Pasakoja mama Indrė
Švęsdami savo šeimos šventes vis pasidomime senovinėmis lietuvių švenčių tradicijomis. O pasidomėję nebeatsispiriame pagundai… Taip atšventėme savo vestuves – Martyno Mažvydo bibliotekoje perskaičiau viską apie senovines vestuves ir nutarėme panaudoti dalį ten rastų, bet mūsų visų jau seniai užmirštų (o daugeliui niekad ir negirdėtų) tradicijų. Mes ir mūsų „pulkas“ vilkėjome tautinius rūbus, visi šokome tautinius šokius pagal liaudišką muziką, žaidėme žaidimus. Buvo be galo įdomu ir smagu. Ir mums, ir mūsų svečiams ilgam išliko nuostabūs šventės prisiminimai.
Na, o taip pradėjus, norisi taip ir tęsti. Taigi ir dukrytės krikštynas bandėme surengti senoviškas. Susėdę kartu su būsimaisiais krikštatėviais iki paryčių ieškojome informacijos, kūrėme scenarijų, galvojome žaidimus. Dukrytei pasiūdinome baltus lino drabužėlius, nupirkome žvakę iš korio, patys apsivilkome šviesiais lino drabužiais.
Seniau, išvažiuojant krikštyti, vaikutį pribuvėja krikštatėviams iškeldavo per langą – šiais laikais, gyvenant miesto daugiabutyje ir dar ne pirmame aukšte, sudėtinga būtų tai padaryti. Taigi teko prisitaikyti prie esamų sąlygų ir kai kurių tradicinių ritualų atsisakyti. Tiesiog iš ryto krikšto mama padėjo aprengti dukrytę ir visi keliavome į bažnyčią.
Krikšto ceremonijai išsirinkome Aušros vartų koplyčią. Nuostabiai šiltas, pakylėjantis kunigo Algirdo Toliato pamokslas palietė mūsų širdis, net labiausiai sugrubusias. Vargiai dabar atkartočiau, kas buvo ištarta, tačiau net ir praėjus metams po šventės nešiojuosi savyje tą šiltumo, jaukumo, gerumo jausmą.
Dukrelę pakrikštijome Kotryna. Dar nuėjus susitarti dėl krikšto datos kunigas patarė pasidomėti šventųjų gyvenimu, kuo jie buvo ypatingi, už ką paskelbti šventaisiais, kokiomis būdo savybėmis pasižymėjo. Esą taip išrinkdami dukrelei globėją kartu linkime jai įgyti to šventojo savybes.
Parinkome šv. Kotryną Aleksandrietę, apie kurią kalbėta, jog nuo mažens garsėjo išsilavinimu ir iškalba, ir kuri yra laikoma mokslo ir žinių, filosofų, mokinių ir mokyklų globėja.
Iš bažnyčios važiavome į Kairėnuose esantį Vilniaus universiteto botanikos sodą, kur fotografavomės, vaišinomės ir žaidėme žaidimus. Sakydavo, jog grįžus iš krikšto, reikia kuo greičiau kūdikį išvystyti, kad užaugęs būtų greitas. Tad pirmiausia atvykę nusiautėme Aušrinei krikšto skraistelę. Tada krikštatėviai visiems paskelbė, kokį angelą sargą parinko vaikeliui, pagal tradiciją, pirmąją taurę pakėlė krikšto tėtis, pasveikino krikšto mamą, ji – tėtį, šis – mamą. O tada jau vaišinosi visi svečiai.
Pirmąjį anūką krikštijantį senelį ar pirmąją anūkę krikštijančią senelę seniau „įšventindavo“ į senelius. Kadangi mano mamai Aušrinėlė yra pirmoji anūkė, tad ji buvo pasodinta ant suolo ir triskart kilstelėta aukštyn. Už pakilnojimą, kaip senovėje, atsidėkojo sūriu.
Sakydavo – kad vaikelio gyvenimas būtų linksmas ir lengvas, krikšto mama paėmusi kūdikį ant rankų turi smagiai kelis ratelius sušokti; kad dantukai lygūs, be didelių tarpų būtų – kūmai turi susiglaudę sėdėti; kad vaikas užaugtų švarus, neapsiseiliojęs, šventei pasibaigus, krikšto mama krikšto tėčiui turi paduot nosinaitę lūpoms nusišluostyt.
Nemažai tokių prietarų susiję ir su krikštatėvių dovanomis krikštavaikiui. Tradiciškai krikšto tėveliai Aušrinei padovanojo: česnako, kad saugotų nuo piktosios dvasios; riestainių, kad čiulptuko nereikėtų; cukraus, kad pienas saldus būtų; vilnones kojines, kad nesušaltų ir sveika būtų; angeliuką, kad angelą sargą įsigytų; mažą pintinėlę, kad turėtų kur velykinį margutį įsidėti; muilo ir lininį rankšluostį, kad tvarkinga ir švari būtų. Taip pat padovanojo pačių nupintą šiaudinį sodą, kad lemtų lengvą gyvenimą.
Pastaruoju metu vis daugiau žmonių pasiduoda „madai“ nekrikštyti vaikų, vis dažniau išgirsti sakant: „Nereikia primesti vaikui religijos – kai užaugs, pats pasirinks, kuo tikėti ar netikėti“. Nenorėčiau sutikti su tokiom mintim. Krikštynos – tai ne tik religijos klausimas. Tai tradicijų, vertybių klausimas. Juk krikštynos – tai pirmoji vaikučio šventė, jo „įvedimas“ į šeimą (plačiąja prasme), į bendruomenę. Tai tėvelių dovana savo vaikui: viso, kas jiems svarbu ir brangu, perdavimas į mažylio rankas. Nesvarbu, kad jis „dar mažas ir vis tiek nieko neprisimins“, juk net dabar mes patys daug ką pamirštame, jei niekas mums to neprimena. Tikiu, kad tradicijų puoselėjimas stiprina mūsų visų ryšį su savo šalimi, jos praeitimi, savo šeima ir manau, kad tai kiekvienam iš mūsų suteikia tvirtesnį dvasinį pagrindą gyvenime.
„Mamos žurnalas“
