
Energetikė ir pedagogė Virginija bei gamtinių dujų darbų vadovas ir projektuotojas Mantas, įgiję tokias specialybes, galėtų kopti karjeros laiptais bet kurioje pasaulio šalyje, tačiau savo laimę rado Krunų kaime (Širvintų raj.), nutolusiame nuo Vilniaus 45 km.
Keli faktai apie kaimą pasirinkusią šeimą
Šeima augina 3 vaikus: Rugilę (8,5 m.), Luknę (5 m.) ir Tautvydą (2,5 m.).
Šiuo metu visi įsikūrę mobiliajame namelyje – statosi „tikrą“ namą. Mobilųjį namuką įsigijo tuomet, kai vėtra nuvertė jau statomo namo karkasą. Namukas ankštokas, bet užtat sklypo erdvė užima 3,5 ha.
Artimiausi kaimynai – už 350 m.
Su Virginija kalbamės, kas atsitinka, kad didmiesčio gyventojai pasirenka kaimą šiuo kaimų tuštėjimo metu.
Virginija, kas jums nepatiko mieste?
Su vyru nuo gimimo augome Kaune. Abiem pirmosios santuokos nesusiklostė. Šį nesusiklostymą vadiname sėkmingu – išmokome keistis ir priimti tikrovę, kokia yra. Abu iš pirmųjų santuokų turime po vaikelį. Iš manosios – Rugilę, iš vyro – Eleną. Sukūrę šeimą, sugyvenome du bendrus vaikučius.
Mano vyrui labai norėjosi gyventi natūralioje, žmogaus mažai paliestoje gamtoje, kur vyrauja švara, harmonija, ramybė.
Vyro akimis, gyvenimas mieste skatina vartojimą ir skubėjimą į niekur. Tad šį jo pasirinkimą priėmiau, tik man svarbesnis prioritetas buvo būti ne tiek gamtoje, kiek sukurti šeimą, kurioje būtų vaikų, ir juos mylėti. Tai mano vaikystės troškimas. Nuo pat vaikystės, kai gyvenau mieste, visi kiemo vaikai buvo mano išmyluoti. Galbūt dėl to, kad pati tos meilės norėjau ir supratau, koks svarbus mamos ir vaiko ryšys. Gal dėl to ir drįsau eiti pedagogės keliu ir persikvalifikuoti.
Kaip vyko visa persikraustymo epopėja?
Kai žinojome, ko norime iš gyvenimo, viskas klostėsi labai greitai! Vilniuje kraustantis tai iš vienų, tai iš antrų nuomojamų namų įpratome migruoti su lagaminais ir baldais. Tuomet dar kartelį kraustėmės į Kauną pas vyro mamą, paskui (jau gimus trečiajam vaikeliui) vėl grįžome į Vilnių ir galų gale po paskutiniojo kraustymosi nusprendėme – jeigu jau kraustysimės, tai tik į savus namus. Pavargome, vis dėlto migruoti su 3 vaikais atima daug energijos ir laiko, įsivaizduokite – pirmyn atgal su visomis lovelėmis, daiktais, baldais. Juos vėliau išpardavėme, pasilikome tik darbužius ir išvykome į savus namus.
Tiesa, tikrasis namas dar tik statomas, gyvename mobiliajame namuke. Statybų procesas sparčiai juda, aplinka gražėja.
Namą nešame po šiaudelį, per žiemą padarėme nemažai darbų. Įrengėme ir paruošėme grindis. Sušilus orams, gaminsime molio ir šiaudų sienas, jos bus daromos pasitelkus specialią technologiją, kuria rūpinasi vyriškos šeimos rankos. Namas auga kartu su mumis ir mūsų vaikais, jie mato, kaip mes jį kuriame, tai nuostabus ir neapsakomas jausmas.
Taip, ir kaime yra rutina, bet nekamuoja nuomos rūpesčiai, neslegia didmiesčio kainos, kuomet tavo norai ir išlaidos dažnai nepriklauso nuo tavęs. Kaime šiuo klausimu paprasčiau. Tarkime, šildytis krosnele galime kada panorėję, ko negalėjome daryti, gyvendami daugiabutyje. Tai labai didelę įtaką turėjo mūsų gaunamoms ir išleidžiamoms pajamoms, jos sudarydavo apie 60 procentų mūsų šeimos biudžeto.

Kas buvo sunkiausia netekus civilizacijos privalumų? Gal šaltas vanduo, silpnas interneto ryšys?
Iš pradžių labai trūko išorinio efekto, kad mieste viskas sukurta už tave, viskas sugalvota: arti parduotuvė, poliklinika, kita infrastruktūra. Erzino purvas vieškelio keliuke, dažnas drabužių skalbimas, guminių batų avėjimas. Bet… tapome daug sveikesni, mažiau sergame, daugiau būname gryname ore, tempas ramesnis ir – galiu teigti – tikrai tapome laimingesni. Visos išmaniosios technologijos kaime mums pasiekiamos, nes taip jau sukurta, jog internetą gali turėti bet kuris, TV – irgi, nors televizorių daugiau naudojame tik vakare.
Šiandien gyventi kaime galima labai patogiai ir gana komfortiškai, nors iš pradžių to neįsivaizdavau. Esu dėkinga savo vyrui, kurio noras gyventi kaime man atvėrė naujas mąstymo galimybes.
Namuką šildome krosnele – pirktais briketais ir malkomis, kurių vyras priruošia. Tai kur kas pigiau nei šildymas mieste. Turime šulinį, bet vandentiekis ir nuotekos įrengtos namuko viduje.
Jaunas mūsų ūkis auga: turime pasisodinę braškių ir jau kelerius metus valgome, auga įvairių vaismedžių, jaunučių ir dar beleidžiančių šaknis į žemę. Prisodinome pušelių, iš kurių kuriame savo miškelį. Labai noriu ir kitiems parodyti, kaip iš nulio galima sukurti ir šeimą, ir namus, ir mišką ir dar profesiją įgyti.
O kas buvo tikrai malonus atradimas?
Labiausiai pakito mūsų mityba, vieni produktai išėjo, kiti atėjo. Duoną perkame iš kaimynų, kurie ją kepa pagal senovinį receptą be jokio pridėtinio cukraus ar mielių, tokią kepdavo mūsų senoliai prieš tūkstančius metų.
Maisto suvalgome mažiau, lyginant su ankstesniu kiekiu, nes organizmas ilgiau išlieka sotus (man po gimdymo nesunkiai nutirpo dar likę 15 kilogramų). Iš kaimynų perkame karvės pieną, juo gardinu kavą, o namiškiai užsipila sausus pusryčius.
Išmokau gaminti varškę, daug kitų sveikų produktų, sužinojau, jog viso grūdo miltai ir duona kur kas sveikesnė ir palankesnė mūsų kūnui. Besimokydama KTU pedagoginėse nuotolinėse studijose įgijau patirties, kaip pasirinkti sveikatai palankų maistą. Taip į gyvenimą įsiliejo ir naujų receptų bei skonių paletė.
Stengiamės laikytis tradicijų, kad miškas nebūtų lankomas tik per šventes, o tai daroma pajautus, panorėjus.

Turite kaimynų, atsirado ryšys su kaimo bendruomene?
Taip, turime kaimynų, jie yra ne tik kaimynai, bet ir bendraminčiai.
Dauguma mūsų, begyvenančių 3 km spinduliu, vienija panašios vertybės ir požiūris į gamtą – žmonės ją tausoja, nenaudoja chemijos ir trąšų, nekultivuoja, o puoselėja gamtinės žemdirbystės principus, kitaip tariant – trąšos gaunamos iš perpuvusių žolių. Tai humusas, pati natūraliausia ir sveikiausia trąša. O ir švaru – praskleidęs bulvių lysvę, susirenki bulves ir nė žemių kast nebereikia.
Žmonės augina daržoves, kepa duoną, o perteklių dažniausiai parduoda miestelyje arba Vilniuje ar Kaune.
Kaip kaime užsidirbti pragyvenimui?
Labai įvairiai žmonės užsidirba. Vieni internetu teikia paslaugas, kiti renka žoleles, suka medų, rašo straipsnius, fotografuoja, treti galbūt iš dalies miestelyje užsidirba.
Nesigailite prarastos profesijos?
Prarasta profesija liko lyg antspaudas mano gyvenime. Labai džiaugiuosi ta patirtimi, joje išmokau daug gyvenimiškų žingsnių. Ne kartą buvau prašoma sugrįžti projektuoti, braižyti ir skaičiuoti įvairias analizes energetikos sektoriuje, tačiau manęs nebežavėjo.
Dabar studijuoju pedagogiką ir atlieku praktiką Širvintų mokykloje bei pradėjau dirbti priešmokyklinukų mokytoja. Tačiau pagal išsilavinimą įgyju fizikos ir technologijų mokytojos diplomą.

Papasakokite, kaip vyksta šeimos logistika: kur ir kaip rytais visi išjudate?
Rytais tėtis veža mergaites į Širvintų miestelio darželį-mokyklą, kuri susikūrė bendruomeninių šeimų pagrindu (darželis ir mokykla yra viename pastate). Esame laimingi, nes turėjome galimybę prisidėti prie naujos mokyklos, kurioje ir pradėjo eiti į pirmąją klasę vyriausioji dukra, atsiradimo (apie tai daugiau galima sužinoti internete www.tekmesmokykla.lt).
Norėjosi išeiti iš šurmulio mieste, kvėpuoti grynesniu oru, tačiau suteikti savo vaikams tokias ugdymosi galimybes, kokias turi ir miesto vaikai. Esu įsitikinusi, kad jeigu labai nori, tai tikrai išsipildys. Prireikė daug kantrybės, tikėjimo, ramybės, susitelkimo savyje, ir mums pavyko. Šioje kaimo mokykloje vaikai ugdomi kitaip, čia kur kas daugiau gamtos ir visuminio ugdymo elementų. Kadangi dalyvavome įkuriant mokyklą, tai ir ryšys su mokytojomis ir tėveliais natūraliai radosi artimas ir šiltas, ko visi trokštame.
O Tautvydas su tėčiu ir mama auga namuose. Su vyru vienas kitą išleidžiame į darbus, mokslus ar parduotuvę. Didžioji dalis darbų vyksta nuotoliniu būdu.
Papasakokite apie savo studijas – kaip suderinate mažiuko auginimą ir mokymąsi?
Pirmąjį pusmetį buvo be galo sunku, teko daug nemigo naktų praleisti, kad atsiskaityčiau 6 modulius universitete. Gelbėjo tai, kad atsiskaitymai vyksta internetu, o susitikimai vykdavo per vaikų atostogas mokykloje. Taip visa šeima galėdavome vykti į Kauną atsiskaityti, tuomet vyras padėdavo ir pabūdavo su vaikais. Šį pusmetį liko parašyti baigiamąjį pedagogo darbą.
Ar vaikams gera kaime?
Patikėkite, būna įvairiai. Tai gal daugiau nuotaikos klausimas, kokia diena, toks ir noras. Būna, pasiilgsta miesto, tuomet susirenkame daiktus, sėdame į mašiną ir suteikiame vaikams, ką susiplanuojame. Aš už tai, kad vaikai susirinktų savo patirtis ir vėliau galėtų rinktis: ar kaimas, ar miestas. Kartą vyresnioji po pramogų mieste tarė: „Mama, važiuojame namo, čia daug triukšmo, pavargau…“ O kol gyvenome mieste, to chaoso ji nė nepastebėdavo.
Beje, pramogų mums netrūksta. Savaitgaliais, būnam važiuojame į Kauną pas giminaičius, kartais – į gimtadienius pas draugus. O dažniausiai savuose namuose – keliaujame po erdves, čiuožinėjame pačiūžomis ant savo tvenkinuko ar rogutėmis nuo kalniuko.

Kaip jūs numalšinate miesto „alkį“?
Labiausi alkis numiršta su stereotipais ir visomis senomis nuomonėmis apie save ir kaimą. Koks jis buvo ir koks bus. Juk kiekvienas einame ir nešamės tai, ką turime savyje. Jeigu mums su savimi būti gerai, tai kad ir kur nueitume, jausimės gerai. Tad kaimas mane išmokė labiau girdėti savo poreikius, išmokti nusistatyti savo ribas, susikurti darbą ir laisvalaikį taip, kaip nori. Nėra aukštesnio šeimininko nei pats, tai įgalina mus jaustis laisvus. Nereikia kaltinti nei šilumos tiekėjų, nei komunalinių ūkių. Tiesiog išmoksti nešvaistyti nei savo laiko, nei kitų energijos veltui. Toks integruotas darnus vystymasis tiesiog persismelkia į kiekvieną ląstelę ir virsta gyvenimo būdu. Blėsta miesto pėdsakai ir dogmatiškos nuostatos, kaip turėjo ar turėtų būti.
O labiausi malšina visus alkius tyras ir grynas platus iki begalybės kaimo oras, vėjas, saulė, vanduo ir ugnis.
Pareklamuokite dar kaimo romantiką. Kas jus labiausiai „veža“?
Kaime gamta išties ypatinga ir labai spalvota, pilna gyvybės, nuo paukščių čiulbėjimo iki stirnų atėjimo į kiemą ar zuikio atšuoliavimo į gėlyną.
Saulės tekėjimas ryte ir jos palyda vakare įnešė į gyvenimą pilnatvės pojūtį, kurio už jokius pinigus nenusipirksi, nors, dabar galvoju, – gal ir galima, bet kaime tai tiesiog įskaičiuota. Dar vienas iš esminių momentų – tai kvapas. Tiksliau, daug gaivos pojūčio, tiesiog gera ir malonu kvėpuoti, nes tai gamtos kvapas. Kviečiu tai padaryti tiems, kurie jau pamiršo, kaip kvepia gamta. Iš pradžių nuo grynumo gali net galva svaigti, bet to bijoti nereikėtų, tiesiog mus svaigina didesnis deguonies kiekis.
Ačiū už pokalbį.
Neila Ramoškienė
Kristinos Jasudaitės nuotraukos
Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas parėmė projektą „Jaunas kaimas“ ir 2019 metams skyrė 1500 eurų.
Šis straipsnis įkeltas 2019 balandžio 28 dieną.
„Mamos žurnalas“
Susiję straipsniai