Jau keliolika metų Liaudies buities muziejuje Rumšiškėse vyksta edukacinis užsiėmimas „Ant krikštatėvių rankų“.
Vasaros sezono metu muziejuje galima atšvęsti krikštynas senoviškai, pagal liaudies papročius. Apie tai pasakoja muziejininkė Danutė Blaževičienė.
Ruošdama edukacinį užsiėmimą „Ant krikštatėvių rankų…“ naudojausi muziejaus bibliotekoje ir archyve sukaupta literatūra ir etnografine medžiaga: P. Dundulienės knygomis „Lietuvių etnografija“, „Senieji lietuvių šeimos papročiai“, I.Končiaus knyga „Žemaičio šnekos“, R. Kralikauskaitės „Gimtuvių ir krikštynų papročiai“, V. Krėvės-Mickevičiaus „Krikštynų apeigos Dzūkijoje“ ir daugeliu kitų šaltinių. Krikštynų apeigos Aukštaitijoje, Dzūkijoje ar Žemaitijoje labai nesiskyrė. Apeigos turi daug bendrumų, bet kiekvienas regionas šiek tiek skirtingas.
Senovėje skubėdavo vaikus pakrikštyti kuo anksčiau. XIX a. pabaigoje kūdikiai buvo krikštijami per 1-3 dienas, tuo tarpu XX a. pradžioje šis laikotarpis truko iki 1-3 savaičių, o nuo XX a. 3-iojo dešimtmečio buvo krikštijami vis vyresni kūdikiai.
Senesniais laikais būdavo manoma, kad kol vaikas nepakrikštytas, jis yra nesaugus, gali kas nors negero atsitikti, nes tiesiog niekas dar neprisiėmė atsakomybės jį saugoti, išskyrus tėvus.
Svarbiausias krikštatėvių parinkimo kriterijus – kad būtų rimti ir gero būdo, tvarkingi ir darbštūs, ne girtuokliai, dorovingi žmonės. Mat buvo tikima, kad krikštavaikiai gyvenime tampa panašūs į savo krikštatėvius, t.y. įgauna gerąsias ir blogąsias jų charakterio savybes, paveldi polinkį dirbti vienokį ar kitokį darbą, net pomėgius. Dažnai nežiūrėdavo giminystės, o kviesdavo ypač gerbiamus parapijos žmones, bet rinkdavosi jaunesnius, kad ilgesniam laikui globotų vaiką.
Krikštatėviai per krikštynas turėjo ir tam tikrų įsipareigojimų. Kūma iškepdavo pyragą, kūminas atsinešdavo butelį vyno ar „pusbonkelį degtinės“. Kūmai tekdavo ir aprengti vaiką, tam iš anksto būdavo paruošusi marškinėlių, kepuraičių, vystyklų.
Kūmas, pagal tradiciją, privalėjo sumokėti už krikštą.
Kūdikį prausdavo ir krikštui rengdavo pribuvėja. Pribuvėja laukdavo, kada atvažiuos kūmai, ir tik prie jų pradėdavo prausti kūdikį. Tai susiję su apeiginiu pribuvėjos apdovanojimu. Pagal tradiciją, krikštatėviai turėjo atsilyginti pribuvėjai už kūdikio „sugavimą“ bei globą iki krikšto. Krikštatėvis į prausimo vandenį įmesdavo pinigą, o krikštamotė įteikdavo stuomenį. Tik apdovanoję pribuvėją krikštatėviai galėjo iš jos paimti kūdikį. Krikšto marškinėliai būdavo apvelkami bažnyčioje.
Senovėje krikštynų proga buvo dovanojamos visai kitokios dovanos negu dabar. Svarbiausia krikštamotės dovana buvo krikšto marškinėliai. Dar atveždavo riestainių (čiulptukui), cukraus (pienui pasaldinti), muilo (vaikui prausti ir vystyklams skalbti), kruopų (košei virti).
Krikštynų šventei būdavo ruošiami šventiniai valgiai – krikštamotės pyragas, kiaušinienė, sūris, medus, kūmo pirkti saldumynai… Turtingesnė kūma atsinešdavo keptą kumpį, vištą ar žąsį. Išskirtinis patiekalas – tai bobutės košė.
Svečių skaičius priklausė nuo šventės masto. Į krikštynas kviesdavo tiktai artimiausius gimines ir kaimynus. Seniau sakydavo, kad „geras kaimynas yra geriau už tolimą giminę“. Kaimynystę žmonės labai vertino – atsitikus nelaimei, pirmas į pagalbą atskubėdavo kaimynas. Krikštynose dalyvaudavo tik susituokę žmonės. Net suaugęs jaunimas, išskyrus nevedusius kūmus, negalėdavo ten būti.
„Mamos žurnalas“
