Vitos Jurevičienės nuotr. www.fotovita.lt
Bent vieną laišką per metus vaikas visada parašo. Ir tas laiškas yra Kalėdų Seneliui. Ir rašomas jis paprastai likus mėnesiui iki Kalėdų.
Kol vaikai kruopščiai rašo laiškus Kalėdų Seneliui, suaugusieji daro klaidas. Kokias?
Pirmoji klaida. Tėvai sufleruoja, ką rašyti Seneliui
Paprastai tėvai atkakliai kišasi į laiško Kalėdų Seneliui rašymo procesą, patys sugalvoja dovanėlę, kurios „nori“ vaikas, arba, dar blogiau, ištaiso klaidas tame laiške. Savo patarimais suaugusieji sutrikdo patį vertingiausią dalyką, kurį teikia laiško kūrimas – spontaniškumą, galimybę kreiptis į žilagalvį stebukladarį be jokių tarpininkų. Be to, pasakinėdami ir reguliuodami, tėvai negali sužinoti tikrųjų savo vaiko troškimų. O tie troškimai gali būti visiškai kitokie negu atrodo! Mes įsitikinę, kad vaikas laiške prašys tik materialių dalykų, bet kartais mažieji atskleidžia stebinantį savo prigimties gerumą be jokių pasufleravimų: prašo sveikatos močiutei arba kvepalų mamai, pasakoja apie savo laimėjimus.
Vieno Lenkijos miesto laikraščiai ir radijo stotys surengė laiškų surinkimo Kalėdų Seneliui akciją, o vėliau per spaudą ir per radiją paskelbė įdomiausias vaikų mintis. Štai kokius žodžius parašė mergaitė Marija: „Brangusis Seneli, rašau jums laišką už mano sesutę Kristiną, kadangi ji dėl ligos negali lankyti mokyklos ir mokosi namuose. Mūsų mamytė dirba ligoninėje sanitare, o tėvelis prieš kelerius metus žuvo. Kristina labai mėgsta žaisti, prigalvoja įvairiausių užsiėmimų, tačiau labiausiai ji norėtų turėti kompiuterį ir svajoja apie jį, nežiūrint į tai, jog pati serga epilepsija… Mūsų mama neturi net mažiausios galimybės jai kompiuterį nupirkti. Visa, ką ji įstengia, mums nuperka, tačiau kompiuterio mes negalime sau leisti.
Todėl jums ir rašau. Suprantama, bijojau jums apie tai net užsiminti, juk tai labai brangus noras, bet… gal bent naudotą įstengtumėte mums padovanoti?“
Laiškuose Kalėdų Seneliui vaikai gali atsiskleisti iš netikėtos pusės, atverdami slapčiausias sielos kerteles, pasakodami apie savo jaučiamas baimes ir slaptus troškimus.
„Atsiųsk man mažą baltą kačiuką, – rašė mažasis Marekas, – o dar geriau būtų – šuniuką, tik bijau, kad mama dėl šunelio nesutiks, juk jį reikia šerti mėsyte, o mes dažnai ir patys neturim už ką jos nusipirkti… Su kačiuku dalinčiausi savo pusryčiais, jis juk mažas, daug nesuvalgytų“.
Antroji klaida. Tėvai panaudoja Kalėdų Senelį šantažo tikslais
Kalėdų Senelis dažnai panaudojamas auklėjamiesiems tikslams, o dar tiksliau sakant – kaip šantažo instrumentas. Vaikui įkalama į galvą, kad šis geradarys su dovanėle ateis tik pas tą berniuką ar mergaitę, kurie klauso tėvelių, su jais nesiginčija, yra mandagūs, neišdykauja ir t.t.
Maža to, kad Kalėdų Senelis, pasak tokių tėvų versijos, kruopščiai renkasi, kas vertas dovanos, o kas – ne. Tai dar ir pagaliau apsilankęs, pradeda rimtai domėtis, ar čia gyvena geri vaikai. Galiausiai vaikas įsisavina vieną dalyką: dovanas, kaip ir suaugusiųjų meilę, reikia užsitarnauti. Šventinis stebuklas, susimaišęs su buitimi, pradingsta. Kaip ir jausmas, kad dovanos dovanojamos ne už kažką, o tiesiog todėl, kad atėjo labai gražus Kalėdų laikotarpis. Tad ar verta bus stebėtis, kad labai greitai tokie vaikai reikalaus atlygio už mokykloje gautus gerus pažymius, už savo kambario sutvarkymą ar už pagalbą močiutei.
Trečioji klaida. Tėvai per greitai pasako „Kalėdų senelio NĖRA“
Kai tik mažylis paklausia: „Ar Kalėdų Senelis iš tikrųjų yra?“ – tėvai nusprendžia, kad vaikas abejoja ir kad laikas jam pasakyti tiesą. Iš tikrųjų dažniausiai vaikui tiesiog norisi ta tema pasikalbėti – jį visą plūste užplūdę šventės laukimo jausmai. Klausimas „sakyti, kad Senio nėra – ar nesakyti?“ neturi universalaus atsakymo. Daugumai jaunesnių negu 7-8 metų vaikų Kalėdų Senelio egzistavimas neabejotinas. Psichologai tikina, jog šis tikėjimas padeda mažajam žmogučiui adaptuotis suaugusiųjų gyvenime, sušvelnina galimus stresus, neišvengiamai kylančius kasdienybėje.
Tikėjimas burtininkais ir gerosiomis fėjomis, kaip ir tikėjimas visagaliu Kalėdų Seneliu, yra savotiškas apsauginis mechanizmas, leidžiantis mažajam lengviau išgyventi savo vaikiškus nemalonumus.
Tam, kad suprastume, ar išties vaikas susimąstė apie tai, kad Kalėdų Senelis neegzistuoja, ar jis tik paprasčiausiai nori apie jį pasikalbėti, į klausimą atsakykite klausimu: „O kaip tu galvoji?“ Gali būti, jog išgirsite visiškai netikėtą versiją, kurioje Senelio egzistavimas derinsis su tuo faktu, kad į namus ateina persirengęs artistas. Ar kad Kalėdų Senelis turi daugybę padėjėjų, kuriems įduoda dovanas ir liepia jas išdalinti vaikams… Vaikų sąmonė surėdyta tokiu būdu, kad joje lengvai, netrukdydamos viena kitai, susilieja realybė ir fantazija.
Jeigu vaikas tiki arba labai nori tikėti Kalėdų Seneliu, vadinasi, šis tikėjimas jam labai reikalingas. Ir nereikia jam tvirtinti, jog stebuklingojo seneliuko nėra, net remiantis ir pačiais geriausiais ketinimais. Bet kai vaikas pradeda analizuoti ir svarstyti, kai jis jau turi savas pažiūras į pasaulį, tada atsisveikinimas su tikėjimu Kalėdų Seneliu būna natūralus ir lengvas. Pamažu jis ima suvokti, kad į svečius ateina artistas ar giminaitis, vėliau suvokia, jog Laplandijoje gyvena žmogus, „dirbantis“ Kalėdų Seneliu. Tuo laiku tikėjimas stebuklais užleidžia vietą tikėjimui savimi, tad ir jokių psichologinių traumų nepasitaiko.
„Mamos žurnalas“
