Kazimiera Kazijevaitė už knygą „Mano sesė ir aš“ apdovanota Vaikų literatūros premija. Dvi dukras auginanti rašytoja puikiai jaučia vaikystės pulsą. Negana to, ji pati yra mokytoja.
Kazimiera, labai sudomino faktas, kad dirbate Žaliojoje mokykloje. Ten vaikai auga ir mokosi gerokai kitaip, nei paprastose mokyklose. Kas Jums pačiai toje mokyklos sistemoje labiausiai patinka? Kaip ten patekote?
Patekau kartu su savo vaikais, tiksliau būtų sakyti, atsekiau paskui juos. Ėmiau domėtis Valdorfo pedagogika dar tada, kai vyresnioji dukra pradėjo lankyti Valdorfo darželį. Jis buvo toks „kitoks“. Labiausiai mane patraukė šiltas auklėtojų ryšys su vaikais, natūrali, vaikų poreikius atliepianti aplinka, sveikas dienos ritmas, bendruomeniškumas. Jau nebegalėjau įsivaizduoti, kad mano vaikai eitų į kokią kitą, o ne Valdorfo mokyklą. Kita vertus, kuo labiau domėjausi, tuo labiau ir pati norėjau būti tokios mokyklos dalimi. Stebino mokytojų tarpusavio santykiai – draugiški, atviri, palaikantys ir tikri. Mokykla, kur viską sprendžia ne direktoriai ir pavaduotojai, o patys mokytojai. Mokykla, kuriama mokytojų ir tėvų. Mokykla už miesto, gamtoje. Mokykla, kur vaikai mokosi ne tik galva, bet ir širdimi. Aš norėjau to ne tik savo vaikams, bet ir sau!
Papasakokite apie savo vaikus.
Turiu dvi dukras, Ugnei dešimt, Smiltei aštuoneri. Gyvename netoli mokyklos, važinėti iš centro mums buvo per toli, tad persikraustėme.
Dažnai kartu einame per mišką į mokyklą arba aplankyti arklių, gyvenančių šalia.
Ar mes, tėvai, be reikalo nuogąstaujame, kad vaikai degraduos lindėdami ekranuose?
Ne, ne be reikalo. Negaliu tvirtinti, kad degraduos, bet kad praras gausybę įgūdžių, reikalingų gyventi realiame, o ne virtualiame pasaulyje, – tai tikrai. O pačiu blogiausiu atveju – praras vaikystę. Žinoma, čia kalbu apie besaikį ekranų vartojimą. Apie tai prirašyta gausybė mokslinių straipsnių, kiekvienas mylintis tėvas ar mama gali domėtis ir pats nuspręsti, ko ir kiek leidžia savo vaikams.
Kaip jūs pati, kaip mama, elgiatės šiuo klausimu?
Mano vaikai išmaniųjų telefonų neturi. Savaitgaliais kartu žiūrime filmą, kartais kelis. Žinoma, informacinėms technologijoms irgi ateis laikas, bet per vėlu tikrai nebus, mielai palaukčiau bent iki kokių 12 metų. O išmokti jomis naudotis – būtinai reikės. Tai puikus įrankis tol, kol mes juo naudojamės, o ne jis mumis.
Sakote, kad ekranai atima tam tikrus realaus gyvenimo įgūdžius. Kokių įgūdžių mokote savo vaikus, būnant gamtoje?
Vienas iš svarbiausių įgūdžių, kuriuos gresia prarasti, – tai gebėjimas bendrauti, nuoširdžiai kalbėtis. Deja, tikrame gyvenime nepakanka vien „like’ų“ ir aukštyn pakeltų nykščių, kad pasakytum, ko nori ar nenori, kaip jautiesi, susitartum dėl žaidimo taisyklių, susirastum draugų. Internete vaikai tarsi praranda kalbos dovaną – jie bendrauja paveikslėliais arba siunčia žinutę „Labas“, bet tuo visas bendravimas ir baigiasi. Lyg niekam ir nebe naujiena, kad emocinis intelektas nė kiek ne mažiau svarbus už mąstymą ir žinias, tik kaip jį ugdyti, jei nebendraujame?
Tačiau yra ir kitų įgūdžių, sparčiai nykstančių nuo „ilgalaikio gyvenimo ekranuose“, kurie irgi ne mažiau svarbūs. Na, pavyzdžiui, gebėjimas jausti savo kūną ir jį valdyti. Atrodytų, na kas čia per įgūdis? Negi reikia to mokytis?! Bet kartais tenka matyti jau gerokai ūgtelėjusių vaikų, kurie nesuvokia, kad einant per ledą reikia išskėsti rankas į šalis ir laikyti pusiausvyrą, kitaip nugriūsi. Arba nemoka lipti į medį, kopti į apsnigtą kalną, kuriems reikia įveikti save, kad galėtų maudytis ežere, nes tai ne šiltas, sterilus baseinas. Kuriems sunku išklausyti net įdomiausią pasakojimą, nes tai ne filmas ir neiššoka judantys paveikslėliai. Ir tai ne jų kaltė, kad jie nemoka. Tiesiog per mažai to yra patyrę.
Bet gebėjimas orientuotis ir rasti kelią miške tiesiogiai susijęs su gebėjimu orientuotis įvairiose gyvenimiškose situacijose. Gebėjimas įveikti žygį, čia pat nepasiduoti nuovargiui, pailsėti ir vėl tęsti, susijęs su gebėjimu įveikti įvairias kitas kliūtis – taip pat ir moksluose. Gebėjimas išlaikyti pusiausvyrą einant, pavyzdžiui, per nuvirtusį medžio kamieną, susijęs su gebėjimu išlaikyti emocinę pusiausvyrą. Gebėjimas jausti kūnu pasikeitimus gamtoje – merkiantį lietų, viduržiemio žvarbą, vasaros karštį ar vakaro vėsumą – susijęs su gebėjimu atpažinti savo jausmus – tiek malonius, tiek ir ne.
Ar mūsų vaikų karta smarkiai kitokia negu tėvų?
Žinoma, juk pasaulis yra smarkiai kitoks, to mes neišvengsim. Dabartinis gyvenimo tempas ir mus pasiekiančios informacijos srautas – milžiniškas, sunkiai pakeliamas net suaugusiam žmogui, ką jau ten vaikui. Vis dėlto jei patys išsaugosime kai kurias svarbiausias vertybes, galėsime jas perduoti ir savo vaikams. Turiu galvoje gyvą, šiltą bendravimą, šeimos šventes ir tradicijas, ryšį su gamtą, taip pat ir knygų skaitymą. Tai mūsų galioje.
Kas vaikystėje svarbiausia? Kokie esminiai vaikystės prisiminimai lydi Jus pačią?
Svarbiausia yra tėvų meilė, darnūs santykiai šeimoje, be jokios abejonės. Pasidalinsiu vienu vaikystės prisiminimu. Man, kaip ir daugumai vaikų, būdavo sunku keltis rytais į mokyklą.
Prisimenu, kaip nenorėdavau išlįsti iš po antklodės – lovoje būdavo taip šilta ir gera, o namuose šalta, nors verk. Gyvenome sename name, mama ir močiutė kasmet prieš žiemą užkamšydavo langus, bet tai mažai tepadėdavo. Todėl mama rytais ant radiatoriaus pašildydavo mano rūbus, kad būtų lengviau apsirengti. Atrodo, smulkmena, bet ir dabar prisimenu tą pojūtį, kai šilti marškiniai jaukiai priglusdavo prie kūno.
Jūsų knygutės herojės – dvi sesutės. Kiek mums gyvenime svarbus brolių ir seserų ryšys?
Seserystės svarbą suvokiau tik gimus dukroms. Žinoma, vaikystėje tas brolių ir seserų ryšys nebūtinai vien džiaugsmą teikiantis, kaip visi žino. Kita vertus, tik tas, kas turi brolį ar sesę, gali susipykti nė kiek neabejodamas, kad netrukus vis tiek susitaikys ir žais toliau kaip niekur nieko. Sesers ar brolio meilės prarasti neįmanoma, ne taip, kaip kokio draugo, kuris gali ir nebekviesti į svečius, jei ką ne taip padarei.
Sakote, kad vaikai turi turėti laiko, kai jie nieko neveikia. Ar jūsų šeimai pavyksta neapkrauti vaikų būreliais, ugdymu? Ką vaikai lanko, kuo domisi po pamokų?
Pavyksta, matyt, labiausiai dėl to gyvenimo būdo, kurį mes kaip šeima pasirinkome – už miesto, gamtoje. Mažiau skubėjimo, į darbą nereikia važiuoti automobiliu per kamščius. Tai labai vertiname. Žinoma, kai dukros bus vyresnės, galbūt jas trauks ir miesto gyvenimas, tai natūralu.
Abi kol kas mokosi pradinėse klasėse, todėl namų darbų nėra, būrelius renkasi tuos, kurie vyksta mokykloje po pamokų. Šiuo metu tiek viena, tiek kita labiau už viską nori lankyti jodinėjimo būrelį, tai daugiausia ir daro.
Kotrynos Macijauskienės nuotr.
Kokių gražių akimirkų yra išgyvenusios jūsų dukros žirgyne, ką pasakoja apie arklių elgesį, būdą? Ar jūsų kūryboje yra arklių ar žirgų?
Mokykla turi keletą žirgų, žemaitukų, jie atsirado kartu su dviem mokytojais, Kotryna ir Audrium Macijauskais, kurie daug metų vadovauja skautų klubui „Raitija“, organizuoja skautiškas stovyklas, augina žirgus. O kadangi mokyklą supa pievos, arkliai turi puikiausiais ganyklas. Be to, visi jais čia rūpinasi, myli, lanko per pertraukas. Arkliai ne šiaip gyvena šalia, jie yra svarbi mūsų mokyklos dalis. Po pamokų vyksta jojimo būrelis, be to, vaikai, turintys specialiųjų ugdymo poreikių, turi atskiras jojimo pamokas.
Iš tiesų tai nelabai panašu į žirgyną, nes vaikai ne tik joja arkliais, bet būna su jais ir mokosi jais rūpintis – šukuoja, glosto, kamanoja, balnoja ir taip toliau. Išmoksta juos suprasti, sužino, kaip elgtis saugiai šalia arklių. Žinoma, iš pradžių jiems daug padeda mokytojai. Tam reikia budrumo: prie arklių negali užsižiopsoti, negali rėkti, muštis ar kitaip negražiai elgtis. Aišku, šie arkliai yra užaugę su vaikais, vaikus jie tausoja, bet ir patys vaikai turi daug ko išmokti. Negali eiti prie žirgo su baime ar pykčiu. Kuo esi ramesnis prie arklio ar ant arklio, tuo labiau jis klausys, ramiai elgsis. Tai pačios geriausios kantrybės ir švelnumo pamokos, prie arklių jos išmokstamos lengviau nei kur kitur.
Aš pati vaikystėje su žirgais neturėjau jokių reikalų, todėl pernelyg didelio noro prie jų artintis iki šiol nejaučiau. Ką čia, tokie dideli padarai, dar spirs ar ant kojos užlips. O jau lipti ant jų – ačiū, ne! Dukroms, žinoma, leidome jodinėti, matydami, kokios jos laimingos, kaip juos myli, bet pati jojimu užsiimti neketinau. Bet dukros vis kviesdavosi ir kviesdavosi mane į žirgų aptvarą: „Mama, bent trumpai pabūk prie jų, pažiūrėk, kokie jie protingi, paglostyk, nebijok“. Viską man paaiškindavo – kaip su jais elgtis, kaip kalbėti, kaip jie supranta pasaulį, kokie jų charakteriai. Žodžiu, baigėsi tuo, kad aš irgi pradėjau lankyti jojimo būrelį. Iš pradžių buvo baisoka, bet dabar jau suprantu, kodėl jos taip dega tuo jojimu! Nuostabu šitaip bendrauti su žirgu. Jojimas – tai bendravimas, arklys jaučia raitelį, o raitelis – arklį, jie tarsi susilieja į viena. Tvirtai tikiu, kad vaikai, kurie turi tokį tikrą, šiltą santykį su arkliais, niekada neskriaus jokio gyvo padaro, neišnaudos jo. Tai patirtis, kuri išlieka visam gyvenimui. Ją būtinai aprašysiu kada nors aprašysiu ir knygoje.
Ar skaitote vaikams balsu prieš miegą?
Taip, jau dešimt metų, arba aš, arba mano vyras. Tiesa, dabar kiek rečiau, jau daug skaito pačios. Per tą laiką atradau daug iki tol neskaitytų vaikiškų knygų.
Ar Jums pačiai šiuolaikinė vaikų literatūra yra atradimas? Kokia knyga galbūt nustebino labiausiai?
Tikriausiai Jurgos Vilės „Sibiro haiku“. Viena iš dukrų ją skaitė, perskaičiau ir aš. Jautri, tikra, jaudinanti knyga.
Ar reikia vaikams moralizuoti?
Gal ir reikėtų, jei tai ką nors padėtų. Mano patirtis rodo, kad nuoširdus pokalbis veikia geriau nei moralai.
Ar šiuolaikiniai vaikai kūrybingi?
Tikiu, kad visi vaikai iš prigimties kūrybingi. Tereikia jų kūrybingumo neužslopinti.
Ką daryti, kad vaikai norėtų skaityti?
Nesu tikra, ar turiu atsakymą į šį klausimą, nes dar nesu sutikusi vaikų, kurie visai nenorėtų skaityti. Bet kuriuo atveju, jei skaitome vaikams geras, įdomias knygas, jei kalbamės su jais apie knygas, jei patys nuoširdžiai domimės knygomis, jiems beveik nėra šansų tuo neužsikrėsti.
Juk knygose slypi tiek istorijų, ištisi neregėti, paslaptingi, įdomūs pasauliai. Kam gi nesinorėtų jų atrasti? Tačiau galiu pasidalinti tuo, ką pastebiu. Skaitymas – vis dėlto valios veiksmas, reikalaujantis susikaupimo, kartais net kantrybės. Knygoje viskas vyksta ne taip, kaip kompiuterio ar telefono ekrane, – vien pabaksnojus pirštu nepasirodo ryškūs paveikslėliai ir dėmesį prikaustantys vaizdai. Čia tenka mokytis įsitraukti pačiam, kurti savo vidinius vaizdus. O jie kyla ne taip greitai – žodis po žodžio, sakinys po sakinio. Tai pastebi net ir suaugę žmonės – nors ir yra patyrę skaitytojai, bet pradėjus daug naudotis išmaniaisiais telefonais jų skaitymo įgūdžiai ima pamažu silpti. Žinoma, tada galima ką nors keisti, mažinti ekranų naudojimą, vėl grįžti prie knygų. Tačiau jei net mums, suaugusiesiems, sunku tai padaryti, tai ką kalbėti apie vaikus?
Ar versti skaityti knygą, jei vaikui ji neįdomi?
Gal tuomet pačiam paskaityti tą knygą ir pažiūrėti, ar ji įdomi? Jei įdomi, žr. prieš tai buvusį klausimą.
Kokios jūsų vaikų mėgstamiausios knygos?
Ilgą laiką vaikai vis prašydavo iš naujo skaityti Astrid Lindgren „Padaužų kaimo vaikus“ ir „Lotą iš Pramuštgalvių gatvės“. O iš naujesnių atradimų – skaitėm M.G. Leonard „Vabalų berniuką“ ir vos galėjom sulaukti tęsinio – „Vabalų karalienės“. Dar labai patikusi – vaikų poezijos rinktinė „Neša tulpę pelikanas“.
Vaikščiojimo iniciatorė Vlada Musvydaitė sako, kad tėvams tai pats geriausias būdas prakalbinti vaikus ir sužinoti, kuo jie gyvena, nes eidamas kalbiesi. Kaip yra jums? Juk Žaliosios mokyklos vaikai eina pėsčiomis?
Žaliojoje mokykloje vaikai kiekvieną mokslo dieną, bet kokiu oru, eina į 4 kilometrų žygį per mišką, – 2 kilometrus ryte nuo autobuso stotelės, kur išlipa atvažiavę iš miesto, iki mokyklos ir tiek pat atgal po pamokų.
Žygio metu vaikai kalbasi, dalinasi įspūdžiais tarpusavyje ir su mokytojais, tai jiems svarbi dienos dalis. Bet dar jie tiesiogiai patiria gamtą – uodžia miško kvapus, jaučia drėgmę, šaltį ar saulės spindulių šilumą, mato pasklidusį rūką ar šerkšną, tyrinėja aplinką. Tiesa, mūsų šeima gyvena kiek arčiau, mums vos pusė kilometro iki mokyklos, šį kelią įveikiame labai greitai. Kartais spėjame pasikalbėti, kartais ne, bet dažniausiai aptariame savo dieną vakare, prieš miegą.
Ar dažnai sulaukiate iš dukrų „man nuobodu“?
Taip, kartais būna, kad nuobodulys ima ir užklumpa, dažniausiai per atostogas. Bet skųstis dėl to beprasmiška, jos žino, kad mama arba tėtis turbūt ir vėl pasakys: „Nieko tokio, tuoj ką nors sugalvosi“. Tai kas gi belieka? Tik ką nors sugalvoti. Dažniausiai tai būna koks nors žaidimas.
Pastebėjau tokią tendenciją: kuo nuožmesnis nuobodulys prislegia, tuo įdomesnis ir išradingesnis žaidimas iš to kyla.
Ginta Liaugminienė
Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas parėmė projektą „Knygos Z kartos vaikams“ ir 2019 metams skyrė 2000 eurų.
Šis straipsnis įkeltas 2019 gegužės 22 dieną.
