Niekas kitas vaikams nesuteiks tiek žinių apie mūsų tautos istoriją, kaip pasakos. Kaip kadaise žmonės rengdavosi, ką valgydavo, kokie buvo papročiai? Nereikia nė vadovėlių – viską rasite pasakose.
Be to, pasakos lavina vaizduotę, įveikia baimes, suartina šeimą.
Tikimės, kad perskaitę šį straipsnį skubėsite į knygyną ieškoti liaudies pasakų knygų.
PRISTATOME PASAKŲ AMBASADORĘ
Kadaise Vilma Grigienė baigė rimtus IT mokslus ir dirbo dabar prestižiniu laikomą, puikiai apmokamą programuotojos darbą. Bet, gimus vaikams, moteris suprato, kad nenori palikti vaikiško pasaulio, ir… tapo darželio auklėtoja. Vilmos „arkliukas“ – pasakos. Vargu ar kas moka jų daugiau, ir kažin ar kas taip įdomiai pasektų. Vilmos pasakų klausosi 3 savi ir dešimtys darželio vaikų, o paskaitų apie pasakas – pedagogai. Vilmos paprašėme papasakoti, kaip pasakos užvaldė jos šeimą.
Kas Jums vaikystėje sekė pasakas, kokios labiausiai įsiminė?
Tikriausiai mano vaikystė buvo labai laiminga, nes prisiminimų turiu mažai. Prisimenu, kaip tėvelis skaitydavo pasakas iš knygos „Tūkstantis ir viena naktis“. Kokios jos man buvo gražios! Tiesiog stebuklingos. Visiškai nebaisios ir visada suprantamos. Dažniausiai prisimenu tėvelį skaitantį tuomet, kai sirgdavau, kai reikėdavo išgulėti lovoje su garstyčių trauklapiais ar „taurėmis“. Bet gali būti, kad pasakas man skaitydavo ir kitu metu, tiesiog sunkios patirtys yra labiau „žadinančios“, jas prisimename dažniau nei gerą ir laimingą laiką, kai gyvename tarsi sapne.
Būdama paauglė, atradau pasakas pati sau. Tuomet perskaičiau tikriausiai visas „Pasaulio pasakų“ serijos knygas. Jos mane traukė lyg magnetas, kai kurias skaitydavau daugybę kartų.
Ar vyrui leidžiate dirbti tą darbą – sekti pasakas?
Mūsų tėtis juokauja, kas ne visas raides pažįsta, todėl skaityti ar sekti pasakas griežtai atsisako. Bet jei aš negaliu vakare sekti pasakos ar skaityti knygos, tėtis vaikams pasakoja visokiausių pasakojimų „iš gyvenimo“, pavyzdžiui, apie piratus arba apie vagis, o vaikams tie pasakojimai medumi per širdį varva.
Kaip vyksta pasakų ritualas? Jis kasvakarinis?
Taip, ritualas vyksta kas vakarą. Anksčiau tai buvo puiki priemonė paspartinti ruošimosi miegoti darbus.
Užtekdavo pasakyti, kad jei suguls vėliau, pasaka bus trumpesnė. Deja, dabar į lovas suguldyti anksčiau skaitymas jau nebepadeda. Nors vaikai jo labai laukia, vis tiek turi šimtą ir vieną „priešmieginį“ reikalą.
Taigi visi nusiprausiame, sugulame į lovas, aš patogiai įsitaisau ir – laikas pasakai. Kartais tai trunka pusvalandį, kartais ir ilgiau. Visada seku tik vieną pasaką. Manau, svarbu, kad į pasaką vaikas įsigyventų.
Nes jei skaitome dvi, tris, keturias, tai jau lyg koks komiksas, prabėgimas paviršiumi. Tada pats procesas neturi nei vienos aiškios pradžios, nei kulminacijos, nei vienos pabaigos, vaikas negali jo išgyventi kaip vientiso proceso.
Ir nors vaikai jau moka skaityti patys, man šitas vakarinio sekimo ir skaitymo ritualas yra labai svarbus. Ir man, ir jiems. Tai tarsi leidžia mums po visų dienos klajonių „suplaukti į vieną uostą“. Be to, pasakos, istorijos, knygos, būdamos tuo, kas mus jungia, tampa dar vertingesnės.
Iki kada vaikui sekti pasakas? Vietoje pasakų skaityti istorijas pradėjau tuomet, kai Bernadeta buvo antroje ar trečioje klasėje, vadinasi, – iki 10 metų pasakos vaikui tikrai tiks.
Kaip priedą prie pasakų dainuodavau ir lopšines. Žinoma, dabar mano vaikai lopšinėms jau per dideli, bet darželyje vaikučiai neįsivaizduoja dienos be lopšinės – pasekusi pasakąvisuomet turiu sudainuoti.
Ar tikrai pasakos – daugiau humanitarinio vaiko pomėgis, o „tikslukams“ pasakos nerūpi?
Nemanau, kad pasakos „tiksliukams“ nerūpi. Tuo metu, kai vaikams reikia pasakų, jie dar nėra nei „tiksliukai“, nei „humanitarai“. Jie yra vaikai, kurie deda gyvenimo pagrindą – lavina bendražmogiškuosius gebėjimus. Vieniems vaikams pasakose svarbiausia siužetas, istorija, o kitiems – ryšys su mama, ritualas. Abi dukros ramiai ir tyliai klausydavosi pasakų. Kartais net galvodavau, kad jos jau užmigo, bet pasirodydavo, kad anaiptol ne.
Gerai išmokti klausytis pasakų nurimus, bet kiekviena taisyklė visada turi išimčių. „Sportininkų“ mūsų namuose irgi yra – Jurgis klausydamas pasakų nuolat kažką veikdavo. Iš pradžių labai dėl to nerimavau, net susierzindavau, atrodė, kad jam neįdomu. Bet paskui pastebėjau, kad net kažką veikdamas, jis labai įdėmiai klausosi, po pasakos pateikia prasmingų klausimų. Tada tiesiog atsipalaidavau ir leidau jam negulėti lovoje kaip kareivėliui.
Iš kur tų pasakų gaunate? Einate į bibliotekas?
Mūsų namuose yra didžiulė biblioteka. Galiu atsispirti naujiems drabužiams, kosmetikai, batams, pramogoms, bet knygoms – ne. Visa laimė (laimė mūsų šeimos biudžetui, bet iš tiesų tai nėra tokia jau laimė), kad tikrai vertingų knygų, ypač vaikams, subtiliai ir skoningai iliustruotų, išleidžiama ne tiek jau daug. Taigi dažniausiai naudojamės namų biblioteka. Beje, nemažai pasakų knygų yra darželyje, kuriame dirbu, tad kartais pasiskolinu ir iš ten.
Kiek pasakų reikia mokėti mamai, kad pasotintų poreikį per visą vaikystę?
Tikrai nedaug – daugiausiai 52 pasakas per metus – po vieną per savaitę. Kartais reikia gerokai mažiau, nes vaikai prašo sekti tą pačią pasaką ne vieną savaitę, o dvi, tris ar net ilgiau. Ir labai gerai! Dabar, kai išmokau dirbti su pasakų simboliais, aš puikiai žinau, kodėl vaikams kai kurios pasakos taip įstringa. Be to, praėjus šiek tiek laiko, pasakos gali kartotis. Taip jos tampa dar vertingesnės. Ir tikrai nereikia pasakos mokytis atmintinai. Svarbu ją skaityti ir mintyse susikurti vaizdinius – „filmą“. O paskui tą filmą „žiūrėti“ ir pasakoti. Įsiminti reikia vos kelias frazes, kurios kartotųsi nuolat ir sukurtų vaikams atpažįstamumo, saugumo jausmą. Taip sekama pasaka yra gerokai vertingesnė nei išmokta mintinai.
Ką pati jaučiate, kai sekate pasakas? Ar tai duoda naudos ne tik vaikui, bet ir tam, kuris seka?
Žinoma! Kai ruošiuosi sekti pasaką darželyje, renkuosi ją labai atsakingai: medituoju, aiškinuosi simbolius, stengiuosi suprasti, ką iš tiesų pasakysiu vaikams, sekdama vieną ar kitą pasaką, galvoju apie tai, ko jiems reikia. Kiekviena pasaka ir man pačiai atsiveria tarsi mano gyvenimo knyga. Kartais „užkabina“ viena smulkmena, vienas sakinys, ir staiga atsiveria visiškai kitoks pasaulio arba savęs suvokimas. Įdomu tai, kad ta pati sekama pasaka vieną kartą suskamba vienaip, o, pavyzdžiui, po metų – visiškai kitaip, tampa svarbi kita perspektyva. Sekti pasaką kitam yra visai kas kita, nei skaityti ją sau. Manau, kad sekančiajam pasaka duoda net daugiau naudos nei tam, kuriam ji sekama.
Kokią pasaką savo vaikams sekėte pirmąją?
Gerai prisimenu pirmąją Gerdos pasaką. Tuo metu jai buvo gal kiek daugiau, nei dveji metai, ir kažkaip netikėtai mūsų namus „užpuolė“ vilkai. Jų buvo visur. Galų gale Gerda net valgyti galėjo tik sėdėdama man ant kelių, nes vilkai buvo tiesiog aptūpę jos kėdutę. Tuo metu ir prisiminiau pasaką apie vilko duoną. Vilkas ten visai nebaisus, daug pasikartojimų, kurie labai patinka mažiems vaikams („Ar jau galima valgyti? Dar ne…“). Ją sekdavau prieš dienos miegelį vien tik Gerdai, o vakare – abiems sesėms.
Pamažu vilkai išsikraustė iš mūsų namų. O paskui buvo ir kitų pasakų, tinkamų mažiems vaikams: apie katinėlį ir gaidelį, pagranduką, vištytę ir gaidelį, katinėlį ir griūvantį dangų ir pan.
Ką daryti, jei vaikas NESIKLAUSO pasakos? Laukti mėnesį, pusmetį ir bandyti sekti iš naujo?
Pirmiausiai bandyčiau pagalvoti, kodėl vaikas neklauso pasakos? Gal jis per mažas? Dažnai tėvai turi įvairiausių lūkesčių – pavyzdžiui, kad metinukas išklausys prieš miegą ilgiausią pasaką. Bet metinukas dar tikrai nėra pajėgus klausytis pasakos. Darželyje net trimečiai dažnai per pasaką užmiega. Taigi reikėtų pažiūrėti, kokio amžiaus vaikas, kiek jis gali išklausyti.
Būna, kad vaikas labai nerimauja, per dieną gauna daugybę įvairiausių įspūdžių ir vakarais juos reikia kažkaip iškrauti. Tokie vaikai gali nenustygti vietoje, jei didesni, – nuolat visko klausinėti. Jų klausinėjimas būna sąlygotas ne smalsumo, o nerimo, negalėjimo tiesiog nugrimzti į pasaką. Tada galima pasiimti vaiką ant kelių, apkabinti, tarsi padaryti jam fizines ribas, kad jis galėtų nurimti. Labai padeda ritualas. Galima susikurti vakarinį ritualą (pavyzdžiui: nusiprausiame, atsigulame į lovytę, mama paglosto, gesiname šviesą, užsidegame žvakelę, mama seka pasaką, dainuoja lopšinę, ir diena baigiasi).
Ritualų vaikams labai reikia, todėl jie paklūsta ritualams besąlygiškai. Ir, žinoma, verta peržiūrėti dienos ritmą – gal įspūdžių vaikui tikrai per daug, ir gyventi reikėtų truputį lėčiau.
Svarbu ir tai, ar pati mama tiki pasaka, ar ne, ar jai nėra baisu, ar ji pati gali įsigyventi į tai, ką seka. O gal tik skaito knygą, o mintyse planuoja kitą dieną? Tuomet natūralu, kad vaikams nebus įdomu.
Sekdama nekeičiu senovinių žodžių suprantamais (pavyzdžiui, jei pasakoje yra kančiukas, taip ir seku, nevadinu jo botagėliu, bet jei vaikas paklausia, išverčiu). Kalbą aš labai branginu, ji gali daug papasakoti apie mūsų mąstymą, ir net jei pasakose išlenda to meto svetimybės, manau, kad jos yra svarbios. Tai ir yra tarsi nueiti į muziejų ir pajusti, kaip gyveno žmonės tuo metu, kai pasaka buvo užrašyta.
Jūsų lietuvių liaudies pasakų pasaka?
Be jokių abejonių – „Ruduolėlis“. Tai pasaka apie berniuką, kurio labai nekentė jo pamotė ir liepė tėvui jį papjauti. Visų pirma tėvas pabando įduoti pamotei kiškį vietoje berniuko, bet kai pamotė valgo kiškieną, varnas jai praneša – čia ne sūnelio mėsa, čia pilko kiškelio mėsa. Galų gale nebėra kur dėtis, ir pamotei atiduodamas berniukas. Ji suvalgo savo posūnį ir išmeta kaulelius pro langą. O sesutė surenka juos ir padeda į paukštelio ruduolėlio gūžtą. Pavasarį ruduolėlis išperi gražų berniuką, kuris, žinoma, viską sustato į savas vietas – seselę apdovanoja gražios gelumbės rietimu, o pamotę prislegia sunkia girnapuse. Žiūrint šiuolaikinio žmogaus akimis, ši pasaka yra labai baisi – tiesiog nesibaigiantis smurtas.
Bet man tai yra pasaka apie gyvenimą, kuris niekada nesibaigia ir apie mirtį, kurios mums kas dieną labai reikia. Ir kaskart, kai aš turiu kažkokią idėją ir bandau dėl jos paaukoti „kažko truputį“, girdžiu kranksint varną „krun krun, čia ne sūnelio mėsa, čia pilko kiškelio mėsa“, o su pilku kiškeliu toli nenuvažiuosi. Labai paprastas pavyzdys: norime būti gražios ir galvojame, va, pasilaikysiu porą savaičių dietos, ir jau būsiu karalaitė. Ar tikrai? Paskaitykite pasakas, ko reikia, kad taptume karalaite ar karalaičiu. Man ši pasaka nuolat primena, kad norėdami pasikeisti, norėdami augti, mes turime numirti iki galo ir prisikelti vis labiau žmonėmis. Beje, vaikams ji tikrai nėra baisi. Kartą, kai sekiau šią pasaką darželyje, vienas berniukas paklausė, kas yra ruduolėlis? O kitas berniukas jam iš karto atsakė: „Taigi čia tas paukštis, kuris viską pagimdo!“ Tada aš prisiminiau ir Naująjį Testamentą: „Iš tiesų, iš tiesų sakau tau: jei kas negims iš naujo, negalės regėti Dievo karalystės“ (Jn 2,3) Juk iš tiesų yra tas paukštis, kuris viską pagimdo iš naujo… Ir tik tada, kai atgimstame, galime aiškiai matyti, kas mumyse yra sveika ir gražu, o ką reikia užritinti akmeniu, kad daugiau nebevadovautų mūsų gyvenimui ir nebepriiminėtų sprendimų. Gyvenime mes dažnai „medžiojame pilkuosius kiškelius“ ir vis lipame ant to paties grėblio, niekaip negalėdami pasikeisti iš esmės. Gal verta vis dėlto išgirsti, ką mums sako pasakos?
Eglės Gelažiūtės piešiniuose – „Eglė – žalčių karalienė“
KĄ VAIKUI DUODA LIAUDIES PASAKA
Vilmos Grigienės patarimai sekantiems pasakas
Pasakos maitina sielą. Sakoma,kad senosios, archainės, pasakos yra sukurtos vaikų kalba, ta kalba, kurios mes, suaugusieji, jau nebemokame. Todėl pasaka yra tarsi tiltas tarp šio pasaulio ir vaiko širdies. Tai yra pats tikriausias, pas paprasčiausias ir pats nuostabiausias būdas papasakoti vaikui apie pasaulį, kuris turi tapti jo namais.
Mažų vaikų mąstymas yra ne toks, kaip suaugusių žmonių. Dar nelankantys mokyklos ir net šiek tiek vyresni vaikai mąsto vaizdiniais, todėl liaudies pasakos, papasakotos vaizdinių kalba, yra tas „sielos maistas“, kurio vaikams labai reikia. Tie, kurie skaito daug pasakų, gali pastebėti, kad liaudies pasakų kalba yra labai paprasta, joje nėra jokių gražių mostų, įdomių vingių, vaizdingų posakių, tačiau kartu ji ir labai skalsi. „Kartą gyveno senelis ir senelė“ – vienas sakinys, o prieš mūsų akis jau kyla gražiausias vaizdinys – visas pasaulis, kurio neįmanoma aprėpti žodžiais, sakiniais ir net ištisais romanais.
Šis mąstymas vaizdiniais matyti ir vaikų žaidimuose iki 6–7 metų. Jei 3–5 metų vaikams duodame laiko ir galimybių žaisti laisvą, suaugusiųjų nevadovaujamą žaidimą, galime pastebėti, kaip lengvai jis rutuliojasi pagal tai, ką vaikas aptinka savo žaidimo erdvėje. Visi daiktai įkvepia žaisti, jie gali virsti bet kuo, ko reikia žaidimui, vaikas ir pats be galo lengvai persikūnija: čia jis katė, čia – arkliukas, o čia jau šuns šeimininkas, karalius, drakonas ar plėšikas. Vaiko žaidimas yra tokia pati pasaka, kuri plėtojasi čia, šalia mūsų ir pasakoja mums apie vaiko gyvenimą, jo įspūdžius, baimes ir troškimus.
Pasakos moko empatijos ir moralumo. Pasakos mus moko klausytis širdies, būti doriems ir teisingiems. Nežinau nė vieno kito būdo (išskyrus, žinoma, gyvą pavyzdį), kaip galima vaikams perteikti vertybes ir išmokyti juos moralumo. Ilgi suaugusiųjų pamokslavimai, reikalavimai elgtis kitaip nei „akis už akį“, patikėkite, duoda vaikams ne daugiau nei musės zyzimas. Bet pasaka (taip pat, kaip ir gyvas pavyzdys) palieka mums vaizdinį, kuris net neįsisamonintas duoda impulsą veikti. Dėl mūsų smegenyse esančių veidrodinių neuronų klausydami pasakos mes išgyvename empatiją, susitapatiname su herojumi ir kartu mokomės priimti nelogiškus ir nenaudingus, bet teisingus sprendimus, kurie, pasirodo, besą tiesiausias kelias į laimę.
Pasakos moko išminties. Pasakos dovanoja mums dar kai ką, kas vėliau gyvenime labai praverčia, – tai mūsų sielos kelionių žemėlapis. Nesvarbu, kokį gyvenimą mes gyvename – ypatingą ar labai paprastą, vis tiek jame būna ir karalius su karaliene, trokštantys vaikelio, ir stiklo kalnas, į kurį negali įlipti nenusikirtęs piršto, ir drakonas, kuriam vieną dieną tenka pažvelgti tiesiai į akis. Mes visi einame savo keliu, o pasakos simbolių ir vaizdinių kalba mums kaip tik ir pasakoja apie tą kelią. Ar prisimenate, kokią pasaką vaikystėje labiausiai mėgdavote? Ką ji jums pasakoja? Ar atpažįstate ją savo gyvenime, pasikartojančiose situacijose, padėtyse be išeities, į kurias papuolate? Iš tiesų pasaka ir yra tiesa. Tiesa ne apie tai, kas vyksta šiame pasaulyje čia ir dabar, o apie mūsų vidinį gyvenimą, kuriame viskas vyksta čia ir dabar. Taigi tuo metu, kai sekame vaikams pasakas, mes dovanojame jėgą, kuri vėliau gyvenime visiškai nesąmoningai padės jiems įveikti sunkumus, suteiks išminties, parems priimant svarbius sprendimus.
Kiekvienam žmogui labai svarbu žinoti, kad sunkumai mums reikalingi, kad jie ne beprasmiai. Keista, bet pasakose dažniausiai „laimi“ tas, kuriam gyvenime labiausiai nesisekė, – nemylėtas, ujamas, našlaitis, tas, kuris renkasi teisingą, bet sunkų kelią, priima neadekvačius ir nelogiškus, jam pačiam nenaudingus sprendimus. Sunkumai tarsi treniruoklis sutvirtina mūsų valią, sutaurina širdį ir padaro vertus karaliaus karūnos. O mes juk taip dažnai norime apsaugoti vaikus net nuo pačių menkiausių nepatogumų (patiems pasinešti savo daiktus, tolėliau paeiti, užsirišti batus), tarsi būtume neskaitę nė vienos pasakos.
Pasaka padeda priimti sprendimus. Rudolfas Štaineris, Valdorfo pedagogikos įkvėpėjas, yra pasakęs, kad pasakos – tai tautų sapnai. Taip, kaip mūsų naktiniai sapnai gali mums pašnabždėti tai, ko kasdienybėje nepastebime, ko nenorime suprasti, taip ir pasakos pasakoja apie tai, kad vyksta mūsų dvasioje. Juk ne vienai iš mūsų yra tekę sapnuoti, kad laukiasi ar susilaukė vaikelio, nors gimdyti tikrai nesiruošiame. Sapnas mums sako – reikia pokyčių, reikia kažko naujo, reikia pagaliau leistis „į kelionę“.
Labai dažnai ir pasaka prasideda tuo, kad karalius ir karalienė ar senelis ir senelė susilaukia vaikelio, – prasideda naujas gyvenimo etapas. Paprastai jis būna kupinas pavojų ir nuotykių, bet viskas visada baigiasi gerai, nes sunkumai ir reikalingi tam, kad tai, kas atsiranda mumyse naujo, užaugtų, subręstų ir sustiprėtų.
Vaikams nereikia aiškinti pasakų, jų namai yra mūsų pasąmonė. Nebent jau būdami suaugę nuspręsime naudotis pasakomis kaip sąmoningos išminties šaltiniu – aiškintis prasmes, simbolius, stebėti, kaip jos reiškiasi gyvenime, ko galime iš jų pasimokyti.
Pasakos turtina žodyną. Pasakodama stengiuosi nieku gyvu netrumpinti, įsiminti visus tuos nesuprantamus, bet ypatingą pasigardžiavimą vaikams teikiančius žodelyčius. Pavyzdžiui, ver-še-ni-kė. Skamba lyg koks burtažodis. Vaikams burtažodžiai patinka. Ir geriau jau tuo burtažodžiu bus veršenikė nei kieme atsitiktinai nugirstas keiksmažodis.
Nekeičiu senovinių žodžių suprantamais (pavyzdžiui, jei pasakoje yra kančiukas, taip ir seku, nevadinu jo botagėliu, bet jei vaikas paklausia, išverčiu). Kalbą aš labai branginu, ji gali daug papasakoti apie mūsų mąstymą, ir net jei pasakose išlenda to meto svetimybės, manau, kad jos yra svarbios. Tai ir yra tarsi nueiti į muziejų ir pajusti, kaip gyveno žmonės tuo metu, kai pasaka buvo užrašyta.
Pasakos moko ir tėvus. Kaip pasiruošti sekti pasaką? Visų pirma susiraskite pasaką, kuri jumyse pažadina kažką, kas iki šiol tylėjo. Perskaitykite kelis kartus, pagyvenkite su ja, mintyse susikurkite filmą – vieną vaizdinį po kito. Įsivaizduokite, kaip atrodo pasakos herojai, kuo jie apsirengę, kokiuose rūmuose ar trobelėje gyvena, ant kokios krosnies žarsto pelenus, kaip atrodo kvailelio ganomos kiaulės.
Kai mintyse susikursite filmą, nebereikės teksto mokytis mintinai, jūs tiesiog „žiūrėsite“ ir pasakosite. Beje, visų įsivaizduojamų detalių vaikui pasakoti tikrai nereikia, pakanka, kad jūs jas žinosite. Kitas
žingsnis – išsirinkite kelias frazes, kurios jums atrodo labai svarbios ar gražios, jaudinančios. Jas išmokite mintinai ir kiekvieną kartą, kai seksite, jas pakartokite žodis žodin. Vaikams tai suteiks saugumo, padarys pasaką „atpažįstamą“. Išsiaiškinkite neaiškius žodžius. Jei pasakoje minimas „kančiukas“ ar „grabas“, vaikas būtinai paklaus, ką tai reiškia. Pagalvokite, kaip trumpai paaiškinsite mažam vaikui. Tik jokiu būdu neišmeskite iš pasakos neaiškių žodžių – kuo turtingesnė mūsų kalba, tuo turtingesni esame mes patys. Ir tuomet viską pamirškite – išsižiokite ir leiskite pasakai srūti iš jūsų lūpų.
Seksite pirmą kartą, – atrodys, kad einate mišku naktį, vis apgraibomis; seksite tą pačią pasaką antrą kartą, – pajusite, kaip einate šviesiu, plačiu keliu, viskas kur kas aiškiau, nebebaisu; seksite trečią, ketvirtą kartą, – atrodys, kad ariate lauką, net jei prieš tai gyvenote su pasaka gana ilgai, ji gali atverti paslapčių, kurių nesitikėjote, o ir vaikai parodys, kas jiems svarbu, – neleis praleisti tam tikrų frazių ar žodžių, taisys.
Kaip pasirinkti pasakas?
Patiems mažiausiems vaikams (2,5–4 m.), kai jie jau geba išklausyti trumputę pasaką, pradėkite kurti vakaro ritualą – prieš miegą pasekite trumpą gyvulinę ar formulinę pasakėlę (formulinės – tai pasakos su įvairiais pasikartojimais).
4–7 metų vaikams jau tinka stebuklinės, ilgesnės pasakos, jie mielai klausys apie karaliūnus, našlaitėles, kaukus ir pan.
Jei pasaką skaitote, rinkitės knygą be iliustracijų. Saikingos, skoningos, nekarikatūrinės iliustracijos yra gerai, tačiau tokių knygų labai mažai, be to, nereikia atimti iš vaiko smegenų darbo, lai jos kuria savo vaizdinius.
Jei vaikas prašo tos pačios pasakos, sekite tą pačią tol, kol jos prašys, net jeigu tai truktų metus. Jei prašo vis naujos, bandykite susitarti ar sukurti tokį ritualą, kad tą pačią pasaką seksite bent kelis kartus. Šiais laikais, kai aplinkui gausu įvairių stimulų, eiti „į plotį“ (kai ieškome vis naujų ir naujų įspūdžių) kur kas lengviau ir maloniau nei eiti „į gylį“, kai tame pačiame veiksme ar pasakojime galime rasti visų naujų ir naujų gelmių.
Geriau rinkitės liaudies, o ne autorines pasakas. Autorinės pasakos – tai jau minties ir fantazijos, nebe vaizdinių produktas.
Vaikams geriausia klausytis savo tautos ar giminingų tautų pasakas. Taigi rinkitės lietuvių, rusų, latvių, skandinavų, vakarų Europos tautų (brolių Grimų) pasakas.
Netrumpinkite ir nekeiskite pasakų, geriau jau tų, kurios jums kelia abejonių, nesekite visai.
Nekurkite pasakų, nes tai jau bus literatūros kūrinys, tinkamas vyresniems vaikams. Verčiau pasakokite apie savo vaikystę, apžvelkite praėjusią dieną.
Niekada nenaudokite vakarinės pasakos paskatinimui ar bausmei. Net ir pas beviltiškai negerai besielgiančius vaikus pasaka vis tiek ateina.
Pasakos moko:
Kad gėris turi nugalėti blogį.
Kad gėris yra gėris: taurus, kilnus, pasiaukojantis, ne toks, kokį dabar dažnai „piešia“ filmukai – kvailokas, žioplokas, todėl suaugusiesiems juokingas princas ir aikštinga, koketiška, truputėlį savimyla karalaitė. Pasaka moko, kad blogis yra blogis ir turi būti atpažįstamas, o ne sušvelnintas ir todėl šiek tiek simpatiškas.
Kad svarbiausia gyvenime yra ne guvus protas, o gera širdis.
Kad slibinų vien jėga nenugalėsi – reikia nusipelnyti stebuklingojo ginklo.
Kad viskas aplinkui yra gyva, augalai, gyvūnai, paukščiai, net akmenys turi savo kalbą, kurią galima suprasti, jei gerai įsiklausysi.
Dukrų vardai – Pasaka ir Fėja
7 vaikų mama psichiatrė Aurima Dilienė dvi savo dukras pavadino pasakiškais vardais.
Kiekvienam vaikui pasakas sekdavau maždaug dešimt metų. Skaitydavome kas vakarą po vieną–dvi pasakas iš lietuvių liaudies pasakų knygų. Tos pasakos buvo tokios ne itin švelnios, kai kurios net tikrai baisios. Bet tai mūsų tautos palikimas, negalėjau ignoruoti. Buvo etapas, kai pasakų skaitymą pakeitė pasakų klausymas iš kasečių, diskų. Tai buvo irgi labai įdomu ir naudinga, net ir man pačiai patikdavo kartu klausytis. Gaila, kad dabartinėse šeimose pasakas nukonkuruoja filmukai ir kompiuteriniai žaidimai. O per parą laiko liko tiek pat…
Dėl dukterų vardų – iš šono gal kiek keistai ir linksmai atrodo tokie pasakiški vardai, ir gal atrodo, kad esame šiek tiek kuoktelėję tėvai. Tačiau abu vardai turi savo istorijas. Pasakos vardą nusižiūrėjau iš savo bendrakursės tokiu pačiu vardu, ir nė nežinau, kodėl, bet būtent ketvirtai dukrai jokio kito vardo negalėjau sugalvoti. Jis jai tiesiog prilipo. O Fėja atsirado dėl to, kad nėštumo metu beveik iki pat pabaigos ji buvo laukiama kaip sūnus. Kai pagaliau buvo aišku, kad gims mergaitė, nutariau surasti jai labai stiprų moterišką vardą, tam, kad kompensuotume tą berniuko laukimo nuostatą. Fėja reiškia labai stiprią, nors ir mažą moterišką būtybę, o išvertus iš lotynų kalbos „fatum“ – likimas. Taip ir atsirado šis vardas šalia Pasakos. Visai netyčia, bet juk atsitiktinumų nebūna.
PASAKOS ETNOLOGŲ AKIMIS
Pasakos mus lydi visą gyvenimą – vaikystėje jų klausomės, o susilaukę vaikų ir anūkų, – jas sekame.
„Virė virė košę“ – irgi pasakėlė. Daugelį trumpučių žaidinimų, kuriuos mažiausieji taip mėgsta, galėtume pavadinti pasakėlėmis. Pavyzdžiui, žaidinimą „Virė virė košę“, kai vaiko delne verdama košelė ir dalijama lenkiant vaiko pirštukus: Virė virė pelelė košelę. Tam davė, tam davė, tam davė, tam davė, o mažiukui nebeliko. Čiur čiur čiur pelelė į pažastėlę. Mažam vaikui tai tikrų tikriausia pasakėlė – ir dar kokia! Juk jis pats, jo rankelė, dalyvauja tą pasakėlę sekant! Šiame trumpame tekstelyje randame svarbiausius siužeto elementus: užuomazgą, vystymąsi, kulminaciją…
Mažiausi vaikai mėgsta pasakas apie gyvūnus, paaugusius daugiau traukia stebuklinės. O laikas, kai nuo vienų pereinama prie kitų, turbūt yra pradinės klasės. Pirmokėliai dar mielai klausys ar mokysis skaityti apie lapės ir vilko, katinėlio ir gaidelio, ožkos ir ožiukų nutikimus, o ketvirtokams jau norėsis pasakų apie karalaites, slibinus, raganas.
Ar pasakas skaityti, ar sekti. Jei pasaka buvo užrašyta XIX a. ar XX a. pradžioje ir ji yra išleista išsaugant autentišką jos kalbą – tarmybes, svetimžodžius (rusicizmus, polonizmus, germanizmus), tokią pasaką, žinoma, geriau pasekti vaikui savais žodžiais – priešingu atveju vaikas jos nesupras. Beje, tokią pasaką sunku suprasti ne tik vaikams.
Tautosaką studijuojantys jaunuoliai be žodyno dabar nebeįkanda, tarkime, Simono Daukanto „Žemaičių tautosakoje“ skelbiamų autentiškų pasakų tekstų. O jei pasakos kalba yra daugiau mažiau vaikui prieinama, siūlyčiau ją skaityti – per kitonišką senovišką kalbą vaikas geriau pajus pasakos, kaip paslaptingon šalin vedančio kūrinio, žavesį. Dėl adaptuotų liaudies ar šiuolaikinių literatūrinių pasakų tėvams turbūt problemų nekyla – jas dažniausiai vaikams skaitome.
Pasakų žiaurumai – išpūstas reikalas. Apie vaikus, kuriuos gąsdina pasakų nuotykiai, kad ilgam paveikia jų sąmonę, teko tik skaityti. Pati nė vieno tokio nepažinau ir nepažįstu. Pasiremsiu kolege prof. Bronislava Kerbelyte: klausydamiesi ar skaitydami pasaką, vaikai baisumus suvokia kiek kitaip nei suaugusieji. Vaikams kur kas svarbiau teisingumo įtvirtinimas. Kad ragana buvo iškepta – vaikui ne baisu, o teisinga: ji gavo, ko nusipelnė. Kad pamotė sudegina našlaitę duobėje, ne tiek baisu kiek skaudu.
Bet ar vaikas, niekada nesisielojęs dėl kito žmogaus patirtos skriaudos, bus užaugęs jautrus žmogus?
Neveltui pasakos laikomos didžiosiomis žmogaus ugdytojomis.
Patirti pasakos sužadintą baimės jausmą yra saldu, lygiai kaip suaugusiajam gali būti saldu žiūrėti siaubo filmą. Juk susiduriame ne su realia grėsme, o su išgalvota. Išgyvenama baimė trumpalaikė – tol, kol išklausai ar perskaitai grėsmingą, šiurpą keliantį pasakos epizodą. Kuris vaikas nežino, kad viskas gerai baigsis!
Kita vertus, dera prisiminti liaudies pasakotojus: talentingieji, gebantys reaguoti į klausytojus, tą pačią pasaką vienaip sekė suaugusiesiems, kitaip – vaikams. Garsi dainininkė ir pasakotoja Rožė Sabaliauskienė prisimena, kad vaikai prašydavę pakeisti jos sekamos pasakos „Mergelė uogelė“ pabaigą – tegu vilko praryta mergelė atgyja, ir Sabaliauskienė, taikydamasi prie vaikų, tradicinę tragišką pabaigą pakeitė laiminga. Panašiai elgtis galėtų ir itin jautrių vaikų tėvai.
Lietuviškų pasakų… nėra? Pasakos yra tarptautiški kūriniai. Pagrindiniai mums žinomi siužetai yra fiksuojami visoje Europoje, nemažoje dalyje Azijos, Šiaurės Afrikoje. Tokių siužetų, kurie būtų paplitę tik Lietuvoje ir niekur kitur, – nėra. Skirtumas tik tas, kad vienos tautos buvo labiau pamėgusios vienokias, kitos – kitokias pasakas. Kokios pasakos buvo populiariausios Lietuvoje, galima sužinoti, pavarčius didžiausios pasakų žinovės profesorės Bronislavos Kerbelytės veikalo „Lietuvių liaudies pasakojamosios tautosakos katalogas“ I ir II tomus. Dėl įdomumo nurodau populiariausių stebuklinių pasakų penketuką:
„Gera ir bloga mergaitė“ (apie pamotės ujamą ir vienuose kūriniuose į mišką išvežtą, o kituose – į šulinį įstumtą podukrą, kuri grįžta namo su dovanomis, o ten pat atsidūrusi tikroji pamotės duktė grįžta negyva ar nubausta).
„Karalaitė ant stiklo kalno“ (apie trečią brolį kvailį, kuris pasiekia ant stiklo kalno pasodintą karalaitę ir veda ją).
„Slibino nugalėtojas“ (apie jaunuolį, nukovusį karalaitę pagrobusį slibiną ir šią išvadavusį).
„Trys nepaprasti kūdikiai“ (apie karalienės pagimdytus nepaprastus vaikus, kurie, apšmeižus jų motiną, yra išmetami iš rūmų, kol po daugelio metų jų tėvas karalius sužino tiesą apie savo vaikus ir žmoną).
„Mergina pirtyje“ (apie podukrą, kuri viena pernakt palikta pirtyje sugeba pergudrauti velnią, o pirty tyčia palikta pamotės duktė randama negyva).
Neila Ramoškienė
Šis straipsnis buvo spausdintas „Mamos žurnalo“ birželio numeryje (2016 m.). Į svetainę įkeltas 2016.05.31
Projektą „Etnokultūrinis realybės šou jaunai šeimai – linksmai, gyvai, skaniai“ remia Spaudos, radijo ir televizijos fondas. 2016 metams skirta suma 2900 eurų.
„Mamos žurnalas“