Nerastume vaiko, kuris nieko nebijo: jei ne vorų, tai tamsaus sandėliuko, jei ne barzdotų vyrų, tai žaibo ar dar ko nors. Kartais išsigąsta ar pradeda bijoti net patys drąsiausi (tik, aišku, nebūtinai apie tai prisipažins).
Dalia Mickevičiūtė
Gydytoja psichoterapeutė, vaikų ir paauglių psichiatrė
www.psichoterapija-jums.lt
Tel. 8*652 43939
dalia.mickeviciute@gmail.com
Baimė turi savo amžių
Pastebėta, kad tam tikro amžiaus vaikams būdingos tam tikros baimės, ir jos iš esmės atspindi vaiko augimą ir geresnį aplinkinio pasaulio suvokimą: kuo vaikas daugiau sužino apie jį supantį pasaulį, tuo tam tikri dalykai pradeda atrodyti neaiškesni ir labiau gąsdinantys. Vėliau tuos baimę keliančius dalykus keičia kiti.
Taigi baimė gali būti visiškai normalus ir suprantamas jausmas. Sudėtinga tampa tuomet, kai ji tokia stipri, kad apsunkina aplinkinių žmonių gyvenimą (pavyzdžiui, jeigu dėl artėjančios audros žaibų ir griaustinių bijantis vaikas pradeda nenumaldomai verkti, arba jeigu dėl stipraus vėjo baimės vaikas atsisako išeiti į lauką) arba kai darosi per sunku pačiam vaikui (didesni vaikai gali išsakyti savo norą ir kartu baimę kur nors eiti ar ką nors daryti).
Trumpas žodynėlis
Baime vadiname nemalonų jausmą, kai nujaučiamas esamas arba artėjantis pavojus. Bijomasi kažko konkretaus, pavyzdžiui, vorų, aukščio, pabaisų, tam tikro žmogaus, situacijos ir panašiai.
Nerimas – plačiau apimanti būsena, kai dėl kažko jaudinamasi, jaučiamasi emociškai ir fiziškai nesmagiai. Nerimas yra susijęs su neapibrėžtumu, pavyzdžiui, bijomasi atsiskirti nuo tėvų, liekant darželyje, arba išeiti iš namų į lauką, nes ten gali kažkas įvykti (sunku tiksliai nusakyti, kas būtent). Nerimas atsiranda tuomet, kai nėra realios, tiesioginės grėsmės saugumui ar gerovei, tačiau nerimaujančiam atrodo, kad ši grėsmė reali.
Fobija – tai ypač stipri, išliekanti ir vaiko amžiui nebūdinga baimė, kuri sutrikdo normalų vaiko gyvenimą ir trukdo jam daryti tai, ko jis norėtų. Fobija gali būti sunkiai toleruojama, gali būti trikdomas ir vaiko šeimos narių gyvenimas, ypač jei fobijos priežasčių sunku išvengti (pavyzdžiui, vaikas turi skruzdėlių ar vorų fobiją, o šeima gyvena kaime, kur knibžda daugybė šių gyvių).
Baimė gali būti naudinga!
Kaip suprasti, ar baimė (fobija, nerimas) trukdo vaikui gyventi? Baimės gali būti labai naudingos ir reikalingos, užtikrinančios saugumą: pavyzdžiui, bijodami gyvačių, stengiamės jų vengti ir jokiu būdu netyčia neužminti, bijodamas aukščio, vaikas nelipa ant namo stogo (ir nerizikuoja nukristi). Apie fobiją ar nerimo sutrikimą galime galvoti tuomet, kai baimė ar nerimas sutrikdo didžiąją vaiko kasdienio gyvenimo dalį: trukdo jam užmigti ir miegoti, leisti laiką su šeima, eiti į darželį ar mokyklą, leisti laiką su draugais. Kai dėl baimės ar nerimo gyvenimas stipriai apribojamas gyvenimas, reikia ieškoti sprendimų, kaip baimę ar nerimą sumažinti.
KŪDIKIŲ IR MAŽYLIŲ (VAIKŲ IKI 2 M.) BAIMĖS
Triukšmas ir visi kiti dirgikliai, kurių mažo vaiko nervų sistema yra dar nepajėgi aprėpti. Tai audra, dulkių siurblys, virtuvės kombainas, baliono sprogimas, sirenos, plaukų džiovintuvas, staigūs judesiai, pernelyg staigus kūdikio/vaiko paguldymas ant horizontalaus paviršiaus.
Kūdikiai ir mažyliai viso to bijo, nes jų nervų sistema dar nėra pakankamai brandi, todėl per pojūčių sistemą gaunami impulsai nervų sistemą užverčia per dideliu informacijos kiekiu, kurios ji yra dar nepajėgi apdoroti (pavyzdžiui, kūdikį pernelyg greitai paguldant, jam sukyla jausmas, lyg staiga kristų žemyn). Be to, kūdikiai turi įgimtus refleksus, kaip apsaugines reakcijas į triukšmą, staigius judesius ir stiprius pojūčius, – tad mažylio mojavimas rankomis, lyg apkabinant save ir vėl rankas išskečiant plačiau, ir verksmas yra natūralus reagavimas į tai, ko aplinkoje jam buvo „per daug“.
Atsiskyrimas nuo jūsų. Kūdikiai dar nesuvokia, kad žmogus ar daiktas, kurio dabar nemato, nėra pradingęs visam laikui: toks „daiktų tvermės“ supratimas ima formuotis tik 8–10 mėnesių amžiuje. Tik tada mažyliai pradeda suprasti, kad, jeigu jūs išeinate į kitą kambarį, jūs nedingstate, tik esate kažkur, kur jie negali pamatyti. Tada baimė atsiskirti nuo jūsų pradeda po truputį mažėti, tačiau šis procesas gali užtrukti, ir iki kol mažyliui sueis 2–3 metai.
Nepažįstami žmonės. Nepažįstamų žmonių baimė stipriausia 6–8 mėnesių kūdikiams: tada kūdikiai būna sukūrę stiprų ryšį su tais žmonėmis, kuriuos dažnai mato ir gerai pažįsta, o visi likusieji jiems yra tie, kurių jie nepažįsta ir kurių „reikia bijoti“. Ypač greitai kūdikiai išsigąsta tuomet, kai jiems nepažįstami (ar retai matomi, todėl vis tiek kūdikio vertinami kaip nepažįstami) žmonės staigiai ir netikėtai įsiveržia į jų asmeninę erdvę, pavyzdžiui, greitai prieidami prie kūdikio, imdami energingai jį kalbinti ar griebdami ant rankų.
Atsižvelgiant į tai, kad antrąjį gyvenimo pusmetį kūdikiai stipriai bijo rečiau matomų žmonių ir nenori atsiskirti nuo tėvų, – šis laikotarpis tėvams gali atrodyti labai sudėtingas. Tampa sunku kur nors net ir trumpam išeiti, nes mažylis nenori būti nei su aukle, nei su seneliais, jeigu juos mato ne kasdien. Dažnai pačios mamos nubraukia ašarą, nes labai nelengva palikti savo verkiantį ir ant kaklo pakibusį kūdikį. Tačiau žinokite, kad šis sunkaus atsiskyrimo laikotarpis tikrai praeis.
Patarimas: Giminaičiams ar draugams, kurie nori pabendrauti su mažyliu, patarkite iš pradžių kūdikį pašnekinti iš tolėliau, išlaikant atstumą. Svarbu prisitaikyti prie kūdikio asmenybės ir palaukti, kol mažylis parodys, kad jau galima eiti artyn, pavyzdžiui, kai kūdikis pažvelgia ar parodo kokį kitą gestą.
Žmonės su kostiumais. Įskaitant Kalėdų Senelį, nykštuką, klouną ar dar ką nors, nesvarbu, kad su dovanų maišu: kūdikiai nesupranta, kad tai turėtų būti smagu, todėl jie kur kas mieliau pasiliktų ant mamos ar tėčio rankų, o dovanas gautų iš artimųjų rankų. Na arba dar galėtų nuropoti ar atsargiai nueiti pasiimti iš maišo, palikto po eglute, bet be jokio Kalėdų Senelio šalia.
Visa tai, ko neįmanoma sukontroliuoti. Baisūs šunys, tualete kliokiantis vanduo, griaustinis.
Pokyčiai namuose. Baldų perstūmimas, sienų perdažymas ir panašiai. Maždaug metų sulaukęs mažylis pradeda savarankiškai vaikščioti, ir tai susiję su jo atsiskyrimo nuo tėvų ir savarankiškumo pradžia: mažylis viską nori daryti pats, išbandyti, ką jis gali ir ko negali. Šiuo laikotarpiu svarbu, kad jo aplinka būtų nuspėjama – tai suteikia didesnį saugumo jausmą. Todėl tai, ko neįmanoma sukontroliuoti, gali stipriai gąsdinti.
PRIEŠMOKYKLINUKŲ (3–4 M.) BAIMĖS
Tai, ką sunku nuspėti iš anksto ir sukontroliuoti. Žaibai, triukšmas, per kanalizacijos vamzdį iš vonios ar klozeto ištekantis vanduo, griaustinis, sprogstantys balionai, fejerverkai, garsiai lojantys šunys, traukiniai.
Įsivaizduojamos baimės. Priešmokyklinukai gali bijoti pačių įprasčiausių dalykų, ir tai suaugusiesiems gali būti sunkiai suprantama (pavyzdžiui, kirpti plaukus, nagus). Ši baimė susijusi su 3–4 metų vaikams būdingu magišku mąstymu ir bandymais sau paaiškinti pasaulio tvarką: tada gimsta visokių keistų minčių, tarkime, kad plaukų ar nagų kirpimas gali būti dalies savęs praradimas, kad iš vonios ištekantis vanduo kartu gali susiurbti ir vaiką.
Tai, kas neįprasta. Nauja mamos šukuosena, tėtis su barzda, jei anksčiau jos nenešiojo, arba be barzdos, jei nešiojo, lėlė su nulūžusia ranka ir t.t. Vaiką apima nesmagus jausmas, kai netikėtai pasikeičia tai, kai buvo įprasta ir patikima.
Fantastinės, realybėje neegzistuojančios būtybės. Monstrai, šmėklos, raganos. Tai amžius, kai vaikų vaizduotė tampa ypač laki, todėl nenuostabu, kad triukšmas už lanko gali atrodyti kaip į kambarį besibraunanti ragana, o lovos girgžtelėjimas – kaip įrodymas, kad po lova tikrai gyvena šmėkla. Šio amžiaus vaikams sunku atskirti realybę nuo įsivaizduotų dalykų.
Tai, ką vaikas pamato per televiziją ar knygose. Baimę kelia tos pačios priežastys – realybė persipynusi su vaizduote, kuri gali naktį atgimti baisių sapnų pavidalu, dėl to vaikas bijo užmigti, eiti vakare į lovą, likti tamsoje ar miegoti vienas.
Žmonės su kostiumais. Nei Kalėdų Senelis, nei kiti persirengę personažai kol kas nėra tai, kas sužavėtų mažą vaiką.
Atsiskyrimas nuo jūsų ar nuo kitų vaikui svarbių žmonių ar augintinių. Vaikai gali nerimauti, kad kažkas nutiks jiems patiems arba žmonėms ar augintiniams, kurie jiems svarbūs.
Tamsa ir buvimas vieniems naktį. Ypač baisu išgirdus keistą garsą ar pamačius šešėlius. Dėl lakios vaizduotės vaikai linkę rasti savo paaiškinimų tam, ką išgirsta ar pamato tamsoje, pavyzdžiui, kad į namus bando įsilaužti plėšikas.
5–6 M. VAIKŲ BAIMĖS
Atsiskyrimas nuo jūsų. Šiuo amžiaus tarpsniu vaikai gali labai nenorėti atsiskirti nuo kurio nors iš tėvų ar jų abiejų: tai susiję su atsiradusiu suvokimu, kad žmonėms, kuriuos jie myli, gali nutikti kas nors blogo. Todėl vaikai gali vengti likti nakvoti, pavyzdžiui, pas senelius, kad būtų su jumis ir žinotų, kad jums viskas gerai.
Šmėklos, monstrai, raganos. Ir visa kita, ką sukuria laki vaikų vaizduotė. Vaikams dar nėra lengva atskirti, ką sukuria jų vaizduotė, o kas iš tiesų yra realu pasaulyje.
Tamsa, triukšmas, likimas vieniems naktį, pasiklydimas, liga, potvynis. Visa tai, kas gali ištikti bet kurį iš mūsų ir stipriai sutrikdyti pusiausvyrą.
Košmarai, gąsdinantys sapnai. Nes gąsdinantys sapnai atrodo labai realūs, ir visa tai, ką vaikas sapnuoja, jam atrodo, lyg iš tiesų vyktų.
Ugnis, vėjas, žaibas, griaustinis. Visa tai, kas, atrodo, atsirado „iš niekur“. Šio amžiaus vaikai bando susigaudyti, kur yra įvairių reiškinių priežastis ir pasekmė. Todėl tai, ką sunku paaiškinti, dar labiau baugina.
7–11 M. VAIKŲ BAIMĖS
Monstrai, raganos, šmėklos, šešėliai ant sienos naktį. Nors šiuo amžiaus laikotarpiu vaikų mąstymas yra konkretesnis, vis dėlto vaizduotė dar išlieka gana laki.
Buvimas vieniems namuose. Šio amžiaus vaikai dar nėra labai savarankiški: jie dar mokosi patys įveikti kylančius sunkumus. Todėl likę vieni gali džiaugtis arba bijoti, arba jausti abu šiuos jausmus, o vaizduotė su piešiamais įvairių įvykių vaizdais gali baimę dar labiau sustiprinti.
Baimė, kad kas nors nutiks jiems patiems arba vaikui svarbiems žmonėms ar augintiniams. Kad susižeis, susirgs, pateks į avariją ar katastrofą. Atsiranda mirties baimė. Vaikai pradeda suprasti, kad kažkada gyvenime miršta kiekvienas, ir mirtis yra negrįžtama. Tai sustiprina nerimą dėl to, kad kažkas gali nutikti jiems patiems arba aplinkiniams
Baimė būti atstumtiems ar nemėgstamiems bendraamžių. Vaikams augant, bendraamžiai tampa vis svarbesne gyvenimo dalimi, todėl tampa svarbu turėti draugų ir palaikyti gerus ryšius.
PAAUGLIŲ (12 M. IR VYRESNIŲ) BAIMĖS
Baimė dėl to, ką bendraamžiai pagalvos. Paauglystės laikotarpio pagrindinė užduotis – susigaudyti, kas aš pats esu ir kokia mano vieta šiame pasaulyje. Todėl paaugliams tampa svarbu tai, ką apie juos galvoja kiti. Kita paauglystės užduotis – palaipsniui tapti savarankiškais ir nepriklausomais nuo tėvų. Tad draugų nuomonė darosi dar reikšmingesnė.
Kas nors blogo nutiks jiems patiems ar jiems svarbiems žmonėms. Ši baimė tampa ypač aktuali, jei taip paauglio gyvenime jau yra nutikę, pavyzdžiui, kas nors iš artimųjų sunkiai susirgo ar mirė.
Kita vertus, paauglystė – tai laikotarpis, kai paaugliai yra linkę kvailai rizikuoti: rizika reikalinga tam, kad jie susigaudytų, ką gali ir kur yra jų galimybių ribos. Labai svarbu, kad baimė, jog gali nutikti kokia nors nelaimė, neapribotų paauglio mokymosi būti drąsiam, įgyti naujų įgūdžių ir atrasti saugių būdų įvertinti, ką jis gali.
Baimė, kad susimaus mokykloje, per egzaminus, neįstos ten, kur nori ir t.t. Nes paaugliai iš tiesų galvoja apie tai, ką jie norėtų daryti gyvenime. Jie nori kažko pasiekti, būti sėkmingi, įgyvendinti savo svajones – todėl jiems svarbu tai, kaip sekasi mokslai.
Susidūrimas su nusikaltėliais, karas, terorizmas, nelaimingi įvykiai, katastrofos. Visa tai, ką galėjo išgirsti per žinias. Kuo daugiau laiko paaugliai leidžia įvairiuose tinklapiuose, tuo dažniau ir daugiau jie gali sužinoti apie įvairius nelaimingus įvykius, todėl ima suvokti, kad šių įvykių rizika ne tokia ir maža.
Baimė kalbėtis su jumis apie kažką rimto ir asmeniško. Nes paaugliai mokosi būti mažiau priklausomi nuo jūsų ir savo problemas spręsti savarankiškai. Be to – pripažinkime, dažnai „rimti pokalbiai“ su paaugliais vyksta apie tai, ką jie „prisidirbo“ arba ką jiems dar draudžiate arba nenorėtumėte, kad jie darytų. Todėl kvietimas pasikalbėti dažnam paaugliui skamba kaip pavojaus signalas prieš kažką nemalonaus.
Baimė būti atstumtam ir pamirštam. Nes būti atstumtam ir pamirštam svarbių žmonių – tai tas pats, kaip išnykimas iš gyvenimo arba mirtis. Paauglys taip jaučiasi, jeigu jo nepakviečia į vakarėlį ar kurį laiką neparašo, nepriima į grupę socialiniuose tinkluose. Šiuo amžiaus tarpsniu tai be galo svarbu. Ilgainiui atsiras ir supratimas, kad jis (ar ji) gali būti svarbus ir tuomet, jei dalyvauja ne kiekviename vakarėlyje ar kurį laiką atsitraukia nuo savo draugų grupės, bet tai bus vėliau, ne dabar.
Dalis straipsnyje pateikiamos informacijos yra iš www.heysigmund.com tinklalapyje esančio Karen Young straipsnio „Fear and Anxiety – An Age by Age Guide to Common Fears, The Reasons for Each and How to Manage Them“.
„Mamos žurnalas“
Susiję straipsniai
