„O tu, mama, ar tiki Kalėdų Seneliu?“ – netikėtai paklausia vaikas. Ką atsakyti? Ir kokio atsakymo jis laukia?
Psichologijos istorijoje žinomas kuriozinis atvejis. Viena iš šiuolaikinės psichoanalizės kūrėjų, Melani Klein, buvo įsitikinusi, jog harmoningam vaikų vystymuisi būtina, kad suaugusieji visada sakytų tiesą. „Vaiko intelektualinio vystymosi neturi stabdyti jokie „žinių pakaitalai“, jokie išgalvojimai“, – teigė jinai. Kaip sąžininga psichologė, Melani Klein stengėsi įdiegti savo idėjas į gyvenimą. Trejetas jos pačios atžalų žinojo visas paslaptis: ir iš kur atsiranda vaikai, ir kas yra Kalėdų Senelis bei Velykų Bobutė iš tiesų… Tačiau įžymioji mama nieko negalėjo padaryti savo trimečiam sūneliui Erikui – berniukas vis tebetikėjo Kalėdų Seneliu. Atrodė, tarsi jis patirtų malonumą nuo apgaulės, nuo kurios bandė jį išvaduoti suaugusieji. Atsivedęs bendraminčių kaimynų vaikų, jis įsikarščiavęs įrodinėjo mamai, jog ji sakanti netiesą: Kalėdų Senelis egzistuoja! Mamai nepritarus, Erikas pareiškė: „Jau geriau mane tegu įsisūnija kaimynai!“
Apmąstymai prie kalėdinės eglutės
Mes teisingai manome, jog vaikui nedera sakyti netiesos, nes išaiškėjus apgaulei, galima prarasti jo pasitikėjimą. Bet kalėdinė istorija – ypatinga. Buvo apklausinėta daugybė suaugusiųjų: kokio amžiaus būdami, jie sužinojo tiesą apie Kalėdų Senelį ir ar buvo ja nusivylę? Pasirodė, jog rimtai šia pasaka nė vienas netikėjo, taigi ir ypatingos graužaties nebūta. Suaugusiesiems net į galvą nešauna mintis suabejoti tuo, kad mažieji supranta, kur tiesa, o kur prasimanymas, kai kalba eina apie Karlsoną, Merę Popins ir kitus išgalvotus personažus. Ir mes patys, ir mūsų atžalos mylime šiuos herojus, todėl ir jų nuotykiai atrodo „teisingesni už tiesą“. O juk kalėdinė pasaka – tokia pati!
Berniukas prašo Kalėdų Senelio atnešti mašinytę, bet „dėl visa ko“ tai daro mamai girdint – o gal Kalėdų Seneliui reikalinga pagalba? Kai mažylis jūsų klausia, ar egzistuoja šis pasakiškas seneliukas tikrovėje, tai visiškai nereiškia, kad jis nori žinoti tiesą. Tiesiog šventės laukimo džiaugsmas užpildo visą jo esybę ir taip norisi pakalbėti apie tai, kas malonu. Pamėginkite paklausti: „O kaip tu galvoji?“ – ir išgirsite, kad Kalėdų Senelis gyvena miško trobelėje, draugauja su žvėreliais, važinėja greitai kaip vėjas ir visus metus renka dovanas, kad vėliau turėtų ką dovanoti berniukams ir mergaitėms.
Pabandykite tradicinę istoriją paversti sava pasaka, šeimyniniu žaidimu, ir pamatysite, su kokiu susidomėjimu vaikai į ją įsitrauks.
Suaugusiųjų paslapčių žinojimas retai suteikia mūsų atžaloms džiaugsmo. Gal prieš draugus jie ir gins tiesą, kurią išgirdo iš tėvų, tik kažin ar mažieji teisybės mylėtojai tarp bendraamžių ras sąjungininkų. Savo tiesa mes tik sukliudysime sūnui ar dukrai džiaugtis kartu su kitais.
Naujasis Kalėdų Senelio vaidmuo
Ar pastebėjote, jog senasis gerasis Kalėdų Senelis vis dažniau stengiasi užimti „teisėjo“ vaidmenį. Suaugusieji kažkodėl ima ir nusprendžia pasinaudoti švente auklėjamaisiais tikslais ir leidžia Kalėdų Seneliui pačiam spręsti, kas vertas, o kas nevertas dovanos. „Ar buvai geras berniukas visus praėjusius metus?“, „Ar klausei mamytės ir tėvelio?“, „Ištaisysi matematikos pažymius?“ – nenustoja mažųjų teirautis dėdės su baltomis barzdomis. Dovanas reikia užsitarnauti (o gal kartu su dovanomis – ir tėvų meilę?) – štai viena iš neginčijamų tiesų, kurią tvirtai įsisąmonina vaikai. O juk, supindami fantazijas ir buitį, mes sumenkiname šventę. Visi vaikai (kaip ir suaugusieji) tarpais būna geri ir paklusnūs, o kartais – nepakenčiami ir kaprizingi. Bet mes dovanojame dovanas tiesiog todėl, kad mylime savo artimuosius, ir todėl, kad per Kalėdas ir Naujuosius metus niekas neturi likti be staigmenų. Kalėdų Senelio vaidmuo – padėti mums tai padaryti. Todėl nepaverskite Kalėdų Senelio senu įkyriu moralizuotoju.
Laiškai Seneliui
Kiek mamų kasmet laužo galvas – kuo gi pradžiuginti savo sūnų ar dukrą? Tačiau, nežiūrint visų pastangų, neretai pačiu iškilmingiausiu momentu mažylio akyse pasirodo ašaros: „ne tos“ mašinos laukė berniukas iš Kalėdų Senelio, o jo padovanota mergaitei lėlė tokia didelė, kad mažylė su baime nuo jos traukiasi. Dėmesingi tėvai stengiasi iš anksto sužinoti, apie ką svajoja vaikas, kad nepadarytų klaidos. Bet esama dar vieno varianto – dovanos pasirinkimą paversti jūsų šeimyninės pasakos dalimi. Visi šeimos nariai gali parašyti ar nupiešti laiškus Kalėdų Seneliui, pranešdami, kokios dovanos labiausiai norėtų, ir paskui visą šį paštą drauge nunešti į atitinkamą vietą (įdėti į medžio drevę artimiausiame miškelyje, pakišti po seno kelmo samanomis ar dar kur nors – maža kur gali būti įsikūrusi Kalėdų Senelio pašto buveinė?). Vaikai su dideliu džiaugsmu sutiks dalyvauti šiame žaidime.
Bet štai suvenyrai padovanoti ir vaikas, vos žvilgtelėjęs į savo dovanėlę, bėga nuo vieno šeimos nario prie kito, džiaugsmingai vyniojančio įvairiaspalvius ritinėlius. Klausimas: „O ką gi padovanojo tau?“ – sugrąžina jį į realybę. „Štai!“ – ir jūs kartu pradedate tyrinėti jam įteiktos dėžutės turinį. Bet neužbėkite į priekį, neskubinkite vaiko, tegu jis pats susigaudo, kas ten yra.
Dažnai būna, jog dukrai padovanojamas kaladėlių rinkinys ar sūnui – „konstruktorius“, ir tėtis architektas susižavėjęs stato iš šios statybinės medžiagos puikius rūmus. Neskubėkite savo atžalai demonstruoti, ką daryti su šia dovana. Jūs jam – autoritetas, ir užuot pats susigaudęs visose žaislo gudrybėse, vaikas ims vykdyti jūsų instrukcijas. Nepulkite su savo patarimais, gal mažasis pats išras savus konstravimo būdus ar naujus žaidimus. Net jeigu šie statybos metodai jums pasirodys neteisingi, nesiimkite taisyti klaidų. Juk žaislas tuo ir geras, kad su juo galima žaisti įvairiai.
Pasikeiskite vaidmenimis
Mažasis Augustas sielos gilumoje visada žinojo, jog Kalėdų Senelio nėra, bet net jis du kartus nepažino juo persirengusio dėdės. „Porą kartų patikėjau, – prisipažino jis. – O paskui susigaudžiau, kur teisybė, ir nutariau pats tapti Kalėdų Seneliu ir dovanoti visiems dovanas.“
Suprantama, mums norėtųsi, kad pasaka tęstųsi ilgai. Tačiau vaikai auga, ir ribos tarp realybės ir fantazijos pamažu tampa kur kas ryškesnės. Taip ir turi būti. Jeigu vaikas bus nusivylęs dėl savo netikėto atradimo, jog Kalėdų Senelio nėra, paverskite jį suaugusiųjų paslapties šalininku. Tai jį paguos. Paaiškinti šį žaidimą nesudėtinga: „Supranti, egzistuoja puiki tradicija dovanoti vienas kitam dovanas per Kalėdas ir Naujuosius metus. Taip, tai aš pernai dėjau dovanėles po eglute, tik tu nesakyk broliukui (sesutei, tėčiui, močiutei). Tai gera pasaka, ir tegu jie ja tiki. O mes su tavim, jeigu nori, dabar galim paruošti dovanas kartu“. Tai labai svarbus vaiko gyvenimo momentas – pajausti, kad rūpintis dovanėlėmis kitiems yra taip pat malonu, kaip ir jas gauti.
Parengė Rita Milerienė
„Mamos žurnalas“
