Asta Gindrėnė
Artėjantis šiltasis metų laikas daugeliui asocijuojasi ne tik su atbudusia gamta, bet ir su viena gražiausių švenčių – krikštynomis. Kaip jas gražiai įamžinti?
Konsultuoja fotografė Asta Gindrėnė, Dobiliuko foto
Vaikučio krikštynas šeimos dažniausiai organizuoja pavasarį, vasarą ar rudens pradžioje. Vieni šią šventę rengia kuklią ir pačių artimiausių draugų ratelyje, kiti priešingai – nori didesnio susibūrimo, į kurį stengiamasi sukviesti ne tik senelius, bet ir kitus giminaičius bei šeimos narius. Organizuodami šventę, tėvai įdeda daug energijos ir pastangų, pasiruošimo, rūpesčio, kad liktų kuo gražesnis prisiminimas apie tą ypatingą dieną.
Kokių nuotraukų norisi? Anksčiau krikštynose labiau vyraudavo statiškas ir tvarkingas kadras. Paskutiniu metu pastebiu, kad laikai keičiasi, – vis daugiau tėvų, derindami fotosesijos detales su fotografu, prašo ir pageidauja, kad fotosesijos metu kuo mažiau būtų įpareigojančių dekoracijų, sustatymų, žiūrėjimo į objektyvą, norima kuo daugiau gyvo, pagauto ir tikro kadro, šypsenų, detalių, žvilgsnių ar prisilietimų.
Dobiliuko foto
Visada tėvams rekomenduoju tą dieną atsisakyti nereikalingo triukšmo ir papildomo streso – stengtis ne viską sudėlioti idealiai, taip, kaip jie norėtų, o leistis paskui vaiką! Mažieji šiais laikais gana aktyvūs, lekiantys ir sunkiai nusėdintys, be to, dažniausiai fotografuojami tokio jautraus amžiaus, kai su jais nelabai susitarsi ir tam tikrų dalykų neįpareigosi padaryti. Norint pasiekti geriausią rezultatą, verta atsiduoti į fotografo rankas ir juo pasitikėti. Profesionalus fotografas net visiškame judesyje ir chaose tikrai sugebės pagauti ir užfiksuoti gražiausius momentus bei akimirkas, kurių taip tikisi tėvai.
Įdomiausia, kad kuo daugiau veiksmo, judesio, klegesio ir šėlsmo, – tuo nuotraukos išeina geresnės ir nepalieka abejingų, žiūrint į jas! Fotografui vienas malonumas dirbti ir susirinkti kadrus, kai nėra griežtų, įpareigojančių rėmų ir šablonų, tada, kai leidžiama vaikams šėlti pievoje, neprašoma žiūrėti į fotografą, kai mažieji maudosi gėlių žieduose, nebijo nusimauti batų ir lakstyti po žolę, kai gali drąsiai judėti, sukiotis, šokinėti ir savo šventę ragauti didžiausiais kąsniais. Visa ta emocija persikelia ir į fotografiją. Todėl ir nuotraukos būna gyvos, išjaustos, perteikiančios tos dienos nuotaiką, nuotykius ir istoriją.
Dobiliuko foto
Ta diena emociškai yra nelengva ir mažiesiems, ir jų tėveliams. Geriausias rezultatas yra tada, kai ir vaizdas kadre, ir už kadro būna toks pat. Todėl tą dieną tėvams visada linkiu ramybės ir supratimo, kad šventė yra mažųjų, taigi taisyklės irgi jų. Keliaukime paskui vaikus ir jų transliuojamas emocijas, kurias tą minutę užfiksuoja atmintis, o vėliau viskas nugula ir į prisiminimų albumus.
