Vaikams skirtos literatūros dabar tikrai labai daug. Kartais knygynuose sunku išsirinkti, kuri knyga vaikui suteiktų daugiausia džiaugsmo, kuri jo amžiui tinkamiausia. Šįkart išsamiau pakalbėsime apie pasakų knygeles. Ar jos gali būti „geros“ ir „blogos“? Ar naudingos vaikui pasakų knygos su daugybe piešinėlių?
Kęstutis Urba, literatūrologas:
Būtina aiškiai skirti du pasakų tipus: liaudies pasakas ir literatūrines, arba autorines. Jeigu vertinsime jų literatūrinę vertę, kokybę, turinį, tada aišku, jog literatūrinės pasakos tikrai gali būti ir geros, ir blogos. Kuo mažesnis vaikas, tuo sunkiau jam parašyti gerą pasaką – kad vaikas ją lengvai suprastų, kad ji padarytų jam gilų moralinį ir estetinį poveikį, kad jis norėtų prie jos grįžti.
Beje, pastarasis dalykas („paskaitykim dar kartą, dar kartą…“) – gana svarbus tokių knygų vertinimo kriterijus.
Liaudies pasakas skirstyti į geras ir blogas yra kebliau. Šios pasakos išbandytos laiko, nevertingi dalykai iš jų lyg ir turėtų būti laiko ištrinti.
Dabar vėl darosi madinga, o gal aktualu, kalbėti apie pasakose slypintį žiaurumą, baisumus. Gal galėtume sakyti taip: kiekvienai pasakai, kiekvienam pasakų tipui – savas suvokėjo amžius.
Vadinamosios žiauriosios pasakos artimos paaugliams. Psichologai aiškina, jog potraukis tokioms pasakoms paauglystėje randasi iš noro įveikti baimę savyje, grūdintis emociškai. Kad ir kaip būtų, neabejoju, jog „baisios, žiaurios“ liaudies pasakos beveik visada tikrai geriau už tokio turinio masinės kultūros produktus – pirmiausia už kino produkciją. Mažesniems vaikams artimesnės pasakos apie gyvūnus, vadinamosios buitinės, arba juokų pasakos. (Folkloristai tvirtina, jog pasakos apie gyvulius ir buvo kuriamos vaikams.)
Apibendrindamas literatūrinių ir liaudies pasakų santykius, norėčiau pabrėžti, jog nepažinęs, neperpratęs liaudies pasakų, vaikas ne visada sugebės suvokti literatūrines pasakas, ypač šiuolaikines, kuriose dažnai žaidžiama užuominomis, aliuzijomis į liaudies pasakų tipus, situacijas, siužetus. Ir net apskritai literatūrą, meną suvokti neturint estetinės ir etinės pasakų „bazės“ daug sudėtingiau.
Ar vaikui naudingos iliustruotos pasakų knygos? Nepaprastai naudingos! Nesvarbu, kad vaikas tik klausosi skaitomos pasakos, jis vis tiek per petį žvilgčioja į knygos lapą. Plačioji visuomenė Lietuvoje bemaž nevartoja paveikslėlių knygos, kaip specialaus žanro, skirto jauniausiems vaikams, termino. Toks knygos tipas gana brangus, leidėjai sunkiai ryžtasi leisti verstinę paveikslėlių knygų klasiką, o užsakydami tokią knygą lietuvių dailininkui, paprastai prašo, kad būtų kuo mažiau spalvų… Tai didelė problema. Nepamirškime, jog dažnai tai būna pirmas vaiko susidūrimas su knygos menu, apskritai su menu, pradedamas lavinti estetinis jausmas. Tenka apgailestauti, jog pastaruoju metu lietuvių liaudies pasakų leidiniai prasto meninio lygio – siekiama leisti kuo pigiau, retai kviečiami išties profesionalūs dailininkai. Dabar jau beveik kaip muziejinę vertybę kartais palaikau rankose namų bibliotekos knygą „Kas miške, kas šile?“ ir panašias. O būtų galima leisti kuklesnės apimties, tai yra su keliais tekstais, bet meniškai iliustruotas liaudies pasakų knygas – jos labai reikalingos mažiausiems vaikams.
Nedžiugina ir autorinės knygos. Kai atsiduriu knygynuose, kur yra lentyna arba skyrius „Patiems mažiausiems“, iškart burnoje darosi kažkaip nemaloniai salsvu – lyg torto persivalgius. Pažiūrėkite patys: kokios tos knygelės panašios, vienodos, rožinės… O kiek ten N sykių yra perpasakotų andersenų, grimų, pelenių ir kitokių garsenybių. Bet apie tai reikėtų kalbėti išsamiau. Kol kas noriu paprašyti: saugokitės kičo, kurio mažiesiems skirtose knygose apstu – nepalyginsi su vyrėlesniųjų vaikų literatūra. Leidėjai juk žino, kokie pareigingi nori būti jauni tėveliai!..
Monika Skerytė, psichologė:
Pasakomis vaikai domisi beveik nuolat. Ypač dar nelankantys mokyklos. Iš pradžių labiau suprantamos ir įdomesnės paprastesnės pasakos – apie gyvūnus, trumpesnės ir pan. Vėliau, kai sudėtingėja vaikų pasaulis, sudėtingesnės būna ir pasakos, kurios juos domina – jos vis ilgėja, ir paskutinės būna stebuklinės pasakos.
Pasakos duoda labai daug gero. Pirmiausia – kai pasakas skaito tėvai ar kitas vaikui svarbus žmogus – tai ir bendravimo forma, ir laikas, praleistas kartu, užsiimant malonia veikla. O to kiekvienas vaikas labai trokšta.
Antra, pasakos praturtina vaiko pasaulį. Mažo vaiko pasaulis dar mažas, o skaitydami ar sekdami jam pasakas atveriame kitus, jam dar nepažįstamus pasaulius. Taip ugdome vaiko fantaziją. Klausydamasis ar vėliau skaitydamas pasakas vaikas pats kuria vaizdus pagal girdimą tekstą, šie vaizdai nėra primetami jam kaip kad žiūrint televiziją. Vaikas fantazuoja įsivaizduodamas pasakos įvykius, mąstydamas ir apie pasakos pratęsimą. Tai fantazijos ir kūrybiškumo skatinimas.
Trečia, pasakos padeda spręsti pačių mažųjų sunkumus. Pasakų veikėjai dažnai turi atlikti tam tikras užduotis, įveikti bloguosius veikėjus, ką nors gudraus sugalvoti ir pan. Taip vaikai semiasi galimų elgesio būdų, kaip išvengti sunkumų, galima susikibti ir juos spręsti, galima neišsigąsti, galima prašyti kitų pagalbos ir pan. O kartais net pasakose aprašytos problemos sutampa, ir vaikai suranda galimą sprendimą. Arba tai būna tiesiog padrąsinimas, kad ir tu, mažas būdamas, gali kažką padaryti.
Pasakų veikėjai paprastai yra labai įvairūs. Taigi vaikas turi daugelį susitapatinimo galimybių. Vienam veikėjui jis gali priskirti save, kai būna piktas, kitam – kai gudrus, dar kitam, kai silpnas ir nori būti apgintas. Taip vaikas lengviau priima savo bei kitų įvairiapusiškumą. Taip lengviau atlaikyti savo nemėgstamas puses (ožiukus ir pan.). Dėl skirtingų pasakų veikėjų vaikas mato įvairius elgesio modelius, kad skirtingi veikėjai renkasi skirtingus būdus tiems patiems sunkumams spręsti.
Pasakose veikėjai dažnai ne tik džiaugiasi, bet ir pyksta, liūdi, gedi. Taip plečiamas vaiko emocinis pasaulis, pasakos padeda vaikui priimti įvairialypį jausmų pasaulį, suvokti, kad visi jausmai yra priimtini. Vaikas, klausydamas pasakų, išmoksta užjausti, paguosti, kartu džiaugtis.
Vaikams dažnai patinka ir pasakos, kurios suaugusiesiems atrodo baisios, gana žiaurios. Tik dažniausiai su sąlyga, kad jas saugiai skaito tėtis ar mama, patys nebijodami ir kad blogieji personažai pasakos pabaigoje gauna, ko nusipelnė. Tai vaikams parodo, kad su tėvais jie gali būti saugūs, kad blogis, nors ir egzistuoja, jiems negali pakenkti, kad yra jėgų, kurios tą blogį sutvarkys. Kai išgirsta dar kartą, kaip įveiktas blogis, lengviau prieš jį atsilaikyti.
Pasakos skatina kalbos raidą. Konkrečiau – plečia vaiko žodyną, pratina prie taisyklingos kalbos.
Ar pasakas geriau skaityti ar sekti gyvai? Priklauso nuo vaiko amžiaus. Kuo mažesnis vaikas, tuo jam svarbiau gyvas žodis, akių kontaktas, intonacijos. Žodžiu, pasakos sekamas mažam vaikui, yra kaip gyvas bendravimas. Todėl pasakas sekame ir patiems mažiausiems, kurie gal dar nė nesupranta, kas įvyko pasakoje, tik nujaučia. Tokiems vaikams pasakos, aišku, turi būti trumpos.
Kuo vaikas didesnis, tuo pasakos ilgesnės, tuo labiau norisi, kad jos būtų įdomesnės ir sudėtingesnės. Dėl to prireikia ir knygos. Aišku, ir skaitant svarbu išlaikyti ryšį su vaiku – skaityti su intonacijomis, retkarčiais pasižiūrėti į vaiką, paklausti jo nuomonės apie perskaitytus ar būsimus dalykus.
Pasakų skaitymas iš knygų turi irgi savų privalumų. Parašytas žodis dažnai spalvingesnis, kalba įvairesnė. Pasakų pasirinkimas didesnis. Be to, kai vaikas mato, kad jam įdomias pasakas skaitome iš knygos, supranta, kad knyga yra vertybė, kad svarbu su ja draugauti. Taip galima skatinti vaikus vėliau pačius skaityti knygas.
Svarbu iš viso vaikams suteikti galimybę išgirsti pasakų. Ir ne taip svarbu, ar jas skaitysim, ar seksim. Gyvas žodis, bendravimas su artimu žmogum, įdomios istorijos ir daug vietos fantazijoms – kas gali būti geriau?..
„Mamos žurnalas“
