Violeta Palčinskaitė. Nuotrauka G. Kavaliauskaitės
Ką tik pasirodė nauja Violetos Palčinskaitės eilėraščių knyga „Bala nematė“. Poetė išplėtoja 22 gerai žinomas patarles, paversdama jas puikiomis literatūrinėmis miniatiūromis, subtiliai žaisdama prasmėmis ir įpindama šiandienos realijų. Iliustracijas knygai kūrė dailininkas Simonas Kvintas.
Įžvalgusis lietuvių tautosakos tyrėjas prof. Donatas Sauka yra sakęs: „Patarlė – vaizdas su ne viena, o keliomis briaunomis, su tokiu tūriu, kuris netelpa plokštumoje“. Apie tai, kaip sekėsi atskleisti tas briaunas, paėmus žinomą frazę ir išauginus iš jos eilėraštį su kieta vidine dramaturgija, humoru, kalbamės su poete V. Palčinskaite.
Ar buvo paprasta iš daugybės patarlių, priežodžių atsirinkti 22 egzempliorius? Kokiais kriterijais rėmėtės?
Vilniaus universitete Donatas Sauka mums dėstė tautosaką. Visada su nekantrumu laukdavau jo paskaitų. Tai buvo šviesiausias metas mano studijų istorijoje. Gal tada ir užgimė noras labiau pasidomėti tais posakiais, tomis patarlėmis, tais liaudies išminties perliukais, pasak dėstytojo, su įvairiomis briaunomis. Atrinkti buvo nesunku, nes viskas vyko labai netikėtai, spontaniškai, visai negalvojant apie knygą ar kokius mokslinius išvedžiojimus.
Tyrinėtojai teigia, kad patarlės – prie modernaus pasaulio pritampantis žanras. Ar buvo pagundų atsirinkti iš šiandieniniam vaikui sunkiai suprantamomis realijomis paremtų patarlių? Pavyzdžiui, Tu kriošėsi, o aš kakalį kursiu. Jūs pati kasdienos gyvenime dažnai „operuojate“ patarlėmis, frazeologija? Kokios tai frazės?
Tokių pagundų nebuvo. Parinkau tas patarles, pagal kurias galėčiau parašyti ne sunkiai suprantamą, o juokingą (ir kartu pamokantį) eilėraštį vaikams. Viskas prasidėjo nuo paprasto, gal kiek ir pamiršto posakio „bala nematė“. Prisiminiau, kaip mano močiutė, prisvilinusi keptuvėje blyną, pradžioje labai susikrimsdavo, o paskui linksmai šyptelėdavo – bala nematė… Suprask, tiek jau to, ne pasaulio pabaiga. Nuo tos balos man viskas ir prasidėjo. Buvo labai smagu posakį suvokti mažo vaiko akimis. Bala nematė… Vadinasi, būna, kai ji mato? O ką mato? O kartais gal geriau, kad nematytų? Kai aš pati „įbridau“ į tą balą ir kaip vaikystėje apsitaškiau joje ligi ausų, tada ir gimė knyga. Iš tos pačios balos.
Beje, kirčiuoti žodį patarlė reikia kaip kirmėlė. Esame įgudę keblius žodžius pririšti prie paprastesnio pavyzdžio: Trakai kaip ratai, gegužė kaip kirmėlė (vėl ta kirmėlė). Jūs irgi taip praktikuojatės? Poetui juk tai labai svarbu dėl taisyklingo eilutės rimo ar ritmo.
Taip, su tos patarlės kirčiavimu turėjau bėdos. Kai kyla kokie nors neaiškumai, visada pasitikrinu. Šį kartą suklydau. Gerai, kad pasitikrinau anksčiau, negu klaidą būtų pastebėjusi knygos redaktorė. Nesitikėjau, kad žodį patarlė reikia kirčiuoti kaip kirmėlė. Ne pati maloniausia asociacija, bet teko pataisyti kelias vietas. Rašytojui kalbos klaidos –nedovanotinos, nors ir tokių retsykiais pasitaiko.
Ar visada teisingai suprantame patarlių ir priežodžių tikrąją mintį? Juk čia nesunku nuslysti ir truputį apsijuokti?
Manau, į knygą pateko tik tie posakiai, patarlės, kurių prasmė labai aiški. O jeigu skaitytojas supras savaip, nieko blogo. Tai bus dar viena atrasta briauna, kaip pasakytų mano dėstytojas.
Vienas knygos eilėraštis „Kas tėvų neklauso, valgo duoną sausą“ virto skaičiuote, kiti išaugo į nedidelį siužetinį pasakojimą („Moki žodį, žinai kelią“, „Tylėjimas – auksas“, „Melo trumpos kojos“). Kas lėmė formų įvairovę?
Patinka keistis. Gal todėl ir formų įvairovė. Juolab, kad esu išbandžiusi ne vieną literatūros žanrą. Be to, susitikinėdama su mažaisiais skaitytojais pastebėjau, kad labiausiai jiems patinka tie eilėraščiai, kuriuos galima ne tik deklamuoti, bet ir suvaidinti. Taip pat jiems patinka trumpi žanrai, skaičiuotės, naudojamos kiemo žaidimuose. Deja, vis rečiau… Ir labai skaudu, kai mažųjų kalbą „puošia“ įvairios svetimybės, anglų kalbos žodelyčiai, kurių jie net nesupranta. Todėl nors šiek tiek priartinti juos prie mūsų tautosakos lobių, sudominti, supažindinti, buvo „slapta“ knygos užduotis.
Įdėmesnis Jūsų eilėraščių vaikams skaitytojas puikiai pajaučia visai nevaikiškas potekstes, toks yra paskutinis knygos eilėraštis „Negirk dienos be vakaro“. Apskritai Jūsų vaikų poezija man atrodo truputį skirta ir tėveliams, jie gali atrasti jiems skirtą briauną, nors žodžiai paprasti ir dar surimuoti. Sąmoningai to siekiate? Tai juk galimybė augti kartu su eilėraščiu.
Ne truputį, o labai labai turi patikti suaugusiems… Juokauju? Tikrai ne. Pagalvokite, vaikui, kuris dar nemoka skaityti, skaito tėveliai. Kokia gi mama ar tėtis skaitys savo vaikui tai, kas jam nepatinka? Pirmiausia turėčiau įtikti jiems, argi ne? Taip, girdėjau, kad paskutinis knygos eilėraštis „Negirk dienos be vakaro“ kai kam pasirodė liūdnas. Jis nėra liūdnas. Reikalas tas, kad rašydama vaikams tarsi pati tampu tuo vaiku, kuris žvelgia į pasaulį vaikiškomis akimis. Bet kartais tas vaikas išslysta iš mano kontrolės ir netyčia grįžtu į save, suaugusį žmogų.
Labai naujoviškas knygos pavidalas. Jūsų knygas iliustravo žymios dailininkės, regis, vien moterys? Kaip sekėsi su jaunuoju Simonu Kvintu, kuris vienoje iliustracijų nepasidrovėjo ant sienos užrašyti V+S lygu BALA NEMATĖ. Chuliganas.
Man sekėsi. Vaikiškas knygas iliustravo vien moterys. Garsios moterys. Tai dailininkė Sigutė Valiuvienė, Marija Ladigaitė, Irena Daukšaitė, Lina Eitmantytė, Sigutė Ach, Marija Smirnovaitė… Atsiprašau, jei kurią praleidau. Dabar – jaunasis Simonas Kvintas. Iliustravo kitaip, nei esu įpratusi. Tuo ir džiaugiuosi – ši knyga ir yra kitokia. Simonas jaunas, talentingas ir santūrus žmogus. Turiu prisipažinti, kad tas chuliganas esu aš…. Nežinojau, ar Simonas pritars. Pamačiusi knygą, supratau, kad pritarė. Vaikams patinka rašinėti ant sienų (apie negražius rašymus čia nekalbu). Mūsų atveju viskas labai logiška. Juk norima pasakyti, kad autorius plius dailininkas yra knyga! Ar kas ne taip?
Jums karantinas – gerai? Praėjusį rudenį pristatėte naują eilėraščių knygą „Ką padarė šokių salė“, baigiate naują knygą vaikams „Trolis Molis ir Čurlionis“, sėsite prie…
Kiekvienas rašytojas pasakytų tą patį: mūsų darbas – amžinas karantinas. Dirbame be išeiginių ar poilsio dienų, be savaitgalių, be atostogų… Taigi, nieko naujo… Tačiau, kai tai tęsiasi pernelyg ilgai, kai, atrodo, visą pasaulio auksą išmainytum į galimybę keliauti, apsilankyti teatre ar bent jau su draugais išgerti kavos kavinaitėje už kampo… Pradedi nerimauti… Kas mūsų laukia… Kaip pasikeis pasaulis… Ir nejučia į galvą šovė vienas garsus biblinis posakis: „Ir šitai – praeis“. Kitaip tariant, bala nematė.
Kas gali būti geriau pokalbio pabaigoje už šias eilutes iš naujos knygos „Bala nematė“: Ką pasėsi, tą ir pjausi.
Negaliu nepritarti.
Susiję straipsniai
