Grįždami mintimis į vaikystę kaip neįkainuojamo artumo valandėles prisimename prieš miegą mamos ir tėčio skaitytas pasakas. Skaitymo ritualas turi magišką galią – ne veltui vaikai prašo ir prašo paskaityti, nesvarbu, kad istorija girdėta jau keliasdešimt kartų.
Apie knygelių skaitymą patiems mažiausiems kalbamės su vaikų literatūros kritiku VU docentu Kęstučiu Urba.
Tyrimais įrodyta, kad įsčiose augantis vaikelis girdi muziką, skiria tėvų balsus. Gal galima jam ir skaityti bei sekti pasakas?
Logiškai mąstant, skaitymas dar negimusiam kūdikiui turėtų vaidinti tokį pat vaidmenį kaip ir dainavimas. Juk tai bendravimas emociniais kanalais. Būsimoji mama, skaitydama ir dargi įsivaizduodama, kad skaito ar pasakoja būsimam kūdikiui, turėtų išgyventi gražiausius jausmus, kurie persiduoda dar negimusiajam. Beje, literatūros tekstas unikalus tuo, kad jis gali žodžiu, sakiniu perteikti ir garsą, melodiją, spalvą.
Kada siūlote vaikučiui nupirkti pirmąją knygelę ir kokia ji turėtų būti?
Knygų leidyba mūsų laikais tokia įvairiapusė, kad leidžiamos specialios knygos kūdikiams, kurios tinka „skaityti“ maudantis vonioje, kurias galima kramtyti, daužyti. Ilgą laiką aš į tokį reiškinį žiūrėjau mažų mažiausiai skeptiškai – kokia ten knyga iš gumos, o dar labiau – argi tai literatūra! Bet pastaruoju metu imu susitaikyti su nuostata, kad netgi guminė knyga formuoja tam tikrą santykį su knyga, bendriausią knygos kaip išorinio pasaulio objekto sampratą, padeda suprasti, ko iš tokio „objekto“ galima tikėtis, išmoko knygą vartyti, sklaidyti ir pan. Pagaliau ir tokios knygos gali būti vaiko ir mamos (tėčio, sesutės, broliuko) bendravimo, pokalbio pretekstas. O juk kalbame su vaiku nuo pat jo gimimo ir dargi anksčiau. Didžiojoje Britanijoje jau kelis dešimtmečius egzistuojanti struktūra, organizacija „Booktrust“ bei nuo 1992 m. jos vykdomas projektas „Bookstart“ siekia, kad mama gautų knygų būsimai atžalai dar būdama nėščia, lankydamasi pas gydytoją. Manau, kad knyga – tokia, kaip mes ją tradiciškai suprantame, turi atsirasti šalia vaiko, kai tik jis bando kalbėti.
Knyga – viena iš esmingiausių kalbos ugdymo, tobulinimo priemonių. Ir tai turi būti paveikslėlių knyga – tam tikras knygos tipas, rūšis, kurios esmė yra iliustracijos ir teksto vienovė, sąveika. Požiūris į knygą tik kaip į tekstą jau pasenęs.
Džiugu, kad Lietuvoje pamažu imama suvokti paveikslėlių knygos prasmė. Anksčiau jos buvo atmetamos, neperkamos, tad ir leidėjai jų vengdavo.
Iki kokio amžiaus paveikslėliai vaikams yra svarbiausioji knygos dalis? O kada jau pradeda dominuoti tekstas?
Manau, kad tuos dalykus sunku atskirti. Čia vėl reiktų aiškinti, kas yra paveikslėlių knyga. Jos specifika ta, kad vaikas žvelgia į piešinį, paveikslėlį ir klausosi tėčio ar mamos žodžių. Ar tie žodžiai užrašyti knygoje, ar juos kuria skaitovas (būna paveikslėlių knygų, kuriose visai nėra teksto), vaikui gal ne taip ir svarbu. Turbūt daugelis esame pastebėję, kad iš pradžių vaikai neleidžia ištisai skaityti teksto, jie atkreipia dėmesį į kokią nors detalę ir laukia, kad ją pastebėtų ir skaitantysis, paaiškintų. Štai šioje vietoje ir norėčiau atkreipti knygą perkančiųjų dėmesį tai, kad jos vertė daug priklauso nuo to, kiek jos piešinys leidžia tyrinėti, įsivaizduoti, atspėti. Vienu žvilgsniu aprėpiamos ir akimirksniu suvokiamos iliustracijos, neturinčios jokios paslapties, paprastai yra nemeniškų, netalentingų knygų požymis. Žodžiai darosi svarbūs pamažu, tolygiai turtėjant paties vaiko žodynui. Ištyrinėjęs, perpratę knygą vaikas gali jau pakankamai ramiai klausytis ištisai skaitomo teksto.
Dėl tekstų turinio, apimties yra pastebėta įdomių dalykų, kurie kartais trikdo bandančius nustatyti tam tikros knygos adresato amžių. Atkreipkime dėmesį, jog klausydamasis vaikas gali suvokti, pamėgti ir gana sudėtingą, ir didelės apimties tekstą, kurį savarankiškai jis perskaitytų tik po kokių penkerių ar daugiau metų. Skaitymo technikos sunkumai labai menkina skaitymo malonumą, todėl pradėjusiam skaityti knygos kartais turi būti mažesnės apimties (taip pat ypač svarbu – raidžių dydis), negu jis yra išklausęs prieš keletą metų. Beje, visai normalu, jog mokomasi skaityti iš knygos, kuri, jos besiklausant, jau buvo išmokta atmintinai. Kartais vaikai mus taip apgaudinėja. Bet už tai nereikia pykti, o dargi pagirti.
Kaip kontaktuoti su vaikučiu skaitant – ar reikia vaiką sodintis šalia, ar laikyti jį ant rankų, ar sėdėti priešais, kad jis galėtų matyti judančias lūpas?
Drįsčiau sakyti, jog tinka visaip. Svarbiausia, kad abiems – ir mažajam, ir vyresniajam – būtų jauku, patogu, intymu.
Žinoma, labai svarbu, kad aplink būtų tylu. Ir kad abu galėtų matyti, vartyti knygą. Įprasčiausia pasisodinti vaiką ant kelių arba šalia. Nežinau, ką apie tai sakytų gydytojai, bet kaip nuostabu abiem prigulti ant aukštų pagalvių, kai vaikas įsitaiso ant pusiau sulenktos tavo rankos, kai vaiko kvapas ir knygos kvapas susilieja į vienumą. Vaikas pats ras galimybę pastebėti mūsų judančias lūpas.
Neseniai Korėjoje, lankydamasis tarptautiniame vaikų knygų festivalyje, mačiau fantastišką nuotrauką: tėtis guli ant šono, palaimingai šypsosi, gal dvejų ar trejų metukų sūnelis atsisėdęs ant jo tarsi ant suolelio su knyga rankose ir akivaizdu, kad „skaito“ tėčiui. Rodos, taip įsitaisyti – velniškai nepatogu, o žvelgdamas į tą nuotrauką supranti, kaip abiems malonu – ir nežinia, kuriam labiau… Ak, kad daugiau tokių vaizdų – ne tik nuotraukose.
Kiek minučių mažas vaikas sutelkia dėmesį į skaitomą istoriją? Kaip suprasti, kad laikas skaitymo seansą baigti?
Minėtos „Bookstart“ programos buklete perskaičiau tokį punktą: „Vaikams viskas greitai atsibosta, todėl geriausia yra mažiau, bet dažniau“. Jokiu būdu barti ar gėdinti vaiko, kad jis nebesiklauso, negalima. Tai būtų pirmas priešiškumo knygai poreiškis. Sudominti, provokuoti vaiko smalsumą – tėvystės ar motinystės talento dalykas.
Kodėl maži vaikai nori, kad jiems nuolatos skaitytų (ar pasakotų) tas pačias istorijas? Vaikai net supyksta, jei mama ar tėtis praleidžia skaitydamas žodį ar jį pakeičia kitu.
Mes prisirišame prie daiktų, žaislų, istorijų – kartais visam gyvenimui. Todėl labai svarbu, kad tos vaikystės knygos ar knyga, su kuria išeiname į gyvenimą ir kuri iki gyvenimo pabaigos „stovės akyse“, būtų tikrai meniška, subtili ir prasminga. Tai grožio pajautos, skonio, estetinio jausmo pradmenys. Apie vaiko norą klausytis tos pačios knygos ar pasakojimo esu galvojęs, su juo susidūręs, šį bei tą skaitęs. Man atrodo, kad tai yra labai keistas savęs įtvirtinimo, pasitikėjimo, savo pranašumo suvokimo reiškinys. Vaikas įsidėmi, klausydamasis kažkelintą kartą to paties, paskui tikrina savo atmintį, žinias, džiaugiasi, jog žino, kaip bus toliau, žino, kaip viskas baigsis ir kad tai suteiks jam džiaugsmą. (Tiesa, apie laimingos pabaigos kanoną reikėtų diskutuoti atskirai.) O ypač jeigu suaugėlis „suklysta“! Vadinasi, aš už jį gudresnis… Aš jau didelis… Bet gal tai dar sudėtingesni dalykai, reikėtų klausti psichologų.
Kai kurie vaikai labiau mėgsta ne knygų skaitymą, o istorijų, pasakų pasakojimą, prašo, kad mama papasakotų „iš burnos“, o ne iš knygos. Kaip elgtis?
Puikiai prisimenu tą situaciją iš savo vaikystės. „Leisdavome“ tėvui abu su broliu, kad jis paskaitytų keletą puslapių tyliai, mes ištvermingai laukdavome, o paskui turėdavo papasakoti. Bet tai buvo gana didelės apimties knyga, dabar manau, kad jos stilistika, sakinių konstrukcija mums buvo svetimoka, o tėvas versdavo į „šeimos kalbą“. Nors, ko gero, jau tada ir patys neblogai mokėjome skaityti – tiksliai nebeprisimenu. Gal vis dėlto tam tikrais momentais vaikui norisi pašalinti tarpininką – knygą , bendrauti visiškai tiesiogiai? Gal tai toks intymumo potroškis, antplūdis? „Štai tas procesas tik man, tiesiai iš man brangaus žmogaus burnytės“…
Kas kiek laiko atnaujinti mažylio bibliotekėlę? Kiek nuolat skaitomų, vartomų knygų turtėtų turėti kūdikis, vyresnis vaikas?
Vaikui reikėtų suteikti galimybę pasirinkti knygą, kurios norisi šį vakarą. Taigi jų turėtų būti keletas. Tačiau jeigu knygų pilni kampai, jos netenka vertės, išskirtinumo, pagarbos. Deja, šiais laikais daugelis esame priversti paklusti kainos diktatui – pasirenkame pigesnę, kad turėtume daugiau. Aš siūlyčiau geriau jau pirkti rečiau, bet kokybiškesnę, meniškesnę knygą. Neišvengiamai ji kainuos daugiau – paveikslėlių knygų leidyba tikrai brangi, jas leidžiantieji retai kada kraunasi turtus. Paradoksalu, bet, man rodos, komercinių tikslų labiau siekia tie, kurie gausiai leidžia pigias knygeles, o labai dažnai – tiesiog kičą. Jomis knygų rinka užversta, piktnaudžiaujama jaunų tėvelių pareigingumu, kilniais kultūriniais siekiais. Konkrečiai pasakyti, kiek knygų vaikas turi turėti, sunku. Kad ir kiek turėtų, mokykime jį kaupti bibliotekėlę, tvarkyti savo knygų lentynėlę, tai juk buities kultūros elementas.
Kodėl dauguma vaikiškų knygelių – apie naminius ir miško gyvūnus? Juk šiuolaikiniai vaikai, kurie auga mieste, tų gyvūnų akyse nematę. Ar tai nėra pasenusi tradicija? Gal geriau ieškoti vaikui artimų knygų, kuriose veikėjai – automobiliai, mobilieji telefonai, na, dar namuose auginami šinšilai, dekoratyviniai triušiai, akvariumo žuvytės?
Perfrazuosiu vieną citatą: šiuolaikinio miesto gatvėse ne tiek jau daug beždžionių, liūtų ar žirafų. O knygose jų knibždėte knibžda. Ir kaip tai įdomu! Taip jau yra, kad vaikui artimas visas gyvasis pasaulis, net ir negyvąjį jis džiaugsmingai animizuoja, antropomorfizuoja. Iš kurgi tas mirtinas troškimas turėti savo šuniuką ar bent kačiuką?!Tad nemanau, kad kūriniai apie gyvūnus yra pasenęs dalykas. Kartais gali būti pasenusi knygos stilistika. Be to, visais laikais knyga plėtė akiratį, pasakojo ne tik apie tai, kas po ranka, kas po nosim. Tačiau žvelgdami į vaikų literatūros, paveikslėlių knygos raidą, istoriją, pastebėsime, kad tose knygose gyvūnijos mažėja, o jūsų minimų daiktų, artimosios miesto vaiko aplinkos realijų – daugėja. Atkreipkime dėmesį kad ir talentingas Kęstučio Kasparavičiaus knygas: ten ir gyvūnų gausybė, ir veikiančių daiktų įvairovė. Apskritai, mažųjų vaikų knygos, kaip ir apskritai augančio žmogaus lektūra – turi būti įvairios. Nes ir pats pasaulis įvairus, sudėtingas ir įdomus. Pasitelkę knygą, tai ir aiškinkime vaikui.
Ar skaityti vaikui kas vakarą ir kokiu dienos metu geriau? Jei skaitoma prieš miegą, ar vaiko vaizduotė neįsiaudrins ir netrukdys ramiam miegui?
Visiška dauguma mažiesiems skirtų knygų yra ne audrinančios, o teigiančios harmoniją. O jeigu tai knyga, kurią prieš miegą pasirinko pats vaikas, tai nėra abejonių, kad ji tinkamiausias kelias į saldžių sapnų šalį. Kada skaityti? Kiekviena proga, kuri atsiranda šiame beprotiško tempo pasaulyje. Pasirinkime vertingų knygų vykdami atostogų, išsirengę į tolimesnę kelionę. Pasižvalgykime po vis gausėjančią garsinių knygų, kompaktinių plokštelių rinką. Tokie dalykai irgi gali sudominti knyga, turtinti dvasinį vaiko pasaulį.
Jeigu įrašo klausysitės kartu, aptarinėsite jį, tai iš dalies pakeis skaitymą.
O jeigu ko nors nenugirsite ar „nesuprasite“ ir paprašysite vaiko atpasakoti – tai bus nuostabiai gudrus ugdymo ir lavinimo metodas! Knyga – bendravimo su vaiku priemonė. Argi bendravimo gali būti per daug?
Ar skaityti kaitaliojant herojų balsus, vadinant?
Dažnai paklausau naujų „Vakaro pasakėlės“ įrašų ir gana dažnai nusiviliu: arba absoliuti monotonija, arba pervaidinama, tąsomas balsas. Mano galva, svarbiausia skaitant sukurti atmosferą, perteikti kūrinio nuotaiką. Bet tokiu atveju turi pats būti gerai perpratęs knygą, iš anksto ją perskaitęs. Nors, manyčiau, ją „perprasti“ galima ir pamažu, skaitant su vaiku – juk vieno karto paprastai neužtenka.
Ką duoda mažam vaikui knygelių skaitymas ir kuo skirsis vaikai, kurių vienam tėvai nuo mažumės skaitė, o kitam – ne?
Jų kalba bus turtingesnė ir gražesnė. Jie bus subtilesni, mat net ir apie gyvūnėlius klausydamiesi, įgis psichologinių santykių, bendravimo pagrindų. Jie labiau mylės ir brangins savo artimuosius. Jų vaikystės prisiminimai bus gražesni. Jie bus daug smalsesni (man pati baisiausia vaiko ar paauglio ypatybė – bodėjimas viskuo). Jie bus labiau išprusę. Jie lengviau įsilies į kultūros pasaulį. Na, tiesiog… juose bus daugiau žmogaus!
Tebūnie tas paskutinis atsakymas optimistiškas ir, aišku, liudijantis apie mano tikėjimą knygos svarba.
„Mamos žurnalas“
Dar neperskaičiau straipsnio, bet ką tik pabaigiau skaityti amerikiečio eksperto knygą apie skaitymą balsu. Pagrindinė taisyklė – nuo gimimo, nuo pirmos dienos skaitykite savo vaikams balsu kasdien, geriausia – be išimčių.