Daugelis šeimų svarsto, kaip vaiką ugdyti, kad jis būtų „ne prastesnis už kitus“, – sėkmingas, talentingas, išsilavinęs? Ir kada pradėti ugdyti? Konsultuoja Dr. Dėja Aukštkalnytė, Kauno Suzuki progimnazijos direktorė.
Pilvukas su ausinėmis
Patiems stropiausiems ir atsakingiausiems tėvams siūloma pradėti nuo prenatalinio (lot. „prieš gimimą“) ugdymo. Prieš kelis dešimtmečius visi skaitė D. Kempbelo „Mocarto efektą“ ir tikėjo gydomąja bei ugdomąja klasikinės muzikos galia. Dar po dešimtmečio tikėjimas smarkiai susvyravo, nes D. Kempbelas buvo apkaltintas mokslinių tyrimų klastote komercinių bendrovių naudai. Dabar jo knygos ir toliau pakartotinai leidžiamos, o ausinės, uždedamos ant nėščiosios pilvuko, vis dar naudojamos kartu su rekomenduojamais muzikos įrašais.
Lietuvoje šis judėjimas nebuvo itin populiarus, todėl pasakyti, kiek turime Mocarto efektu užaugintų vaikų, negalime. Bet ir teigti, kad prenatalinis ugdymas – vien įrašų pardavimų industrija, negalime. Kodėl? Nes jauni tėvai, kurie skaito angliškai, domisi naujais mokslo atradimais, vertina klasikinę muziką, lankosi filharmonijoje, yra tiesiog labiau išsilavinę už statistinį pasaulio piliečio vidurkį. Ir jų kūdikiai pasmerkti gimti palankioje aplinkoje intelekto gebėjimams vystytis. Taigi lavinimas (arba tėvų lavinimasis) prieš kūdikio gimimą dar niekam nepakenkė. Jeigu embrioną būtų galima tokiu pat būdu (per ausines ant pilvo) išmokyti kelių užsienio kalbų, traukti kvadratinę šaknį arba programuoti, dalis tėvų būtinai tuo užsiimtų. Deja, tokių tyrimų kol kas niekas neužsakė…
Kūdikiai gimnastai, plaukikai ir muzikantai
Ir štai, gimsta naujas žmogus. Kokia naudinga veikla jį užimsime pirmaisiais mėnesiais? Jauni tėveliai šiuo laikotarpiu patys turi nemažai veiklų pertvarkyti savo gyvenimo būdą, tad paprastai kūdikio į būrelius dar neveža. O kai šeimos gyvenimo rutina per kelis mėnesius įeina į vėžes, prasideda ir „formalus“ neformalusis ugdymas.
Kūdikių plaukiojimo pamokos, gimnastika, ankstyvasis muzikinis ugdymas įvairiomis metodikomis – pradžių pradžia tėvams, o ypač mamoms, norinčioms nuspalvinti pilką kasdienybę išėjimu „į žmones“. Kad ir kokie užsiėmimai siūlomi kūdikiams nuo 0 iki 2–3 metų amžiaus, juose daugiausia veiklos ir malonumo turi suaugusieji. Nes grįžtamosios reakcijos, pirmaisiais lavinimo metais stimuliuodami kūdikio pojūčius, gauname nedaug – daugiau moralinio pasitenkinimo, kad laviname klausą, masažuojame raumenis arba skatiname grynai fiziologines reakcijas, pavyzdžiui, gebėjimą užgniaužti kvapą po vandeniu.
Sąžiningai dirbant pirmaisiais metais, rezultatai tikrai ateis – tai dėmesio sutelkimas, gebėjimas laikytis ant vandens, raumenų tonusas, spartesnė kalbos raida ir dar daug nematomų privalumų. Komercijos būrelių pasiūymų šiam amžiaus tarpsniui irgi daug nerasime – nusipirksime knygelę su pridėtu muzikos įrašu, kepuraitę su ilgomis ausimis galvytės palaikymui virš vandens ir… viskas. Tėvai skatinami aktyviai veikti patys, prižiūrimi būrelio vadovo, kurio paslaugų kaina – sutartinė. Ir tikrai nesiekia 100 Eur per mėnesį. Jeigu tai ne iš Filipinų importuotas kikbokso treneris, kartą per dieną ateinantis specialiuoju būdu stimuliuoti kūdikį tempimo ir atpalaidavimo pratimais. Tokių keistenybių pasaulyje pasitaiko, kaip ir pats juokingiausias girdėtas komercinis planas: „Taip, muzikinių būrelių kūdikiams daug, plaukimo – pakankamai, tačiau galėtume steigti ledo čiuožėjų sekciją“. Puikus planas: kartu reikėtų pagaminti daug pačiūžų 8–10 cm pėdutėms!
Kad nepavėluotume iki trejų
Sulaukę dvejų–trejų, mažyliai išgyvena egzistencinę atsiskyrimo nuo tėvų krizę, didžioji dalis mažylių iškeliauja į lopšelius-darželius. Šios įstaigos užsiima ne tik dienos priežiūra ir reguliariu pasirūpinimu vaikų mityba. Jau nuo lopšelio auklėtojoms keliami bent minimalūs pedagogikos žinių reikalavimai. Tad vaikai veikia pavieniui ir grupėse, klausydamiesi rišlia gimtąja kalba skaitomų pasakų, spręsdami logines užduotis „tam davė, tam davė…“ principu, manipuliuodami lavinamaisiais žaislais. Jie eina sportuoti į specialiai įrengtas patalpas bei dalyvauja privalomose muzikos pamokėlėse, kurių tikslas – parodyti Kalėdų Seneliui ir filmuojančioms mamoms, kad mokame vaikščioti rateliu. Nes rišliai kalbėti ar juolab atsiminti dainų žodžius pasiseka dar ne visiems. Tačiau šiame amžiuje jau aiškiai atsiskiria lavinami ir nelavinami vaikai.
Jeigu iki lopšelio-darželio (3 metų) kūdikis turi prikaupęs lavinamųjų įspūdžių, jo gebėjimus pastebi ne tik pedagogai, bet ir aplinkiniai. Tad stropiesiems tėvams suteikiama daugiau stimulų – dažnas darželis siūlo užsienio kalbų, sportinių šokių, dailės ar įvairių šakų sporto užsiėmimų. Ne veltui I. Masaru knygoje „Darželyje – per vėlu“ („Kindergarten is too late!“) pabrėžiama ugdymo iki trejų metų svarba. Su vaizdingais pavyzdžiais iš japonų ir vakarietiškos ugdymo praktikos. Taigi šiame amžiuje valstybė jau talkina tėvams ugdymo srityje ir užtikrina bent minimalią jo kokybę, o tėvams pagal norą ir galimybes siūlomi papildomi būreliai. Tiesa, dažniausiai juose vaikai būna tik su pedagogu, o tėvams periodiškai pristatomi pasiekimai. Jeigu įmanoma suderinti tvarkaraščius, lankyti su vaiku bent vieną užsiėmimą per savaitę kartu, labai rekomenduojame, mažyliui tai suteiks daug džiaugsmo. Tėvams kompensuos laiką, kai jį leidžiate atskirai. O jeigu tokios galimybės neturite, bent kai kada žaiskite su vaikais stalo arba aktyviuosius žaidimus.
Darželinukai – būrelių rekordininkai
Nuo trejų iki penkerių metų vaiko raida – pats įdomumas. Kasdien stebite, kaip tobulėja jo kalba, kaip keičiasi kūno proporcijos, o su jomis – ir motorinės galimybės bei koordinacija. Tokio amžiaus vaikai jau „gali viską“, tik ar visko jiems reikia? Darželinių ar podarželinių būrelių vaikams iki 5 metų – nors vežimu vežk, o savaitgaliais jie dar gali lankyti estetinio lavinimo mokyklėles, t. y. tokias studijas, kur kelių dalykų mokoma keičiant ar integruojant juos kelias valandas iš eilės. Būrelių vadovams nesunku susitarti su vaikais dėl atliekamų pratybų/pratimų sekos, o tėvams – daugiau sužinoti apie kasdienį procesą iš paties vaiko. Veiklų galima pasirinkti kiekvienai savaitės dienai skirtingų, ir čia slypi pagrindiniai pavojai. Pirmas – perkrautas įspūdžiais ir veiklomis vaikas ilgainiui nebenorės nieko, ir net didžiausi laimėjimai bei skatinimas apdovanojimais neteks džiaugsmo. Apie tai žino visi, bet kai kurių tėvų lūkesčiai smarkiai pranoksta 3–5 metų vaiko galimybes.
Antras pavojus glūdi giliau. Besiblaškant po būrelius ne dėl jų kokybės, bet dėl kiekybės ar vis naujų „madingų“ dalykų išbandymo, formuojamos vaiko charakterio savybės. Labai greitai (nes vaikai auga greitai) galime susidurti su nekantrumu, irzlumu, kai reikia atidumo, dėmesio sukaupimo stoka ir įpročiu mesti pradėtą ar įpusėtą darbą. Ir pietų miegas bei geras apetitas darželyje čia nepadės – reikia prisilaikyti intelektualinės higienos normų. Kiekvienas sveikas 3–5 metų vaikas gali rišliai kalbėti gimtąja kalba, o dvikalbėje aplinkoje – ir keliomis, greitai bėgioti ir – pagaliau! – čiuožti ant ledo, sąnarių paslankumas leidžia išsiraityti gimnastikoje ar balete beveik be traumų, greitas bėgiojimas ir laipiojimas – jo organizmo savastis, o smulkioji pirštų motorika paslanki subtiliausiems impulsams – nuo ornamentinio karoliukų vėrimo iki grojimo smuiku.
Būrelių pagal pomėgius ir galimybes gausu, o tėvų sveikas protas turėtų nustatyti jų kiekį. Ar ne geriau kiekvieną vakarą su vaiku treniruotis šachmatais (kol juodai jam nepralošinėjate) ar groti iki kitos savaitės užsiėmimo, negu didžiąją laiko dalį praleisti kelionėse iš vieno būrelio į kitą?
