Mus nustebino marijampolietės Gytės istorija, apie kurią išgirdome atsitiktinai. Gytė išmoko skaityti anksčiau negu daryti ant puoduko! Dar segėdama sauskelnes pusantrų metų mergytė perskaitė tėčio žinutę mobiliajame telefone, tuo sukeldama šoką ir net išgąstį tėvams.
Apie Gytę sutiko papasakoti jos mama Jovita Kubeldžienė. Ji sako, jog nenori girtis ar didžiuotis neįprastais mergaitės gebėjimais. Tiesiog įdomu ir naudinga sužinoti, ką apie tokius vaikus mano specialistai, kokių patarimų duotų tėvams.
Pasakoja mama.
Gytės kūdikystė išsiskyrė tuo, kad ji labai trumpai miegodavo dieną. Dabar augindama antrąją dukrytę Upę, kuriai 9 mėnesiai, matau, kad dukrytė išmiega po dvi–tris valandas dieną, o Gytei užtekdavo pusvalandžiuko. Pusantrų metų Gytę išleidome į darželį. Eidama pakeliui mažylė vardindavo praeinamas parduotuves: „Čia Pepco, čia Maxima, čia Norfa…“ Kai grįždami iš darželio įsukdavome į savo gatvę, sakydavo: „Va, Mokolų gatvė“. Kai Gytę nusivesdavome į polikliniką, ji pasakydavo ne tik gydytojos vardą, bet ir pavardę. Pusantrų metų vaikui toks elgesys gana neįprastas, bet galvojome, kad jos tiesiog labai gera atmintis, atsimena, ką mes esame pasakę. O ir kalbėti ji pradėjo labai anksti.
Gytei dar nebuvo dvejų metukų, kai kartą jie su tėčiu gulėjo lovoje ir tėtis rašė kažkokią darbo žinutę. Gytė garsiai perskaitė visą žinutę nuo pradžios iki galo. Štai tada mes iš tikrųjų išsigandome. Juk vaikas dar segėjo sauskelnes, net nebuvo išmokusi daryti ant puoduko!
Nutarėme pakalbėti su darželio auklėtojomis, paklausinėti, gal grupėje vaikai mokosi pažinti raides? Auklėtojos patvirtino, kad lopšelio grupėje yra ir daugiau vaikų, kurie domisi knygelėmis. Bet mes patikslinome, kad Gytė ne domisi, o skaito! Po to pokalbio pavakary atėjome pasiimti Gytės namo ir radome sumišusias auklėtojas. Jos atliko savotišką testą, duodamos nematytas knygutes, ir Gytė sugebėjo tekstą perskaityti garsiai. Auklėtojos sakė, kad iki tol joms net į galvą nebūtų šovę tikrinti dvejų metų neturinčio vaiko skaitymo įgūdžių. Per 30 darbo metų toks vaikas joms pasitaikė pirmą kartą.
Žinia apie ankstyvą skaitymą pasklido po giminę, seneliai, tetos ir dėdės Gytei vis dovanodavo knygelių, tad namų biblioteka greitai pildėsi. Ir mes patys parduotuvėje pamatę gražią nematytą knygutę ją pirkdavome dukrytei. Gytei labai patikdavo skaityti tėčio vaikystės komiksų knygutes, ypač auksinę „Ančiuko Donaldo“ seriją, kur tekstas parašytas labai smulkiu šriftu. Jei kurioje knygoje randa korektūros klaidų, atneša mums parodyti, kad žodis parašytas su klaida ar nepadėtas kablelis.
Darželio auklėtojos džiaugėsi, kad su tokiu vaiku kaip Gytė labai paprasta dirbti, – gavusi užduočių knygutę, ji pati perskaito, ką daryti, ir susikaupusi daro. Kartais darželyje Gytė pasiimdavo knygą ir eidavo kur į nuošalią vietą paskaityti, ir dažnai dar keletas vaikų sekdavo iš paskos, kad ji paskaitytų garsiai. Gytė buvo tarsi maža auklėtojų padėjėja.
O paskui vieną dieną pamatėme, kad Gytė kalba angliškai. Mūsų namuose dažnai būna įjungta televizija anglų kalba, nes Gytės tėtis yra baigęs universitetą Anglijoje ir mėgsta pažiūrėti BBC žinias ar „Netflix“. Gytei irgi nuo mažens įjungdavome angliškų filmukų su titrais. Skaitydama titrus, ji išmoko ir kalbos. Dabar, būdama penkerių, angliškai ji kalba geriau už mane ir kartais pyksta, kai atsisakau kasdienybėje bendrauti angliškai.
Tėtis laikosi tos nuomonės, kad vaikui mokykloje turi būti smagu tarp bendraamžių, o jos talentai niekur nedings
Kai kas nors klausia, kodėl mes nesiruošiame Gytės išleisti į mokyklą anksčiau, atsakome, kad nenorime auginti vaiko vunderkindo, pabrėžti jos išskirtinumo. Manome, kad geriausia bus lankyti priešmokyklinę klasę ir pradėti lankyti mokyklą su visais jos metų vaikais kartu. Ypač vyras laikosi tos nuomonės, kad vaikui mokykloje turi būti smagu tarp bendraamžių, o jos talentai niekur nedings. Gytei nepabrėžiame, kad ji kažkokia ypatinga.
Nors kartais tas ypatingumas išlenda paprasčiausiomis gyvenimo situacijomis. Pavyzdžiui, kai penkiametė prekybos centre pasisveikina su kasininke, pavadindama ją vardu. Nes kortelė su vardu prisegta prie pardavėjos krūtinės. Arba neseniai teko gulėti ligoninėje ir Gytė išklausinėjo gydytojos apie savo diagnozę ir vaistus. Paskui išnagrinėjo jai skirtų vaistų informacinį lapelį ir man priminė, kiek tablečių reikės išgerti per dieną.
Unikalų Gytės atvejį paprašėme pakomentuoti dr. Dėjos Aukštkalnytės, Kauno Suzuki progimnazijos direktorės:
Vienerių metų kalbantis vaikas – ne retenybė. Trejų–ketverių metų skaitantis – didesnė retenybė, bet pasitaikanti net artimoje aplinkoje. Gytės atvejis – skaitymas iki dviejų metų – ypatingas, ir juo susižavėtų vaiko raidos tyrinėtojai: vaikas „peršoko“ kelias simbolių atpažinimo stadijas ir iš karto pradėjo juos jungti! Neprofesionali „diagnozė“: ypač sparti verbalinė raida gimtąja kalba, sparti verbalinė raida užsienio kalba, plius simbolių sistemos (abėcėlės) identifikavimas kūdikystėje ir gebėjimas ja naudotis sąmoningo komunikavimo, interakcijos ir socializacijos tikslais. Skamba labai moksliškai, tuo tarpu gyvenime mes matome mielą mažylę, skaitančią knygeles lopšelio grupės draugams.
Svarbu ne tik intelektas
Kaip galėtų elgtis tokio ypatingo, talentingo vaiko tėvai? Vieni bandytų penkiametį jau leisti į mokyklą, nes galbūt jis fiziškai visa galva aukštesnis už normalų pirmoką, ramus kaip belgas, kalba protingai, žvilgsnis koncentruotas. Sulaukęs šešerių, jis galbūt su tėčiu sukonstruos elektros grandinę, sistemingai ir kruopščiai atliks visas užduotis, net ir nemėgstamas. Devintoje klasėje pyks, kad panelės prie jo kabinėjasi ir trukdo mokytis, o būdamas šešiolikos jis įstos į universitetą. Galbūt jis gyvenime labai daug ką nuveiks: keliaus po pasaulį, turės įvairiausių pomėgių, nuveikti darbai kaupsis ir džiugins aplinkinius. Čia laiminga pedagoginė patirtis.
Bet gali būti ir nelaiminga pedagoginė patirtis. Tarkime, tėvai į priešmokyklinę klasę atveda penkerių metų mergaitę. Skaitančią ir skaičiuojančią, smulkią, mąslaus žvilgsnio, liūdną ir užsidariusią. Tėvams atrodo, kad intelekto lavinimas – svarbiausia. Tokiam vaikui siūlytume neskubėti į pirmą klasę, nes vaiko emocinė būklė neramina. Tėvai nepasiduoda. Negana to, po pamokų iki vakaro lankomos visos neformaliojo ugdymo įstaigos, padedančios „sustiprinti žinias“. Pradinė mokykla sėkmingai baigiama metais anksčiau, tačiau mergaitė nebe liūdna, o pikta, pasaulį laiko priešiška ir pavojinga vieta, todėl jam reikia keršyti, sunku susirasti draugų, o susiradus dažniausiai užsiimama destruktyvia veikla – sugadinti, pasišaipyti, galų gale – susižaloti. Ir visos vaiko teisių tarnybos tokiais atvejais bejėgės, nes tėvai viską, ką gali duoti geriausio, daro dėl vaiko“. Duoda ir dar prideda, ar ne?
Kokią poziciją pasirenka tėvai
Išmintingi tėvai skiriasi nuo tėvų-narcizų motyvacija ir požiūriu į išskirtinius vaiko gebėjimus. Išmintingų tėvų motyvacija – vaiko laimė. Narcizų motyvacija – vaiko reklama. Išmintingų tėvų požiūris – išskirtinumas yra priemonė, galinti palengvinti vaiko gyvenimą dabar ir ateityje. Narcizų požiūris – išskirtinumas yra tikslas, nesvarbu, kokiomis priemonėmis ir kuriam laikotarpiui jis pasiekiamas. Visų tėvų laimė yra sveiki ir protingi vaikai. Jeigu jūsų vaikas atrodo jums geras ir be išskirtinių gebėjimų, jūs – laimingi tėvai. Jeigu vaiko unikalumas jums neatrodo pakankamas, nes apie jį negalite sukurti reportažo jutube kanale, jūs – nelaimingas žmogus, o tai persiduoda ir vaikui. Jeigu veiklos kartu su vaiku daro jus abu laimingus, – veikite toliau. Jeigu vienas kitą kankinate, – tiesiog nustokite kankintis!
Gytės istorijoje pirmiausia žaviuosi ne mažosios Gytės gebėjimais, bet jos tėveliais. Sveikiems ir išsilavinusiems žmonėms linkėčiau paleisti į pasaulį kuo daugiau vaikų! Gyvename pokyčių laiku, todėl ramybė, stabilumas, laimė šeimoje tampa inkaru, prie kurio šliesimės, jei viskas aplinkui grius. Iš papasakotos istorijos sprendžiu, kad mažųjų mergyčių tėveliai bendrauja su jomis net tomis trumpomis minutėmis, kaip ėjimas į parduotuvę, darželį, polikliniką, jų klausosi ir bando suvokti bei atliepia net ir labai neįprastus vaiko poreikius. Ne dėl to, kad pasididžiuotų vaiko gebėjimais prieš kaimynus, auklėtojas ar bendraamžių tėvus, bet kad vaiko noras ir gebėjimas lavintis pačiam būtų patenkintas tada, kai tėvų nėra šalia. Taigi linkiu laimės ir sėkmės šiai puikiai šeimai.
Kodėl svarbu bendrauti su bendraamžiais
Dar svarbu, jog tėveliai sutaria, kad vaikas, nepaisant jo intelekto, turi bendrauti su savo amžiaus draugais ir praeiti jam įprastas raidos stadijas. Pedagoginiame darbe daug dažnesni atvejai, kai į mokyklą kreipiasi ryžtingai nusiteikę tėvai (dar dažniau – mamos), primygtinai reikalaudami priimti penkiametį į pirmą klasę, o mokantį skaityti ir atlikti sudėties veiksmą pirmoką perkelti mažiausiai į trečiąją. Iš dalies tokie šokinėjimai per klases patenkins dalelę vaiko intelektualinių poreikių, kuriuos galima sėkmingai tenkinti lankant papildomą būrelį arba užsiimant su vaiku namie bent po 15 minučių kasdien. Deja, vaikas nėra vien jo intelektas. Kartu jis yra fizinė ir emocinė būtybė, kurio pastariesiems poreikiams, perdėm akcentuojant intelektą ir perkeliant jį į neįprastą aplinką (su vyresniais, tarp brandesnių, ir pan.), bus neabejotinai pakenkta. Taigi šeima, pastebėjusi vaiko išskirtinumą, gali rinktis, ką augins: vunderkindą, trumpai – iki kokių 15 metų – nustebinsiantį pasaulį išskirtiniu mokslumu, ar laimingą žmogų, išskirtinį mokslumą naudojantį kaip priemonę didesniems gyvenimo tikslams pasiekti. Ką žinome apie vunderkindų likimus? Net paėmus žymiausią – V. A. Mocarto – pavyzdį, galime tik giliai atsidusti…
Papildomas ugdymas
Geriausias pasirinkimas – ugdyti tokį vaiką kartu su bendraamžiais, patenkinant jo poreikį mokytis, skaityti, rašyti, groti, skaičiuoti ar piešti laisvalaikiu, – namie, vedant pas patyrusį mokytoją arba neformaliojo ugdymo būrelį. Paprastai vaikai patys nori užsiimti veikla, kuri jiems išimtinai gerai sekasi, ką matome ir iš Gytės pavyzdžio. Jeigu tėvai pasitiki savo jėgomis ir sukuria vaikui lavinančią aplinką (kaip didmeistrio G. Kasparavo tėvai, žaidę laisvalaikiu šachmatais ir pastebėję ypatingą sūnaus susidomėjimą šiuo žaidimu), namai – geriausia vieta lavintis. Vaikas praleis daug valandų ties savo pomėgiu net neraginamas. Galima tam tikros srities profesionalo paieška. Gytei darželyje padeda jos auklėtojos, rasdamos vis naujų knygučių, o būsimajam dailiojo čiuožimo čempionui reikės trenerio. Ieškoti nukreipiančio, išmanančio, geranoriško žmogaus dėl savo vaiko – irgi nuostabi veikla, kartais labai praturtinanti ir tėvų akiratį.
Ginta Liaugminienė, nuotraukos iš asmeninio albumo
