O jeigu Kalėdų Senelio nėra? Klausimas, užbaigiantis magiškąją vaikystę

Gydytoja psichoterapeutė Dalia Mickevičiūtė www.psichoterapija-jums.lt

Metų gale šiam personažui skiriama itin daug dėmesio. Kaip komentuoti vaikui Kalėdų Senelio egzistenciją? Pataria specialistė. 

Gydytoja psichoterapeutė, vaikų ir paauglių psichiatrėDalia Mickevičiūtė, www.psichoterapija-jums.lt

Ar pasirinkimas – kurti ar nekurti pasakos apie Kalėdų Senelį – priklauso tik nuo pačių tėvų?

Kaip ir kalbant apie kitus vertybių klausimus, tokius, kaip tikėjimas (religija), moralė ir panašiai, daugiausia įtakos turi tie žmonės, su kuriais vaikai bendrauja daugiausia – dažniausiai tai yra tėvai. Žinoma, turi reikšmės ir seneliai, jei vaikai su jais palaiko ryšį, vaikų darželio auklėtojos ar mokyklos mokytojai, taip pat ir visa kalėdinė aplinka: visada daug Kalėdų Senelių galima pamatyti prekybos centruose, miestų aikštėse prie eglutės, per televizorių…

Anksčiau ar vėliau tikriausiai kiekvienas vaikas susitinka Kalėdų Senelį ir klausia artimųjų, kas čia toks. O tada tėvai turėtų atsakyti taip, kaip jau yra nusprendę (arba nuspręsti tada, kai vaikas užduoda klausimą): ar Kalėdų Senelį paversti realiu žmogumi ir įtikinti, kad jis egzistuoja, ar paaiškinti, kad Kalėdų Senelis yra gražios pasakos personažas, tačiau iš tiesų dovanas ruošia patys artimieji.

Beje, tėvams, kurie apsisprendė būti „realistai“ ir nekurti vaikui ar vaikams pasakos apie Kalėdų Senelį, tai padaryti gali būti sunkiau, nei tiems, kurie įsitraukia į šią istoriją, nes šventiniame šurmulyje su Kalėdų Seneliu susijusios atributikos išties gausu.

Kalėdų Senelio istoriją dažnai kuriame todėl, kad patys turime su tuo susijusius gražius prisiminimus: iš savo vaikystės atsimename, kaip laukėme Kalėdų Senelio, dairėmės pro langą, džiaugėmės jam atėjus, dainavome daineles ir laukėme savo dovanos. O galbūt viso to neturėjome, bet labai norėjome, ir todėl ši tradicija atrodo labai graži ir verta perduoti savo vaikams.

Kita vertus, gali būti ir visai kitokių prisiminimų, pavyzdžiui, jausmas, kad esame apgaudinėjami, kai atpažįstame tėčio batus ant tariamojo Kalėdų Senelio kojų arba užuodžiame dvelkiantį dėdės rūkalų kvapą… Arba ta diena, kai klasės draugai pašaipiai juokėsi, kad yra tokių, kurie vis dar tiki Kalėdų Seneliu… Jei skausmingi prisiminimai užgožia gražius ir malonius, greičiausiai būsime „Kalėdų Senelio skeptikai“ ir vaikams pasakosime ne apie Kalėdų Senelio dirbtuves ir elfus, o apie tai, kaip žmonės ruošia dovanas vieni kitiems, kad pradžiugintų švenčių metu.

Tiesą pasakius, dėl to, ar vaikus įtikinti Kalėdų Senelio pasaka, ar vis dėlto jiems pasakyti teisybę, nesutaria ne tik tėvai ar seneliai, bet ir psichologijos specialistai. Abu pasirinkimai turi privalumų ir trūkumų, taigi pats geriausias sprendimas tikriausiai priklausys, kaip ir minėjau, nuo jūsų pačių prisiminimų ir su šia pasaka susijusių emocijų.

Kokios gerosios tikėjimo Kalėdų Seneliu pusės?

kaledos04

Studijos „G foto“ nuotr. www.gfoto.eu

Kalėdų Senelio ir jo atnešamų dovanų laukimas – viena iš gražiųjų Kalėdų švenčių tradicijų, ypač džiuginančių vaikus, kuriems ne visada lengva suprasti tikrąją Kalėdų, kaip Jėzaus Kristaus gimimo dienos, prasmę (o dar jei šeima nėra tikinti ir apie religinius Kalėdų aspektus su vaikais nėra kalbama).

Kalėdų Senelio vizito laukimas neretai prasideda labai anksti, svajojant apie dovanas, rašant Kalėdų Seneliui laišką, stengiantis atlikti gerus darbus, kad Kalėdų Senelis pamatytų ir įvertintų, vėliau – pakabinant kojinę dovanėlėms padėti ar ieškant dovanų po eglute, paliekant sausainių ir pieno Kalėdų Senelio vaišėms… Žinoma, kad dažnai laukimas suteikia daugiau laimės, nei pats įvykis, todėl visas šis ilgas Kalėdų švenčių procesas vaikus džiugina ir suteikia jaudulio ne vieną, o daugybę kartų.

Vaikai iš prigimties yra linkę žaisti ir į pasaulį žvelgia kaip į nuotykį ar žaidimą. Tad ir Kalėdų Senelio pasaka yra dar viena puiki proga žaisti ir fantazuoti (fantazijai čia tikrai daug erdvės – pavyzdžiui, įsivaizduoti, kaip Kalėdų Senelis sužino apie padarytus gerus darbus, kur jis gyvena, kas jam padeda rūpintis dovanomis viso pasaulio vaikams, ir t.t.). Psichiatrės ir psichoanalitikės Dominique Tourrès-Gobert teigimu, ikimokyklinukai, nors ir augdami vis labiau atskiria realybę nuo įsivaizduojamo pasaulio, yra linkę vis tiek pasinerti į magiškąjį, įsivaizduojamą pasaulį, ten ieškodami vidinio saugumo, norėdami išvengti to, kas realybėje sukelia nerimą, kartais – atsitraukti nuo tėvų. Kalėdų Senelio istorija gali būti būdas atskleisti savo slaptus troškimus, apie tai nekalbant su suaugusiais.

Psichologai teigia, kad vaikai, kurie įsitraukia į fantastines pasakas (o Kalėdų Senelio istorija – viena iš jų), tiki fantastiniais personažais (Kalėdų Seneliu, elfais ir panašiai), turi lakesnę vaizduotę, yra kūrybiškesni, geriau supranta aplinkinių emocijas. Pasak socialinės psichologės Lyndos Breen, vaikų vaizduotės lavinimas gali būti vertingas vaikų kognityvinei ir socialinei raidai, taip pat yra pastebėta, kad maginis mąstymas padeda vaikams mokytis pamatyti pasaulį ir jame veikti iš skirtingų perspektyvų, tokiu būdu geriau suprantant, kad kiekvienas žmogus mato pasaulį kitaip – trumpai tariant, mokomasi empatijos ir supratimo, kaip aplinkiniai jaučia ir mąsto.

kalėdos

Neringos Banienės nuotr. www.neringosfotografijos.lt

Nepaisant teigiamų šios pasakos pusių, ji sekama remiantis melu. O juk melas – jokia vertybė… Kaip tai vertinti?

Iš tikrųjų yra nuomonių, kad Kalėdų Senelio istorija vaikus gali išmokyti, jog meluoti yra priimtina ir netgi visai skatintina: štai, juk ir suaugusieji meluoja, kuria ištisą istoriją apie Kalėdų Senelį, kuris iš tiesų yra persirengęs (melagis ir apsimetėlis) tėtis!

Viena vertus, taip. Įdomu, kad kuriame istoriją apie Kalėdų Senelį, nors patys vaikus mokome būti sąžiningais, nemeluoti ir jokių istorijų, skirtų apgaudinėti kitus žmones, nekurti. Taigi mokome vaikus elgtis vienaip, o patys elgiamės priešingai. David Kyle Johnson, Pensilvanijos karališkojo koledžo filosofijos docentas, teigia, kad tada, kai vaikai sužino, jog Kalėdų senelio nėra, gali susvyruoti jų tikėjimas ir pasitikėjimas tėvais, kurie juos apgaudinėjo, kartais vaikai netgi gali išvesti paralelę tarp realybėje neegzistuojančio Kalėdų Senelio ir Dievo ir pasirinkti netikėti Dievu.

Kita vertus, kitų specialistų manymu, pasakojimas apie Kalėdų Senelį gali būti priskirtas prie „baltojo“, arba „nekaltojo“, melo. Juk meluojama ne tam, kad vaikas būtų žiauriai apgautas ir iš jo būtų pasityčiota ar kaip kitaip nukentėtų – ne, Kalėdų Senelio istorija kuriama tam, kad būtų smagu, šventės taptų iškilmingesnės, linksmesnės, paslaptingesnės…

Pažiūrėję į savo kasdienybę, tikriausiai nesunkiai rasime ir kitokių melo pavyzdžių, dėl kurių sąžinė anaiptol negraužia.

Pavyzdžiui, svečiuose neretai žaidžiame socialinį žaidimą, kai šeimininkė pasakoja, kaip jai nesisekė gaminti vaišių ir viskas išėjo „taip neskanu“, kad „geriau nevalgykite, jei nenorite“, nors greičiausiai taip visai negalvoja, na o svečiai dažniausiai nieku gyvu neprisipažins, jei kažkuris patiekalas nepatiko, o girs išsijuosę, kad viskas labai skanu. Nesakome gerai draugei, kad ji atrodo labai suvargusi ar sustorėjusi, nors tai ir tiesa – juk žinome, kad ją tokie žodžiai įskaudintų, tačiau stengiamės pasakyti ką nors malonaus. Ar toks melas kam nors gali pakenkti?

Moraliniu požiūriu, meluoti nedera, tačiau kartais taip elgiamės, kad išlaikytume gerus santykius su kitais žmonėmis. Pasakojimas aie Kalėdų Senelį taip pat turi savo tikslą – sukurti vaikams gražesnę šventę, vardan kurios kartais gali būti daromos išlygos moralei. Psichoanalitikės Claude Halmos žodžiais, Kalėdų Senelio istorija – tai ne melas, tai tėvų meilės vaikui įsikūnijimas, parodymas vaikams realiai, kad tėvai juos nori padaryti laimingus.

Kokią dar kritiką Kalėdų Senelio istorijai išsako specialistai?

kalėdos

Studijos „G foto“ nuotr. www.gfoto.eu

Psichologas, filosofijos mokslų daktaras Clifford N. Lazarus teigia, kad vaikų maginio mąstymo nereikia skatinti, nes pernelyg stipriai įsitraukus į fantazavimus kartais jie gali peraugti į ilgam išliekantį tikėjimą kerais, įvairiais ritualais, minčių skaitymu, prietarais ir t.t.

Jo nuomone, vaikų vaizduotė ir taip yra labai aktyvi, todėl kūrybingumui ir kognityvinei raidai skatinti pasakų apie Kalėdų Senelį, Dantukų fėją arba Velykų bobutę visiškai nereikia.

Kito mokslininko, David Kyle Johnson, Pensilvanijos karališkojo koledžo filosofijos docento, manymu vaikai skatinami tikėti Kalėdų Seneliu net ir tada, kai jiems kyla abejonių: jeigu vaikas suabejoja ir pradeda klausinėti tėvų, ar Kalėdų Senelis tikrai egzistuoja, tėvai bando abejones išblaškyti ir palaikyti racionaliu paaiškinimu nepagrįstą tikėjimą. Tačiau tai yra priešinga kritiniam mąstymui, kurį tėvai taip pat norėtų įskiepyti vaikams. Kritinis mąstymas, tai yra, nepasitikėjimas vien magija, nuojauta, tačiau rėmimasis moksliškai pagrįstais argumentais, ypač reikalingas studijuojant ar tampant mokslininkais. Kalėdų Senelio istorijoje nelogiškumų ir „tiesiog tikėjimo“ yra labai daug, kad ir, pavyzdžiui, vienas iš pasakojimų apie tai, kaip Kalėdų Senelis įlipa per kaminą. Ne taip lengva įsivaizduoti drūtą pagyvenusį vyriškį, dažnai su solidžiu pilvuku ir dar maišu dovanų ropščiantis per siaurą kamino angą, tiesa? Tai paaiškinti įmanoma tik pasitelkus magiją ir vaizduotę, o ne kritinį mąstymą.

Ką vaikui atsakyti kilus racionaliems klausimams, pvz., „Kaip Kalėdų Senelis per naktį spėja aplankyti visus pasaulio vaikus?“; „Kur jis sutalpina visas nešamas dovanas?“ ir pan.?

Kadangi Kalėdų Senelio istorija – tai pasaka ir magiška, o ne reali istorija, tai ir atsakymai turėtų būti tokie, kad atitiktų pasakos taisykles: pavyzdžiui, kad Kalėdų Senelis turi stebuklingas roges, kurios spėja apskrieti tiek vaikų, kiek jų yra pasaulyje, arba septynmylius batus, akimirksniu peržengiančius iš vieno miesto į kitą, iš vieno žemyno į kitą…

Prieš atsakydami patys galite paklausti vaiko, ką apie tai galvoja jis – ir gal pasirodys, kad jūsų atsakymo nė nereikia, nes vaikas pats yra radęs atsakymų, sufantazavęs arba pradeda fantazuoti čia pat. Žinoma, fantazuojate, jei norite vaikui kurti pasaką, nes visada galima pateikti ir pakankamai racionalius, „tikroviškus“, atsakymus, pavyzdžiui, kad Kalėdų Senelis yra ne vienas, bet jų daugybė (va, ir prekybos centre vakar, matėme, vaikštinėjo bent keli), todėl jiems nėra sunku aplankyti kiekvienam po keletą namų ir šeimų, o ir maiše tokiu atveju pakanka sutalpinti visai nedaug dovanų. Tai, ką atsakysite, labiausiai priklauso nuo jūsų pozicijos šios istorijos atžvilgiu, taip pat ir nuo vaikų, kurie gali būti daugiau ar mažiau racionalūs, gebėti fantazuoti plačiau ar gana siaurai.

kalėdos

Neringos Laurinaitienės nuotr. www.neringosfoto.lt

Kokio amžiaus vaikas jau ima abejoti Kalėdų Senelio tikrumu? Nuo ko priklauso, kad vieni vaikai juo tiki ilgiau, kiti trumpiau? Galbūt jau vaikystėje vieni labiau remiasi logika, o kitiems patinka svajokliškos pasakos?

Suvokimas, kad Kalėdų senelio nėra, atsiranda maždaug 7-8 metų, kai vaikas pradeda, anot Froido, „patirti realybę“. Šiame amžiuje atsiranda daug klausimų dėl to, kas tikra ir kas ne, suabejojama tuo, kad tėvai yra patys geriausi, protingiausi ir visa galintys, kaip širdyje tiki ikimokyklinukai, ir tai yra požymis, kad vaikas pradeda tapti suaugusiu. Iki to laiko vaikams būdingas magiškas mąstymas, tai yra, tikėjimas pasakų būtybėmis (fėjomis, pabaisomis, raganomis), burtais, magiškais pasikeitimais. Kai magiškas mąstymas ima silpnėti, vaikas ima pastebėti įvairius neatitikimus Kalėdų senelio istorijoje, pavyzdžiui, kad Kalėdų senelis ateina visada tada, kai tėtis ar senelis išeina „pasivaikščioti“ ir būna apsiavęs tėčio batais arba ant rankos segi senelio laikrodį.

Jei tėvai palaiko Kalėdų Senelio istoriją, pavyzdžiui, sniege pažymi pėdas ir sugeba paslėpti dovanas taip, kad vaikai jų iki pat Kalėdų nesuranda, tikės Kalėdų Seneliu ilgiau, nei vaikai, kurių tėvai tam neskiria pernelyg daug dėmesio. Ir – taip, yra vaikų, kurių vaizduotė lakesnė, jie labiau įsitraukia į pasakas ir fantazavimą, taigi ir Kalėdų Senelio istoriją, lyginant su kitais, kurie turi labai realų požiūrį į pasaulį ir magijai nepasiduoda (pavyzdžiui, vaikai, turintys autizmo spektro bruožų, į fantazavimą gali įsijausti kur kas sunkiau).

Į ką orientuotis, kai sprendžiama, ar vaikas jau pasirengęs sužinoti tiesą – kad Kalėdų Senelio nėra?

Kanzaso valstijos universiteto docentas Jared Durtschi, santuokos ir šeimos terapijos specialistas, teigia, kad tikslaus laiko, kada tėvai vaikams turėtų pasakyti tiesą apie Kalėdų Senelį, apibrėžti nebūtina. Mažiems vaikams būdingas magiškas mąstymas, kuris padeda tikėti Kalėdų Senelio buvimu, natūraliai su amžiumi mažėja, todėl patys vaikai palaipsniui ima pastebėti kalėdinės istorijos neatitikimus ir supranta, kaip yra iš tikrųjų.

Specialistas pataria, kad tėvams nereikėtų skubėti išsklaidyti šventinio žavesio, pernelyg anksti atskleidus tiesą, nes Kalėdos atrodo smagesnės tiems vaikams, kurie tiki Kalėdų Seneliu, palyginti su vaikais, kurie juo netiki, todėl susidūrimas su tiesa gali sumažinti šventinį jaudulį ir džiaugsmą.

Vitos Jurevičienės nuotr.

Reikėtų žinoti, kad „žinojimas“ apie Kalėdų Senelį neatsiranda per vieną dieną: paprastai yra tam tikras pereinamasis laikotarpis, per kurį vaikai vis dar kažkiek tiki Kalėdų Seneliu arba bent jau nori juo tikėti, tačiau loginis mąstymas jau pradeda kuždėti, kad kažkas šioje istorijoje nėra tikra. Toks laikotarpis gali trukti keletą metų, per kuriuos vaikų suvokimas apie Kalėdų Senelį gali dažnai keistis: vieną dieną jie gali juo tikėti, kitą dieną – ne, po savaitės, pasižiūrėję kalėdinį filmą, vėl gali nuspręsti, kad Kalėdų Senelis egzistuoja. Taigi net jei vaikas išsako savo abejones dėl Kalėdų senelio, tai nereiškia, kad jis juo jau visiškai nebetiki.

Specialistas teigia, kad pereinamasis laikotarpis dažnai sutampa su tėvų svyravimu ir abejonėmis, ar pasakyti vaikui tiesą apie Kalėdų Senelį: nors lyg ir norisi apie tai kalbėti su vaiku, išlieka nerimas, ar sužinota tiesa nesugadins vaikui šventės. Geriausia būtų kalbėtis su vaikais neutraliai, klausiant, ką mano jie patys, pavyzdžiui, geriau klausti: „Ką tu manai apie Kalėdų Senelį?“, o ne: „Ar tu vis dar tiki Kalėdų Seneliu?“

Kalbėdamiesi su vaiku sekite paskui jį, tai yra, išgirskite tai, ką jis sako, ir vėl klauskite, kad daugiau sužinotumėte apie paties vaiko požiūrį, užuot piršę savąjį.

Taip pat svarbu atkreipti dėmesį į tai, kad vaikai išmoktų gerbti kitokias nuomones ir kitokias pažiūras – taip pat ir į Kalėdų Senelį. Augant vis dažniau teks susidurti su tuo, kad kitose šeimose taikomos kitokios taisyklės, vieni tiki Dievą, kiti – ne, vieni laikosi vienokių šventinių tradicijų, kiti – kitokių, tačiau svarbu išlaikyti pagarbą kitaip mąstantiems. Kaip ir, sakykim, kalbant apie religiją vaikams galima paaiškinti taip: „Mes tikime, kad yra Dievas, kuris mus myli ir mumis rūpinasi, bet yra žmonių, kurie mano, kad Dievo nėra“, tokiu būdu aptariant jums svarbias vertybes ir jūsų požiūrį į tikėjimą. Taip ir apie Kalėdų Senelį galima pasakyti, kad jūsų šeima laukia Kalėdų Senelio ir jo atnešamų dovanų, tačiau kitose šeimose manoma, kad Kalėdų Senelio nėra ir dovanas vieni kitiems dovanoja patys šeimos nariai. Būtinai pasiklauskite, ką apie tai galvoja jūsų sūnus ar dukra. Su vaikais galima kalbėti apie pačius įvairiausius dalykus, tiek malonius, tiek ir nemalonius, liūdinančius ar skaudžius, kartu parodant, kad suprantate vaiko išgyvenamus jausmus ir palaikote jį, kai jam sunku.

Tėvai, kurie vaikams pasakojo apie Kalėdų Senelį, bijo, kad, sužinoję teisybę, vaikai ant jų supyks

Kaip jaučiasi vaikai, sužinoję, jog Kalėdų Senelio nėra? Kaip pasakyti tiesą, kad vaikas kuo mažiau liūdėtų? Kaip sušvelninti Kalėdų Senelio „netektį“?

Teksaso universiteto psichologė Jacqueline Woolley teigia, kad tuomet, kai vaikai suvokia tiesą apie Kalėdų Senelį (paprastai būdami maždaug 8 metų amžiaus), jie jau geba atskirti „baltąjį“, nekenksmingąjį, melą, ir „tikrąjį“ melą, kuriuo siekiama išvengti bausmės už kokį nors prasižengimą, todėl žinia, kad tėvai apgaudinėjo ir melavo, kurdami Kalėdų Senelio istoriją nėra tokia skausminga ir sukrečianti, kad sukeltų rimtų psichikos sveikatos sutrikimų, kaip, pavyzdžiui, potrauminio streso sutrikimą arba priklausomybę nuo kvaišalų ar svaigalų.

Kita vertus, galima išgirsti ir apie labai skaudžias istorijas, kurios daugiau susijusios ne su pačiu Kalėdų Senelio buvimo ar nebuvimo faktu, bet su realybės suvokimo aplinkybėmis, pavyzdžiui, jei vaikas dėl savo tikėjimo Kalėdų Seneliu patiria patyčias iš kitų vaikų, iš jo viešai pasijuokiama. David Kyle Johnson, Pensilvanijos karališkojo koledžo filosofijos docentas, aprašo atvejį, kaip mergaitė, kuri suprato, kad iš Kalėdų Senelio ne visada gaudavo tai, ko norėdavo, todėl, kad jis paprasčiausiai neegzistavo, ji padarė išvadą, kad ir Dievo nėra, nes jos maldos ne visada atsakomos. Specialisto teigimu, tai nereiškia, kad visi vaikai, sužinoję, kad Kalėdų senelio nėra, taps ateistais, bet tokia galimybė, kaip ir skausmingas šios pasakos netekties išgyvenimas, yra įmanoma.

Kaip pasiteisinti vaikui, kai jis, sužinojęs, kad Kalėdų Senelio nėra, klausia, kodėl jam buvo meluojama?

Tėvai, kurie vaikams pasakojo apie Kalėdų senelį, bijo, kad, sužinoję teisybę, vaikai ant jų supyks. Po šia baime slepiasi kita, mažiau racionali, bet kur kas stipresnė baimė, kad supykę vaikai daugiau nebemylės… Būtent todėl norisi daryti viską, kad būtų galima išvengti vaikų pykčio. Tačiau, pasak psichiatrės Dominique Tourrès-Gobert, Kalėdų senelio istorija susideda iš dviejų dalių: stebuklingosios, kai vaikas žavisi Kalėdų Seneliu ir jam priskiria įvairias galias, vėliau, suvokus realybę, dėkingumas nukreipiamas į tėvų pusę.

Studijos „G foto“ nuotr.

Galbūt perėjimas iš vienos Kalėdų Senelio istorijos dalies į kitą ir nebus labai smagus, tačiau nuo jūsų pačių priklauso tai, kaip jausis vaikas ir jūs patys.

Kalbėkitės su vaikais, pasakydami jiems tiesą (žinoma, ją pateikiant taip, kad atitiktų vaiko amžių ir supratimą): jei vaikas klausia, kodėl jūs melavote, kurdami istoriją apie Kalėdų Senelį – paaiškinkite, jog norėjote Kalėdų šventę padaryti įdomesnę, smagesnę. Leiskite vaikui pykti ant jūsų ar liūdėti dėl Kalėdų senelio netekties, išsakyti savo jausmus jums. Būkite šalia ir parodykite vaikui, kad jį suprantate – tai geriausia, ką galite padaryti jam išgyvenant.

Tai vis dėlto, kurti vaikams pasaką apie Kalėdų Senelį ar ne? Kaip matote, aiškaus atsakymo į šį klausimą nėra.

Apgalvokite, kokios yra jūsų šeimos vertybės, kas jums svarbiau – smagesnė šventė, staigmenos, pasinėrimas į pasakų pasaulį ar tiesos laikymasis esant bet kokioms aplinkybėms ir racionalaus, realistiško požiūrio į pasaulį formavimas.

Kartais galima rasti kompromisą, pavyzdžiui, Kalėdų Senelius palikti miestų aikštėms, šventėms darželiuose ar pas močiutę, o namie daugiau akcentuoti tai, kad jūs patys vieni kitiems ruošiate dovanas ir keičiatės jomis, o ne laukiate, kol kas nors jas paliks po eglute. Beje, prasminga šia tema pasikalbėti abiems tėvams tarpusavyje ir su kitais artimaisiais, kad jūsų „versijos“ derėtų ir vaikas nesutriktų dėl kažkodėl besiskiriančių istorijų.

„Mamos žurnalas“

Susiję straipsniai

Žymos: , , ,

Komentarų nėra.

Palikite atsiliepimą


+ 9 = aštuoniolika

Kitos temos: