Tėtis – žiedų valdovas

Pažadame stebinti toliau

Pernai skaitytojams pateikėme gana rizikingą projektą – spausdinome reportažus iš jaunų šeimų, kurios gyvena pagal senuosius papročius. Rinkdami medžiagą šiems straipsniams nuolatos savęs klausėme, – ar taip gali būti iš tikrųjų? Ne mažiau stebėjosi ir skaitytojai, kurie mums pasakojo, kad pirmiausia žurnalą pradeda nuo tų „keistųjų“ istorijų. Nes jos žavios, jos kitokios, jos moko gyventi įdomiau. Šalia mūsų gyvena daugybė jaunų šeimų, kurios siuvasi tautinius kostiumus, domisi senaisiais amatais, į gimdymą nešasi kankles, o gimusius vaikus palaimina kriviai. Kaip viena skaitytoja rašė: „Atrodo, kad skaitai apie kažkokį kitokį pasaulį, kuris, pasirodo, egzistuoja čia pat, po nosimi“.

Rizikuojame toliau – šiemet išspausdinsime dar 12 istorijų, kurios nepaliks abejingų.

Šiandien mūsų svečias – baltiškų papuošalų juvelyras Evaldas Babenskas (39 m.). Vyras turi 3 sūnus, kurių vardai daug pasako apie šeimos pasaulėžiūrą. Bartvydui 17 metų, Norvydui Motiejui 5 metukai, Girvydui – 3 mėnesiai.

Evaldas su žmona Judita yra diplomuoti archeologai.

 VISKAS PRASIDĖJO KERNAVĖJE

Dauguma berniukų žavėjosi filmu „Narsioji širdis“, tačiau tik keli užstrigo senovėje. Kas nutiko gyvenime, kad neišblėso senovės romantizavimas?

Jūsų minėtas filmas „Narsioji širdis“ išties paliko didelį įspūdį, tada mokiausi 12 klasėje, ir jau žinojau, kad noriu studijuoti archeologiją.

Pirmas impulsas buvo apsilankius vaikystėje Kernavėje su ekskursija. Tada radau ornamentuotą puodo šukę, tiesiog ant kelio. Tai man buvo gyvas prisilietimas prie istorijos, tas jausmas nebepaleidžia iki dabar. Kasinėjančiu ir „sensacijas atrandančiu“ lauko archeologu taip ir netapau, bet studijuodamas 3 kurse pasukau į juvelyriką. Ji man tapo šalutiniu eksperimentinės archeologijos produktu, kaip parodė laikas, – plačiai pritaikomu ir realiu.

Ar žmona irgi tokių pačių pažiūrų? Nesako – eik dirbti į banką ar ministeriją, užuot gaminęs žiedus?

Mano žmona irgi archeologė. Jeigu vienas šeimoje yra menininkas, geriau, kad kitas būtų labiau „žemiškas“. Tai aš žmonai sakau „eik dirbti į kokį banką, ar didelę korporaciją“ (juokiasi). Menininkas dirba tada, kai ateina įkvėpimas, o tai ir sukelia daugiausia problemų šeimoje.

Pirma mano santuoka truko apie 10 metų, joje gimė sūnus. Realiai buvau vienišas tėvas su kartkartėmis iš užsienio pasirodančia žmona.

Aš ją vadindavau „pempe“, tai ji ir skraidė po margą pasaulį. Antrą kartą vedžiau „undinėlę“, kuri man apsuko galvą Kernavėje, nors pati žmona sako, kad galvą apsukau jai aš.

Mano gyvenime vaikai atsiranda savaime, na nebent Girvydas buvo „planuotas“, nes nusprendėme – kai turėsime namus, tuomet galima bus ir kompaniją didinti. Taip ir atsitiko, įsikėlėme į namą ir po mėnesio gimė Girvydas. Mergaitė mūsų šeimoje būtų tikra sensacija, nes paskutinė moteris mano giminėje gimė prieš 47 metus, tai mano vyresnė sesuo. Beveik pusę amžiaus gimsta vien vyrai.

4 metus mokėtės Vievio sanatorinėje mokykloje. Kuo ypatinga ta mokykla, kurioje išauga tokie istorijos mylėtojai?

Vaikystėje turėjau didelę širdį, vožtuvai sunkiai užsidarinėdavo, todėl praleidau 4 metus sanatorijoje. Tik savaitgaliais ir per atostogas grįždavau namo. Mokykla buvo apsupta miškų, užpelkėjusių pamiškių prie Neries upės, atokioje vietoje. Naktimis galėjai išgirsti kažkur už miškų važiuojančius traukinius. Ten daug svajodavau, perskaičiau visas „Zenito“ serijos knygas, buvusias bibliotekoje. Dalis tų svajonių vis dėlto išsipildė, kai kurios labai greitai.

BALTIŠKA BUITIS BE TV IR NAUJIENŲ PORTALŲ

Kaip Jūsų baltiška pasaulėžiūra atsispindi buityje? Kokie Jūsų baldai, ką valgote, iš ko valgote?

Mes – miestiečiai, išsikėlę į priemiesčius, tad ir mūsų įpročiai miestietiški, o buitis yra visai šiuolaikiška: planšetės, internetas, automobilis, banko kortelės ir kiti išmanūs civilizacijos laimėjimai.

Baltiška buitis? Hm, išties, kas tai yra? Mūsų identiteto dalis yra baltiška dvasia, kuri pereina iš praeities į modernią šiandieną ir gali prisitaikyti prie mūsų poreikių ir būti reikšminga. Didžiausia misija – sutelkti bendruomenę. Mes perduodame savo vaikams lietuvių kalbą, dainuojame jiems senovines dainas, švenčiame su šeima Kūčias, Velykas, Vėlines. Su žmona turime tikslą apvažiuoti visus (jų yra 1000!) Lietuvos piliakalnius. Tai man yra baltiška dvasia.

Mano pasaulėžiūra nesutelpa vien į baltiško paveldo pasaulį – man įdomus visas paveikslėlis, o ne jo dalis. Mūsų praeitis yra be galo įdomi ir turtinga, kaip senaisiais laikais taip ir po krikščionybės įvedimo. Abu su žmona esame archeologai, o istorijos mylėtojai ir mokslininkai kartais turi šiek tiek kitokį santykį su praeitimi. Numetus romantikos skraistę, kai kurie praeities aspektai gali pasirodyti ne tokie skanūs ir patrauklūs. Pavyzdžiui, moters statusas pagoniškais laikais kur kas skyrėsi nuo dabartinio. Mūsų pusbroliai prūsai Christburgo taikos sutartimi su kryžiuočiais 1249 metais, be kita ko, atsisakė turėti daugiau negu vieną žmoną. Daugpatystė minima ir to meto Lietuvoje. Jeigu vyras mirdavo, jo žmona pereidavo vyro broliui, jeigu tokio nėra – vyro tėvui. Moteris po vedybų tapdavo tos šeimos nuosavybe. Vaikų mirtingumas buvo labai didelis, jie tapdavo „žmonėmis“ tik pasiekę tokį amžių, kai jau galėjo būti fiziškai naudingi, – pagelbėti ūkyje. Vaikystė tais laikais turėjo būti itin rūsti.

Protėviams atiduodu pagarbą savo darbais. Sukauptomis žiniomis ir patirtimi dalinuosi su kitais. Stengiuosi populiarinti mūsų paveldą ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje. Skaitau paskaitas, rengiu pristatymus apie baltų papuošalus bei materialinę kultūrą. Skaitau ir mokslines paskaitas apie juvelyrines technologijas studentams. Mėgstu dainuoti senovines lietuviškas dainas, groti kanklėmis.

Gyvename sodyboje netoli Vilniaus. Mūsų sodyba paprasta, vertingiausi baldai – knygų lentynos.

Rytais valgome avižų ar grikių košę, kartais kiaušinienę. Pietums gaminamės garintų daržovių, bulvių košę, ryžius, troškiname vištieną, kepamės veršienos ar jautienos maltinukus. Valgome daug makaronų. Savaitgaliais kepame lietinius. Žmona kepa kugelį, mėsos pyragus su daržovėmis, šokoladinius pyragus. Nelabai sekasi su sriubomis, kartais troškinu avieną.

Žmonos populiariausi patiekalai: vištų sparneliai su ryžiais ir saldžiarūgščiu padažu, įvairios žalios salotos su kepintomis sėklomis ir visokiais daigais.

Labiausiai man patinka improvizuoti virtuvėje, iš to, ką randu po ranka, išeina pietūs arba vakarienė, kartais net labai valgomi.

Televizoriaus neturime jau daugiau kaip 15 metų. Nebeskaitau naujienų portalų, nes socialiniai tinklai pakeitė informacijos srautų sklaidą, tai, kas tikrai įdomu ir aktualu, sužinau iš draugų nuorodų ir rekomendacijų. Daug naujienų sužinau iš žmonos, arba vairuodamas automobilį per radiją.

Kokios buvo Jūsų vestuvės, vaikų krikštynos, kokios būna Jūsų šventės? Turite ragą, iš kurio geriate? Gal pats verdate alų-midų?

Mūsų vestuvės buvo simboliškos, labai paprastos su dviem liudininkais. Mažųjų nekrikštijome, tik vyresnėlis buvo pakrikštytas Vilniaus Bernardinų bažnyčioje senelių, gavus mano sutikimą. Tik vėliau sužinojau, kad prieš 160 metų toje pačioje bažnyčioje susituokė mano protėviai.

Mūsų šventės kuo toliau, tuo ramesnės – su arbata, maisto ruošimu, stalo žaidimais, filmų peržiūra. Gal to net šventėmis nepavadintum.

Asmeninį geriamąjį ragą turiu. Jį naudoju istoriniuose renginiuose ir dažniausiai pagal tiesioginę paskirtį. Priklausomai nuo metų laiko, iš rago mėgaujuosi geru karčiu alumi su daug apynių arba raudonuoju vynu. Kitais atvejais tai puiki edukacinė priemonė ir gražus meno kūrinys, papildantis mano archeologinę ekspoziciją.

Manau, kad dar nesu pribrendęs gėrimų gamybai, nes vienintelis bandymas pasigaminti sidro baigėsi visiška nesėkme. Sidrą, matyt, perlaikiau. Visas turinys ištryško ant lubų. Ant mūsų pasipylė sidro lietus, nes visi buvome apstoję stalą, trūko tik skėčių, o paragavimui sidro butelyje nė neliko…

Koks Jūsų laisvalaikis?

Laisvalaikiu keliaujame su šeima, lankome draugus, galerijas, muziejus. Pastaruoju metu daug laisvo laiko skiriu mūsų sodybai, į kurią nesenai įsikėlėme. Dėl mano gyvenimo būdo kartais sunkiai atskiriu, kas yra hobis, kas darbas, kas laisvalaikis, nes dažnai viskas vyksta vienu metu.

BALTIŠKI ŽIEDAI

Kuo dabinate savo mylimą moterį? Dovanojate papuošalus mamai, tetoms, bobutėms, sesėms?

Juvelyro žmona nukenčia labiausiai, po to – mama, sesuo ir taip toliau. Čia panašu kaip batsiuvys be batų, tik truputį žiauriau. Dovanoju žmonai mano draugų juvelyrų gamintus dirbinius, nes savo dirbiniais ją sunku nustebinti, ji jų prisižiūri kiekvieną dieną. Mūsų giminės moterys nešioja mano kūrinius, mama, sesuo ir tetos nešioja mano kurtus žiedus, auskarus, medalionus, ir man smagu tai matyti.

Per kiek laiko gimsta žiedas?

Žiedas žiedui nelygu. Paprastas žiedas, tarkime, įvijinis žalvarinis, gali gimti per valandą ar pusę, sudėtingo ir itin puošnaus gamyba gali užtrukti savaitę ar ilgiau. Lietuvos archeologinėje medžiagoje yra ir tokių žiedų, kurių ir pats dar nedrįstu imtis atkurti, nes laiko tam reikėtų nemažai.

Ar vyresnieji sūnūs domisi juvelyrika?

Nė kiek. Nors ką gali žinoti, kaip jiems pasisuks po kiek laiko. Nespausiu jų, man patinka motyvuoti žmonės. Šiais laikais retai kurio juvelyro amatą pratęsia vaikai.

Vaikai, kurie auga kasdien matydami visą kūrybos ir gamybos virtuvę, nesupranta tų dirbinių vertės, jiems tai paprasta ir kasdieniška. Tik kitiems, kurie mato jau užbaigtus dirbinius, tai gali atrodyti išskirtina, paslaptinga ir prabangu.

Kas Jūsų užsakovai?

Nuo Lietuvos ir užsienio muziejų ar kultūrinių institucijų, kuriems reikia tikslių archeologinių dirbinių kopijų, iki draugų, kuriems reikia dovanos gimtadieniui ar krikštynoms.

Kai pradėjau kurti papuošalus, pirmuosius papuošiau artimiausius draugus. Smagu būna, kai draugai atneša visiškai sutrintą nuo kasdienio nešiojimo dirbinį, tuomet man tenka daryti naują jo kopiją ir iškeisti į senąjį. Tokie sutrinti dirbiniai man pasitarnauja moksliniams tyrimams.

Iš kur gaunate žinių apie senuosius papuošalus?

Žinias apie senuosius papuošalus ir apie visą senąją juvelyriką kaupiu jau apie 20 metų, nuo studijų laikų. Stebiu naujienas archeologijos pasaulyje. Originalius dirbinius tyrinėju muziejų fonduose, kartais patys archeologai atvažiuoja pasikonsultuoti ir atsiveža šviežiai rastų papuošalų. Dažniausiai tai būna mano specifinės srities konsultacijos – senosios auksakalystės technologijos. Archeologams svarbu, kaip dirbinys buvo padarytas, tai gali padėti atsakyti į klausimus, kada ir kur tai galėjo įvykti. Įvertinus gamybos technikas, galima geriau suprasti tokio dirbinio vertę, ar tai originalus dirbinys, ar tai tų laikų pigi kopija, o gal tai šių laikų falsifikatas? Atveža žiedus, seges, kabučius, apyrankes. Mano akimis, egzotiškas papuošalas yra toks, kuriame galima aptikti apdirbimo, gamybos ar taisymo pėdsakų.

Tokiu būdu galima pajausti jo „gimimo“ istoriją.

Iš ko gamino papuošalus senovėje, – vario, žalvario, sidabro?

Senieji istoriniai papuošalai dažniausiai buvo gaminami iš vario lydinio – žalvario ar bronzos. Patys prabangiausi – iš sidabro. Kai darau papuošalų kopijas, stengiuosi naudoti originalias medžiagas ir technikas. Kliento pageidavimu ar kuriant autorinius dirbinius, galima to nepaisyti. Kainos įvairios, nuo 10 eurų už paprastą įvijinį žalvarinį žiedą iki 1000 ir daugiau eurų už sudėtingus kompleksinius papuošalus, pvz., smeigtukų porą su skirstikliais/kabučiais ir grandinėlėmis, sudėtines masyvias antkakles, plokštelėmis kaustytus diržus, didžiules filigranu ir inkrustacijomis puoštas seges.

Kodėl mūsų moterys mažai puošiasi segėmis, o labiau mėgsta žiedus?

Segė labai senas, bet šiais laikais daugiau specifinis papuošalas. Kažkada segė kai kuriais atvejais atstodavo sagas, o pasikeitus rūbų dizainui ir nešiosenai tapo tiesiog kostiumo puošmena. Žiedai visais laikais atliko tą pačią puošybinę funkciją ir pabrėždavo savininko turtinę padėtį ar simbolizuodavo kokias nors iniciacijas. Žiedas – daugiau universalus akcentas, aš pats turiu kelis asmeninius žiedus, kuriuos mūviu tam tikromis progomis.

Evaldo Babensko sukurti papuošalai

PERSIRENGĘS TĖTIS

Dalyvaujate eksperimentinės archeologijos projektuose ir edukaciniuose gyvosios istorijos renginiuose Lietuvoje ir užsienyje (Latvijoje, Lenkijoje, Vokietijoje, Švedijoje, Suomijoje). Persirengiate vikingais, inscenizuojate giljotinas?

Tai vadinamosios „gyvosios istorijos“ ar archeologijos šventės, amatų festivaliai ar istorinių įvykių minėjimai. Šie renginiai būna kelių kategorijų, pradedant nuo paprastų miesto švenčių, baigiant moksliniais susibūrimais siaurame rate, narpliojant eksperimentinės archeologijos iššūkius.

Pastaruoju metu tai labai populiaru Europoje, žmonės susirenka savaitgaliui „pavikingauti“. Persirengę „senoviniais“ kostiumais, jie leidžia laisvalaikį su šeima, draugais bendraminčių būryje. Daugybė istorijos mylėtojų tokiu būdu prisiliečia prie senųjų laikų, bando pajausti senovės dvasią, įsijausti į tų laikų žmonių kailį. Mokslininkai arba profesionalūs amatininkai, pasišventę entuziastai, tyrinėjantys senovinius amatus, karybą, gyvenseną, socialinius procesus tokiuose renginiuose gali pasidalinti su lankytojais savo srities žiniomis. Vyksta paskaitos, mokslinės diskusijos, nemažai tokių renginių yra rengiama bendradarbiaujant su aukšto lygio Europiniais muziejais. Renginiai būna teminiai, orientuoti į kažką specifiško, tokiu būdu vyksta populiariojo mokslo sklaida, aukšto lygio edukacija.

Žinoma, yra žemesnio lygio renginių, skirtų turistams, pavyzdžiui, „vikingiški“ amatų turgeliai.

Visuose renginiuose gausu dalyvių, kurie atvažiuoja šeimomis, visada knibždėte knibžda vaikų, ir tai jiems yra neišdildomi įspūdžiai visam gyvenimui: ant laužo gaminamas maistas, nakvynė ant kailių, prausimasis šaltu vandeniu (kartais po kriokliu, jeigu tai Norvegija), jokių kompiuterių (!), muzika tik gyva, daugybė senovinių žaidimų, galimybė pabandyti amatus, pasimokyti svetimos kalbos, susirasti naujų draugų, ir svarbiausia – pažinti ir prisiliesti prie istorijos, apie kurią nerašo jokie mokykliniai vadovėliai!

Su šeima kasmet apsilankome bent viename gyvosios istorijos renginyje, važiuojame kartu į artimą (Lenkija, Latvija) ir tolimą (Norvegija) užsienį. Vis dėlto daugiausia važiuoju vienas. Per sezoną nuo gegužės iki spalio kasmet tenka aplankyti 10 ir daugiau renginių aplinkui Baltijos jūrą ar kur tolėliau.

Vaikai mielai važiuoja į tokius renginius, kol jiems ateina paauglystė, ir tėvai staiga iš šono pradeda atrodyti kaip „keisti persirengėliai“.

Nors kai kurie jaunuoliai, išgyvenę paauglystę, grįžta į šį „rekonstruktorių“ judėjimą.

PAPUOŠALAI ANKSČIAU IR DABAR

Ar vaikai senovėje puošdavosi? Kokie buvo puošybos papročiai prieš krikščionybę Lietuvoje?

Apie vaikų puošybą sužinome iš laidojimo paminklų medžiagos. Kaip ir suaugusieji, vaikai buvo išlydimi į anapusinį pasaulį, pasipuošę kasdienybėje reikalingais daiktais, įrankiais, ginklais. Įdomu tai, kad iki tam tikro amžiaus sunku atskirti vaiko lytį pagal jo įkapes, kurias dažniausiai sudaro vienas kitas papuošalas (segė, įvijėlė, karoliukas, apyrankė) ir peiliukas. Tik nuo paauglystės berniukus galima atskirti pagal dedamus į kapus ginklus – ietis ar kirvukus. Turtingų bendruomenės narių vaikai būdavo išlydimi kartais su gausiomis įkapėmis, tokiais atvejais mergaitės būdavo papuošiamos kaip moterys su galvos, kaklo, krūtinės ir rankų papuošalais, o berniukai, be papuošalų, dar turėdavo vyriškus ginklus.

Pradedant romėniškuoju geležies amžiumi, Lietuvoje gyvenusios gentys gausiai puošėsi žalvariniais papuošalais. II–III a. įvyko tarsi sprogimas – ėmė rastis daugybė įvairiausių tipų papuošalų. Per pirmąjį tūkstantmetį tie tipai keitėsi, sunyko seni, atsirado nauji, perduodant gamybos tradicijas, jas papildant naujovėmis ir kuriant visai nematytus ir savitus dirbinius. Įdomu tai, kad būtent dėl tų išlikusių papuošalų mes ir išskiriame baltiškas kultūras, galime tiksliau lokalizuoti genčių teritorijas ir koreliuoti jų slinktį laike.

Kalbant apie geležies amžiaus puošybos įpročius, galima įžvelgti kažkokius vyriškų ir moteriškų papuošalų komplektus, kurie keitėsi laikui bėgant ir kartais skyrėsi nuo kaimyninių genčių. Didžiausi puošeivos buvo turtingieji kuršiai. Genčių laikotarpiu vyrauja tendencija – kuo toliau nuo pajūrio ir nuo Dauguvos upės, tuo viskas paprastėja, papuošalų mažėja.

Vikingų laikotarpiu kuršių moterims buvo būdingi didžiuliai kryžiniai smeigtukai, kuriais buvo susegamas viršutinis rūbas, galimai apsiaustas. Žiemgalėms – kur kas mažesni kryžiniai smeigtukai, bet poriniai ir sujungti tarpusavyje grandinėlėmis. Rytų Lietuvoje moterys smeigtukų nenešiojo, bent jau archeologai jų neranda laidojimo paminkluose.

Ar vyrai senovėje nešiojo papuošalus?

Vyrai senovėje nešiojo žiedus, apyrankes, seges, smeigtukus, antkakles, netgi žiedus ant kojų pirštų. Kuo svarbesnis ir turtingesnis buvo vyras bendruomenėje, tuo prabangesniais papuošalais jis puošėsi. Tam tikri papuošalai net atspindėdavo žmogaus padėtį bendruomenėje, pavyzdžiui, sidabrinės antkaklės. Tokie papuošalai yra visiškai nepraktiški, neretai sunkūs, bet tiems laikams tai buvo lyg garsių dizainerių akiniai ar niekam nebereikalingi rankiniai laikrodžiai, kuriais turi pamojuoti per verslo susitikimą (juokiasi). Archeologai randa papuošalų, kurių nešiosena ir paskirtis iki galo neaiški, manau, taip atsitiks ir su XXI a. liekanomis ateityje.

Pavyzdžiui, unikalios VIII–XI a. kuršių moterų sąsagos randamos galvos srityje.

Anksčiau manyta, kad tai dėžutės, vėliau permąstyta, jog tai gali būti kažkoks galvos papuošalas, bet iki galo taip ir nėra aišku, kaip jis buvo nešiojamas.

Sūnų vardai

Lietuvoje senoviniai dvikamieniai vardai išliko iš baltų genčių laikotarpio, vėliau jie virto pavardėmis, o nuo krikščionybės įvedimo iki pat XX a. visi vardai buvo krikščioniški. Tautinio atgimimo laikais išėjo atvirkštinis reiškinys – senovinės pavardės vėl ėmė virsti dvikamieniais vardais. Man mūsų lietuviški vardai yra be galo gražūs, todėl ir savo sūnums sudėjau juos pats. Bartvydas – Bartų genties žmonėms, XIII a. pasitraukusiems į Lietuvą iš Prūsijos, atminti. Norvydas – aiškinamas kaip „numatantis arba išpildantis norus“. Girvydas – girių paukštis. Tai savotiškas „tėvavardis“, nes Girvilka – girių vilkas – mano sena „pravardė“ draugų rate. O antrasis vardo sandas „vydas“ jungia visus tris mano vaikus. Gimus vaikui, žmonai pasiūlydavau kelis vardų variantus, ir ji išsirinkdavo, kas jai mieliau skambėjo.

Neila Ramoškienė

Straipsnyje panaudotos herojų asmeninio albumo nuotraukos, Juozo Petkevičiaus ir Kęstučio Kuskio nuotraukos.

„Mamos žurnalas“

Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas parėmė projektą „Etnokultūrinis realybė šou jaunai šeimai“ ir 2017 metams skyrė 3000 eurų.

Šis straipsnis įkeltas 2017 metų kovo 14 dieną.