Kokią burtų lazdelę turėjo mūsų proseneliai, jei savo vaikus augino tokiais mandagiais? Tęsiame straipsnių ciklą apie mandagumą ir gerą elgesį senovėje.
Klaipėdos valstybinės kolegijos dėstytoja dr. doc. Andželika Bylaitė-Žakaitienė
Ko Bažnyčioje išmokdavo vaikai:
Drausmė. Kur nereikia, garsiai nekalbėk
Tarpukariu, po mandagaus auklėjimo šeimoje, Bažnyčia turėjo didžiausią įtaką vaikus mokant etiketo. Tiek šeimos, tiek Bažnyčios diegiama moralinio elgesio abėcėlė buvo paremta Dekalogo principais: „gerbk savo tėvą ir motiną, „nekalbėk netiesos“, „nevok“, „nežudyk“, „negeisk svetimo turto“ ir kt.
Kunigai mokė ir bažnytinio etiketo: melstis susikaupus, nesidairyti į šonus ar atsigręžti, bažnyčioje garsiai nekalbėti, įėjus į bažnyčią nusiimti kepurę. Tai savotiškai buvo savitvardos, drausmės mokymo mokykla. Kunigas drausmindavo ne tik bažnyčioje, bet ir viešumoje. „Ant kalniuko augo žemuogės, bet ten buvo bažnyčios žemė, šalia kapinių. Iki to kalnelio nėjo kitaip prieiti, reikėjo bristi per javus. Mes su broliu taip ir padarėm. Tuo metu kunigas, vaikščiodamas po kapines, mudu pamatė. Pabarė. Vėliau sutikęs tėvą, paskundė mudu, tada tėvas lupo“, – prisimenu, pasakojo vienas Prienų rajono kaimo gyventojas.
Mada. Suknutė aukščiau kelių – nepadoru
Etiketo funkcija užtikrinti išorinės ir vidinės žmogaus kultūros harmoniją. Pagrindinė kaimo dorovės saugotoja – Bažnyčia kontroliavo ir mados etiketą.
Suknutė aukščiau kelių buvo nepadoru. Jei bažnyčioje atsiklaupus keliai matėsi, tai tuojau prasidėdavo apkalbos, o pasirodžius su drabužiais be rankovių bei su gilesne iškirpte puolama skųsti kunigui. Pasitaikydavo atvejų, kad šis už netinkamą apsirengimą merginos neįsileisdavo į bažnyčią arba išmesdavo iš jos. 1933 m. panašiai apie madas buvo rašoma ir katalikiškoje spaudoje. Antai, „Naujoje Vaidilutėje“ buvo rašoma: „tos, kurios nešioja nepadorius drabužius, turbūt nežino, kad merginą puošia ne platūs iškirpimai ir per daug aiškiai pabrėžtos linijos, bet gražios jos būdo ypatybės, jos kilnumas, teisingas savo pašaukimo supratimas“.
Higiena. Jei kaltūnas ant galvos, esi dvasios skurdžius
Reiktų paminėti, kad katalikiška spauda rūpinosi ir higienos klausimais: nešvarios rankos, kaltūnas ant galvos, suvelti ir nevalyti rūbai buvo traktuojami kaip žmogaus dvasios skurdumo reiškiniai.
Bendravimas. Intymumas – tik namuose
Be Bažnyčios įsikišimo neapsiėjo ir jaunimo tarpusavio bendravimas, ypač plintantys šokiai poromis (tango, fokstrotas ir kt.) modernėjant Lietuvos kaimui, asistavimo ir šokių etiketas, kuris susijęs su intymumo tema. Intymumas tradicinėje kultūroje priklausė privačiai erdvei, apie kurią nebuvo viešai kalbama, juolab demonstruojama. Viešai erdvei priklausė žodžių padorumas, tinkamas elgesys – vengti kontakto su kitais kūnais, etiketo žinojimas.
Dorovė. Baisiausia susilaukti pavainikio
Dorovine prasme etiketas buvo suvokiamas kaip tam tikrų moralinių vertybių išraiška. Todėl bažnyčia kontroliavo ne tik etiketo, bet ir žmogaus dorovės, moralės normas. Ypač viešai buvo smerkiama mergina, susilaukusi pavainikio. Merginos skaistybės praradimas lietuvių visuomenėje buvo laikomas didele nuodėme, o susilaukusios vaiko laukė panieka ir išskirtinė padėtis visuomenėje. Už tokį dorovinį nusižengimą buvo skiriamos įvairios – nuo moralinių iki fizinių bausmės. Jas griežtai skyrė pagal įstatymą, baudė dvasininkai, kaimo bendruomenė, tėvai: mergina buvo rišama prie gėdos stulpo, varoma keliais aplink bažnyčią, guldoma kryžiumi bažnyčioje, viešai išplakama miestelio aikštėje ir pan. Tai gana plati ir galėtų būti kito pokalbio tema.
Reiktų pridurti, kad nuo XIX a. pab. spaudoje, literatūroje elgesio kultūrą propagavo prancūziško švietimo ideologijos veikiami P. Leonas, J. Biliūnas, Žemaitė, Višinskis, G. Petkevičiūtė-Bitė ir kt. Be to, nuo XX a. pr. buvo leidžiami etiketo vadovėliai, su kuriais, pagal galimybes, supažindindavo tėvai, mokytojai.
XX a. 3–5 dešimtmetyje etiketo pamokas mokyklinio, taip pat vėlesnio amžiaus jaunimas įgydavo lankydami Angelo sargo vaikų, Ateitininkų sąjungos organizuojamus būrelius ar stebėdami Šaulių, Pavasarininkų, Šv. Kazimiero draugijos ir kt. organizacijų veiklas. Daug reikšmės turėjo ir besiplečiantis mokyklų tinklas ir per Žemės ūkio rūmus daugiausia miesteliuose inteligentijos organizuoti trumpalaikiai švietėjiški kursai ir paskaitos žemės ūkio, namų ruošos ir kt. klausimais.
Minėtos draugijos ir organizacijos tarpukariu rūpinosi jaunimo etiketo formavimu per katalikišką (pvz., „Pavasaris“, „Naujoji Vaidilutė“ ir kt.) ir pasaulietinę spaudą (pvz., „Jaunoji karta“, „Kultūra“ ir kt.).
Už ką tėvams būdavo didžiausia gėda
Lietuvos tradicinėje kaimo kultūroje žmogaus elgesiu rūpinosi trys svarbūs socialiniai institutai: tai šeima, kaimo bendruomenė ir Bažnyčia. Šie institutai buvo glaudžiai tarpusavyje susiję, veikė vienas kitą papildydami vardan gero vardo ir gražaus sugyvenimo bendruomenėje. Kiekvienas institutas jautė atsakomybę už kitą, o kadangi žmogaus elgesio pradžiamokslis įgyjamas šeimoje, tėvams buvo didžiausias rūpestis – išauklėti savo vaiką kultūringu žmogumi ir didžiausia gėda, jei to nepadarė ir sutrikdė visuotinai veikiantį tvarkos palaikymo mechanizmą.
Kita vertus, bendruomeniniai papročiai ir elgesio taisyklės nėra statiškos.
Keičiantis gyvenimo sąlygoms ir kartoms, jos kinta atsižvelgiant į visuomeninę aplinką bei jos bendrijos narių interesus. Jau modernėjant Lietuvos kaimui, nuo XX a. 3-iojo dešimtmečio pastebėti tradicinio liaudies etiketo elementų pokyčiai, ypač jie padidėjo po Antrojo pasaulinio karo, o dar labiau išryškėjo XX a. paskutiniaisiais dešimtmečiais, kai išnyko takoskyra tarp kaimo ir miesto bendravimo kultūros, o žmonių tarpusavio sąveika priartėjo prie europinio (standartinio) etiketo šablonų: atsisakyta griežtų standartų laikymosi, laisvai pasirenkamos etiketo ritualinės formos, pereita prie žmogaus elgesio autonomijos.
Parengė Neila Ramoškienė, Vitos Jurevičienės ir Jurgitos Kerulienės nuotr.
Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas parėmė projektą „Vaikams atsiveria senovė“ ir 2018 metams skyrė 4500 eurų.
Šis straipsnis įkeltas 2018 liepos 15 dieną.
