Vasara būsimų paruošiamukų ir pradinukų tėvams – svarbaus apsisprendimo laikas. Nuo mokyklos pasirinkimo priklausys, kokie bus 4 ateinantys metai. Tėvai nėra abejingi, kur ir kaip mokysis jų vaikas, – kai kurie apvažiuoja net 10 mokyklų, kad pasikalbėtų su mokytojais, susipažintų su aplinka ir pajustų mokyklos aurą.
Norime supažindinti su nauja privačia pradine Gedimino miesto mokykla. Pokalbiui pakvietėme jos įkūrėją Simoną Boguckienę, nes jos patirtis idealiai tiko mūsų rubrikai „Motinystė ir karjera“. Simona augina du berniukus (6 ir 4 metų), o mintis kurti mokyklą gimė per motinystės atostogas.
Sukurti mokyklą – ne tas pat, kas internetinę parduotuvėlę. Kaip ryžotės tokiam užmojui?
Neseniai buvau konferencijoje apie profesijų transformacijas, kurioje moterys kalbėjo, kaip po vaiko gimimo keičiasi požiūris į savo darbą. Man vienas iš impulsų kurti privačią mokyklą buvo mano motinystė. 10 metų dirbau pradinių klasių mokytoja, vedžiau matematikos ir pasaulio pažinimo pamokas, buvau klasės auklėtoja, direktoriaus pavaduotoja. Po pirmo sūnaus gimimo praėjus metams grįžau į darbą ir pajutau – kažkas negerai.
O kas negerai? Kalbėdavausi su draugėmis – gal pasikeitė mano požiūris, gal pasikeitė žmonės? Man labai patinka mano profesija, vaikai, bet netiko administraciniai dalykai, pati švietimo politika. Tačiau keisti nieko negalėjau. Žinoma, bus sakančių, kad ir vienas žmogus gali daug pakeisti. Sutinku, bet dirbant susiformavusioje struktūroje, būnant ne vadovu pakeisti labai sunku. Esi suvaržytas visokių reglamentų, instrukcijų.
Tarkime, kaip pakeisti klasėse vaikų skaičių? Pradinukų klasės labai didelės, kartais ir po 30 vaikų. O juk pradinukai – dar vaikučiai. Jie visi nori pasipasakoti, visi nori dėmesio. Naujosios kartos vaikai nebijo klysti, yra drąsūs, nori būti matomi, pastebėti. Kai reikia ruošti vaidinimą, visi nori pagrindinio vaidmens! O kaip atsiskleisti vieną vaiką, kai turi aprėpti 30?
Labai stengiausi pamatyti kiekvieną savo auklėtinį. Sugalvojau tradiciją – asmeninį pokalbį su kiekvienu vaiku kas pusmetį. Neįsivaizduojate, kaip vaikai atsiskleisdavo, pasikeisdavo po tokių pokalbių, kaip jie jų laukdavo. Jiems nepaprastai svarbu, kad mokytojai juos įvertintų, pagirtų. Pokalbiams skirdavau dvi savaites, ruošdavausi (vaikai, beje, irgi) – išsinagrinėdavau, kaip per pusmetį kiekvienam vaikui sekėsi, kokie dalykai ėjosi prasčiau, kokių kilo elgesio problemų, kokia buvo vaiko nuotaika. Tai galima pavadinti vaiko „pusmečio istorija“. Su kiekvienu mokiniu kalbėdavomės asmeniškai, be jokių pašalinių žmonių, išsivirdavome arbatos. Net pati nustebdavau, kaip tie pokalbiai vaikams buvo reikalingi. Vienas nedrąsus vaikutis, kuris bijodavo ir žodį pasakyti per pamokas, atsiskleidė vos po vieno tokio pasikalbėjimo.
Mokytojo galia vaikui yra nepaprasta. Nuo mokytojo, galima sakyti, priklauso viskas – vaiko nuotaika, motyvacija. Tačiau dirbant valstybinėje mokykloje nebuvo tokios kokybės, apie kokią svajojau: juk vaikų daug, kol su vienu kalbiesi, už durų jau nekantrauja kitas…
Tie pokalbiai buvo visiška mano iniciatyva, niekas man už tai nemokėdavo papildomai, niekas nepagirdavo, net atvirkščiai – tarp eilučių leisdavo suprasti ir suabejoti, kam aš plėšausi?
Ką dar (be mokinių skaičiaus klasėse) norėjosi keisti?
Paties mokytojo darbo kokybę.
Išleidau tris laidas. Mačiau, kaip greitai keičiasi vaikai, kaip kaskart susirenka vis kitokia, pažangesnė karta, juk vaikai jau nuo kūdikystės auga neatskiriamai nuo kompiuterių, technologijų. Kiekvienoje laidoje keisdavausi ir pati. Mane mokė saugoti mokomąją medžiagą, projektus, idėjas, nes galėsiu visa tai panaudoti ateityje. Tačiau aš viską išmesdavau, nes kaskart galvodavau vis naujus būdus, kaip perduoti vaikams žinias. Pamačiau, kad su kiekviena nauja pradinukų laida vaikai vis mažiau pažįsta gamtą, nebeatskiria klevo lapo nuo ąžuolo, tad pasaulio pažinimo pamokos turi būti platesnės. Jie nebepažįsta gamtos, nes gyvena technologijose.
Taigi šios mintys manęs neapleido, ypač daug galvojau, kai po antrojo vaiko gimimo pabuvau namuose 2 metus.
Kai kalbame apie moteris, kurios po gimdymo sukūrė verslus, dažniausiai girdime, kad jos iš esmės pakeitė savo profesijas: teisininkė kepa vaflius, medikė tampa kelionių organizatore.
Kodėl jūs likote pedagogikoje – specialybėje, kuri šiomis dienomis nežada didelių pinigų ir prestižo?
Aš pradinių klasių mokytojos specialybę rinkausi iš pašaukimo. Drąsiai taip sakau. Kai mano bendraamžiai dar dvyliktoje klasėje svarstė, kur stoti, aš jau nuo mažų dienų žinojau, kad būsiu mokytoja, žaisdavau mokyklą.
Neslėpsiu, tėvai nebuvo sužavėti, kai pasakiau, kad studijuosiu pradinį ugdymą, prašė pakeisti nuomonę, stoti į teisę.
Dirbau iš idėjos, niekada nedejuodavau, kad mažos algos. Juk jeigu man patinka, ką darau, jei jaučiu didžiulį malonumą mokydama vaikus, jei to nuo mažens norėjau, tai buvo mano svajonė, kaip galiu ją mesti dėl pinigų?
Kai atėjo tie abejonių metai, važiuodama automobiliu, aš nuolatos mintyse ieškodavau sau naujų profesijų, vadinamosios transformacijos, tačiau neradau nieko, kas leistų man gerai jaustis.
Kai namuose auginau vaikus, nors nėjau į mokyklą vesti pamokų, amžinai buvau apsikrovusi profesine literatūra, rašiau projektus.
Mano svajonė – prisidėti prie jaunų mokytojų proveržio, kad jaunimas rinktųsi mokytojo profesiją ir didžiuotųsi ja. Sakoma „laiminga mama–laimingas vaikas“. Tad neabejokite ir tuo, kad laimingas mokytojas–laimingas mokinys.
Man labai apmaudu, kad dabar mokytojo specialybė nuvertinta. Net kai į mokyklas ateina studentai atlikti praktiką, vyresniosios kartos mokytojai sako – „nesiplėšyk, nereikia, ir išvis, kam tu čia stojai, nežinai, kiek tau kainuos nervų“ ir t.t.
Kai dirbau direktoriaus pavaduotoja, prašydavau mokytojų – sergėk, Dieve, neatgrasykite jaunų praktikantų, girkite juos, kad pasirinko šią profesiją, skatinkite. Užsienyje pedagogai didžiuojasi savo profesija. Kai visuomenė gerbia mokytojus, ir šie pakyla į visai kitą lygį.
Svajoti nedraudžiama, tačiau kaip svajonę paversti realia mokykla? Kiek užtrukote, kai apsisprendėte? Juk moterims, ir dar auginant mažus vaikus, taip svarbu stabilumas, o kuriant tokį verslą apie stabilumą, matyt, nėra ko svajoti?
Mintis neatsirado per naktį, dar laukdamasi antrojo vaiko pakalbėdavau su draugėmis mokytojomis, kad darytume kažką kartu. Deja, kaip ir sakote, trukdė baimė: o kaip dabar bus, juk turėsiu išeiti iš darbo, o jeigu kurį laiką negausiu algos? Likau viena su savo idėjomis, ir grįžau dirbti į valstybinę mokyklą, ramindama save, kad gal viskas bus gerai. Bet nepasitenkinimas toliau kaupėsi. Regis, dirbau apsupta sienų, pro kurias niekaip neįmanoma prasiveržti. Na, o pagrindinis impulsas kurti savo mokyklą buvo, kai mano idėją palaikė kolegė Jurgita Blažienė.
Mudvi bene metus dėliojomės naujos mokyklos koncepciją. Nuo pirmos minutės aiškiai matėme, kokia tai turėtų būti mokykla, tik reikėjo viską sudėlioti.
Tuomet, žinoma, prisireikė finansinių išteklių. Mes su kolege – pedagogės, neturėjome nei pakankamai lėšų, nei finansų valdymo patirties.
Netrukus prie mūsų prisijungė bičiulis Vaidas. Drauge su juo esame baigę Edukologijos universitetą, o jis šiuo metu yra sėkmingas verslininkas. Jis matė, kaip aš myliu savo darbą, kaip degu naujos mokyklos idėja, todėl nedvejodamas sutiko parūpinti trūkstamas lėšas. Nuo to laiko užtikrintai galėjome judėti toliau. Mudvi su Jurgita likome ugdomosios dalies kūrėjos, o mūsų vyriškoji pusė rūpinasi patalpomis, remontu, pirkiniais. Svarbiausia, kad visi trys esame pedagogai, puikiai suprantame, ką darome.
O šeima jus palaikė?
Be šeimos palaikymo esi niekas. Vyras matė, kaip aš degu savo darbu, kaip man įdomu visokie mokymai, kad neskaitau romanų, o tik pedagoginę-psichologinę literatūrą, kad nuolatos prie kompiuterio kažką rašau, stebiu FB naujienas (mokytojai visame pasaulyje yra susibūrę į įvairias grupes). Net išėjusi motinystės atostogų daugiau gilinausi į savo profesiją, o ne į kūdikių auginimą. Po motinytės atostogų į darbą grįždavau su ilgalaikiais planais ir naujais sparnais – prisiruošusi įdomiausių programų. Su vaikais, pamenu, per gamtos pažinimo pamokas net viščiukus perindavome. Juokauju, kad sveika moterims pagimdyti, nes gimsta tiek idėjų! Motinystė galinga.
Vyras matė tai. Jis sakydavo: „Tu dirbi kaip sau, ar tave kas nors įvertina?“ Žinoma, neįvertino. Net kolegos sakydavo – kam tu tiek daug visko darai? Kai motinystės atostogų metu rašiau europinį projektą, vyras klausdavo – kodėl tai darai? Atsakydavau, kad dirbu ateičiai. Jeigu vyras nebūtų pritaręs, vargu ar būčiau ryžusis tokiam iššūkiui. Juk aišku, kad dabar aš Gedimino miesto mokyklai atiduodu savaitgalius, vakarus, atostogas. Dirbti sau daug sunkiau, negu visiems.
Kuo ypatinga bus Gedimino miesto pradinė mokykla?
Ji vaikui suteiks kokybę. Vien faktas, kad mokykla privati, nereiškia, kad vaikas bus mokomas kokybiškai.
Pati auginu būsimą pirmoką, ir ieškojau jam būtent privačios mokyklos, nes nenorėjau, kad jis mokytųsi didžiulėje klasėje su 30 vaikų. Ir dauguma privačių mokyklų mane nuvylė. Matyt dėl to, kad mokėdavau išgirsti ir pamatyti tai, ko kiti tėvai nesupranta. Pati būdama mokytoja, norėdavau pokalbio metu paklausti – kodėl jūs taip meluojat tėveliams? Daug mokslo draugų, kolegų dirba privačiose mokyklose, žinau to darbo užkulisius, ir drąsiai sakau – ne visur gausite kokybę. Dažniausiai esminis tokių mokyklų sėkmės raktas yra rinkodara. Žinote, tai man irgi buvo paskatinimas – įkurti gerą privačią mokyklą, kuri taptų vieta, kur ir vaikai, ir mokytojai būtų laimingi, o pats mokymas –aukščiausio lygio. Kad nebūtų tokių kuriozų, kai iš privačios pradinės mokyklos patekęs į 5 klasę „paprastoje“ mokykloje, vaikas be repetitoriaus negali pasivyti bendraamžių, nes jam trūksta žinių.
Kol kas renkame dvi grupes: priešmokyklinę grupę ir pirmąją klasę. Auginsime savo vaikus. Kadangi patalpos didelės, rinksime ir darželio grupę. Būtų idealu augintis sau mokinius iš darželinukų, nes kitu atveju pirmoje klasėje vyksta gana ilga adaptacija ir sumaištis: susirenka skirtingo paruošimo vaikai.
Vienas matęs daug mokomųjų filmų, kitas tik akademiškai mokęsis skaityti ir rašyti. Idealu, kad pirmoje klasėje susirenka panašaus paruošimo lygio vaikai, tada jiems daug lengviau kartu toliau mokytis.
Jūsų tinklapyje rašoma, kad bus stipri mentorystės programa. Ne visi supranta, kas tas mentorystė?
Mes, pedagogai, puikiai suprantame, ką tai reiškia. Manau, aš tą mentorystės programą ir taikiau, dirbdama valstybinėje mokykloje.
Paprasčiausiai – tai asmeninis mokytojo ir vaiko ryšys ko nors mokant. Mano atveju kažkokio superefektyvumo nebuvo dėl didelio mokinių skaičiaus. O kai mokinių mažiau, tokia programa gali daryti stebuklus. Pirmas mentoriaus (mokytojo) darbas – pažinti vaiką. Tėvai klausia – o kaip tai padarysime, kaip pažinsime tą svetimą vaiką? Patikėkite, vaikai taip lengvai atsiskleidžia: pamokose, užklasinėje veiklose, per pertraukas. Labai greitai pasimato to vaiko pomėgiai, talentai, silpnosios vietos. Kai pažįsti vaiko silpnybes ir stiprybes, pomėgius ir talentus, gali vaikui sukurti tokią mokymosi aplinką, kad jis nenorės iš mokyklos namo eiti (juokiasi).
Kartą per dieną bus mentorystės valanda, kai visi mokytojai dirbs su vaikais asmeniškai. Padės vaikui atlikti tuos dalykus, kurie sunkiau sekėsi.
Gal kartu pasimokys skaityti. Prasčiau besimokančiam vaikui mentorius bus savotiškas korepetitorius.
Dirbdama su pradinukais pastebėjau, kokią galią turi korepetitoriai. Tarkime, vaikui sunkiau sekasi, tėvai, norėdami jam padėti, pasamdo korepetitorių kažkokiam trumpam etapui, ir vaikas tiesiog atsigauna. Jis nebijo atsakinėti, net spirga kėdėje, nes jis ŽINO. Kai vaikui mokytojas paaiškina individualiai, viskas tampa aišku.
Jei vaikas gabesnis, jam labiau sekasi, mentorius pasiūlys ugdyti gebėjimus dar labiau – duos sunkesnių uždavinių. Mentoriaus darbas bus pastebėti vaiko talentus ir leisti jiems skleistis. Vaikas gražiai piešia? Surenkime jo darbų parodą. Vaikas gerai kalba angliškai? Tegul kuria mokyklos radiją anglų kalba. Idėjų begalybė.
Mano vizijose mokykla yra šeima, bendruomenė, ir joks mokytojas negalės pasakyti, kad „čia mano klasė“. Visos klasės ir vaikai bus mūsų.
Ko tėvai dažniausiai klausinėja, kai ateina į pokalbį užrašydami vaiką į jūsų mokyklą?
Tėvams svarbiausia, kad vaikai būtų laimingi. Kai vis paminiu, kaip mes sieksime mokslo kokybės, tėvai išsigąsta – matyt, čia bus kalimas, vaikelis labai sunkiai mokysis, „grauš“ vadovėlius ir sėdės susikūprinęs suole. Tada nuraminu – nebe tie laikai, kai vaikai mokosi suoluose iš vadovėlių. Vaikui mokytis bus labai įdomu, linksma, azartiška. Pirmiausia vaikas gerai jausis, nes jis ir mokytojas bus draugai. Klasėse pilna interaktyvių mokymo priemonių, išmaniosios lentos. Už lango – milžiniškas kiemas, kur auginsime su vaikais augalėlius, pažinsime gamtą.
Jūsų mokykla dirbs pagal standartinę Švietimo ministerijos patvirtintą programą?
Taip, nes ji yra puiki, jai nieko netrūksta, nebent daugiau pasaulio pažinimo pamokų (esamų 2 per savaitę nepakanka). Mūsų švietimo sistemoje trūksta tik gerų mokytojų.
Mano nuomone, bet kokia sistema – skandinavų, Kembridžo, Valdorfo ir t.t. – gero mokytojo rankose tampa auksine. Jeigu duosime puikią mokymo programą mokytojui, kuris dirba iš pareigos, sistema nepasitvirtins. Šiuo metu skandinaviškoji sistema yra populiariausia, bet susitikimuose su skandinavų pedagogais girdime, kad jiems svarbiausia mokytojo ryšys su vaiku, mokymo aplinka – mažiausiai kalbama apie pačią akademinę mokymo sistemą, o pabrėžiami kiti dalykai.
Mūsų mokykloje didelis dėmesys bus skiriamas gamtamoksliniam ugdymui, o tam pasitarnaus tas mūsų didžiulis kiemas, kurį vadiname net parku. Daug laiko būsime lauke, ten vyks pamokos, lauko klasė. Vaikams labai patinka eksperimentai, bandymai, tyrinėjimas. Mokykloje turėsime laboratoriją, kuriai vadovaus mokytoja Jurgita Blažienė – ji yra pradinukų laboratorijų metodikų autorė, vienintelė Lietuvoje tokio lygio ekspertė.
Didžiuojuosi, kad praėjusią savaitę pasirašėme bendradarbiavimo sutartį su VU Gyvybės mokslų centru. Esame vienintelė tokia pradinė mokykla.
Mūsų mokytojai dirbs kartu su profesionalais. Pamokas ves mokslininkai kartu su mokytojais. Kad vaikai suprastų, mokytojas įžemins mokslininkų mintis. VU Gyvybės mokslų centras aprėpia mediciną, fiziką, botaniką, neuromokslus.
Kaip surinkote komandą?
Komanda pasirinko mane. Skelbimų neteko dėti – turime nuostabių pradinių klasių mokytojų rezervą 4 metams į priekį.
Kodėl mokyklai davėte Gedimino vardą?
Norėjome prasmingo vardo. Juk Gediminas atnešė inovacijas, naujoves, jis padarė proveržį Vilniuje, o mes padarysime proveržį švietime. Nedarysime iš švietimo verslo, nekursime Gedimino mokyklų tinklo. Mūsų tikslas – būti kad ir mažais, bet labai stipriais, pačiais stipriausiais.
Neila Ramoškienė
Daugiau informacijos https://www.gediminomokykla.lt/
„Mamos žurnalas“
