Vaiva Rykštaitė: „Vaikams labiausiai reikia dėmesio“

Filosofė, jogos mokytoja, rašytoja ir dviejų dukryčių mama Vaiva Rykštaitė gyvena Havajuose.

Ten ji parašė ir dvi knygas vaikams, kurias išleido Lietuvos leidyklos: „Ugnikalnio deivė ir Džonas iš Havajų“ bei „Jūratė, Kastytis ir Mikas“.

Vaiva, esate jau dviejų vaikiškų knygų autorė. Gal šiuo metu rašote trečią?

Ne. Dabar rašau, bet ne vaikams.

Dukrytes auginate ne Lietuvoje. Galbūt ir knygutes joms skaitote kitokias, negu skaito Lietuvoje augantys vaikai?

Dukroms skaitau beveik kiekvieną vakarą. Sudėtinga dėl jų skirtingo amžiaus. Mažoji dar nori, kad tik baksnočiau į paveiksliukus ir sakyčiau po vieną žodį, o Žemyna jau nori sudėtingesių istorijų, todėl būna nemažai ginčų. Indrajai „skaitau“ kūdikių knygutes, kur viskas paprasčiau arba tiesiog vartome paveikslėlius.

Bet Žemyna jau žino – mama jai skaito tik lietuviškai, nes mano užduotis, be viso kito, vaikams perduoti lietuvių kalbą. Tai ir knygutės mūsų turbūt tos pačios, kaip ir gyvenančių Lietuvoje, – skaitome ir „Rudnosiuką“, ir „Grybų karą“, ir brolių Grimų pasakas, ir „Vištytė ir Gaidelis“ ir t.t. Beje, nustebau, kad mano vaikams patinka eilėraščiai, maniau, bus nuobodu, o išėjo priešingai – ir lengviau įsiminti, ir kalbą lavina. Turime gavę dovanų dešimtis nuostabiai gražių knygučių anglų kalba, ir man kartais liūdna, kad jos guli neskaitomos, nes vyras vėliau grįžta iš darbo, nesuspėja. Bet nuomonės nekeičiu – literatūra ir folkloras anglų kalba – ne mano darbas, ne mano bėdos, man gana to, kad viena pati turiu visą Lietuvos kultūrą vaikams perduoti!

Kas jums pačiai yra atradimas dabartinėje vaikų literatūroje?

Per mažai tų knygų turiu, kad galėčiau daryti kokius nors apibendrinimus. Mano širdis labiau linksta prie klasikos, bet čia gal suveikia savanaudiški tėvams būdingi sentimentai, kai norisi, kad vaikas patirtų tą patį, ką ir aš, ir tada prasideda senų filmukų rodymai, senų knygučių skaitymai… Taip pas mus namie atsidūrė ir jau minėtas Rudnosiukas, kurį pati, būdama keturmetė, mokėjau mintinai, ir „Ką žmonės dirba visą dieną“. Mums abiem su Žemyna patinka knygutė „Mėnulio žemėlapis“ – gražios iliustracijos ir mielas tekstas. Neseniai nupirkau knygutę apie klimato kaitą „Na ir karštis!“, bet Žemyna dar per maža ten viską suprasti, tad reikės man pačiai pirma ramiai perskaityti (ten daug naujo ir man) ir tada jai kaip nors supaprastinti.

Esate sakiusi, vaikystėje buvote skaitantis vaikas. O dukrytės mėgsta tai daryti? Ar daug perkate joms knygų?

Dukros dar nemoka skaityti. Knygų joms neperku, nes Havajuose jų lietuvių kalba nėra, o internetu pirkti vaikams man sudėtinga, norisi pavartyti, pajausti knygą. Todėl knygučių gauname kelis kartus per metus dovanų iš senelių, bet jų ir netrūksta, mano mergaitės, o gal ir visi vaikai mėgsta skaityti tas pačias vis iš naujo.

Kiek laiko reikėjo pragyventi ir ką suprasti Havajuose, kad gimtų knyga Ugnikalnio deivė ir Džonas iš Havajų?

Knyga atsirado gal po kelerių metų gyvenimo saloje. Pastebėjau tokį įdomų dalyką – reikšmingi dalykai apie šalį atsiveria, o ir stebėtojo pastabumas guvus tik pirmuosius kelerius metus. Ilgiau pagyvenus, viskas ima atrodyti natūralu, savaime suprantama, o galų gale ir pati imu tapatintis su vietove. Todėl pats tinkamiausias laikas įspūdžiams fiksuoti yra pirmieji buvimo naujoje šalyje metai. Havajai – ypatinga, keista, dvasinga vieta. Apie tai galėčiau pasakoti daug, bet taupau kitai knygai.

Esate keliautoja. Nuo ko pirmiausia pradedate pažintį su nauja šalimi? Kaip bandote pagauti jos kultūrinį kontekstą?

Nesu keliautoja. Metus keliavau po Indiją viena, buvo dar kelios egzotiškos kelionės. Dabar esu namų šeimininkė. Iš JAV išvykstu kartą ar du per metus – į Lietuvą viena su dukromis ir dar kurs nors su visa šeima atostogų. Anksčiau, kai keliaudavau visiškai viena ir turėjau laiko, su šalimi susipažindavau tik ten atvykusi, nes visada egzistavo bent teorinė galimybė, kad jei patiks, pavyzdžiui, galėčiau likti ten ir visam laikui (kaip galų gale ir nutiko, atvykus į Havajus). Niekur neskubėdavau. Dabar priešingai – laikas ribotas, o keliaujant su vaikais jo lieka dar mažiau, todėl stengiuosi kažką paskaityti ir pažiūrėti filmų, kad įsijausčiau į šalies dvasią. Bet iš esmės dažniausiai pasiimu tos šalies „Lonely planet“ gidą, kurį beveik visą perskaitau lėktuve ir suplanuoju mūsų maršrutą. Privalomų dalykų sąraše yra šalies gatvės maistas, turgus, šventykla, prekybos centras, šiuolaikinio meno muziejai ar šiaip galerijos, anksčiau dar būdavo ir naktinis gyvenimas, bet šio punkto nebeliko.

Ar keliaujate su dukrytėmis? Kokios tai būna kelionės?

Visada. Dar niekur nebuvau iškeliavusi be vaikų. Tai varginančios ir praturtinančios kelionės. Mano dukros pratusios prie skrydžių, kasmet su jomis viena skrendu per Atlantą į Europą, pavargstu, bet didelio žygdarbio čia nematau, nors daug kas stebisi. Mano dukros labai daug išmoksta keliaudamos, plečia akiratį, pažįsta pasaulį, kartu keliaudamos, mes veikiame kaip komanda, kartu nugalime kliūtis ir po to džiaugiamės, nors stresinių situacijų irgi būna. Šiemet mums prieš skrydį iš Lietuvos į Havajus Indraja apsinuodijo maistu, visą naktį vėmė, atsidūrė ligoninėje su lašaline, o iš ligoninės jau skubėjome tiesiai į lėktuvą. Lėktuve iki Londono mažylė miegojo, mums išlipus autobuse mane ir sesę apvėmė, o Žemyna visa apvemta gal iš streso autobuse staiga užsimanė į tualetą. Man pačiai keista, bet tokiomis situacijomis išlieku visiškai rami ir pozityvi, ir priešingai – kartais visiškos smulkmenos, kaip kad dukrų cypavimas, gali visiškai išvesti mane iš kantrybės.

Kas vaikui daro didžiausią įspūdį – gamta, pasakos, stichijos?

Dėmesys. Mano vaikams niekas nebūtų įdomu, jei šalia nebūtų kas suprantamai paaiškina prieš akis atsiveriančių reiškinių. Dažniausiai mums užtenka tik visoms trims suptis hamake ir kalbėtis, bet, aišku, keliaujant būna dar įdomiau.

Ko reikia šiuolaikiniams vaikams? Tikriausiai ne knygų su moralais?

Knygų su moralais reikia visada.

Vis dėlto kaip nemoralizuojant perduoti vertybes – pagarbą kultūrai, sveikai gyvensenai, darbštumui, sąžiningumui?

Nežinau. Bandau kurti autentišką ryšį su dukromis, daug kalbamės apie jausmus, sveikatą, gyvenimą. Kai užaugs, paklauskit, ar pavyko.

Ar daug pasakojate dukrytėms apie Lietuvą?

Nepasakoju, pačios kasmet pamato. Dainuojam lietuviškas dainas. „Ant kalno mūrai“, „Atskrend sakalėlis“ – šias Žemyna jau moka pati mintinai. Žiūrime lietuviškus filmukus, Kakės Makės laideles, beveik kasdien kalbamės su Lietuvoje gyvenančiais seneliais. Lietuva mano dukroms nėra kažkoks tolimas egzotiškas objektas, bet jų kasdienybės dalis.

Galbūt iš tų pasakojimų kilo mintis parašyti knygą apie Jūratę ir Kastytį?

Ne. Mintis kilo iš meilės gintarui.

Ką stengiatės su dukrytėmis nuveikti, kai grįžtate į Lietuvą? Ar mokote jas lietuvių kalbos?

Žemyna laisvai kalba lietuviškai, Indraja dar nelabai kalba apskritai. Lietuvoje aš mėgaujuosi nemokama vaikų priežiūra ir dukras palieku seneliams ir proseneliams, kol pati lakstau su reikalais ir pramogomis. Mergaitės likusios su mano šeima daro turbūt tai, ką ir visi vaikai su seneliais, – piešia, valgo daug blynų ir saldainių, eina pasivaikščioti, kartais nueina į kokį muziejų, teatrą, kiną; mano tėtis vežasi jas jodinėti ar slidinėti.

Ar skiriasi rašymas vaikams ir rašymas suaugusiesiems?

Skiriasi. Vaikams rašyti lengviau, linksmiau, bet kartu ir sudėtingiau, nes visada jaučiu atsakomybę dėl to, kokią žinią neša tekstas. Pavyzdžiui, suaugusieji skaitydami patys atsakingi už tai, kokias emocijas patirs iš knygos, t.y. jeigu kažko išsigąs ar nusimins, – jų pačių bėdos. Bet su vaikais taip negalima.

Kokių įspūdžių gaunate susitikimuose su skaitytojais ( knygų mugėje ir ne tik)?

Įspūdžiai tik teigiami. Natūralu, kad į susitikimus su rašytoju eina tik to žmogaus kūrybą mėgstantys žmonės, todėl ten aš pati pasisemiu gerų emocijų, minios palaikymas glosto savimeilę. Dažniausiai susitikimų metų būna renginio moderatorius, žmogus, pateikinėjantis man klausimus. Taigi išeina taip, kad aš kalbuosi su moderatoriumi, auditorija klausosi, o renginio pabaigoje gali pateikti keletą klausimų. Bet po daugybės tokių susitikimų pradėjau jausti, kad tai nesąžininga auditorijos atžvilgiu, todėl į pastarąjį Kaune V. Kudirkos bibliotekos susitikimą atėjau paprašiusi, kad moderatoriaus nebūtų. Sėdėjau prieš pilną salę žmonių ir kviečiau juos į gyvą pokalbį, sakiau – arba jūs su manimi kalbėkitės, klausinėkite, arba eisim anksčiau namo. Pati tuo metu jaučiausi lyg nuoga. Iš pradžių ir žmonėms buvo drovu kažko manęs klausti, bet galų gale taip įsiplepėjome, kad pusantros valandos prabėgo greitai. Tikiuosi, dalyvavusiems žmonėms susitikimas buvo įdomus.

Susitikimų su vaikais nelabai mėgstu, jie sunkiai išlaiko dėmesį, o aš nesu tas guguojantis ar kleketuojantis personažas. Su vaikais man daug sunkiau nei su suaugusiaisiais.

Ar Havajuose ir Lietuvoje vaikai auga panašūs?

Nežinau, kokie vaikai yra Lietuvoje, pati mama tapau Havajuose, tad lyginti negaliu.

Ginta Liaugminienė

Apie projektą „Knygos Z kartos vaikams“

Z karta – tai vaikai, gimę nuo 2003 metų, kuriems dabar keturiolika ir mažiau. Jie dar vadinami „google” karta, nes nuolat informacijos ieško internete. Juos nelengva nustebinti, nebent… pasakytume kažką, ko nėra google paieškos sistemoje.

Tai – jausmų sritis, tarpusavio santykiai, svajonės, vertybės, tikslai. Visa tai nagrinėjama ir suaugusiųjų literatūroje, tačiau kita kalba ir kitokia forma. Mes, suaugusieji, dar skaitėme ir skaitome knygas, o šiuolaikiniai vaikai tai daro jau nenoriai.

Pagrindines gyvenimo vertybes vaikas perima iš šeimos. Taip pat ir požiūrį į knygas – skaitančioje šeimoje tarsi savaime susiformuoja poreikis ir pomėgis skaityti. Vaikas mato, koks tėvų požiūris į knygą, – ar tėvai laisvalaikiu skaito, ar diskutuoja apie tai, ką perskaitė, ar knygomis dalinasi su draugais? Ar knygas vis dar perka kaip dovanas svarbiomis gyvenimo progomis?

Interviu ciklas su lietuvių rašytojais, šiuo metu kuriančiais vaikams, padės tėvams geriau orientuotis knygų rinkoje, kuri yra didelė. Juk apie 20 procentų visos vaikų knygų produkcijos sudaro nauji lietuvių autorių kūriniai. Ką siūlyti skaityti, kad vaikai susidomėtų, kad jų nereikėtų versti skaityti prievarta? Kad knyga taptų viso gyvenimo poreikiu?

Interviu ciklas „Knygos Z kartos kalba“ leis geriau pažinti autorius, jų pasaulėžiūrą, sužinoti, kokius dalykus savo kūryboje jie akcentuoja. Rašytojų įžvalgos apie šiuolaikinius vaikus ir jų gyvenimo aktualijas galbūt bus naudingi ir patiems tėvams, kad geriau pažintų tą „Z kartą”.

Tikimės, kad straipsnių ciklas suteiks ir vertingos informacijos apie naujai pasirodžiusią vaikišką literatūrą, apie kritikų pripažintas ir skaitytojų labiausiai mėgstamas knygas, apie auditoriją, į kurią orientuota viena ar kita knyga. Nors didžiąją dalį (apie 40 procentų) vaikams skirtų knygų sudaro ankstyvajam skaitymui skirti leidiniai, kalbėsime ir apie mokyklinio amžiaus vaikams skirtą literatūrą.