė puošiama prieš 3–4 dienas iki Kalėdų, paskui po švenčių ji dar namuose pabūna keletą dienų.
Esu prieš dirbtines eglutes, taip pat ir prieš didelių sveikų eglių kirtimą. Visiškai pakanka šakelių. Anksčiau niekas eglių netįsdavo į namus, net ir nepuošdavo jų. Mano močiutė gimusi 1928 metais.
Ji sako, kad jos vaikystėje nebuvo tokios mados. Kūčių dieną prisiskindavo šakelių ir papuošdavo namus, užkišdavo už balkių visuose keturiuose kampuose.
O mano mama, gimusi 1954 metais, jau prisimena, kad vaikystėje eglutės po truputėlį puošiamos, – daugiausia riešutais, saldainiais, kurių dažnai likdavo tik popieriukai. Kiek namuose vaikų – tiek ant eglutės saldainių. Jie turėjo išlaukti iki Trijų Karalių, tik retai tai pavykdavo. Būdavo puošiama ir rankų darbo žaisliukais: šiaudiniais paukščiukais, angeliukais. Iš molio lipdydavo apvalius šulinėlius, kurie simbolizuoja kaupimą, kad turtai iš namų neišeitų. Riešutas irgi turi simbolinę reikšmę – jo viduje esantis branduolys simbolizuoja vaisingumą, gausą.
Mūsų dukra eglės šakelę puošiasi pati savo kambaryje „naujoviškai“ – blizgančiais žaisliukais. O aš mėgstu naudoti šiaudinius, pintus žaisliukus, man gražiau paprastesnė puošyba. Pati eglės šaka yra graži, tad nereikia jos perkrauti. Vien jos kvapas, pasklindantis po namus, jau yra prabanga. Mes turime savo miško ir miškininkas senelis tikrai rastų kokių pakrypusių, ne vietoje išaugusių eglaičių, bet visą eglę puošiame labai retai – nebent ji būtų mažytė, iki metro. Man gražiau graži sveika šaka negu nušiurusi eglutė.
Ar Advento laikotarpis jūsų šeimoje ypatingas?
Esame tikintys žmonės, bet advento žvakių nedegame, tas poreikis nekyla man iš vidaus. Advento laikotarpiu stengiamės nesilinksminti, nedalyvauti vakarėliuose, nepersivalgyti. Išvalyti savo kūną. Močiutė, kol buvo gyva, mus labai stebėdavo, ar mes nedainuojame, garsiai nejuokaujame, ko nors neapkalbame. Ji daug melsdavosi.
Pasninkas jai irgi buvo šventas reikalas, o mūsų prašydavo: „Vaikeliai, jūs jei nepasninkaujate, tai bent nepersivalgykite“. Mano močiutės giminė nebuvo turtinga, tad visus šeštadienius, sekmadienius, kai žmonės paprastai eina į bažnyčią, močiutė papildomai dirbdavo, kad tik parneštų į šeimą kokį pinigėlį. Jaunystėje ji neturėjo sąlygų eiti į mišias, užtat senatvėje pasidarė labai religinga, ėmė dažnai eiti į bažnyčią ir laikytis visų papročių, ypač pasninko.
Kaip išsprendžiate kalėdinių dovanų klausimą?
Dukrai Saulei dabar 10 metų, ji šių dienų vaikas, ir būtų neteisinga nedovanoti kalėdinių dovanų ir sakyti, kad tai vartotojiška. Mes iš anksto apsitariame, ko norėtų, ir išsirenkame, nes Kalėdų Seneliu dukra jau nebetiki. Bet ji žino, kad Kalėdų Diedukas – tai sena lietuviška tradicija. Jis vaikščiodavo tik pas kaimo vaikus, persirengęs išvirkščiais kailiniais, apsiavęs veltiniais ir prisitvirtinęs labai ilgą lininę barzdą. Ateidavo pas vaikus pasiramsčiuodamas lazda ne dovanų dovanoti, o pabendrauti su jais. Kadangi šeimos buvo labai didelės, jo tikslas – pažaisti su vaikais, išklausyti jų, glostyti, guosti ir pasakoti pasakų. O dovanos galėjo būti labai paprastos – sauja riešutų, sauja džiovintų obuolių. Tai buvo pačios geriausios dovanos. Dukra supranta, kad anksčiau buvo taip, bet dabar laikai pasikeitė, yra kitaip. Mūsų šeimoje dovanų vaikas gauna per gimtadienį ir per Kalėdas.
Dabar atsirado tradicija kalėdinėmis dovanomis apdovanoti visus šeimos narius ir artimuosius – susitikę „keičiamės dovanomis“ su dėdėmis, pusbroliais. Mano vaikystėje dovanas gaudavo tik vaikai, nebuvo tradicijas dovanas teikti susugusiesiems. Kalėdos – vaikų džiaugsmas.
Per Kalėdas lankome gimines. Kaip buvo senovėje?
Kūčių dieną buvo įprasta nekelti kojos iš namų. Jei atsitiko koks nors svarbus reikalas, ką nors reikia pasakyti kaimynui, tai Kūčių dieną nė negali įeiti į jo trobą – pabaladoji į langus ir pasikvieti į kiemą pasikalbėti. Buvo tikima, jei netikėtas kieme pasirodęs svečias moteris, – avelė atsives avyčių, jeigu vyras – avinukų. Labiausiai „nelaukto žmogaus“ laukdavo bitininkai – jei ateina svečius Kūčių dieną, lauk gero spiečiaus.
Medžiotojai išeidavo iš kaimo ir šaudavo į medžio viršūnę, jei pataikydavo, visus metus seksis, medžioklėje, jei ne – tai ne.
Dabar Kalėdas švenčiame dvi dienas, anksčiau – tris ar keturias.
Pirmą Kalėdų dieną irgi buvo laikomasi papročio niekur per daug nevaikščioti ir savo namuose svečių nepriiminėti. Per Kūčias ir Kalėdas nieko negalima dirbti, kas susiję su sukimu, raizgymu, – nesiseks avelių auginti, malkų skaldyti, taip galima prisišaukti Perkūną. Draudimų būdavo daug.
Koks Kūčių ir Kalėdų stalas jūsų namuose?
Jeigu švenčiame tik mūsų šeima ir seneliai, stalas būna labai kuklus. Jei atvažiuoja brolio šeima, tada stalas gausesnis. Senovėje nuo ryto moterys pradėdavo švarintis. Labai svarbu, kad per šventes nebūtų suodžių ant sienų ir lubų, iššluodavo aslą ir tik tada gamindavo maistą. Per Kalėdas maisto negamindavo, viskas turėjo būti paruošta per Kūčių dieną. Mėsiški patiekalai kamarėlėje laukdavo Kalėdų ryto.
Kūčių stalo neįsivaizduoju be šieno po staltiese. Net kai gyvenome mieste, visada turėdavome šieno. O kai sužinojau, kiek visokių burtų galima sugalvoti iš tos vienos ištrauktos žolės, dar įdomiau pasidarė. Anksčiau traukdavome kasmet, ir kieno šiengalys ilgesnis, tas ilgiau gyvens. Kai kiekvienais metais ištrauki skirtingo ilgio, tada susimąstai – tai kaip čia bus?
Iš tikrųjų iš vienos sudžiūvusios žolelės galima daug pasakyti apie tavo būsimus metus. Kai pradėjau domėtis senovės būrimais, kaimo moteriškės man sako: „Tikrai, taip ir yra, kaip išburta“. Reikia labai atidžiai apžiūrėti šiaudą – kurioje vietoje jis lenkiasi, kur skilęs ar išsišakojęs. Dabar ir mūsų šeimoje Kūčios kur kas įdomesnės. Vaikams labai įdomu, kai užsiimi burtų žaidimais, ir šventė tampa įdomesnė, ne tik sėdėjimas užstalėje.
Kai vedu edukacinius užsiėmimus vaikų grupėms, man labai smagu žiūrėti, kaip jie net išsižioję klausosi, kaip kiekvieną burtą galima pritaikyti ir vaikams, ir suaugusiesiems. Pavyzdžiui, paimkime tris puodelius, po kiekvienu padėkime po ženklą: po vienu – tuščią popieriuką, po kitu – riešutą, po trečiu – pinigą.
Sumaišykime puodelius, o vaikas tegul išsirenką puodelį. Jei po puodeliu tuščias popieriukas, vadinasi, metai bus tokie patys, kaip ir buvo, didelių permainų nelauk. Jeigu ištraukia riešutą, gerai seksis mokslai, juk graikiškas riešutas net primena smegenis.
Jeigu pinigėlį, – bus sėkmingi, turtingi metai. Kiekvienam simboliui galime sugalvoti savo reikšmių. Jeigu buriami suaugusieji, po puodeliu galima padėti žiedą – susituoks tais metais ar ne?
Galima žaisti ir kitokį žaidimą – traukti kūčiukus. Iš karto po Kūčių vakarienės mergos puldavo griebti saujos kūčiukų ir skaičiuoti, porinis skaičius ar neporinis. Ras tais metais sau porą ar neras. Beje, man pačiai šitas burtas parodė teisybę. Kol buvau netekėjusi, keletą metų vis ištraukdavau neporinį skaičių. O tais metais, kai kūčiukų buvo porinis skaičius, atsirado ir pora.
Kitas smagus Kūčių burtas – žvakių lašinimas į vandenį. Čia vaikams reikia truputį padėti, ne visų fantazija tokia laki, kad įžiūrėtų sustingusio vaško simbolius. Smagus žaidimas – nusisukus nuo sienos per kairį petį mesti batą ir žiūrėti, ar batas nosele atsisukęs į duris, ar nusisukęs. Tais metais išeisi iš namų ar dar liksi.
Čia vis pasakojau apie mergaitėms rūpimus burtus. Bet yra ir vyriškas burtas. Anksčiau papečky būdavo anga, kur sukraudavo malkas. Ten visada tupėdavo ir vištos (jas laikydavo ne tvarte, o troboje). Taigi vaikinai, jei norėdavo sužinoti, kokia žmona jų laukia, po Kūčių vakarienės traukdvo vištai už uodegos, jeigu višta rėkia nesavu balsu, vadinasi, ir žmona bus rėksnė. O jeigu višta sau ramiai kudakuoja, žmona bus sukalbama. Įsivaizduoju, jei 10 vyrų tai pačiai vištai uodegą traukdavo, koks turėjo būti triukšmas. Žinoma, tame burte dalyvaudavo tik nevedę, poros dar neturintys vyrai.
Sakoma, kad per Kūčias kalba gyvuliukai…
Mano močiutė su dieduku visada taip sakydavo. Jei išgirsi jų kalbą, gali prasidėti nelaimės, tad taip niekada iki tvarto naktį ir nenuėjome.
Dar močiutė su dieduku griežtai laikėsi papročio padėti lėkštę mirusiesiems giminaičiams ir prie stalo apie juos pakalbėti. Kokie tie proseneliai buvo, ką nuveikė, kartais kokią pamokančią istoriją papasakodavo iš jų gyvenimo.
Mūsų sodyba yra prie Vilkokšnio ežero, jungiančio dar 12 ežerų, ir močiutė mėgsta pasakoti, kaip jos senelis kirsdavo medžius, susirišdavo rąstus ir ant jų atsistoję vyrai plaukdavo net iki Karaliaučiaus. O tai darydavo pavasarį, kai patvinusios upės, ledinis vanduo. Kitas prosenelis buvo žvejys – ežeruose vyrai gaudydavo žuvį, ją parduodavo ir taip maitindavo šeimas. Kartais tie pokalbiai apie mirusius giminaičius ir praėjusius laikus būna kaip gyvos istorijos pamokos. Supranti, kad žmonės gyveno visiškai kitaip, jų buitis ir papročiai mums jau sunkiai suprantami.
Pavyzdžiui, mes dabar didelius atstumus įveikiame labai greitai, nes visi turime automobilius. Močiutė pasakodavo, kaip eidavo aplankyti pusseserės per miškus net 20 kilometrų. Aplankydavo, paviešėdavo ir tą pačią dieną – namo. Jei giminė gyvendavo dar toliau, už kokių 30 ar 40 kilometrų, pėsčiomis eidavo aplankyti, bet jau likdavo nakvoti.
Vienas vyriškis į parduotuvę Vilniuje nueidavęs 50 kilometrų ir dar tą pačią dieną sugrįždavęs namo. Išeidavo tik prašvitus, grįždavo jau sutemus. Tokia buvo kasdienybė.
Pokalbiai prie stalo apie praėjusius laikus – kaip žinių perdavimas iš kartos į kartą. Mes iki šiol visada padedame vieną tuščią lėkštutę ir stiklinę, kad vėlės galėtų kartu su mumis pasivaišinti. Visada po Kūčių vakarienės paliekame stalą nenukraustytą. Nunešame tik nešvarius indus, bet visas maistas lieka ant stalo. Kūčiukai kepami tokie maži todėl, kad jie yra maistas vėlėms. Sakydavo, kad vėlės labai mažos, sunku maistą pakelti. Be to, vėlių labai daug – visi mirę seneliai, proseneliai, visiems turi užtekti po kūčiuką.
Kalėdų diena – kuo ji ypatinga?
Dabar per Kalėdas susirenka giminaičiai ir sėdi užstalėje. Anksčiau Kalėdų pirmą dieną niekas niekur nesilankydavo, tai buvo poilsio diena, gulinėti, poilsiauti, kalbėtis. Vaišindavosi tuo, kas likdavo nuo Kūčių.
Kokie kalėdiniai patiekalai populiarūs mūsų šeimoje? Kepame keletą dienų pamarinuotą kiaulienos ar veršienos kumpį. Turime krosnį, ją iškūrename gana stipriai, iki 300 laipsnių, pavyzdžiui, krosnyje kepto kalakuto skonis kitoks negu kepto orkaitėje. Beje, su krosnimi reikia susidraugauti, kad žinotum, kaip ją iškūrenti ir naudotis. Aš šiuo metu turiu 5 krosnis, kepu duoną, ir kiekvieną tą krosnį reikia prisipratinti – vienos daugiau traukia, kitos – mažiau, daugybė visokių smulkmenų. Dabar jau drąsiai galiu sakyti, kad galiu iškepti duoną visose krosnyse. O neišmanydamas gali ir sudeginti maistą, ir iškepti pusžalį.
Saldumynų ypatingų negaminame – iš kaimynų nusiperkame šimtalapį, pati užmaišau paprastą mielinį pyragą, panašų į keksą. Tokie paprasti pyragai be jokių priedų vaikų patys mėgstamiausi. Mano močiutė tokius pyragus vadindavo „kiškio pyragais“ ir mums vaikystėje jie labai patikdavo. Šiuolaikiniai vaikai riebių tortų su kremais ir nevalgo… Jie paprastai mėgsta tai, kas natūralu. Kai pas mus atvažiuoja moksleivių ekskursijos, pasakodama, kaip kepama duona, ant stalo papilu grūdų krūvelę. Ir vaikai neraginami ima, kramto. Ne saulėgrąžas, ne traškučius valgo, o tuos mano augintus rugius.
Kaip šeimoje sukurti šventinę nuotaiką, kad Kalėdos nebūtų vien lėkimas, pirkimas, valgio gaminimas? Juk švenčių prasmė visai ne tokia?
Vaikų tėvai kartais sako: „Tegul vaikams apie papročius pasakoja mokytojai“. Bet vaikas viską turi sužinoti būtent šeimoje. Mama ir tėtis vaikui –didžiausias pavyzdys. Jei tėvai ims burti, kalbėti, vaikas tikrai įsitrauks. Šiuolaikiniai tėveliai truputį apsileidę, tingi užsiimti, įdėti pastangų. Kai paklausiu vaikų, ką jie veikia per šventes, dauguma sako: „Žiūrime teliką“, „Kartais močiutė ištempia į šaltą bažnyčią“, „Labai daug valgome“, „Sėdime prie Kūčių stalo, kur nėra nieko skanaus“. Vaikai pripratę prie picų, kitokio maisto, nei tradiciniai Kūčių patiekalai, silkė ar džiovinti grybai jiems jau atrodo ne maistas.
Mes patys padarome šią šventę banalia ir neįdomia, nors iš tiesų tai labai prasmingas laikas pabūti kartu su savo šeima.
Ginta Liaugminienė
„Mamos žurnalas“
Straipsnis spausdintas „Mamos žurnalo“ gruodžio numeryje (2016 m.), į sveitainę įkeltas 2016.11.24
Projektą „Etnokultūrinis realybės šou jaunai šeimai – linksmai, gyvai, skaniai“ remia Spaudos, radijo ir televizijos fondas. 2016 metams skirta suma 2900 eurų.
