Šiais laikais retai kas laikosi visų senovinių krikštynų papročių, bet dauguma jų – išlikę. Priimta, kad krikšto drabužiais pasirūpintų krikštamotė, kad ji užsakytų tortą (kadaise pati kepdavo bobą), po krikštynų priprasta nešti lauktuvių bendradarbiams, vadinamąją „lėlės koją“. Mūsų proseneliai laikėsi nepalyginamai daugiau tradicijų.
Dažniausia krikštynos trukdavo dvi dienas. Ši šventė buvo gana uždara, kviečiami susituokę giminaičiai. Iš „jaunimėlio“ išimtis buvo daroma tik krikštatėviams, kurie dažnai būdavo jauni ir nesusituokę. O vaikai galėdavo tik pribėgę prie stalo saldainių pasiimti.
Buvo tikima, kad vaikas „atsigims į kūmus“, ypač jei krikšto tėvai būdavo renkami vaikui dar negimus.
Kai kuriose vietose kūmus stengdavosi parinkti jaunus – 12-17 metų. Buvo sakoma: „Jaunam garbė kūmauti“. Tapimas krikšto tėvu ar mama tarsi kilstelėdavo jaunus žmonės į naują – suaugusiųjų – rangą.
Žemaitijoje buvo populiaru krikšto tėvus kviesti iš skirtingų giminių, ne vyrą ir žmoną. Kviesdavo į krikšto tėvus vestuvėse buvusius pirmuoju pabroliu ir pamerge.
Visoje Lietuvoje buvo tikima, kad nėščios moters krikšto motina kviesti negalima, „nes vaikas mirs“.
Manyta, kad atsisakyti kūmauti negerai, nes kvietimas būti krikšto tėvais – didžiulis pagerbimas.
Būti krikšto tėvu – didelis įsipareigojimas. Ir ne tik vaikutį vesti tikėjimo keliu, bet ir prisidėti prie jo globos, auginimo. Jei tėvai kur išvažiuodavo, vaiką drąsiai be jokio susitarimo „prie kūmos atvesdavo“. O jau apie dovanas nėr ką ir kalbėti – kūmai privalėjo visomis progomis kažką padovanoti. Per krikštavaikio vestuves krikšto tėvai sėdi garbingoje vietoje, kaip ir tikrieji tėvai.
Pasirūpinti krikšto drabužiais – krikštatėvių pareiga. Jei kūma pasiturinti, ji vaiką „pasiima nuogą“ ir aprengia nuo galvos iki kojų.
Į bažnyčią krikštatėviai važiuodavo atskirai nuo vaiko, kitu vežimu, o grįždavo kartu. Prieš vežant kūdikį krikštyti, jį reikėdavo 3 kartus apnešti aplink vežimą ir duoti pauostyti arkliams, kad užaugęs jų nebijotų. Prieš veždami kūdikį į bažnyčią, į vystyklo kampelį surišdavo „lauknešėlį“: duonos, druskos, pinigų, adatą su siūlu. Kad visą gyvenimą turėtų ką valgyti ir kuo apsirengti. Sakydavo, kad grįžus iš krikšto, reikia kuo greičiau kūdikį išvystyti, kad užaugęs būtų greitas.
Iš bažnyčios grįžtant kūmams užtverdavo kelią (kaip per vestuves), atkišę „dideles kašes“, prašydavo įdėti gardumynų.
Parvažiavus namo, visi stengdavosi išvilioti iš kūmos vaiką, kad gautų išpirką. Kai kur stalus užsėsdavo kūmai-apsišaukėliai, o tikrieji turtėdavo stalą išsipirkti.
Kai kuriose vietose buvo tradicija į krikštynas vaišes visiems susinešti. Svečiai nešdavosi mėsos, pyrago, degtinės – kaip į vestuves. Kiekvienas ant stalo pasidėdavo ką atsinešęs ir vaišindavo kaimynus, ragaudavo, kieno skaniau.
Kūma atsiveždavo didžiausią pyragą – bobą, skanesnio alkoholio (krupniko, kurį pati ir virdavo). Krikšto mamos boba būdavo kokių 70 cm aukščio – koks pečiaus aukštis. Bobos viršų papuošdavo, apraitydavo su cukraus pudra, kiaušinių baltymais, apdėdavo obuolių sūrio gabaliukais. Antrą dieną būdavo kūmos pietūs – kuo skanesni, kuo boba didesnė, tuo vaikui gyvenimas bus geresnis.
Kūmus sodindavo stalo gale. Jie per vaišes turėdavo sėdėti susiglaudę, vis pasibučiuoti. Jei nesėdi susiglaudę, vadinasi, nemyli vienas kito, o krikštavaikis bus su pradante. Populiarios būdavo „kūmų spaustuvės“ – juos iš abiejų suolo pusių spausdavo, kad vaiko dantys gražiai suaugtų.
Jei krikštydavo pirmąjį anūką, per puotą „į bočelius įšventindavo“ senelį, o jei krikštydavo pirmąją anūkę – įšventindavo senelę. Nujus senelį ar senelę sodindavo ant suolo ir kilnodavo.
Puotos pabaigoje ateidavo „ubagai ar žydai“. Jais persirengdavo nekviesti svečiai. Senovėje persirengėlių apsilankymai buvo priimtas dalykas – jie padainuodavo, pašokdavo, linkėdavo visko vaikui, kūmams, tėvams, svečiams.
Persirengėliams duodavo lauktuvių.Superkrikštynos pagal senovinius papročius
Jei norite savo vaikučio krikštynas atšvęsti pagal senovines tradicijas, tokią paslaugą Jums gali suteikti Rumšiškių buities muziejuje. Apie tai pasakoja skaitytoja Virginija Martutaitienė iš Alytaus.
Gimus dukrelei sukome galvas, kaip ją pakrikštyti. Norėjome, kad krikštynos būtų įdomios, linksmos ir vyktų pagal lietuviškas tradicijas. Tada ir prisiminiau Lietuvos liaudies buities muziejų Rumšiškėse.
Muziejaus darbuotojai maloniai sutiko mums padėti.
Visos apeigos vyko aukštaičių sodyboje, didžiausioje seklyčioje.
Prieš išvykstant į krikštą kūmai buvo pasodinti pačioje garbingiausioje vietoje prie stalo. Stalas turi būti nukrautas kuo gausiau, kad gyvenimas turtingesnis būtų. Duona, sūris ir medus – pagrindiniai patiekalai. Tėtis turi raginti visus vaišintis.
Kūmus reikia kviesti kuo jaunesnius, kad kuo ilgiau globotų ir saugotų. Kūma turi būti dora, sąžininga, tikinti, negerianti.
Mūsų išrinktus krikšto tėvus patikrino, ar jie tinkami tapti krikšto tėvais.
Krikšto mama turi kuo gausiau apdovanoti krikšto vaiką, kad gyvenime jam nieko netruktų.
Mūsų Gustutė gavo:
česnako skiltelę, kad saugotų nuo piktosios dvasios
riestainių, kad čiulptuko nereikėtų
cukraus, kad pienas saldus būtų
vilnones kojines, kad nesušaltų ir sveika būtų
angeliuką, kad angelą sargą įsigytų
šiaudinį sodą, kad lemtų lengvą gyvenimą
mažą pintinėlę, kad turėtų kur velykinį margutį įsidėti
muilo ir lininį rankšluostį, kad tvarkinga ir švari būtų
šermukšnio šakelę, kad nuo piktų laumių saugotų. Ją rankoje reikia laikyti visą kelionę į bažnyčią
į batuką įpylė žiupsnelį druskos, kad pikta akis nenužiūrėtų.
Prieš išvykstant į krikštą krikšto tėvai davė priesaiką:
„Pasižadame kūdikėlį apkrikštyti ir parinkti angelą sargą, kad jis visą amželį jį saugotų ir keliu einantį, ir namie sėdintį, ir vandeniu plaukiantį, nuo piktų nuotykių, nuo skaudžių ligų, nuo žiaurių žmonių taip, kad ir keleliu eidamas nepaslystų ir vandeniu plaukdamas nenuskęstų.“
Kad vaikelio gyvenimas būtų linksmas ir lengvas, krikšto mama paėmusi kūdikį ant rankų turi smagiai kelis ratelius sušokti.
Prie kiekvienų namų durų stovi Giltinė. Todėl reikia ją apgauti, vaikelį iškelti per langą ir atiduoti kūmams. Krikšto tėtis išeidamas iš namų turi sudaužyti molinį ąsotį, kad kuo daugiau šukių būtų, tuo laimingesnis gyvenimas bus.
Kūmai važiuodami bažnyčion:
turėjo gerai pagalvoti, ar ko nors nepamiršo, kad kūdikis nebūtų blogos atminties;
sutiktiems duoti pyrago, kad užaugęs jų krikštavaikis būtų dosnus;
pasveikinti kiekvieną kelyje sutiktą žmogų, tada ir kūdikis būsiąs dievobaimingas;
nesikalbėti, nes krikštavaikis užaugęs bus liežuvautojas, rėksnys;
nesnausti vežime, nes tada kūdikėlis ilgai negyvens;
važiuoti tik vieškeliu, nes važiuojant šunkeliais vaikas „nueis blogais keliais“;
važiuoti risčia, nes greitai vežamas kūdikis būsiąs apsukrus ir stropus.
Per krikštynas kūmams negalima:
pyktis, nes vaikas bus neklaužada
plepėti, nes vaikas bus melagis
sugriūti, nes vaikas bus netikęs, nerangus
perkant derėtis, nes vaikas bus šykštus
dyvytis ko nors, nes vaikas bus godus
ką nors pamiršti, nes vaikas turės silpną atmintį.
Po visų šių apeigų, visi sėdome į karietas, kinkytas žirgais, ir vykome į koplyčią. Prieš krikštą kunigui pyrago reikia duoti, kad pakrikštytų „iš geros rankos“. Išrinktą šventą vardą bažnyčioje reikia ištarti kuo garsiau ir aiškiau, kad kūdikis greičiau pradėtų kalbėti. Mūsų dukrytės krikštas vyko XVIII amžiaus koplyčioje, kuri kvepėjo medžiu ir dvelkė gilia senove. Ir kai kunigas pylė šventą vandenį mažylei ant galvos, aš jaučiau, kad į krikštą susirinko mūsų protėviai ir visi gerieji angelai.
Po krikšto grįžome į tą pačią sodybą. Įvažiavus į kiemą reikia visiems garsiai pasakyti, kokį angelą sargą parinkom mažylei.
Tada pirmąją taurę kelia krikšto tėtis, sveikina krikšto mamą, ji – kūdikio tėtį, o šis – mamą. Ir tik tada gali vaišintis seneliai ir visi svečiai.
Labai džiaugiuosi, kad mūsų Gustutės krikštynos buvo linksmos ir turiningos, visi svečiai liko nustebinti ir sužavėti.
Mama Virginija
„Mamos žurnalas“
Na mes nelabai laikėmės krikštynų papročių, kadangi mūsų su vyru požiūriai šiek tiek išsiskiria. Bet krikštynos buvo tikrai labai gražios, visiems taip pat patiko.