Vaiko baimės skiriasi, vienokios būna kūdikystėje, kitokios ankstyvoje ar vėlyvoje vaikystėje.
MAŽYLIAI
Pirmaisiais gyvenimo metais svarbu kūdikiui užtikrinti saugumą ir ramybės jausmą. Viskas, kas šį saugumą ir ramybę trikdo, pavyzdžiui, triukšmas arba nepažįstamų žmonių atėjimas, gali sukelti baimę. Ramybę palaiko pastovi dienotvarkė, taip pat svarbu, kad kūdikiu rūpintųsi kuo mažiau žmonių ir jie būtų tie patys (pavyzdžiui, mama, tėtis ir močiutė ar auklė).
Su kūdikiais žaiskite slėpynių: užmeskite ant mažylio galvos skepetėlę, kad jis jūsų nematytų, tada nuimkite, sakydami: „Kukū!“ Arba patys užsidėkite ir nusiimkite skepetėlę. Tokios slėpynės padeda vaikui išmokti, kad jūs nedingstate, net jei kurį laiką jis jūsų ir nemato.
Jei jums reikia kur nors išeiti, – pasistenkite kūdikį palikti žmogui, kuris yra pažįstamas, dažnai matomas ir žino, kaip mažylį nuraminti. Iš pradžių išsiskyrimai galėtų būti trumpesni, vėliau – ilgėjantys, kad kūdikis palaipsniui apsiprastų su jūsų nebuvimu.
Išeidami būtinai atsisveikinkite: jeigu paspruksite paslapčiomis, tuo metu tai gali palengvinti išsiskyrimą, tačiau ilgainiui kūdikis tiesiog bijos jus paleisti, nežinodamas, kada vėl jūs dingsite be jokio įspėjimo. Geriau trumpai atsisveikinkite (apkabinkite, pabučiuokite mažylį, pasakykite, kad turite išeiti, bet greitai grįšite) – greičiausiai tuo metu kūdikis verks ir nenorės jūsų paleisti, bet jūs neprarasite jo pasitikėjimo jumis.
VYRESNI
Su vaikais ir paaugliais būtina kalbėtis apie tai, ko jie bijo. Dažnai vaikai bijo to, ko nesupranta, nežino, kaip tas veikia (pavyzdžiui, iš kur atsiranda griaustinis, kaip veikia dulkių siurblys, kur dingsta vanduo iš vonios), – todėl parodykite ir paaiškinkite, leiskite atlikti bandymus, kad vaikas pats įsitikintų, kad kai kurios baimės kyla tik iš nežinojimo (pavyzdžiui, pabandykite kartu nukirpti sruogelę plaukų, kad vaikas įsitikintų, jog tai nėra skausminga, parodykite, kad kanalizacija negali įtraukti nei kojos, nei rankos, nei viso žmogaus).
Atsakykite į vaiko užduodamus klausimus (apie karus, mirtį, ligonines, ligas ir t.t.), bet su mažesniais vaikais nesileiskite į smulkias detales. Paaiškinkite, kokie galėtų būti sprendimai, – pavyzdžiui, norint būti sveikam ir nepatekti į ligoninę reikia reguliariai tikrintis sveikatą, tinkamai maitintis.
Vaiko baimes galite paversti jo susidomėjimu: pavyzdžiui, jei vaikas bijo vorų ar skruzdėlių, – pasižiūrėkite šių gyvūnėlių nuotraukas, išsiaiškinkite, kokių jų rūšių yra, pasižiūrėkite filmukus apie jų gyvenimą. Jei vaikas bijo šunų, – paieškokite pažįstamų, kurie turėtų draugišką šunį, ir leiskite vaikui su juo susipažinti, paglostyti, vėliau – pažaisti. Jei vaikas bijo eiti į tamsų sandėliuką, – sukurkite žaidimą, kuriame reikėtų pašvietus žibintuvėliu ką nors paimti iš sandėliuko.
Vaiką artėti prie jį gąsdinančių dalykų drąsinkite labai palaipsniui, vis jį nuramindami, pagirdami už naują žingsnelį, leisdami tai daryti tokiu tempu, koks išeina, o ne koks būtų patogus jums. Pavyzdžiui, jeigu vaikas bijo išeiti į lauką dėl šalto vėjo, – nestumkite jo ir jam nepriekaištaukite, nesišaipykite ir negėdykite. Parodykite vaikui pavyzdį, kaip į lauką išeinate ir vėjo nebijote jūs patys, leiskite jam iš pradžių pastovėti prie uždarytų durų, vėliau – ant slenksčio, nestumdami laukan. Jeigu tą dieną vaikui jau gana iššūkių, – leiskite jam „pailsėti“ iki kitos dienos. Bandydami kažką padaryti greitai, galite ne pagreitinti, o, priešingai, viską tik sulėtinti.
Kartais vaikai gali tapti baikštūs tada, kai tėvai yra ypač griežti ir reikalaujantys. Tada jiems baisu, jei kažkas vyksta ne taip, kaip reikia. Vaikui svarbu jausti, kad jis bus mylimas net ir tada, kai jam kas nors nepavyks.
Pastovi dienotvarkė padeda ir didesniems vaikams, ne tik kūdikiams, susidoroti su įvairiomis baimėmis, ypač jei jų atsiranda vakare. Vaikas gali norėti visada gerti iš to paties puodelio, išgirsti tą pačią pasaką ir gauti tiek pat bučinių ir apkabinimų kiekvieną vakarą – tai padeda jam jaustis saugiam.
Jei vaikas bijo to, kas realybėje neegzistuoja (pabaisų, monstrų, raganų), – paaiškinkite, kad iš tiesų jų nėra. Mažesniems vaikams reikia laiko, kol jie tuo įsitikina. Svarbu, kad jūs nepradėtumėte elgtis taip, lyg tikėtumėte, jog pabaisos ar raganos yra tikri. Parodykite, kad tikite vaiko baime, apieškokite kartu su juo kambarį, kad įsitikintumėte, jog nieko nėra po lova ar spintoje, tačiau dėl to neturite pradėti tikėti pačiais įsivaizduojamais personažais.
Su mokyklinio amžiaus vaikais galima apie baimes kalbėtis. Dažnai vaikui pačiam sunku apibrėžti, ko jis bijo: pavyzdžiui, baimė eiti į mokyklą gali kilti dėl to, kad baisu gauti prastą įvertinimą arba todėl, kad yra nemalonus mokytojas, kuris nuolat pasišaipo iš vaikų, arba todėl, kad tyčiojasi bendraklasiai. Labai svarbu aiškiai apibrėžti, kas labiausiai baugina, – kuo aiškesnės baimės priežastys, tuo paprasčiau rasti sprendimų.
Pasiūlykite vaikui nupiešti tai, ko jis bijo. Kai baimė labiau pažįstama, ji tampa ne tokia stipri. Taip pat tinka žaidimai, kuriuose vaikas savo baimes „išžaistų“: galbūt jis pats pavirs ta ragana, kurios jis bijo, arba ragana bus jo mylimas žaisliukas. Arba vaikas norės pažaisti su žaisliniu arba tikru, bet išjungtu dulkių siurbliu, kurio garsas jį gąsdina.
Galima pasiūlyti vaikui žaidimą: nupiešti bijantį save ir kitą vaiką – drąsų. Tuomet „leisti“ jiems tarpusavyje „pasišnekėti“: bijantis vaikas pasakoja kitam, ko jis bijo, tada drąsusis atsako bijančiam, kodėl viskas yra ne taip baisu, kaip atrodo.
Padrąsinkite vaiką pereiti iš vieno vaidmens į kitą, „pasikalbėti“ su savimi. Tai puikus būdas mokytis savęs nuraminimo baimę ir nerimą keliančiomis situacijomis.
Jei vaikas nuolat atrodo įsitempęs, nerimastingas ar baimingas, jam gali būti naudinga pasimokyti atsipalaidavimo.
Paprasčiausias būdas – palaipsniui sugniaužti ir įtempti visus kūno raumenis, pradedant nuo veido ir pereinant iki kojų ir rankų pirštų, tada vėl palaipsniui visas kūno dalis atpalaiduoti. Kūnui atsipalaidavus, lengviau atsipalaiduoti ir emociškai.
Pasistenkite, kad jūsų reakcija į vaiko baimę nebūtų per daug stipri: jeigu kiekvieną kartą, kai vaikas bijos, jūs imsitės visų įmanomų jo raminimo priemonių, – baimė papildomai sustiprės. Reaguokite paprastai, kartais užtenka tiesiog normalizuoti tai, ką vaikas sako („Taip, tikrai nemalonu pamatyti vorą vonioje – suprantu tave, bet jis juk netrukdo mums plautis rankų, todėl greičiau baikime tvarkytis ir eikime valgyti“).
Pastovios taisyklės namuose, sutarimas tarp tėvų padeda vaikams jaustis ramiems dėl ateities (nereikia bijoti, kad tėvai išsiskirs arba netikėtai puls barti dėl kažko, kas vakar puikiai tiko ir patiko), ir tai leidžia vaikams geriau reguliuoti savo emocijas ir nerimą.
Atkreipkite dėmesį į tai, ką vaikas mato per televiziją (žiūri ar žaidžia kompiuteriu ar telefonu) ar skaito knygose: baikščiam vaikui kiekvienas nors kiek gąsdinantis vaizdas gali būti papildomas dirgiklis, kuris įaudrins vaizduotę ir neleis užmigti naktį ar vers bijoti bet kokio šešėlio. Pasirūpinkite, kad vaizdai ir veiksmai, kuriuose dalyvauja vaikas, būtų kaip galima labiau tausojantys.
Kada vertėtų kreiptis į specialistą (vaikų ir paauglių psichiatrą arba vaikų psichologą ar psichoterapeutą)?
Jeigu vaiko nerimas ir baimės yra stipresni ar trunka ilgiau, nei „priklausytų“, atsižvelgiant į vaiko raidą.
Jeigu vaiko baimė ar nerimas išlieka net ir tada, kai nėra pavojaus šaltinio.
Jeigu vaikas greitai praranda savikontrolę ir yra sunkiai nuraminamas, nepriima jūsų pagalbos.
Jeigu šis nerimas ar baimė reikšmingai trikdo vaiko kasdieninę veiklą – miegą, valgymą, bendravimą su bendraamžiais ar suaugusiaisiais ir (arba) veiklas, kuriomis vaikas mėgo užsiimti anksčiau.
Jeigu vaikas negauna pagalbos laiku, jo baimės ir nerimas gali stiprėti ir sunkėti, apimti vis daugiau sričių. Todėl svarbu nedelsti, kai matote, kad patys negalite susidoroti.
Ko dar gali bijoti kiekvienas iš mūsų
Šalia baimių, kurios būdingos tam tikro amžiaus vaikams, kiekvienam iš mūsų gali kas nors nutikti, kas sukels specifinę baimę, arba fobiją.
Pavyzdžiui, į lauką išėjusio vaiko veidą staiga nutvilkys stiprus vėjo gūsis (o gal dar su aštria lietaus lašų ar ledo kristalėlių sauja), iš už kampo išlėks garsiai lojantis, nors gal ir visai draugiškai nusiteikęs šuo, susirgus ligoninėje teks atlikti skausmingus ir nemalonius tyrimus… Toks netikėtas pavojus organizme sukelia fiziologinį atsaką, dėl kurio jaučiame stiprias emocijas, kartu pasireiškia ir fiziniai pojūčiai: daužosi širdis, „susuka“ pilvą, sudrėksta delnai.
Bėda ta, kad šios reakcijos gali kilti kiekvieną kitą kartą vėl susidūrus su tuo pačiu dirgikliu, todėl galime pradėti vengti eiti į lauką, kur vėl gali užpūsti aštrus ir nemalonus vėjas, aploti šuo, visomis jėgomis priešinamės vizitui pas gydytojus, nes nežinia, ar nereikės vėl kur nors durti. Jeigu tenka imtis kažkokių ypatingų veiksmų, kurie leistų išvengti bijomų dirgiklių, pavyzdžiui, vaikas atsisako eiti į lauką ar kategoriškai neperžengia poliklinikos arba gydytojo kabineto slenksčio, – tuomet kalbame apie atsiradusią fobiją, kuri apsunkina tiek paties vaiko, tiek artimųjų gyvenimą: juk neįmanoma gyventi, niekad neišeinant iš namų arba bent retkarčiais nepasitikrinant sveikatos (ypač susirgus).
Dalis straipsnyje pateikiamos informacijos yra iš www.heysigmund.com tinklalapyje esančio Karen Young straipsnio „Fear and Anxiety – An Age by Age Guide to Common Fears, The Reasons for Each and How to Manage Them“
„Mamos žurnalas“
Susiję straipsniai
